Vėlyvą rytą, pusryčiavau veidu į silpną saulę, kurią užstojo tamsios medžių šakos. Karts nuo karto pro juos praskrisdavo juodų varnų būrys, o apačioj žėrėjo plonas sluoksnis sniego. Ir tik tada, kai pro visą parką žiūrėdavai tiesiai į saulę, suprasdavai, kad nesvarbu, kokio tankumo šakos ją užstoja, jei žiūri tiesiai, gali matyti ją ir tik ją. Savotiška optinė apgaulė. Ir tik tada pajutau, jog saulė taip pat stebi mane. Visada stebėjo, kantriai laukdama, kol ir aš pažvelgsiu pro šakas....