ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-05-14 nr. 748

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (110) • PETRAS RAKŠTIKAS. Tautodailės parodoje (29) • VITALIJA PILIPAUSKAITĖ. Dugnas (57) • INDRĖ VALANTINAITĖ. Eilės (2) • Su GEERTU LOVINKU kalbasi Vytautas Michelkevičius. Medijų kultūraSu fotografe EGLE MĖLINAUSKIENE kalbasi Audra Baranauskaitė. "Tiesiog reikia imti ir gyventi"ANDRA ŠEPUTYTĖ. Bobrowskio LietuvaSIGITAS GEDA. Karalienės sekretai (2) • VLADAS BRAZIŪNAS. EilėsGÜNTER GRASS. Niūriausia karta (1) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Diletantas apie profesionalęSIGITAS PARULSKIS. Žmogus – skausmingas instrumentasParengė Regina Lukminienė. Kėdainių Sekminės: berželių žaluma, kiaušinių dažymas, laukų lankymas (1) • ALGIS RUPAINIS. Gyvenimas ant tilto (1) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXX)RENATA ŠERELYTĖ. Laukiniai mėnesiai

"Tiesiog reikia imti ir gyventi"

Su fotografe EGLE MĖLINAUSKIENE kalbasi Audra Baranauskaitė

[skaityti komentarus]

– Egle, metus praleidai ligoninėje, fotografuodama onkologinių ligonių kasdienybę. Surengei parodą, vėliau išleidai nuotraukų albumą "Diagnozė". Žinau, kad fotografuoti į Santariškes ėjai ne smalsumo vedama. Turi savą skaudžią patirtį.

– Patirtis iš tiesų skaudi, bet tik per ją atradau nuostabių dalykų, tarp jų ir fotografiją. Aišku, vieni metai, skirti kūrybai, net ir labai įtemptai dirbant, – trumpas laiko tarpas. Kita vertus, kasdien būnant tarp onkologinių ligonių toji laiko trukmė tampa pavojingai ilga. Juk kiekvieną kartą turi kuo aiškiau pajusti vidinę ligonio būseną, jo dvasios skausmą, kad paskui visa tai galėtum perteikti fotografijoje.

– Tačiau turbūt, kad ir kokią patirtį turėtum, niekada negali numatyti, kaip elgsiesi savo ar artimųjų ligos atveju...

– Negali. Nė vienas mūsų nežinome, kaip elgsimės tam tikrose stresinėse situacijose, net joms pasikartojus, niekada nesielgsime taip pat. Žinoma, galima tam šiek tiek pasiruošti, bet tai jau darbas su savimi ir kita tema.

– Ką liga pakeitė tavyje?

– Pirmiausia požiūrį į gyvenimą. Supratau, kad negaliu laukti, kol visos durys užsitrenks, nes laikas šioje žemėje nėra amžinas. Ir jei savomis jėgomis nebegali atlikti didelių dalykų, jų dar gali pakakti mažesniems, kartais daug svarbesniems.

– Bet prieš tai davei sutikimą radikaliai operacijai...

– Tai buvo vienintelis šansas gyventi toliau. Privalėjau padaryti viską dėl savęs, dėl artimų žmonių, ir net jei tai būtų baigęsi pralaimėjimu, sąžinė būtų likusi švari. Taigi operacija buvo pirmas toks ryžtingas posūkis mano gyvenime, paskui buvo kiti...

– Sveikdama metei ankstesnę veiklą – nekilnojamojo turto vadybą, kuri nelipo tau prie širdies, ir per neįtikėtinai trumpą laiką tapai fotografe. Fotografavai peizažus...

– Augau šalia gamtos, namai visuomet buvo pilni gyvūnų, nors gyvenome labai ankštai. Mano tėtis buvo ir yra "pamišęs" gamtininkas, tad jo dėka geriausiai jaučiuosi gamtoje.

– Tai kodėl, nesant reikalo, vėl grįžai į ligoninę? Juk paprastai žmonės vengia svetimo skausmo, nes sunkiai susitvarko su savuoju.

– Vienas radikaliausių mano gyvenimo posūkių buvo tai, kad pamilau save ir leidau sau daryti tai, ko troškau. Fotografija, tiek metų tvinkusi manyje, pratrūko tarsi votis. Na, o fotografavimas gamtoje – savotiška meditacija, padėjusi sveikti ir suteikusi ryžto grįžti ligoninėn su fotoaparatu. Buvau pasižadėjusi sau už atgautą gyvenimą padėti kitiems. Ten ėjau ne saviraiškos ieškoti, taip liepė vidinis balsas. Jaučiau sukaupusi pakankamai jėgų bent truputį sumažinti svetimą skausmą ir prabilti apie šią ligą. Onkologijos ligos nusineša per daug žmonių gyvybių, dažnai vien tik dėl nežinojimo.

– Albume šalia vaizdų yra žodžiai – tavo patirtų jausmų ir įspūdžių dienoraštis. Tas tekstas labai paveikus. Gal tokioms fotografijoms reikalingi žodžiai, kad jos nebaugintų ir neatstumtų?

– Tekstas nebuvo planuotas, rašyti pradėjau po pusės metų darbo. Niekada iki šiol nerašiau, išskyrus mokyklinius rašinius. Tai tapo savotišku įžeminimu per dieną susikaupusiai įtampai nutekėti, nes mano artimieji, kentę mano ligą, neprivalėjo kęsti mano parsinešto dar ir svetimo skausmo. Kai jo manyje prisikaupė pernelyg daug, teko pradėti rašyti naktimis. Žodžiai popieriuje gulė vienas po kito. Padriką, neredaguotą tekstą išdrįsau parodyti Skirmantui Valiuliui. Jis buvo pirmas mano rašinių kritikas. Juo pasitikėjau, nes jutau jo pagarbą žmogui ir gebėjimą net prasčiausioje situacijoje įžvelgti gera. Jo padrąsinta apsisprendžiau sujungti vaizdą su žodžiu.

– Vis dėlto, žiūrėdama į kai kurias nuotraukas, klausiu savęs, ar norėčiau būti taip nufotografuota: žmonės, gulintys ant operacinio stalo, bejėgiai, be gyvybės ženklų...

– Nežinau, ar ir aš norėčiau būti taip nufotografuota. Reikia didelės vidinės stiprybės, esant kritinei situacijai, ryžtis bendram darbui. Negaliu prisiimti visų nuopelnų sau, nes mano darbo sėkmė priklausė nuo tų žmonių supratimo. Ne kiekvienas, paskendęs skausme, sutiktų atvirai rodyti savo būsenas, nuotaikas, ligos iškankintą besikeičiantį kūną. Beje, mirusių mano nuotraukose nėra.

– Tu sakai, kad kai kurie medikai, gydantys suaugusiuosius, prisipažįsta, kad negalėtų dirbti su onkologijos ligomis sergančiais vaikais. Jiems būtų per sunku... Taip pat dienoraštyje rašei: "Aš tiesiog bijau liautis tuos vaikus fotografuoti, juos kasdien matyti, tarytum, nustojus tai daryti, jie visi išeis negrįžtamai".

– Vaikų ligos kelia kur kas stipresnias emocijas. Neįmanoma išlaikyti tokio atstumo tarp vaiko ir mediko, koks privalomas suaugusiųjų skyriuose – daktaras kasdien sugerdamas svetimą skausmą gali prarasti save kaip specialistą. Medikai nėra abejingi skausmui, tačiau jų pareiga gydyti, o savo skausmą ligonis turi iškentėti pats.

O vaikai mus pavergia atvirumu, nuoširdumu, šypsena ir jų ligas išgyvename tarsi savo, nes jie patys dažnai nesuvokia jų rimtumo, jiems nepažįstama mirties sąvoka.

Eidama pas vaikus, apie baimę palūžti negalvojau. Tačiau po kelių artimo bendravimo mėnesių kai kurių iš jų neberadusi pajutau savyje augantį bejėgiškumą ir neviltį. Kiekvieną kartą jų mirtį išgyvendavau taip, tarsi būčiau mirusi pati. Tai ėmė kenkti mano pačios sveikatai, todėl privalėjau sustoti.

– Dalyvavai LNK telemaratone "Gerumo diena". Nors milijonas onkologijos ligomis sergantiems vaikams buvo surinktas labai sėkmingai, internete buvo nuomonių, kad tokie šou neva reikalingi tik televizijos žvaigždžių reitingams pakelti. Ką manai apie tai?

– Atleiskime tiems įtariems žmonėms, jie nesuvokia, ką šneka. Tik nieko nedarančio žmogaus negalime apkaltinti niekuo, išskyrus tai, kad jis nieko nedaro. Buvau labai arti tų, kurie kūrė ir rengė šį projektą, mačiau alinantį darbą, visišką atsidavimą ir tikėjimą. Jie, rengdami siužetus, daug bendravo su sergančiais vaikais, lankydavo juos netgi ne filmavimo metu.

– Esi sakiusi, kad, rengdama parodą ir leisdama šį albumą, nemanei, jog būsi visų suprasta.

– Žinai, keistai jaučiausi, atsakydama į ankstesnį klausimą, lyg privalėčiau teisinti televizijos ir savo darbą. Turiu nuostatą: jei darai gera, tai ir daryk, nelaukdama atpildo ar supratimo, kitaip jis taps nebe geru darbu, bet parduotu.

Dabar dažnai girdžiu, net iš kai kurių man artimų žmonių, kad savo ligą naudoju savireklamai. Ne mano liga, bet padaryti darbai kalba už mane. Mano skaudi patirtis reikalinga ligoniams ir jų artimiesiems padrąsinti. Žinau, kad pati būdama beviltiškoje situacijoje esu sau pasakiusi, jog ne liga manimi naudosis, bet aš ja.

– Šią knygą paskyrei savo šeimai... Fotografuodama ligoninėje, sergantiems savo dukros bendraamžiams dalijai dėmesį, meilę. Kas likdavo tavo pačios vaikui?

– Labai mažai. Jutau, kad skriaudžiu savo dukrą ir vyrą, nes kasdien bendrauti, neliečiant ligoninės temos, darėsi vis sunkiau. Supratau, kad taip negalės ilgai tęstis, juk ne linksmus vaikų renginius fotografavau, tačiau nenorėjau nei sau, nei kitiems pripažinti savo silpnumo.

Ši knyga pasirodė tik dėl mano šeimos ir artimųjų kantrybės. Tai jie padėjo išsikapstyti man iš ligos, be jų pagalbos ir palaikymo nebūčiau atsitiesusi.

– Bet jei reikėtų išleisti dar vieną tokį albumą?

– Tik pasirodžius "Diagnozei" šaukiau, kad nenoriu daugiau nei parodų, nei albumų. Norėjau tyliai dirbti, ir tiek. Paskutinis didžiausias smūgis prieš išleidžiant knygą buvo rėmėjų paieška. Jaučiausi apgailėtina menininkė, kurios darbo niekam nereikia. Iš dvidešimties stambių verslo įmonių padėti sutiko tik viena, tačiau man ir vėl pasisekė, nes buvo skirta visa reikalinga suma.

Norėčiau ramiai kaupti jėgas, bet, ko gero, teks grįžti į ligoninę. Yra berniukas, kurio likimas jau beveik nulemtas. Su jo mama ryžomės fotografuoti viską iki galo. Apie mirtį garsiai nekalbame, tik žinau – bus be galo sunku. Jau dabar mudu – labai geri draugai. Dabar mes visi laukiame stebuklo.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 26 
0:43:37 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba