ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-05-14 nr. 748

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (110) • PETRAS RAKŠTIKAS. Tautodailės parodoje (29) • VITALIJA PILIPAUSKAITĖ. Dugnas (57) • INDRĖ VALANTINAITĖ. Eilės (2) • Su GEERTU LOVINKU kalbasi Vytautas Michelkevičius. Medijų kultūraSu fotografe EGLE MĖLINAUSKIENE kalbasi Audra Baranauskaitė. "Tiesiog reikia imti ir gyventi"ANDRA ŠEPUTYTĖ. Bobrowskio LietuvaSIGITAS GEDA. Karalienės sekretai (2) • VLADAS BRAZIŪNAS. EilėsGÜNTER GRASS. Niūriausia karta (1) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Diletantas apie profesionalęSIGITAS PARULSKIS. Žmogus – skausmingas instrumentasParengė Regina Lukminienė. Kėdainių Sekminės: berželių žaluma, kiaušinių dažymas, laukų lankymas (1) • ALGIS RUPAINIS. Gyvenimas ant tilto (1) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXX)RENATA ŠERELYTĖ. Laukiniai mėnesiai

Žmogus – skausmingas instrumentas

SIGITAS PARULSKIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kadrai iš filmo "Pianistė". Režisierius M. Haneke. 2001

Elfriede Jelinek. Pianistė. Romanas. Iš vokiečių kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. K.: Eridanas, 2005. 375 p.

Ne taip jau dažnai Lietuvoje pasitaiko, kad ta pati knyga per dešimtmetį būtų išleidžiama du sykius (turiu galvoje ne antrąjį, o skirtingus leidimus). Be abejo, abu šiuos Elfriedės Jelinek "Pianistės" leidimus skiria ne metų, o viešosios nuomonės formuojama praraja, tai yra ekranizacija ir Nobelio literatūros premija. Rašytojas dažnai tampa patrauklus ne dėl to, kad jo kūryba vertinga, o dėl to, kad ji vertinama arba įvertinama. Kita vertus, teko girdėti lietuvių vertėjus skundžiantis, kad mūsų leidykloms sunku įsiūlyti rimtų autorių kūrinius, net jeigu kalbama apie Nobelio premijos laureatus. Todėl šis "Eridano" leidyklos, kurios specializacija siejama su fantastine literatūra, gestas yra ganėtinai įdomus, juolab kad knyga su fantastinėmis pasakomis tikrai neturi sąsajų. Dar daugiau – rašytoja netgi nėra tipiška istorijų pasakotoja ir charakteringų personažų kūrėja, o šiuolaikinė visuomenė linksta kaip tik į tokį literatūros modelį, kokį diktuoja holivudinis kinas. Gali būti, kad leidyklą suviliojo "patologinis" kvapas, kuriuo galima apkaltinti knygą ir kuris, savaime suprantama, yra neabejotinas masalas masiniam skaitytojui.

Verta pacituoti keletą rašytojos minčių iš prieš porą mėnesių "Literatūroje ir mene" skelbto jos interviu: "Aš tai laikau vėmalais, kai yra sakoma, esą mano literatūra neturi išliekamosios vertės, nes joje nėra nei turinio, nei veikėjų. Literatūra, ypač su Joyce’u ir Beckettu priešakyje, yra daug toliau nuėjusi". Dar vienas jos kūrybos principo autokomentaras, kuris svarbus suvokiant ir "Pianistę": "O tokiems autoriams, kurie kaip aš dirba su kalba ir lyg gydytojas išnarplioja privačius dalykus pagal jų simptomus, neleidžiama egzistuoti".

Gavusi Nobelio premiją už absurdiškų visuomenės stereotipų laužymą, E. Jelinek "Pianistėje" taip pat atakuoja (galbūt ne laužo, tik demaskuoja) gajų ir sunkiai sugriaunamą stereotipą, kad vaikas yra tėvų nuosavybė, medžiaga, iš kurios galima daryti ką tik nori. Beje, apie "tėvus" arba "šeimą" knygoje nekalbama, tėvas tėra fragmentas abiejų moterų gyvenime, viso labo sėklos donoras, kuriam dėmesio skiriama tik tiek, kiek prireikia laiko nuvežti žmogui į beprotnamį. Svarbiausia figūra čia motina, "inkvizitorius ir sušaudymo komanda viename asmenyje, kuriai šeima, privati nuosavybė ir valstybė suteikė nenuginčijamą motinystės teisę".

Nuo pat vaikystės motina visas viltis deda į dukterį, nes numano ją būsiant garsia pianiste, kuri ir motiną aprūpins šlove bei pinigais. Paauglė kaip žvėrelis laikoma draustinyje, saugoma nuo bet kokių pašalinių įtakų ir vienintelė jai leidžiama veikla – darbas su muzikos instrumentais. Be jokios abejonės, neleidžiama bendrauti ir su priešingos lyties atstovais, tai yra vaikinais: "Dvi senos moterys, seniai užžėlusiais ir nuvytusiais plyšiais, puola po kiekvienu vyru, kad tik tas, neduokdie, nepasiektų jų telyčaitės. Abi senės bruzgindamos it silikatas suakmenėjusiomis lytinėmis lūpomis bergždžiai stengiasi sučiupti jomis grobį, lyg pusgyvio vabalo elniaragio žnyplėmis. Šit ir trinasi jos į šviežią savo dukters bei anūkės kūną pamažėle draskydamos ją į gabalus, o šarvais pridengdamos nuo kitų, galinčių įsiveržti į šią teritoriją ir užnuodyti jauną kraują". Beje, ironija, satyrinis, kandus požiūris į žmogų apskritai gelbsti rašytoją nuo didaktikos arba melodramatizmo.

Tokia visuotinė izoliacija baigiasi tuo, kad smuiko stygos vaikui virsta pančiais, kurie, beje, ne tik kelia kančią, bet ir tam tikrą pasitenkinimą, tai yra prasideda seksualinės deviacijos, kitaip tariant – nukrypimai. Ir paauglystėje, ir jau suaugusi Erika Kohut, neišsipildžiusi pianistė, viso labo tik muzikos mokytoja, mėgo ir tebemėgsta pjaustyti ir kitaip žaloti save, tokiu būdu jausdama pasitenkinimą.

Šnekant apie tradicijas ir literatūrines ar ideologines įtakas, – L. Sacheris-Masochas, rašytojas, kurio veikėjai kaip tik ir jausdavo seksualinį pasitenkinimą mušami bei kankinami ir kurio pavardė virto psichologiniu terminu, buvo, kaip ir E. Jelinek, austras. Žinoma, ir sadizmo terminas čia taip pat neišvengiamas.

E. Jelinek praplečia motinos ir dukters santykių "budelis–auka" situaciją. Ta plieninė bambagyslė, siejanti dukrą su motina, pačiai dukrai yra ir nekenčiama, ir drauge teikianti malonumo. Ji nėra vien klusni motinos užgaidų vykdytoja, ji gali kibti nagais jai į plaukus, išrauti keletą kuokštų, o vėliau gailėtis dėl to, ką padariusi, ir prašyti atleidimo. Tai ironiška, drastiška, bet psichologiškai įtikinama "meilės ir neapykantos" viename asmenyje simbiozė. Motinai, senai moteriai, dukra – vienintelis būties pateisinimas; dukrai, jau trisdešimt penkerių sulaukusiai, "senstančiai" netekėjusiai moteriai, motina – budelis, be kurio ji taip pat nebeturėtų motyvacijos gyventi. Ji gyvena nepateisintų vilčių atgaila ir tai tampa pasiteisinimu. Motina net suaugusios dukters nepaleidžia nuo savęs nė per žingsnį – skambina į kavines, į kurias ji nueina, draugėms, pas kurias svečiuojasi. Motinai labiau rūpi ne duktė, o pinigai, kuriuos jos abi kaupia naujam butui. Joks vyras negali įsiterpti tarp jųdviejų, nes tai būtų pasikėsinimas į jos turtą. Motinai dukra – kapitalo dalis. Motina ir dukra – tarsi dvi marionetės, įsipainiojusios viena kitai į valdymo virvutes ir visiškai nebepajėgiančios judėti savarankiškai.

Pianino (fortepijono) dukra neįveikė, tačiau yra dar vienas instrumentas – jos kūnas, ir dabar daugiausia dėmesio ji skiria jam. Slapčia nuo motinos Erika lanko peep show ir žiūri į moteris, kurios kūną valdo tobuliau, nei ji sugebėjo valdyti klaviatūrą. Iš esmės tai vyrų karalystė, jie čia sėdi prie langų, spokso į nuogus moterų kūnus, viena ranka mesdami monetas į plyšį, kita pumpuodami savo lytį. Tačiau Erika mėgsta viską daryti atvirkščiai (tiesą sakant, visas romanas yra pastanga nukrypti nuo normos). Nors ribų ji kol kas neperžengia, netgi neliečia savęs, visa tai ji nori tik stebėti iš šalies, iš "aukšto bokšto". Epizodas labai ekspresyvus (erotinis šou įrengtas po tiltu, kuriuo nuolatos pradunda traukinukas), ironiškas, o drauge ir poetiškas – jį tam tikra prasme labai siauručiu, vos pastebimu apvadu rėmina Rainerio Maria Rilkės eilėraščio "Rudens diena" eilutės: "Benamis nepasistatys namų" (prieš erotinį šou), "o vienišas liks vienas" – jau iš jo išėjęs.

iliustracija

Lygiai taip pat paslapčia nuo motinos (ją apgaudinėdama) Erika lankosi parke ir medžioja besidulkinančias poreles ir tupėdama krūmuose užsiima dar viena nukrypimo rūšimi – vujarizmu. Ir vėl – komiškas, seksą demitologizuojantis epizodas, vyro veiksmai apibūdinami kaip noras prikalti kuo daugiau puspadžių prie batų poros ar suvirinti visą automobilio kėbulą. Seksas Erikai pirmiausia susijęs su mechanika: "Vyras, tasai profesionalus mechanikas, triūsia prie sugedusio automobilio, prie daikto, vadinamo moterim. Apskritai pornofilmuose plušama gerokai daugiau nei filmuose apie darbo pasaulį". Tačiau tikrasis pasitenkinimas Erikai susijęs ne su seksu, o su skausmu: "Pats skausmas – tai valios kelias į aistrą, griovimą, naikinimą; pasiekęs aukščiausią formą jis tampa ypatingo pobūdžio aistra. Erika mielai peržengtų ribą, už kurios glūdi galimybė nužudyti ją pačią". Tokia galimybė atsiranda, kai Erikos mokinys Klemeris ima siekti mokytojos kūno. Nukrypimų nuo normos sąrašas tęsiamas – mokiniui dvidešimt metų, jis jaunas, jam rūpi merginos, tačiau mokytojos jis geidžia kaip sportininkas (beje, jis ir yra sportininkas). Mokytoja neapvilia, ji parašo mokiniui laišką, kuris, rašytojos sumanymu, perskaitomas originaliai – dalyvaujant ir adresatui, ir adresantui. Laiške prirašyta tokių nešvankybių, kurias galima apibūdinti vienu žodžiu – sadomazochizmas. Moteris laiške prašo būti įvairiais būdais kankinama, žeminama ir prievartaujama. Iš tiesų, šiame romane kone viskas kvepia patologija, dekadansu – žmonių tarpusavio santykiai nenormalūs, seksualiniai kontaktai arba komiški, arba apskritai kalbama tik apie periferinį seksualumą, galiausiai viskas baigiasi tuo, kad jaunuolis patenkina savo mokytojos prašymą – jis ją sumuša ir išprievartauja. Erika nejunta pasitenkinimo, ji lyg ir nori atkeršyti, tačiau galiausiai pažeminimo skausmą malšina kitu, sau keliamu fiziniu skausmu (t. y. bado save peiliu).

Išoriškai šis pasakojimas nėra labai įspūdingas, labiau gal net pasibjaurėtina nei patraukli ligoto žmogaus istorija. Tačiau knyga parašyta tokiu keistu stiliumi, kuris labai primena nesiliaujantį komentarą (ką reiškia vien jau romanams nebūdingas ir ne itin natūralus esamasis pasakojimo laikas), ir šis komentaras toks intensyvus, toks hiperbolizuotas ir metaforizuotas, kad viskas ima pamažu panašėti į itin stiprų sąlygiškumą. Toks šiurkštaus natūralizmo suplakimas su pakylėtu, poetizuotu sąlygiškumu sukuria keistą, unikalų efektą. Žinoma, niekas geriau neiliustruoja stiliaus, kaip kūrinio citata:

Nesileisk išmušama iš kelio! Erikai neleidžiama atsikvėpti nė ties viena riba, kurios ji pasiekia, jai negalima atgauti kvapo parimus ant ledkirčio, nes ji nuolatos genama į priekį ir aukštyn. Į naują viršukalnę. Miško žvėrys prisiartina prie Erikos pavojingu atstumu kėsindamiesi ir ją nusmukdyti iki žvėries lygio. Konkurentai taikosi nuvilioti Eriką ant stataus skardžio žadėdami nuostabų vaizdą – o iš ten taip lengva nugarmėti žemyn! Motina kuo smulkiausiai apibūdina bedugnę, kad vaikas pasisaugotų ir nežengtelėtų tenai. Pačioje viršūnėje viešpatauja pasaulinė šlovė, kurią nedaugeliui pavyksta pasiekti. Ten pučia žvarbus vėjas, menininkas ten vienišas ir šito neslepia. Kol motina gyva ir sugeba austi dukters likimo ornamentą, viskas krypsta tik viena linkme – absoliučių pasaulinių viršukalnių link.

Motušė stumia Eriką iš apačios, nes pati abiem kojom įaugo į žemę. Ir netrukus Erika nebeliečia gimtojo dirvožemio, o stovi ant konkurento nugaros, kurio pavyko atsikratyti pasitelkus intrigas. Labai nepatvari atrama! Erika pasistiebusi stovi ant motinos pečių, ištreniruotais piršteliais įsikibusi į viršukalnę, kuri vėl virsta tik eiliniu uolos iškyšuliu, ir Erika dar ir dar kartą įtempia raumenis prisitraukdama vis aukščiau ir aukščiau. Štai jos nosis kyšo viršum kraštelio, bet priešais save pamato ne viršūnę, o vėl tik naują uolą, dar statesnę nei ką tik įveiktoji šturmu. Tačiau tik čia, ties šia riba, įsikūręs ledinis šlovės fabrikas, laikantis savo produktus milžiniškuose luituose, idant būtų galima sutaupyti sandėliavimo patalpų sąskaita. Erika lyžčioja šlovės ledokšnį laikydama savo pasirodymą mokyklos koncerte pirmąja premija Šopeno konkurse. Ji tiki – dar keli milimetrai, ir atsidurs pačioje viršūnėje!

Štai taip išplėstas elementarus pianisto karjeros palyginimas su alpinisto kopimu į kalną. Be abejo, tai ganėtinai specifinis, dažnai nesaikingai poetinėm priemonėm perkrautas stilius, kartais jis erzina ir atrodo savitikslis, bet tai jau skonio dalykas. Visos Erikos ydos – ji ir sadomazochistė, ir vagilė, ir kerštautoja (jaunai konkurentei į palto kišenę pripila stiklo duženų), ji liguistų aistrų, neišsipildžiusių troškimų, meilės ir neapykantos kamuolys. Galbūt tai kiek perdėtas charakteris, kiek hiperbolizuotas personažas, tačiau neabejotinai atveriantis pavojingus vartus, už kurių gyvena slaptųjų žmogaus geismų ir troškimų žvėrys. Pozityvistai kaltina rašytoją nihilizmu. Galbūt. Tačiau žmogaus būties tragizmo atskleidimas drastiškom priemonėm visuomet efektyvesnis nei jo pagražinti kartoniniai paveikslai. Tai literatūros ir meno istorija seniai patvirtino, ir diskutuoti šia tema jau net nepadoru. Kita vertus, galima galvoti apie laiką ir papročius – kai ši knyga pasirodė prieš dvidešimt metų, Vokietijoje, o vėliau ir JAV ji sukėlė skandalą. Dabar ji negali sukelti netgi diskusijų skersvėjo. Ką tai galėtų reikšti?

Šnekant apie techninius dalykus – knygoje daug korektūros klaidų, nežinia kodėl likę tokių rusiškos rašybos pavyzdžių: serbo-chorvatiški (p. 66), Betchovenas (p. 152). Net ir fantastikos leidyklai tai nedaro garbės.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 26 
0:43:34 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba