ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-09-01 nr. 859

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Epizodai iš broilerio gyvenimo (46) • RIČARDAS ŠILEIKA. Pietų Lietuvos rugpjūčio savaitė dzūkum dzūkum (8) • -gk-. Sekmadienio postilė (132) • JONAS TRINKŪNAS. Mokykloje prieš 50 metų (3) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (23) • JONAS VALATKEVIČIUS. ŠMC knyga (4) • LAURYNA LUNICEVAITĖ. Eilės (23) • CASTOR&POLLUX. Subkultūrinė Lietuvos spauda (14) • RENATA ŠERELYTĖ. Pokario varnų nostalgija (3) • DINO BUZZATI (9) • ANDRA SIMNIŠKYTĖ. Moterys vyriškais drabužiais (17) • Kalbėjosi Marina Dmitrevskaja. Rezo Gabriadzė: teatras prasideda nuo... (2) • 12 PAGALIUKŲ (6) • bjaurus zmones zodzio per visa diena neisstena (436) • 2007 m. rugsėjo 8 d. Nr. 34 (860) turinys (18) •

Mokykloje prieš 50 metų

JONAS TRINKŪNAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Pirmakursiai. 1962
Romualdas Rakauskas

    Kauno 4-ąją vidurinę mokyklą baigiau prieš 50 metų. Turėjau įprotį užsirašinėti įvykius ir nuotykius. Kaip būtų įdomu juos palyginti su šiuolaikinių moksleivių užrašais.


    1956 m.
    Rugsėjis

Venska kalba lėtai ir svariai, baubiančiu balsu. Anksčiau tarp žodžių dažnai dribdavo lyg maišai ištęstai tariami keiksmai. Pirmomis rugsėjo dienomis jis vaikščiodavo su mėlynais paakiais. Guzai ir mėlynės, anot Tamošaičio, buvo ištraukti kompresais. Kažkur mušėsi su milicininkais, pavyko pabėgti. Jis iki šiol buvo vienintelis „stiliaga“ klasėje. O šiandien, visų pasitenkinimui, atėjo Ražas languotu švarku ir 23 cm pločio kelnėmis, kilo ovacijos.

Fizikos pamoka. Užduotis buvo sunki, todėl Augis ėmė protestuoti, sakydamas, kad niekas nepasiruošė. Perpykęs fizikas pašaukė Augį atsakinėti ir dar pasišaipė iš jo. Augis nenusileido ir ramiai atsikalbinėjo, o mokytojas tiesiog niršo. Pagaliau Augis buvo išvarytas iš klasės ir palydėtas tokiais žodžiais: „Iš tokių žmonių išeina žmogžudžiai, apie kuriuos rašė „Kauno tiesa“.“ Paskui atsakinėjo Bulota – penkiems, bet gavo tris. Atsakinėjo Banionis, gavo du. Mokytojas toliau ėmė samprotauti, kad žmones pagadino praėjęs karas.

Einu Salomėjos Nėries gatve. Staiga pasigirdo triukšmas ir ploni karingi šūkavimai. Pamačiau dvi vaikų armijas, ginkluotas kardais-lazdomis, skydais-fanerom, puolančias viena kitą. Prisiminiau panašius mūsų mūšius prie sodininkystės ir radijo stulpų – ten ir aš dalyvaudavau.

Festivalis. Lėktuvas skraido virš miesto ir mėto festivalio proklamacijas. Šiandien I jaunimo festivalis. Po pamokos išlėkėme namo pasiimti šlipsų. Štai jau mes šlipsuoti žygiuojame į Sporto halę. Halėje žmonių prikimšta. Dainos, šokiai. Studentų choras uždainavo Ernesakso dainą. Estai choru ėmė sveikinti lietuvius: „Lietuva, Lietuva...“ Kilo ovacijos, susijaudinimo ašaros. Broliai estai, latviai. Mūsų kraštas yra vienas – Pabaltijys... Vėliau per stadiono tvorą nusidanginome į Ąžuolyną ir Dainų slėnį. Žaidėme ir sulaukėme vakaro. Raketos, laužai, šokiai. Pasirodė išgėręs Ražas, su Tolu dėjo kažkam smūgį. Per Vytauto parką ėjome į miestą ir dainavome „O Afrika, rumba negro“, kai uždainavome „Mambo“, nugarmėjome pakalnėn. Šventė baigėsi.

Kitą dieną prie stadiono pasirodė Kriaušė, jis rūkė ir svirduliavo kaip girtas.

Pirmos būdos chebra kažką ruošė. Bet pasirodė Ražo draugelis Tolas. Ryškus gavo vieną „plecką už zgrivinimą“. Kitas taip pat gavo smūgį. Ražas iš džiaugsmo šokinėjo.

Komjaunimo susirinkimas. Turėjo ateiti pats direktorius. Kovalis su sekretoriumi Raima paruošė ataskaitinį pranešimą, kuris buvo „be spaso“. Pranešime vyravo žodžiai: „penkmečio planas“, „didžiosios komunizmo statybos“, „tarybinė vyriausybė ir komunistų partija“, „karštai dirbo visuose baruose“, „ugningi kovotojai“ ir t. t. Tačiau direktorius neatvyko ir Raima pareiškė, kad šis pranešimas buvo skirtas ne mums, o direktoriui. Taigi dabar galima praleisti tam tikras vietas. Visi pralinksmėjo ir toliau buvo tik purkštavimai. Pranešėjai kalbėjo tik juokais. Vėliau šnekėjo auklėtoja – į mūsų širdis. Išrinkome naują komjaunimo komitetą.

Kūno kultūros pamoka pati mėgstamiausia net ir tiems, kurie visiškai neturi noro mokytis.

Linksma, visi draugai. O kai uždainuojame, tai būna pati geriausia nuotaika. Išpučiame visus plaučius. Laimingas tas, kuris staugia stipriau. Trankytis ir rėkti – tai mūsų laisvės išraiška.

Futbolas. Dažnai rengiame tarpklasines rungtynes. Gerai žaidžia Venska, Augustinas. Bet tą kartą Augis pasikarščiavo ir sukėlė ginčą, buvo išvarytas iš aikštės, tai ir pralošėme.

Mus erzina priešai – Liaga, Grabažius, Kurklė. Eidami namo, kūrėm planus, kaip juos patvarkyti. Ražas siūlė prašyti Tolo chebros, Juozapas – „poplovokų“ (plaukikų), Algelis – „parochodkės“ (laivininkystės).

Atsiskaitymas įvyko. Ražas ir Dainius atsinešė odines pirštines. Algis pasiskolino iš Jono – kairiąją. Išeinamojoje (tualete) Jonas kaukštelėjo Liagai į dešinį žandikaulį, Algis – į kairįjį, Makas (Dainius Makauskas) pridėjo. Toliau Dainiaus smūgis batu į užpakalį (špana) ir pagrindinį spyrį atliko Juozas savo slidininko batu. Liaga net išlėkė į koridorių.

Vėliau Grabažis paklausė Venskos, kodėl „sukaldačino“ Liagą. „Gal nori įkišiu tave į tą skylę?“ – lėtai ištarė Anta ir pasiruošė tai padaryti. „Ne, ne, ne!“ – paskubėjo atsakyti Grabažis.

Praktika ŽŪA dirbtuvėse. Vakare visi buvome dirbtuvėse. Prasidėjo darbas: dirbtuvės gaudžia, nors nė vienas motoras neveikia. Aplinkui tik žvanga, tik dunda. Kiekvienas nori pasukti kokį ratą ar ratuką, pamėginti, ar lūžta, ar linksta. Girdisi skambūs metalo dūžiai. Dirbam.

O iš tikrųjų – Augis mėto paslapčiom į mašinas akmenis, gelžgalius ir varžtus. Kiti vėl ardo kažką, stumdosi. Raimundas, pasislėpęs už nugarų, kniaukia kaip katinas. Pagaliau atsirado ir dėstytojas, gal koks studentas. Darbai vyksta toliau. Vidaus degimo variklis. Vieni suka rankeną, kiti kiša strypus į dantračius. Viskas trata, žvanga.

Už Lauryną atsakinėjo Šopis, o už mane – Juozapas. Visi gavome penketus. Dėstytojas mūsų nepažinojo.

Atnešė rusų kalbos rašomuosius – laisva tema „Rugsėjo 1-oji“. Auklėtoja ilgai kalbėjo apie mūsų darbus. Visų juoką sukėlė tokios rašomojo frazės – „partija ir vyriausybė rūpinasi“, „pirmyn į komunizmą“. Tikriausiai tai buvo iš Kovalio rašinio. Jis tikėjosi tokiu būdu įtikti, bet ne kažin kas išėjo.

Žeimys, nurodydamas uždavinius koridoriuose budintiems mokiniams, sako: „Gaudykite rūkalius.“ Augustinas, budėtojas, atsako: „Taip, taip, gaudysime.“ O pats kasdien perka po pakelį „Auroros“ ir buvo kelis kartus Sidaro pagautas.

Talka Vandžiogaloje. Ruošėmės važiuoti padirbėti į Vandžiogalos ūkį. Mūsų vadovas buvo mokytojas Gertneris.

Atvažiavome. Skurdūs laukai, apirę namai, griūvantys tvartai, senos surūdijusios žemės ūkio mašinos. Mus sutiko apžėlę, paraudę nuo samagono seniai. Tuoj pat susėdome ant tašytų rąstų ir ėmėm lošti kortom vežimą. Merginos nuėjo bulvių kasti, o mus pasiuntė grėbti žirnių. Pakeliui visi rovėme gručkus, o laukuose dirbančios moterys rėkė ant mūsų už tai. Mes jas sveikinome ir mojavome kepurėmis. Pūtė šiltas rudens vėjas. Vienas diedas parodė, kaip reikia grėbti, ir pats išvirto į kupetą parūkyti. Mes pavėjui ridenome žirnių volus, o baigę reisą sėsdavome palošti kortom. Kilo kivirčas tarp mūsų ir kaimiečių, pasirodė bernų, ir į mus pasipylė akmenys. Apsiginklavę tvorų basliais patraukėme mušti poliakų, bet jie kažkur dingo.

Po pietų niekas nenorėjo eiti į darbą, lošėme kortomis. Gertneris įkalbinėjo. Mūsų mašiną vairuotojas Mitka sugadino, nežinojome, kaip grįžti į Kauną. Lindome į sodus vogti obuolių. Augis su Raima susimušė dėl purvinų batų, apsikeitė antausiais. Ražas gėdino kovotojus už jų nemokėjimą naudotis kumščiais. Susirinkome klube ir laukėme, kas bus toliau. Augis nusiramino ir merginom rodė monus su kortomis.

Artėjo vakaras. Danguje plaukė reti debesėliai, paraudę vakaruose. Mes išsiruošėme pėsti eiti į Kauną. Ėjome lėtai. Į žvaigždėtą dangų biro mūsų dainos, skardindamos kaimo platybes. Dainavome viską, ką mokėjome: „Trys gegutės“, „12 negriukų“. Sargėnuose sėdome į autobusą ir sugrįžome į Kauną.

Spalis

Auklėtoja labai darbšti. Ji taip nori įdiegti mums savo žinių, pripratinti mus dirbti. Ji jaudinasi dėl mūsų nemokšiškumo...

Venska dažniausiai nepadaro namų darbų. Per anglų kalbos pamoką jis aiškinasi: „Aš nespėjau padaryti.“ Augis priduria: „Vakar nebuvo elektros.“ Venska kažką baubia ir skaito tekstą. Mokytoja įširdusi: „Kaip jūs čia skaitote – prancūziškai? Nesuprantu, šiandien gaunate dvejetą.“ Ir vėl Venska sėdi suole, ramus ir susikaupęs skaito „Sportą“.

Mes persistengėme. Auklėtoja uždavė mums parašyti rašinį apie Fomą Gordejevą (M. Gorkio). Šį kartą mes labai rimtai ėmėmės darbo, bet rezultatai mus suglumino. Kovalis sėdėjo skaitykloje visą dieną, grįžęs dar sėdėjo iki 2 val. nakties. O šiandien vos išėjęs atsakinėti gavo dvejetą. Kriaučionis surašė 7 lapus – aprašė 100 knygos puslapių. Už kažkokį nieką jis turi atsivesti motiną į mokyklą. Ir visa tai už tokį įtemptą darbą.

Merginos. Žinoma, reikėtų pasakoti ir apie visokiausias meilės istorijas, kas su kuo ir kaip. Augustinas svajoja apie Ireną K. Iš laimės apsvaigęs vaikšto po mokyklos koridorių ir dainuoja arijas iš „Pajacų“ arba iš San Remo. Dėl to jis net į sienlaikraštį pateko.

Filmai. Didelis dalykas nueiti į kino teatrą ir pažiūrėti filmą. Laisvės alėja – tai kino filmų karalystė. „Tarzano“ serija su džiunglių garsais, daugybė amerikoniškų filmų, vadinamų „trofėjiniais“. Minios prie kino teatrų, bilietų „kombinavimas“ ir t. t.

Klausau per radiją lenkų „Muzyka i aktualnośći“, būna geros muzikos.

Lapkritis

Šiandien Vėlinės. Mus turi vežti į „Inkarą“, kad neitume į kapines.

Vakare nuėjau į kapines prieš mūsų mokyklą. Buvo daugybė žmonių, degė žvakelės. Kilo kažkokia sumaištis. Girdėjosi šūkavimai: „Padarykim kaip Vengrijoje.“ Minia pasipylė į Vytauto prospektą, pasklido į gretimas gatves, buvo daug milicijos.

Vėliau Šopį ir Niną buvo pakvietę į saugumą, atrodo, dėl Vėlinių.

Šiandien tik ir girdėt kalbant apie vakarykščius įvykius. Susirinkome „vychutkėje“ (tualete) ir ėmėme pasakoti, kas ką matė. Mieste vaikščiojo patruliai, kursantai su šautuvais. Kažkoks karininkas sustojo ir pradėjo įtartinai į mus žiūrėti.

Užėjome į mokyklą pas atsiskyrėlį – fizikos mokytoją. Kilo įdomus pokalbis ir nors kartą mokytojas atsiskleidė. Buvome sužavėti. Gavau iš jo O. S. Mardeno knygelę, prieš karą išleistą lietuviškai. „Minties vairas saugo gyvenimo laivą nuo paskendimo... Kaip dvasia valdo kūną... Mintis sukuria sveikatą ir ligą... Baimė yra pikčiausias mūsų priešas...“

Į operą „Karmen“ iš mūsų klasės eina 12 žmonių, bilietai kainavo po 6 rublius.

Labiausiai mūsų merginos jaudinosi dėl Blažio. Jos beveik šokinėjo, kai jis išeidavo į sceną, cypavo ir kalbėjo susižavėjusios. Plojimus pradėdavo Edita. Merginos mus vaišino saldainiais, bet sakė, kad taip turėtume mes, berniukai, daryti.

Per lietuvių kalbos pamoką turėjau kalbėti apie A. Venclovos eilėraščius. Nieko gero negalėjau pasakyti, gavau tris, bet eilėraščiai tikrai idiotiški. Deklaratyvūs žodžiai, saldūs posakiai ir šiaip kažkas neaiškaus. Eilėraštis „Prie varstotų, traktorių ir knygų“ buvo ir kitiems neįkandamas. Pati mokytoja pripažino, kad eilėraštis nesiužetinis.

Juozas įdomiai atsakinėjo per istorijos pamoką. Kaip jis sako, jam padeda Leninas. Juozas ateina atsakinėti, atsisuka, pažiūri į Lenino portretą, pasispjaudo delnus ir pila.

Lietuviai olimpiadoje Melburne užsirekomendavo kaip krepšinio tautos atstovai. TSRS komandoje žaidžia trys lietuviai.

Mūsų mokyklos krepšininkai žaidžia su 18-ąja vid. mokykla. Prasidėjo antras kėlinys. Priešininkų persvara 6 taškai. Jie daro keisčiausius metimus – amerikoniškus – per galvą, iš kairės ir šiaip kitokius fokusus. Mūsiškiai dengė individualiai, o reikėjo dengti zona, kuri buvo tokia sėkminga žaidžiant su 1-ąja mokykla. Vaitieka „gastroliavo“, mesdamas didžiule trajektorija. Bareišis, tas chuliganėlis, žaidė protingai ir tvirtai. Kleponis žaidė labai agresyviai, kartais krisdavo kaip vartininkas, kovodamas dėl kamuolio. Tiška labai stengėsi, bet buvo „išfauluotas“. Gavom į kaulus 49:61.

Gruodis

Bibliją gavau iš Banionio, seną, gotiškom raidėm. Pareiškiau kitiems, kad su Biblija turėtų susipažinti kiekvienas žmogus, mėgstantis liaudies kultūrą.

Šokiai KPI II rūmuose. Fizikos mokytojas turėjo pakvietimų į KPI vakarą. Augis paprašė pakvietimo, bet mokytojas, išvadinęs jį chuliganu, nedavė. Augis pareiškė: „Tamsta mokytojau, aš jums tokį dalyką iškrėsiu, kad jūs atsiminsite visą gyvenimą.“

Kovalis man paskolino pilką švarką ir nuėjome į šokius. Bet žmonių buvo mažai. Vis dėlto su Laima sušokome rumbą, kurią išmokome mūsų mokykloje iš brazilų lietuvių. Studentai stebėjosi mūsų šokiu. Kiek vėliau jaunimo prisigrūdo. Augis su Laima ėmė šokti bugivugį, šoko vieninteliai salėje ir buvo visų dėmesio centre. Pagaliau per garsiakalbį išgirdome: „Mūsų tarpe yra žmonių, kurie, nemokėdami bugivugio, šoka šį šokį.“ Prisiminiau panašų nutikimą profkėje, kur taip pat nueidavome pašokti. Šokiuose nuo scenos šokančius stebėjo kažkoks „prižiūrėtojas“. Jis, pavyzdžiui, sušukdavo: „Alio, tu su languotu švarku, kodėl taip žemai laikai savo ranką.“

Per anglų kalbos pamoką užgeso šviesa. Kilo triukšmas, riksmas. Gertnerienė ėmė mus įtikinėti, kad mes esame kultūringi žmonės, abiturientai. Aš su Algeliu, kaip visada pasitaikius progai, uždainavome „Ateis rudenėlis“, „Žvaigždėtoj vasaros nakty“. Niekas tamsoje mūsų nemato.

Abu su Juozu nusiteikę melancholiškai. Tai vieną daiktą paimam, tai kitą, tai paskaitom angliškai, tai Bibliją. Niekas nepadeda. Net kortom 66 nepadėjo. Įjungiu radiją – rumba. Valio! Einame į šokius. Šveičiame batus, Juozas matuojasi mano švarką. Pagaliau išėjome.

Su Juozu nutarėme aplandžioti visus klubus, kol pateksime. Perbridom per kapines į 5-ąją mokyklą. Šiaip taip patekome į vidų. Jonas jau sėdėjo pintame krėsle ir leido liūdnus dūmus. Supratome, kad šokiai neįdomūs. Kažkas grajino su armoške kaimiškus cvingus. Chebra rėkė: „Nuimti.“ Nutarėme eiti į Mediciną. Ten nusirengę stiliagos, pasiraitę rankoves, skaldė šokių džiazą. „O, Afrika!“ – efektą kėlė muzikantų šūksniai. Smuikininko ultramodernus šlipsas kabėjo ligi kelių. Kai džiazas ilsėjosi, grojo magnetofonas.

Turėjau anksti keltis ir skaityti „Kalvį Ignotą“, akys merkiasi, rodos, krisčiau į lovą.

Šiandien dar algebros rašomasis.

13 val. pradėjo skelti muziką Stokholmas.

Vyksta didelis klasės pasiruošimas Naujųjų metų sutikimui. Jonas iš Valiaus pirko 1,5 litro spirito.

Dabar kalbama apie permainas Lietuvoje. Nuimami rusiški užrašai, ketinama grąžinti senuosius gatvių pavadinimus, vyksta demokratizacija.

Su kitom klasėm važiavome į Kapsuką. Su Algeliu ir kitais mūsiškiais traukėme liaudies dainas. Aplankėme cukraus fabriką.

1-ojoje vid. mokykloje vakaras. Algelis šauniai grojo akordeonu, o mūsų stiliagos šoko bugį ir „gastroliavo“. Viktė sakė, kad mūsų abitūra nepanaši į moksleivius, per daug išsipustę, sumodernėję. Sakė, jeigu Kapsuke pasirodytų stiliaga su siaurom kelnėm, būtų tuoj sumuštas.

Lauke šalta. Štai mes jau prie Dalios buto durų, netoli soboro. Jau beveik viskas paruošta, susirinkusios visos klasės merginos. Dalios tėvas paaiškino situaciją. O mes jau laukiame, kad tik mus paliktų vienus. Prasideda šokiai. Daug labai gerų plokštelių – „Žengia pulkas linksmai“, „Bombardirovščiki“. 12 val. kalba Vorošilovas, mes geriame šampaną. Prasidėjo 1957 metai. Mes švenčiame.

Sustojame rateliu ir sukame butelį – kam su kuo bučiuotis. Žaidimai ir šokiai. Rytą apie 6 val. grįžo namiškiai.


    1957 m.
    Sausis

18 val. einame į teatrą – „Auksinės marios“. Stanevičius vaidino puikiai, kaip visuomet. Muzikos mažai, kai kurios vietos nieko sau. Pagrindinis veiksmas – lenktyniauja dvi brigados. Finale – randa laimę, kai įteikiama į rankas raudona vėliava.

Kovalis pasakė, kad mokykla ruošia kandidatus į Pažaislį (beprotnamį). Jis taip sakė po to, kai jį istorijos mokytoja Šilinaitė tampė po mokytojų kambarį už namų darbų nusirašinėjimą.

Skaitau ir skaitau „Kalvio Ignoto teisybę“, jau 630 puslapių, o iš viso – 800. Reikės atsiskaitinėti.

Anglų kalbos pamoka. Chaosas. Visuotiniam pamišimui vadovauja Tamošaitis. Skraido rašalinės. Girdėti mokytojos šūkavimai: „Kavaliauskas, dienoraštį; Kriaučionis, dienoraštį. Miniotai...“ ir t. t. Miniotas pareiškė: „Neieškokit, tamsta mokytoja, amerikonų.“ Tamošaitis kariavo su mokytoja ir šokinėjo po klasę. Augį ir Juozą paliko po pamokų, bet visi pabėgo.

Leidžiame klasės laikraštį „Putiukas“. Iš visų klasės pusių man ateina laiškų, kurie skelbiami laikraštyje. Algelis gamina popierių ir apipavidalina. Jau išleidome kelis numerius. Visi patenkinti, skaito. Autoriai: Džon Traikas (aš), Džo Mainas, Džon Kawa, Al Grušas, Mak Dainas, Džo Lauras, Džon Radžas, Ogiusto Tamocha.

Šiandien išleidau „Putiuko“ numerį. Jame aprašomi Lauryno ir Minioto žygiai. Jie išdaužė langus per kūno kultūros pamoką.

Su klase buvome teatre – I. Franko drama „Pavogta laimė“. Keista idėja – niekas nekaltas, visi nelaimingi. Tragiškiausiu momentu herojė baisiai suriko ir krito ant nužudyto mylimojo. Dėl to riksmo kai kas pradėjo purkštauti.

Fizikos mokytojas skaito moralus: „Jūs visiškai dar vaikai. Stiliagomis vadinatės. Eina, pavyzdžiui, stora mergina, o kelnės smailos lyg papirosai. Stiliagos vaikšto su smailom ir potrumpėm kelnėm, iš kurių matyti bjaurios kojinės. Tikras stilius yra visai normalus. Aš specialiai ėjau į vokiškus filmus ir jokio nenormalumo nemačiau. O vokiečiai yra išmaningiausi ir kultūringiausi žmonės. Tu, Kavaliauskai, dar neišsivystęs“ ir t. t. Paskui ėmė smulkiai pasakoti, kaip Kurklietis, komjaunimo komiteto narys, kartu su Staniuliais apiplėšė kolūkio krautuvę. Dabar gresia kalėjimas. „Visa tai stiliagiškumo vaikymosi padariniai, lengvo uždarbio siekimas.“

Įvyko pedagogų posėdis. Tragiškas posėdis. Net pedagogai verkė. Kelis vaikus nutarė siųsti į koloniją, keli pašalinti iš mokyklos. Vienas vaikinas vogdavo iš girtuoklio tėvo degtinę ir girtas ateidavo į mokyklą. Pas A. Cvirką buvo Naujųjų metų sutikimas, tai Liaga (Legačinskas) nusigėrė ir apvėmė brangų kilimą. Liaga aiškinosi ir verkė, sakė nedaug gėręs.

Vasaris

Per auklėjimo pamoką auklėtoja vėl pasakojo apie pedagogų tarybos posėdį. Jis tęsėsi nuo 19 iki 24 val. Apie Kurklietį ji pasakė: „Kiekvienas siūlų kamuolys turi galą.“ Kaip pasielgė Naujųjų metų sutiktuvėse moksleiviai? Cvirkos garbinguose namuose paliko šiukšlyną. O Venckutonis? Pasirodo, jis vedė. O dabar jis verkia. Gyvenimas iš jo juokiasi. Jis yra žmonos išlaikytinis, vaikšto su skriblium mieste ir neturi ką veikti.

Kovas

Atėjo gandas, kad „Pergalės“ Nr. 2 išspausdinti keisti Just. Marcinkevičiaus eilėraščiai. Su Augiu buvome skaitykloje, bet šio žurnalo negavome.

Per astronomijos pamoką buvo kalbama, kad Jupiterio atmosferos sudėtyje yra amoniako. Džo (Juozas Miniotas) pareiškė, kad vėjas kartais nuo Jupiterio atpučia amoniako. Dėl to taip dvokia.

Tarptautinė moters diena. Auklėtojai įteikėme gėlių ir ji pasakė didelę kalbą. „Prisimenu, su kokiu džiaugsmu aš nešiau pirmą kartą gėlę, padovanotą jūsų. Paskutinės dovanos man jau neteikia malonumo. Per ketverius metus jūs paaugote, mano veide įsibrėžė raukšlių. Gerai, kai yra tikslas, bet kai priplauki lauktą krantą, nusivili. Jaučiu, kad tikslo aš nepasiekiau, aš neišugdžiau iš jūsų to, ko norėjau. Aš pati visiškai kitaip galvojau jūsų amžiuje, nesitikėjau pasiekti aukštojo mokslo. Jūs per daug abejingi. Rašau dabar jūsų charakteristikas, bet žinau, kad jos jūsų nesudomins. Jūs nejaučiate gyvenimo, nėra užsidegimo. Eidama gatve, aš užmirštu viską, nes galvoju apie kurį jūsų. Artėja diena, kada mes išsiskirsime. Ar mes sugyvenome? Gal. Ar mes buvome nuoširdūs? Ne, nelabai. Gal mano charakteris kitoks negu kitų. Kitas savo jausmus slepia savyje. Na ką gi, dėkoju už sveikinimą, linkiu į viską žiūrėti optimistiškai. Aš turiu vieną didelę ydą. Tai – daug kalbėti. Aš jus nustelbdavau. Jūs nenorėdavote kalbėti. Nežinojau, ką jūs galvojate apie mūsų santykius. Jūs užsidarę, kaip dėžutės.“

Ji tylėjo, laukė, žiūrėjo į stalą.

„Tylit, jūs varžotės? Na, jei nenorit, pradėsim pamoką.“

Namie per radiją girdžiu dainuojantį Elvį Presley.

Balandis

Žiūrėjome boksą. Tamulis rodė meną. Sekmadienį įsilinksminusi liaudis rėkė, ištroškusi kraujo. Vieno boksininko veidas buvo kruvinas. Kažkoks pagėręs skandavo: „Duok, Vycka, duok.“

Stadione prie tvenkinio radome savo kompaniją, Kriaušė gulėjo girtas be sąmonės ir buvo baisiai išsipurvinęs. Kiti vyrukai klampojo po molį ir tarėsi, kaip atgaivinti Kriaušę. Raima pridėjo galvą prie jo krūtinės ir klausė, ar jis dar gyvas. Mes juos ten ir palikome. Pasakojo, kad vėliau jie atgaivino Kriaušę, įkišę jo galvą į šaltinį.

Juozapo dienoraštuko pirmajame puslapyje tokie įrašai: „Pasaulis priklauso tiems, kurie sąžiningumą išmeta pro langą“; „Širdžiai verkiant moku juoktis“; „Juokis iš visų, kad niekas iš tavęs nesijuoktų.“

ŽŪA festivalis. Metam mokslus ir einame į Dainų slėnį. Juozapas susirado mergytę ir su ja praleido visą laiką. Laima norėjo, kad aš su ja būčiau... Algis pasakojo, kad tarp merginų yra šlykštesnių už vyrus. Yra tokių, kurios susirenka ir mokosi, kaip reikia bučiuotis, užsilaužti.

Jonas siūlo važiuoti prekiniu traukiniu Kaliningrado link. Gal reikia pavalkatauti?

Bet išvažiavo be manęs: Jonas, Raima, Kriaušė ir Lauras.

Gegužė

Paskutinį kartą žygiavau demonstracijoje su savo mokykla. Prieš svarbias šventes visada būdavo eitynių repeticijos. Nuošaliose gatvėse žengdavome kaip kareiviai ir traukdavome lietuviškas dainas.

Mūsų keliautojai prekiniame vagone nuvažiavo į Kazlų Rūdą, ten nusipirko degtinės, paskui įlipo į kitą traukinį ir nuvažiavo iki Pilviškių.

Auklėtoja mums skaitė „Ogonioko“ (1952 m.) žurnalą – apie Jaunosios gvardijos likimą.

Ji jaudinosi, ašaros pasirodė akyse. Negalėdama toliau skaityti, padavė Dainiui. Visi klausėsi labai atidžiai, užmiršę viską.

Paskui auklėtoja mums sakė ilgą moralinę kalbą, primindama gerus ir blogus mūsų gyvenimo pavyzdžius.

II KPI festivalis. Festivalio centras – Technologijos fakultetas. Šaltas vėjas, debesys. Įvairiausios pramogos: sūpynės, stipruoliai kilnoja svarsčius, krepšinis, tinklinis. Vaikščiojome saviškių būreliu. Sutemus suliepsnojo laužas, triukšmas, dainos. Studentai ginklavosi fakelais. Pagaliau fantastiška minia pajudėjo Vydūno alėja. Danguje pokšėjo raketos. Įkaitusi minia dainavo, rėkė „valio“. Nusileidome Parodos gatve, einame Mickevičiaus gatve, triukšmas, dainos. Vilniaus gatvė užtvindyta, eisena pasklinda Santakoje. Prieplaukoje grupuojasi ir choru šaukia fakultetai – „Elektra“, „Hidrotechnika“, „Plytos“. Ansamblio vietą rodo iškeltas aukštai Sukackas, jis dainuoja šveicarišką „o-lio-lio-ly-lia“. Galima bus paplaukioti laivu. Grūdamės prie laivo, trapas staiga lūžta, žmonės garma į vandenį. Šalia manęs mergina ėmė rėkti: „Koja-a, kojaaa!“ – įstrigo tarp sulūžusių turėklų. Išlaisvinome merginos koją. Į laivą mums patekti pavyko, pavyko ir paplaukioti tamsiu Nemunu. Šaltas vėjas, o danguje mėnulis. 1 val. nakties išlipome į krantą ir laimingi žingsniavome namo.

Fizikos pamoka. Mokytojas kalba: „Studijuokite fiziką, nes jūs jos nemokate. Nemoka ir tie, kurie turi penketus. Kovalenkovaitė visai nesąmones parašė. Tiesiog iš proto galima išeiti: „Svoris sunkesnis... ir kitos nesąmonės.“

Jonas skundžiasi, kai jis gerai atsako, fizikas vis tiek kartoja: „Tu nieko nemoki.“ Gedvilaitė labai gera mokinė, bet jis jai sako: „Džiaukis, turėsi tvirtą trejetą.“ Mokytojas su malonumu liepia išvesti kinetinės energijos formulę. „Nemoki, sėsk, du.“ Ateina Bulota, jam tas pats uždavinys. Pamoka baigiasi, Stasys jau beveik išveda formulę, bet dar painiojasi. Fizikontas juokiasi ir eina iš klasės. „Na, žiūrėkit, mokytojau... jau aš baigiu, žiūrėkit“, – beviltiškai įpykęs rėkia Bulota. Mokytojas stabteli, juokiasi ir išeina. „Po velnių!“ – trenkia kreidą į grindis. Geram mokiniui išvedė tris.

Algebra. Mokytojas Sidaras įeina šypsodamasis. Visi mokiniai irgi šypsosi, visi pasipuošę. Tačiau dar šnekamės apie dvejetus. Kai kas eina taisytis. Edita maldauja, užsistoja Kovalenkovaitę. Živilė jaudinasi, galbūt ir ją pašauks. Sidaras klausia, iš kokio dalyko jai vesti dvejetą: iš trigonometrijos, geometrijos ar algebros. Ji verkia, šventiška nuotaika blėsta. Zitai taip pat nesiseka, akyse blizga ašaros. Pamoka baigiasi, skambutis, o Juozas rėkia: „Tamsta mokytojau, turėkite sąžinę.“ Už lango saulėta diena, dangus mėlynas.

Chemija. Mokytoja: „Nors paskutinę dieną apsiraminkite, per daug triukšmaujate.“

„Tamsta mokytoja, vienuolika metų ant mūsų rėkė „tylėk ir tylėk“. Na, nors paskutinę dieną leiskite laisvai jaustis“, – sako Juozas.

Paskutinis skambutis. Toks silpnas, klaidžiojantis po koridorius. Artėja prie mūsų durų. Jas praveria skambindama balta pirmokė. Tylu, auklėtoja jaudinasi ir sako: „Šilinaitė sėdi savo klasėje ir verkia, o aš negaliu išspausti ašaros.“

Šilinaitė kadaise mus nuvežė ekskursijon į Anykščius. Nuėjome prie A. Vienuolio namų, rašytojas išėjo į balkoną, o Šilinaitė, žilagalvė patriotė, ėmė ploti ir mus paragino.

Baigiamieji egzaminai. Įtampa ir nervai, kam sekasi, kam nelabai. Augį sugavo nusirašinėjant...

Išleistuvės. Dedam po 100 rublių ir rengiamės išleistuvėms.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


95019. Ramutė Labūnaitė :-) 2007-09-04 23:10
Sužinojau daug įdomių dalykų, kurių nežinojau tuo metu, kai mokėmės, o jaunimas kogero ir dabar, ir tada toks pat.

95291. cikada2007-09-07 10:22
ir mokytojai, ir mokytojai tokie pat...

113390. DJV2008-03-30 00:11
Geras. Man visai patiko :)

Rodoma versija 21 iš 22 
0:42:58 Jan 17, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba