ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-05-20 nr. 797

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (32) • DALIA STAPONKUTĖ. ...sms iš maskvos... (8) • ALAIN BOSQUET. Viešpaties Dievo rūpesčiai-gk-. Sekmadienio postilėNIDA VASILIAUSKAITĖ. Eurofobija ir tautinės tapatybės mistika: ar galime prarasti tai, ko neturime? (4) • BOGDAN POPESCU. Konstantinopolio žlugimasApie agurkų žalą (2) • SIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Sindijos sutvarkymasALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Estetika ir fiziologijaAUGUSTINAS DAINYS. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (8) • RAMŪNAS JARAS. Turistinė kelionė į Paberžę (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u…o...g…i…r…d...o…sAUDRA BARANAUSKAITĖ. Kodėl išprotėjo paukštelis?DANUTĖ RIMKEVIČIŪTĖ. Tutė ZubelėVAIVA GRAINYTĖ. Komsi komsaRIMANTAS ŽILEVIČIUS. Kilmingasis šalia mūsųMARIUS RAUBA. Galvos II* (2) • LAIŠKAI (92) •

Verba de verbis

CASTOR&POLLUX

[skaityti komentarus]

iliustracija
Knygos viršelis. Apipavidalino J. Liugaila

Ne Atlantida

Sala. 10 Kipro poetų. Sudarė ir vertė D. Staponkutė. V.: Baltos lankos, 2006.

Kipras – nuobodulio rojus. Turistinė valstybė. Turistinė poezija. Daugelis rašo angliškai, net gyvena Didžiojoje Britanijoje. Bet sala suskilusi. Suskilusi turėtų būti ir siela. Poezijai tai visada į naudą. Tačiau Kipre ne taip. Pagrindinis dalykas, kuris bylotų apie gerą poeziją, eilėraščiuose beveik neužgriebtas.

Konfliktas tarp turkų ir graikų bendruomenių prasidėjo 1974 m. Graikai, pakurstyti iš Atėnų, ėmė skersti turkus, bandydami paversti Kiprą Graikijos dalimi. Turkija į tai reagavo didžiavyriškai – atsiuntė armiją ir apgynė savo žmones, atrėždama turkams daugiau žemės, nei reikėjo. Motina Graikija nepadarė nieko. Nesurinko ekspedicinio korpuso, nepasiuntė 300 spartiečių nei Leonido Donskio – nieko. Taip Kipre atsirado siena. Šiaurė – turkų. Pietūs – graikų. Daug graikų, kurie gyveno šiaurėje, perbėgo į pietus. O turkai – atvirkščiai. Jau trisdešimt metų viskas užsikonservavę. Nejuda iš vietos. Skleidžia dvoką.

Tai kelia šiokių tokių asociacijų ir su mūsų istorija. Po 1920 m. trumpai atsirado dvi Lietuvos – Litwa Środkowa ir Kauno Lietuva. Riba tarp valstybių buvo vadinama demarkacine linija, kai kas ją vadino žaliąja siena. Kipre sako panašiai – žalioji linija.

Ar gali poezija atspindėti ką nors daugiau nei rašančiojo neurozes? Turbūt ne. Žinoma, jei valdžia neužsakys. Kol kas Kipro poezijos pagrindinis motyvas – egoizmas, kaip, beje, ir visur kitur. Rašo apie vaikystę, protėvius, antikinius herojus, pažįstamus dantistus, bet tik ne apie žaliąją liniją. Arba rašo, kad jos nemato. Matyt, jie dar negreit peržengs šį nelemtą Rubikoną ir patirs nuoširdžią atgailą. Bet kam reikia atgailos, jei gyvenimas sotus ir šiltas? Geriausia viską užmiršti.

Na, neradau aš toje poezijoje amžinos Dostojevskio dilemos dėl pasaulio, kuriame galima nekalto kūdikio kančia. Neradau. O reikėtų. Sveikuose Kipro gyventojų kūnuose turbūt gyvena labai sveikos sielos.

Keista, bet tautos, vykdžiusios genocidą, neturi geros poezijos. Vokiečių poezija po Antrojo pasaulinio karo visiškas šlamštas. Turkų ir graikų – irgi. Izraelio žydai geros poezijos irgi neturi. O štai palestiniečiai turi. Liūdnos išvados.

iliustracija
Knygos viršelis. Dailininkas T. Vyšniauskas

Esu sala žaizdotom rankom ir trūkinėjančiu balsu. Galbūt nuoširdžiausias liudijimas.

Paskutinis jėzuitas

Gintaras Beresnevičius. Naujojo atgimimo išvakarės: kontrsekuliarizacijos Lietuvoje kontūrai. V.: Aidai, 2005.

G. Beresnevičius vis stebina. Tai imasi rašyti lietuvių "Senąjį Testamentą" apie Palemoną, Videvutį ir Brutenį, tai griebiasi kokio romano arba absurdo žanro apsakymėlių apie fifaičių karalių ir jo dvarą, tai internete paskelbia anarchistinį kritinį straipsnį apie pasaulinio kapitalo užmačias Lietuvoje.

Jis stebina ir toliau. Religijotyrininkas ir mitologijos tyrinėtojas, kuris, profesijos verčiamas, privalo moksliškai aiškinti dievoieškos, dievokūros ir dievožudos procesus, šioje knygutėje prabyla it koks popiežius, bandantis doron atvesti pasiklydusias ar paklaidintas "aveles". Apšvietos ir Renesanso šauklių lozungą "Atgal į gamtą" jis keičia paprastu šūkiu "Atgal į katalikybę". Sekuliarioje dabarties visuomenėje būtinas kontrsekuliarizacijos sąjūdis! Jei būtų gyvas vienas iš kontrreformacijos tėvų, jėzuitų ordino vadovas Ignotas Lojola, jis autorių tikriausiai priimtų į savo kariaunos gretas. G. Beresnevičius prisidėtų prie ordino konstitucijos rašymo ir už nuopelnus gautų kokį nors aukštą karininko laipsnį.

Tačiau man, paskutiniam laisvamaniui ir religijos, vardu "dievonieka", išpažintojui, ganėtinai svetimas pasauliečio mokslininko raginimas, kad Katalikų bažnyčia modernėtų ir vėl imtų iš tikro veikti milijonus jaunų protų. Man įdomus tik šios knygutės skyrius "Kūrėjų religingumas".

Visą lietuvišką literatūrą G. B. suskirsto į 8 grupes:

1. Reinkarnacinė

2. Dangaus ir žemės priešskyros

3. Katalikiška

4. Biblinė

5. Dievobaiminga

6. Likiminė

7. Maginė

8. Raganų

Autorius pagrįstai ir argumentuotai sudirba į miltus šių tipų rašeivas. Tarkime, apie dievobaimingą literatūrą jis sako: Iš esmės piktžodžiaujanti kūryba, Dievas minimas kas antroje eilutėje ar kas antrame sakinyje (šių proporcijų laikomasi pavyzdingai ir nuosekliai). Dievas palydimas epitetų, šūksmų "šlovė!", "ak!", "už ką mane baudi", "pasigailėk", "meile tu mano". Šiame žanre sunku atskirti deklaratyvumą nuo nuoširdumo, bet dažnai tie tekstai tokie naivūs, kad, ko gero, nedirbtiniai.

iliustracija
Jėzaus draugijos konstitucijos, išleistos 1559 m., viršelis

O tarp visos tos "anapusinės" literatūros jis skiria dar vieną grupę:

9. Literatūra, kurioje nėra jokio Dievo nei dievų.

Cituoju: Bent jau man įdomiausias "religinės" literatūros žanras. Dievas neminimas, bet jis patyliukais, gal ir netyčiom, įprastas gamtoje, pasaulėvaizdyje, peizažuose, charakteriuose, charakterių susigrūmime, savigraužose, dialoguose ir monologuose. Daug kirbančios sakralinės įtampos, kai Dievas yra jam nesant.

Žodžiu, ši knyga – polemiška, provokuojanti, kartais net drastiška. Kaip visos tikros knygos.

Laisvi kūrėjai ar sociumo vergai?

Marcelijus Martinaitis. Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971–2001. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.

Nežinau, kaip pavadinti šiuos juodu ant balto užrašytus sakinius, aplenktus rusvu viršeliu. Sunku ir pačiam autoriui. Knygos pratarmėje jis juos vadina tai dienoraštinio pobūdžio tekstais, tai užrašais sau pačiam, tai tam tikromis prisiminimų interpretacijomis.

Šiandien Lietuvos poetų kūryboje suklestėjus esė, prisiminimų bei dienoraščių žanrams, nutarė neatsilikti ir M. Martinaitis. Poetas atrinko ir suredagavo 30 metų į raudoną sąsiuvinį su užrašu ВЛКСМ rašytus tekstus ir pavadino juos "tylinčiais".

Nežinau, kiek po redagavimo juose liko dienoraštinės autentikos, nes kai kurios autoriaus mintys apie visuomenę ir kūrybą įvairiais laikotarpiais nedaug skiriasi. Negi trisdešimtmetis mąsto lyg šešiasdešimtmetis? Negi 1972 m. ir 1992 m. užrašai gali skirtis tik datomis? Galbūt.

Šiaip ar taip, visi šie socialūs pilietiškai mąstančio menininko tekstai man daug mažiau įdomūs už pačią M. Martinaičio poeziją. Daug nesvarstęs, pabandysiu tik panagrinėti klausimą, ar socialinis angažuotumas suderinamas su poezija, ar intensyvi visuomeninė veikla netrukdo menininkui kurti.

iliustracija
Knygos iliustracija. Dailininkas R. Orantas

"Tylinčiuose tekstuose" galima skirti 3 laikotarpius, kurie greičiausiai ir atspindi skirtingą visuomeninį autoriaus aktyvumą. Suskaičiavau puslapius ir jie virto šia kreive (8-ajame dešimtmetyje prirašyti 103 p., 9-ajame – 51 p., o 10-ajame – 112 p.).

O žvelgiant į M. Martinaičio bibliografiją jokių ypatingų šuolių nematyti. Nuo 1962-ųjų autorius kas keleri metai išleidžia naują poezijos rinkinį. (Kalbu ne tik apie kiekybę, bet ir apie kokybę. Užtenka palyginti tokius puikius rinkinius kaip "Kukučio baladės" ir "K. B. įtariamas", kuriuos skiria 27 metų tarpas.)

Taigi koreliacijos nėra. Formulė, kad poezija ir politika nesuderinamos, šiuo atveju klaidinga. Atsakymas aiškus: sociumas ne visada ryja menininkus. Geras poetas kartais gali sėkmingai kurti ir tarnaudamas ministru...

Trumpai grįžkime prie knygos. Teigdamas, kad autorius nuolat užrašinėja panašias mintis, aišku, smarkiai perdėjau. Mąstymo kaita jaučiama, kartais itin smarkiai. Štai 1974 m. jaunasis poetas kalbėjo: Kultūra – priemonė žmogui būti su savimi. O 1993 m. save paneigė: Apskritai kultūra, o tiksliau, jos reiškimosi būdai – religija, mitologija, folkloras, papročiai – yra tam tikri grupinio spaudimo būdai individą išlaikyti grupėje, bendruomenėje, kad jis jaustųsi jai atsakingas.

Pabaigoje – pagyros žodžiai. Mane itin "užkabino" trumpos egzistenciniu nerimu dvelkiančios sentencijos. Pavyzdžiui:

Visa, ką mes čia veikiam, yra nerealu ir tuoj pat suyra (p. 261).

Gyvuliai turi gražaus vaikiškumo (p. 72).

Poezija prasideda ten, kur ji baigiasi (p. 53).

O pabaigų pabaigoje – tikras autoriaus perliukas, užrašytas 1972 m., kuo puikiausiai išreiškiantis XXI a. pasaulio tendencijas: Gali būti gražiai padarytas bizūnas plakimui, kaladė galvai nukirsti, kilpa žmonėms karti. Nuo kitų epochų mes skiriamės tuo, kad mums patiems suteikta teisė pasidaryti kilpą, tam panaudojant visą savo išmanymą, įkvėpimą. Galima net pasižymėti ir išgarsėti, susikurti laisvės iliuziją, jog štai patys galime gamintis tuos prietaisus, visa tai pradėjus vadinti demokratija. Ir štai pasmerktasis užsimiršta, gražiai kurdamas mirties įrankius sau pačiam, savo tautai ir visuomenei.

iliustracija

Matrioška

David Madsen. Sapnų dėžutė. Romanas. Iš anglų k. vertė A. Jucytė. V.: Alma littera, 2006.

Yra toks kiniškas žaislas – dėžutė, ją atidaręs išimi kitą dėžutę, šią atidaręs ištrauki dar vieną dėžutę, tik mažesnę, ją atidaręs vėl randi dėžutę ir t. t., ir t. t. Mūsų geografinėje platumoje šios kiniškos dėžutės atitikmuo – rusiška matrioška. Iš šito žaislo, simbolizuojančio būties begalybę, gal ir gimė visa modernioji filosofija, literatūra, tapyba ir t. t, ir t. t.

Kaip klasikinis to pavyzdys galėtų būti D. Madseno romanas "Sapnų dėžutė", kuriame autorius, naudodamas šį daugio viename ir vienio daugyje metodą, aprašinėja miegančio ir niekaip negalinčio pabusti žmogaus būsenas. Sapnas, kurį sapnuoji kitame sapne, kurį sapnuoji dar kitame sapne. Sapnų dėžutė: atvožk didesnę, rasi mažesnę, o tu – vidinėje, pačioje mažiausioje... Ir čia, ir ten, kaip kiekvienam normaliam žmogui, toje fantastiškoje erdvėje gali bet kas nutikti: sapne drambliai šokinėja per mėnulį, šokoladas padeda numesti svorio, kino žvaigždės įsimyli tave iki ausų, o mirusieji valandžiukei kitai grįžta į gyvenimą su tavim pasikalbėti. Dėl viso šito pati sapno prigimtis tokia nenuspėjama, tokia apgaulinga. Ir nuostabi!

Ką gi sapnuoja herojus? Pasirodo, jo sapnai labai libidiniai ir froidistiniai. Net vienas iš sapno veikėjų – dėdė Froidas. Traukinys, kuriame užmiega (pabunda?) nieko neprisimenantis pagrindinis veikėjas, paskui kelionė į pilį, grafas, ilgi koridoriai, salės, kabinetai, bibliotekos, išvietės, gundanti mergina (princesė?), nerišlūs pokalbiai, masinės šventės ir religiniai ritualai. Visa tai šioje pasakos pasakoje labai nedviprasmiškai erotizuota už kiekvieno simbolio paslėpus kokią nors seksualinę perversiją. Vis dėlto privalome turėti omeny, kad sapno įvykiai visada būna tam tikras kodas, jie užmaskuoja mums nepriimtinus dalykus, tad jų kalbą dera laikyti eufemistine. O eufemizmas nėra kažkas netikra, jis – tik nuoroda, padedanti perprasti kitą, numanomą reikšmę. Todėl kūrinys kartais net linksmas ir šmaikštus. Begalė juokingai absurdiškų situacijų verčia neretai šyptelti. Juk jeigu personažai – idiotai, tai ir situacijos ne ką geresnės.

iliustracija
Knygos viršelis. Dailininkas A. Tarabilda

O ką jau kalbėti apie autorių. Pasirodo, pasakojimo autorius irgi slypi knygos autoriuje. Prieš pabaigą atsiskleidžia, kad sapnuojantysis yra rašytojas, rašantis šias situacijas, vis perrašantis epizodus, nesurandantis labiausiai patenkinančio, bet ir atmesti nieko negalintis. Ir, kas blogiausia, nesugebantis baigti rašyti. Net nelabai aišku, ar jis sapnuoja, ar jį sapnuoja. Viskas lyg sename E. Riazanovo filme... Personažai ima maištauti, spausti kūrėją ir prašyti privilegijų: jaunystės, lieknumo, meilės, šlovės ir t. t., ir t. t. Bet autoriui, kaip ir dera, prasideda visiška kūrybinė krizė. (O gal tai toks naujas siužeto vingis ir taip sumanyta?) Veiksmas sustingsta. Bet laikas eina. Veikėjai ima senti. Pykti. Savaime suprantama – rašytojui, pasiėmus dar nenuvalkiotus, charakteringiausius personažus, tenka skubiai bėgti, tik gali būti, kad pasiėmė jie, o ne juos ir t. t., ir t. t. Pabaigoj pagrindinis veikėjas vėl atsibunda (užmiega?) traukiny ir galima toliau skaityti romaną nuo septinto puslapio, t. y. iš pradžių, kaip ir liepia autorius autoriuje, o gal kūrėjas kūrėjuje. Och... Ir sukti iš naujo amžino grįžimo ratą. Jei dar nesusisuko smegenys...

Sapnas yra ištisinis. Jis niekada nesibaigia. Neturi nei pradžios, nei vidurio, nei galo. Sapnas primena upę, tik neišteka iš jokio šaltinio. Jis begalinis, teka iš niekur į niekur ir t. t., ir t. t., ir t. t., ir t. t., ir t. t., ir t. t., ir tutūūūūūūū...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


56704. through the looking glass2006-05-22 00:32
ir viskas konverguoja į begalybę.

56705. castor to pol2006-05-22 01:03
Gal padovanoti Kipro istorijos vadovėlį įvairiomis kalbomis?

56713. sorry2006-05-22 09:51
Poezija - dazniausiai skonio ir sielos organizacijos reikalas. Bet skonio reikalu paversti tragiska sitos salos istorija - ne visai cool.

56720. pol2006-05-22 10:24
"organizacija" "reikalas" "cool" "genocidas"... lygu poezija. cool.

56792. išsikvepia2006-05-24 14:16
Kažkaip išsikvepia tie dviveidžiai... Gal vasara jau veikia. Tuoj išvis bus poilsis.

56795. vs2006-05-24 16:30
poezija ir genocidas? iš piršto laužtas teiginys arba nevykęs pokštas. Bobrowskio visa kūryba išvedama iš to kaltės jausmo. ir ne tik jo. ką geresnio kitos - "negenocidinės" - Europos tautos po karo pagimdė? o rusų poezija kurioj pusėj? kažkaip abejoju prelegentų išsamiom žiniom vokiečių ar izraelio poezijos klausimais. tokia lengva ranka geriau ką nors pasikasyti ar pasiglostyti nei apie rimtas materijas rašinėti

Rodoma versija 33 iš 33 
0:40:59 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba