ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-02-17 nr. 833

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (22) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai (15) • VALENTINAS SVENTICKAS. Dvi vasario septintosios fantazijosGARRISON KEILLOR . Ne, mulki, skaityti laikraštį yra kieta Labai politiškai nekorektiškas pokalbis su Leizeriu Brojeriu: „Leizeri, Lietuva jau sudegė?..“JONAS GRIGAS. Kas yra laikas ir kur jis bėga? (4) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų IIEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Kaleidoskopo reabilitacija ir interaktyvumo iliuzijaALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Gintauto Trimako konceptualumas (1) • ROMAS DAUGIRDAS. PoezijaRAMUNĖ BLEIZGIENĖ. Apie ką mes tylime? (32) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Kas tu, meilės sapnų pirkly? (1) • ARŪNAS VAICEKAUSKAS. Užgavėnių tradicijos kaita (5) • Pelenų diena Kėdainių krašte (3) • DAINIUS RAZAUSKAS. Prieš svetimvaldybę Vilniuje ir kitur (105) • LAIŠKAI (381) •

Iš mėlynųjų mansardų II

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Lapkričio 16, antradienis

Václavas Havelas ir jo „Laiškai Olgai“.

Kalbėdamas apie savo nueitą kelią, sako, kad jis buvo grįstas „pareiga klausyti to nepaperkamo balso, raginančio visur ir visados elgtis atsakingai“ (1982.VIII.7).

Šv. Augustinas

„Niekad negalėsite pakelti žmogaus į savo lygį, jeigu nenusileisite į jo.“

Belomoro kanalo statybos

Jose buvo sutelkta apie 100 000 kalinių (neaišku, kiek apsaugos ir prižiūrėtojų!).

Iš visos SSRS. Knygoje „Prie Belomoro. Kančių ir vilties istorija“ Stasys Gentvilas rašo, kad lietuvių kalinių ten būta apie 2500. Pirmieji pasirodė po 1941 m. birželio 11–17 d. trėmimų. Kiek į šitą mėsmalę pakliuvo po karo – niekas nesuskaičiuos. Kiek mirė nuo šiltinės, drugio, dizenterijos...

Vienas iš trijų brolių Žuolių pasakojo, kad Poveneco lageryje jis matė (pats pasmerktas mirti), kaip vienas slėnis buvo sėte nusėtas žmonių kaulais, kaukolėmis. Laukuose buvo nepalaidotų žmonių lavonų su drabužių liekanomis. Kas žino, kas jie – suomių ar rusų kareiviai, pabėgėliai iš daugelio lagerių, sugauti sargybinių ir palikti šunims, vilkams ir vanagams ištąsyti?

Jaunimas galgi jau ir nežino, kad Belomoro kanalas buvo Stalino ir jo sėbrų planas sujungti Baltijos ir Baltąją jūras.

Tam tikslui mesta šimtai tūkstančių „darbo jėgos“.

Mes, vaikai būdami, apie tai daugiausia patyrėme iš rusiškų papirosų – pusė cigaretės, pusė tuščio popieriaus. Kažkas panašaus į bolševikinius kadrus su ligi apykaklės užsegiotais frenčiais ir galifė kelnėmis... Ilgaauliai batai (čebatai), aišku, kerziniai.

Visus grandiozinius socializmo ir komunizmo planus vykdė tremtiniai, kaliniai, nuteistieji. Ir mažytis procentas savanorių – komjaunuolių. Fasadui papuošti. Ir Bratsko HES (apdainuotoji J. Jevtušenkos), ir Ignalinos atominė.

Areštantų darbo.

Teisybės dėlei – ir Egipto piramidės.

Tiems, kurie studijuoja istoriją

Jau esu iškirpęs gabaliuką iš kriminologės Rūtos Gajauskaitės straipsnių „Lietuvos aide“. Šįryt perskaičiau jos ilgą ir išsamią studiją „Nacionaliniai desovietizacijos ypatumai“. Palieku tik apibendrinančią pabaigą.

Jeigu visa tai yra tiesa, tai aš nežinau, ką begalvoti.

„Deja, Lietuvoje buvo įgyvendintas „kreivasis desovietizacijos“ variantas. Visi komunistai liko valdžioje. Dešinieji neteko tautos pasitikėjimo: didesnė dalis rinkėjų iš viso neina balsuoti, sužinoję apie Sąjūdžio lyderių bendradarbiavimą su KGB. Jie puikiai supranta apgavystę, padarytą Sąjūdžio vardu, suvokia Andropovo suplanuotos ir Gorbačiovo įvykdytos „perestroikos“ kai kurias nuolaidas ir jau akivaizdžiai mato komunistų tapimo kapitalistais pasekmes: beviltišką daugumos skurdą, jaunimo bėgimą duoneliauti svetur ir pergalingą plano „Lietuva be lietuvių“ įgyvendinimą.

Na, o desovietizacijos įstatymo žlugdytojas, pasipuošęs tautos didvyrio vardu, jau toli toli – Briuselyje. Ir planuoja kitą žygdarbį.“

Kurmio kauleliai

Algis K. man priminė (jeigu pats neklydo), kad bene S. Riauba, droždamas savo Nukryžiuotąjį, niekaip negalėjo rasti modelio, t. y. formos. Žmogaus ranka čia netiko, jokios ekspresijos... Tada sako:

– Ogi po lietaus pamačiau skruzdžių nugraužtus kurmio kaulelius, ir jo sparnų formos (ar kokios kitos) man labai pritiko...

Taigi, kad bet koks menas – ne iš šio pasaulio. Kaip ir Nukryžiuotasis.

Atstumtieji

Stanislovas Žvirgždas (g. 1941). Fotomenininkų šiemet pasiūlytas apdovanoti Nacionaline premija. Septintajame dešimtmetyje buvo kalinamas už politiką. Grįžus – nė vienas laikraštis nepatikėjo jam reportažų...

Taip žmogus, išstumtas į nuošalę, įniko į daug gilesnes aplinkos studijas. Gamtoje atrado daug gilesnių dalykų negu jo amžininkai.

Vietos arba vietovės meilė, pilkųjų tėviškės kampelių poezija.

„Šaunioji“ tarybų valdžia taip „padėjo“ ne vienam doram žmogui – duodama per galvą. Atsipeikėję – išėjo į žmones, prisitaikėliai ir iškilėliai – subliūško.

Baltieji kailinėliai

Istorijos iš vaikystės visad jaudina, nors kitados jos atrodė beveik tragiškos...

Vakar Vytautas K. pasakojo apie savo jaunas dieneles, smagiai ir iš savęs pasijuokdamas:

– Buvau dručkis, storuliukas. Viena akim žvairas, negana, kad akiniai – dvigubo stiklo. Dėl to žvairumo vieną akį motina dažnai užklijuodavo. Tad įsivaizduokite, jog toks vaikis gauna anais laikais neįprastą dovaną – baltus kailinėlius... Už ką man tokia malonė?

Buvo jau pavasariop. Užklijuota akim ir baltais kailinėliais su motina išėjome pasivaikščioti. Turėjome nukakti ligi pat Neries, bet kur tau! Už kampo močią sustabdė kaimynė ir abi ėmė tarškėti kaip varnos. Aš visaip bandžiau įrodyti, jog mums jau „gana“, reikia eit, traukiau motiną už skvernų...

– Na dar minutę ir einu!

Tų minučių buvo daugybė, tada nusižiūrėjau didžiulę balą kiemo vidury ir – griuvau aukštielninkas į patį vidurį, kur purvinas vanduo leido burbulus. Iškėlęs aukštyn kojas, vienakis ir kailiniuotas, sukėliau nematytą isteriją.

Moterys, žinoma, išsiskyrė, bet baltieji mano kailinėliai nuėjo šuniui ant uodegos.

Tai, žinoma, iš Kernagio gyvenimo. Pirmasis dainininko pasirodymas gyvenimo „scenoje“.

– Visą laiką norėjau būti scenoje. Gal tai iš tėvų? Motina, mergautine pavarde Blynaitė, dar gyva. Tėvas Aleksandras seniai jau miręs.

Laisvoji Lietuva

– Ubagai. Ko iš jų norėt, – sušnypštė vadas, lipdamas ant pakylos.

– Neteiskite ir nebūsite teisiami, – pridūrė sūnus, semdamas iš tėvo maišo (19 susigrobtų milijonų, žemė, namai, miškai ir ežerai...).

– Runkeliai, šunauja! – užritino tėvas.

– Stribų vaikai, stribų vaikai! – plojo katučių marčios, anūkai, giminės.

Lapkričio 17, trečiadienis

Apie Salomėjos Nėries „Juodąjį sąsiuvinį“

Tai, ką mes žinojome: neva poetė patikėjusi jį savo geriausiai draugei Laurinavičiūtei ir pasakiusi, kad spausdinti jį galima bus tik po jos mirties.

Tasai sąsiuvinis, V. Aleknos žiniomis, vėliau buvo patikėtas „vienam žmogui, kuris ištremtas į Krasnojarską“.

Jis girdėjęs versiją apie sąsiuvinio perdavimą į Ameriką – išgabenti turėjęs vienas partizanas, tačiau dažnai, kirsdami sieną, jie žūdavo. Žodžiu, „Juodojo sąsiuvinio“ likimas nežinomas.

V. A. netgi abejoja jo buvimu:

– Jeigu iš tikrųjų jis buvo...

Nemanau, kad nebuvo. Taip pat manau, kad yra šansų, jog kur nors guli. Gyvas ir sveikas. Rankraščių likimas dažnai labai paradoksiškas.

Beje, jos gimimo 100-metį minint – stulbina žūtbūtiniai, kartais naivūs, kartais kvaili norai išteisinti jos kolaboravimą.

Žodžiu, lazda vėl lenkiama atgal. Vienas žmogus (literatūrologas) nusišnekėjo iki to, kad tada jinai jau nebuvo Salomėja Nėris. Salomėja Bačinskaitė-Bučienė.

Lyg pavardės pakeitimas čia ką nors reikštų. Kitas – bandė ieškoti paralelių su bibline Salomėja, atnešusia Jono Krikštytojo galvą lėkštėje (Kuprino versija).

Julius S. sako:

– Viena tyrinėtoja gerai pasakė: joje atsispindi lietuviška siela.

Apie Kernavės kleboną Švogžlį-Milžiną

Tas pats J. papasakojo, jog viename miestelyje, kur per karą bažnyčia buvo sugriauta, jis sakęs pamokslą nuo palikto tanko...

– Įspūdingai turėjo atrodyti.

Mėgo rūkyti. Visur klebonijoje (bene Vievyje) buvo prikaišiota tuščių pakelių... Vienas vagišius susekęs, kad juose klebonas slėpdavo pinigus, ir – naktį apšvarinęs...

Egzotiška asmenybė. Esu rašęs apie susitikimą su juo 1968 metais per Jonines.

Tiems, kurie žavisi Algirdu Mykolu

Algirdas Mykolas apie trispalvę: „Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu.“ (Frazė Sąjūdžio mitinge Katedros aikštėje, išlydint Lietuvos delegatus į IX partinę konferenciją 1988 m.)

„Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai. Aš manau, kad tai nerealu.“ (Interviu „Argumenty i fakty“ 1989 m., Nr. 47.)

„Kai kurie asmenys atkakliai perša mums Lietuvos Respublikos atkūrimo idėją. Esame įsitikinę, jog neįmanoma nubraukti penkių dešimčių Tarybų Lietuvos raidos. Pagaliau nėra ir pakankamai pagrįstų argumentų, kad tai daryti būtina.“ (Žodis Lietuvos komunistams // Komunistas. – 1989 m., Nr. 9.)

„Kuriame socializmą TSRS sudėtyje. Jokio kito kelio nėra ir negali būti. Kraštutiniai lozungai – išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti nepriklausomą Lietuvą – mums nepriimtini.“ (Kalba „Vilmos“ įmonėje // Tiesa. – 1989 03 03.)

Apie okupacinės kariuomenės išvedimą: „Mes viską vertiname tik vienu požiūriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir – lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą: o kas gi gins Lietuvą?“ (Kalba susitikime su komjaunuoliais // Lietuvos rytas. – 1990 01 25.)

„Ateityje Lietuvos Respublika pirmiausia turės gerai sugyventi su kaimynais. Kažin ar tai pavyks, jei kelsime balsą prieš tarybinę armiją.“ (Kalba SSKP CK plenume Maskvoje. „Tiesa“, 1990 02 10.)

„Kaip mes galime apsieiti be Tarybų Sąjungos? Tam, kuris tai padarys, aš Nobelio premiją duosiu.“ (Interviu lėktuve, skrendant į Maskvą.)

Parinko Marius Kundrotas

Lapkričio 18, ketvirtadienis

Apie jotvingius – iš gyvenimo

V. S. pasakojo, kad jo krašte (Šeštokai, Kirsna) vienam vyrų „pobūvy“ kilus šnekai „Kas tie jotvingiai?“ vienas iš paprastų kaimiečių pasakęs:

– Nagi apsidairykit aplink save. Tie, kur juodi ir mažiukai, tai ir bus jotvingių palikuonys...

Humoristiškai skamba, bet esama tiesos.

Lapkričio 19, penktadienis

– Aš nesergu, aš nueisiu, tikrai nueisiu...

Taip kliedėdamas prieš kokius 55 metus paežere bandžiau nusigauti į senąją mokyklėlę, kur būdavo rodomas trofėjinis „Tarzanas“ – visų vaikų džiaugsmui. Šešėlių žaismas ant sienos pakabintoje paloje...

– Kurgi tu, vaikeli, nueisi, tau gripas, karščio arti keturiasdešimt, – visaip atkalbinėja mane motina, pasivijusi nuokalnėj.

Dabar tau kliedi sunkiai sergantis žmogus, kurį turi slaugyti. Dar trys dienos, o ji jau raišioja savo daiktus į mazgelį.

– Man reikia gult į ligoninę, man...

Vilties, šviesos, iliuzijų blyksniai karščiuojančioj sąmonėj. Tikrovės nuoplaišos, tikimybė.

Visa tai kelia graudulį.

Išėję žodžiai

Drunti, drunt (kaip trūnyti, pūti).

– Aik drunc!

– Aik drunc netauzijis! (Eik miegot!)

Beveik prašymas


        O jūs, rudos žvirblės, žvirblaitės
        baltomis prijuostytėmis,
        vėl suskridusios į klevus, –
        kad bent minutėlei
        įsileistumėt mane savo namučiuosna,
        į tuos šakumus, tarpšakes,
        kur taip šilta, jauku,
        kur užmiršta žmogus visą graužatį
        bei rūpestėlį.
        Darykite alų, samstykit žalią vynelį,
        krimskite klevų sėkleles,
        šaltekšnių uogas,
        gudobelių raudonas taureles
        išragaukit lig dugno, –
        tai jums viską sergėjau tamsoje
        per vasarą vasarą,
        kol ežerai neužšalo!
        O! Ir man neužmirškite mestelėt
        kokią taurę, kokį samtelį.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 25 
0:40:55 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba