ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-02-17 nr. 833

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (22) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai (15) • VALENTINAS SVENTICKAS. Dvi vasario septintosios fantazijosGARRISON KEILLOR . Ne, mulki, skaityti laikraštį yra kieta Labai politiškai nekorektiškas pokalbis su Leizeriu Brojeriu: „Leizeri, Lietuva jau sudegė?..“JONAS GRIGAS. Kas yra laikas ir kur jis bėga? (4) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų IIEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Kaleidoskopo reabilitacija ir interaktyvumo iliuzijaALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Gintauto Trimako konceptualumas (1) • ROMAS DAUGIRDAS. PoezijaRAMUNĖ BLEIZGIENĖ. Apie ką mes tylime? (32) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Kas tu, meilės sapnų pirkly? (1) • ARŪNAS VAICEKAUSKAS. Užgavėnių tradicijos kaita (5) • Pelenų diena Kėdainių krašte (3) • DAINIUS RAZAUSKAS. Prieš svetimvaldybę Vilniuje ir kitur (105) • LAIŠKAI (381) •

Labai politiškai nekorektiškas pokalbis su Leizeriu Brojeriu: „Leizeri, Lietuva jau sudegė?..“

[skaityti komentarus]

    LEIZERIS BROJERIS – Toros žinovas, judėjimo už Jeruzalės šventyklos statymą aktyvistas, tarptautinio hipersionistinio judėjimo „Bead Arceinu“ („Už tėvynę!“) politinės tarybos narys. Su L. Brojeriu kalbėjosi Avraamas Šmulevičius.



Ką galite pasakyti apie lietuvių požiūrį į žydus?

– Aš gimiau Kaune 1948 m. ir 1972 m. išvažiavau į Izraelį. Mes – tikri litvakai, Lietuvos žydai, abu mano seneliai buvo religingi, iš Šiaulių ir Pabradės, tačiau aš pats iš pasaulietiškos šeimos. [...]

Mano tėvo tėvas gyveno Kauno žydų rajone Slobodkoje, buvo vežikas. Jis kariavo Japonijos–Rusijos kare, nuo pradžios iki pabaigos, buvo Jurgio kryžiaus kavalierius. Kartkartėmis prisigerdavo, tada griebdavo ieną ir eidavo į gatvę mušti gojų. Jie bėgdavo į policiją, senelis grįždavo namo, užsivilkdavo mundurą su visais kryžiais ir apdovanojimais, imdavo nebaigtą gerti degtinės butelį ir pats žygiuodavo į nuovadą. Pamatęs jį pristavas atsistodavo, išsitempdavo tarsi pagal komandą „Ramiai“, atiduodavo pagarbą, juodu baigdavo gerti degtinę, ir senelis eidavo namo prasiblaivyti. Bet tokie atvejai būdavo reti, atsitikdavo, tarkim, kartą per mėnesį. Paprastai jis po darbo grįždavo namo, pavalgydavo ir sėsdavo studijuoti Talmudo.

Po revoliucijos Lietuva tapo nepriklausoma. Mano tėvas, sulaukęs 14 metų, nuėjo dirbti į gamyklą. Kai jam buvo 15, šeimininkas nutarė sumažinti atlyginimą. Tėvas parašė agitacinius lapelius ir pradėjo juos dalyti. Jį sučiupo policija – nepriklausomos Lietuvos saugumo tarnyba. Kada lietuvių saugumiečiai jį pamatė, jie pradėjo juoktis – „žydukas“, – apmuturiavo jam galvą šlapiu rankšluosčiu ir įkišo į besikūrenančią krosnį. Iš krosnies jis išlindo jau žmogus, turintis ideologiją. Tai buvo komunistinė kovos už socialinį teisingumą ideologija. Jis buvo nelegalios Lietuvos komunistų partijos narys iki 1929 metų, kai Palestinoje prasidėjo anglų organizuoti arabų pogromai. Tarybinis Kominternas rėmė arabus, ir partija pavedė jam organizuoti mitingą, palaikantį arabų proletariato kovą su sionistais. Tėvas atsisakė ir išėjo iš komunistų partijos. Paskui jis laikė save nepartiniu anarchistu.

Tai, kas vyko su Lietuva paskui, – žinoma. Tarp sovietinės kariuomenės išėjimo ir vokiečių atėjimo praėjo keletas dienų. Kai sovietai išėjo, lietuviai pirmiausia patraukė į Kauno žydų kvartalą Slobodką. Dabar jie pasakoja, kad jų neapykantą žydams išprovokavo žydų dalyvavimas komunistų partijoje, Stalino represijose ir t. t. Man jie gali nepasakoti šitų pasakų. Slobodkoje juos domino tik dvi vietos – žydų našlaičių namai ir žymioji ješiva „Slobodka“.

Našlaičių namų vaikus jie tiesiog uždarė patalpoje ir sudegino gyvus. O ješivos moksleivius surinko dideliame garaže. Tada automobilius valydavo suspaustu oru. Jie įkišdavo žydui į burną žarną, įjungdavo orą, ir žarnos išlėkdavo per užpakalį.

Minios lietuvių – moterys, vaikai, žodžiu, visas miestas – sutartinai plojo. Taip vieną po kito jie nužudė visus ješivos moksleivius – išskyrus tuos, kuriems pavyko pasislėpti.

Kitą dieną Slobodkos gete susibūrė pirmoji pogrindinė pasipriešinimo grupė, į ją įėjo mano tėvas. Ten buvo visų judėjimų ir partijų atstovų – sionistų-socialistų, Žabotinskio sionistų-revizionistų, religinių sionistų, anarchistų, chasidų, misnagedų ir tiesiog žydų. Jie nutarė, kad realią pagalbą kovoje su vokiečiais gali suteikti tik Stalinas, todėl vadovaujamasis vaidmuo judėjime turįs priklausyti komunistams, o visas pogrindis turi būti laikomas komunistiniu. Mano tėvą vėl priėmė į komunistų partiją, „nepaisant ideologinių nesutarimų“. Ir pogrindis pradėjo veikti.

Pirmasis žmogus, kurį jie nužudė, buvo žydas – judenrato (vokiečių paskirtos geto valdymo institucijos) policijos vadovas. Iki karo jis buvo įsitikinęs sionistas-revizionistas (taip vadinosi Zeevo Žabotinskio šalininkai), o paskui vienas iš pirmųjų nukūrė tarnauti vokiečiams. Iš pradžių su juo bandyta kalbėtis, tačiau jis atšovė: „Vyručiai, man nusispjaut į jus ir visus kitus, aš noriu gyventi ir dėl to padarysiu viską.“ Pogrindininkai su juo dar kartą pabandė pasikalbėti, o paskui nušovė.

Priešingai nei Varšuvos geto pogrindis, Kauno geto pogrindis manė, kad nieko negalima traukti į kovą prievarta. Didžiąją geto gyventojų dalį sudarė seniai, vaikai. Ir jeigu kai kurie žmonės tikisi išsigelbėti tiesiog tyliai sėdėdami ir pasikliaudami Dievo malone, jiems negalima užtraukti ginkluoto sukilimo pavojaus. Tegu daro ką nori.

Tačiau išsigelbėti nepavyko beveik niekam. Beveik visus žvėriškai nužudė vokiečiai ir lietuviai. (Beje, ir tuose getuose, kur pogrindininkai organizavo visuotinį sukilimą, didžiąją dalį žydų vis tiek sunaikino vokiečiai ir jų talkininkai vietos gyventojai – jėgos buvo pernelyg nelygios.) 1939 m. Kauno žydų buvo 40 000, tai yra apie 25 proc. visų gyventojų. Iš viso Katastrofos metais Lietuvoje buvo sunaikinta 95–96 proc. iki karo šalyje gyvenusių žydų. Tiek žydų nebuvo sunaikinta nė vienoje iš okupuotų buvusios SSRS respublikų, taip pat nė vienoje Europos valstybėje.

Taigi, priešingai nei kai kuriuose kituose getuose, Kaune nutarė, kad tie, kurie nori kovoti, turi eiti į mišką ir kovoti su vokiečiais kaip partizanai.

Pirmoji į žvalgybą išėjo grupė iš penkių žmonių. Kelias iš geto į mišką ėjo per lietuvių kaimą. Dabar lietuviai mėgsta pasakoti apie taikius kaimo gyventojus, kurie patyrė ir vokiečių, ir partizanų represijas, o paskui buvo ištremti. Iš tiesų Lietuvos kaimo gyventojai ne šiaip bendradarbiavo su vokiečiais. Vokiečių vadovybė dalijo lietuviams ginklus ir iš jų buvo formuojami teritoriniai SD būriai.

Taip pat buvo ir kitose Pabaltijo šalyse. Prieš keletą metų visuomenės dėmesį patraukė Latvijoje vykęs procesas: partizaną Kononovą kaltino keleto kaimo žmonių, SD karių, kuriuos Latvijos valdžia vaizdavo kaip taikius gyventojus, nužudymu. Judėjimas „Bead Arceinu“ net surengė Tel Avive demonstraciją priešais Latvijos ambasadą, nes šis procesas buvo vietinių baudėjų Pabaltijyje oficialios reabilitacijos pradžia.

– Pirmoji grupė žydų, išėjusių iš geto ir nieko nežinojusių apie SD, susidūrė su šiais „taikiais kaimo gyventojais“. Grupės vadą – jis buvo ješivos moksleivis iš Slobodkos – užkasė gyvą. Kitus perdavė vokiečiams, o tie pasiuntė juos į naikinimo lagerį Devintajame forte. Tada pogrindis suprato, kad nedidelėmis grupėmis veikti negalima. Kitas iš geto prasiveržė 50 žmonių būrys, tarp jų buvo ir mano tėvas.

Būrys užėmė tą kaimą – tai buvo vienintelis kelias į laisvę – ir visus vyrus, kurie nežuvo mūšyje, sušaudė, kitus gyventojus surinko daržinėje, apipylė benzinu ir uždegė. Daugiau niekas nekliudė žydams išeiti iš geto. Kurį laiką pagyvenę miške, jie suformavo žydų partizanų būrį. O kadangi komandavo sovietų armija, tai šis būrys įsiliejo į didelį rusų partizanų būrį.

Ir kaip klostėsi santykiai?

– Juk žinote, kaip būna su „vankomis“ – iš pradžių jie bando tave pajungti, bet jeigu gauna grąžos, pradeda gerbti. Vienas žydas būryje turėjo kailinius, kuriuos nuvilko nuo nužudyto vokiečių karininko. Kailiniai miške – didelė vertybė, ir vienas iš vadų pasakė: „Atiduok man juos arba parduok, iškeisk.“ Žydas atsakė: „Pats nužudyk vokietį ir nuvilk nuo jo.“

Netrukus grupė, į kurią įėjo šis žydas, išvyko vykdyti užduoties. Pirmiausia partizanai nuėjo ne pas vokiečius, o pas merginas į artimiausią kaimą. Tos merginos buvo patriotės – vokiečiams neduodavo, tik partizanams. Jos jau laukė, padėjo ant stalo degtinės, užkandos, lašinių, o tą žydą vadas pastatė į sargybą. Jis neišlaikė ir kyštelėjo galvą į trobą per patį linksmybių įkarštį:

– Vyručiai, turėkite sąžinės!

– Tu pažeidei įsakymą, palikai postą, – ir jie nušovė jį, o kailinius tas vadas pasiėmė sau.

Grįžę pasakė:

– Sušaudytas už bailumą.

Tada keletas žydų patraukė į kaimą pas tas pačias merginas, padėjo ant stalo šmaiserį ir pasakė:

– Mielos merginos, pasakokite, kaip viskas buvo. O jeigu ką nors pamiršite, žvilgterėkite į stalą.

Tos papasakojo viską nieko nenuslėpdamos.

Grįžę į būrį, žydai pasiprašė į užduotį kartu su ta grupe rusų, kurie nužudė aną kovotoją, ir iššaudė juos visus. Grįžę raportavo:

– Žuvo didvyrių mirtimi kovoje su vokiečiais fašistais grobikais!

Visi suprato, kas atsitiko. Paskui juos pradėjo gerbti, ir daugiau bandymų engti žydus nebebuvo.

Vokiečių armija buvo gera armija, tačiau kariauti miške nemokėjo. Kas yra medis, kas yra griovys ir kaip čia elgtis – jie nežinojo. Tačiau paskui pas vokiečius atsirado huculų iš Karpatų, ir tie jau buvo rimti priešininkai. Kartą huculai vos neaptiko partizanų bazės, tačiau besiartinantys prie jos žvalgai vis dėlto buvo likviduoti. Tačiau netrukus partizanams prasidėjo blogi laikai. Vokiečiai suformavo medžiotojų komandą – būrį iš profesionalių medžiotojų, girininkų, eigulių. Be vokiečių, jame buvo ir rusų, ukrainiečių, lenkų.

Jiems pavyko aptikti partizanų bazę. Būrys sunkiai atsiplėšė nuo persekiotojų ir traukėsi tris paras be paliovos. Budėjo tik pirmoji ir paskutinė eilė, tie, kurie ėjo viduryje, miegojo eidami.

Dar daug ko buvo tame kare...

Tačiau mano tėvas išgyveno.

Kai man sukako 16 metų, tėvas padovanojo man laikrodį. Tai buvo septintojo dešimtmečio pradžioje, laikrodis tada buvo brangus daiktas. Jis įteikė man laikrodį ir pasakė: „Šį laikrodį aš nusegiau nuo vokiečių karininko, kurį uždusinau savomis rankomis.“

Artimiausi tėvo draugai, tebūnie palaimintas jų atminimas, iki pat mūsų išvykimo iš Lietuvos buvo buvę partizanai, jo bendražygiai.

Kai tik tapo įmanoma, mes išvažiavome į Izraelį. Iš Sovietų Sąjungos masiškai žydus imta išleisti aštuntojo dešimtmečio pradžioje, po „lėktuvo bylos“. Nors kai kuriems pavykdavo išvykti ir anksčiau.

Tarp jų ir mano suolo draugo Leibkos šeimai. Ir štai kaip jiems pavyko. Jo tėvas Pesachas per Antrąjį pasaulinį karą tarnavo Raudonosios armijos 16-ojoje divizijoje. Lietuviška ji tik vadinosi – įsakymai buvo duodami jidiš kalba. Kartą jam teko ištempti iš mūšio lauko sužeistąjį. Kai sužeistasis atsitokėjo, pasirodė, kad jis vienas iš nedaugelio tikrų lietuvių, tarnavusių lietuviškojoje divizijoje. Išgelbėtasis buvo jam labai dėkingas ir tarė:

– Jeigu tau, Pesachai, ko nors prireiks, susirask mane. Aš viską tau padarysiu.

Jis pradėjo rašyti prašymus leisti išvykti jau septintajame dešimtmetyje, bet sulaukdavo tik neigiamų atsakymų. Kartą vėl išgirdęs neigiamą atsakymą jis žvilgsniu permetė VRM Vizų ir užsieniečių registracijos skyriaus sieną ir... pamatė jo išgelbėto lietuvio portretą.

– Kas jis? – paklausė Pesachas.

– Ką, jūs nežinote? – nustebo tarnautoja. – Juk tai Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius draugas Sniečkus.

Kitą rytą jis jau buvo Sniečkaus priimamajame. KGB karininkas, stovintis sargyboje, išgirdęs, pas ką jis, paklausė:

– Ką, išprotėjai?

– O jūs pasakykite, kad Pesachas Šochenas, kuris ištraukė jį iš fronto ugnies, nori susitikti.

– Ar prisimeni, – paklausė Pesachas Sniečkaus, – ką man žadėjai?

– Žinoma, – atsakė Sniečkus.

– Tai štai, – pasakė jam Pesachas, – aš noriu išvažiuoti į Izraelį.

– Nėra problemų. Mėnesio susiruošti užteks?

Ir po mėnesio jis su šeima išvažiavo.

Jūs, kaip vietinis Pabaltijo gyventojas, galite pasakyti, kuo skiriasi lietuviai nuo estų ir latvių?

– Jų požiūris į žydus karo metais mažai kuo skyrėsi, o apskritai tai visiškai skirtingos tautos. Lietuviai į latvius ir estus žiūri su panieka, laikydami juos buvusiais vergais. Taip ir yra – jie buvo vokiečių baronų baudžiauninkai. O lietuviai sukūrė galingą valstybę, kurios ribos vienu metu ėjo netoli Maskvos – prie Možaisko. Lietuviškame mokykliniame vadovėlyje pasakojama, kaip didysis kunigaikštis Vytautas (taip tekste – V. Š.) rinko duoklę iš Maskvos, ir kai jis išėjo iš Kremliaus, išsitraukė savo kalaviją ir trenkė į Kremliaus vartus, kad lietuviško kalavijo ženklas amžinai liktų Moskovijoje.

Didysis lietuvių rašytojas, nacionalinės dvasios reiškėjas yra ir Adomas Mickevičius. Tiesa, jis rašė lenkiškai, todėl lenkai laiko jį savo nacionaliniu rašytoju.

Įdomiausia, kad Mickevičius buvo grynakraujis žydas ir prisiminė savo žydišką kilmę. Jo tėvai buvo frankistai, Jakubo Franko, netikro mesijo, kito mesijo – Šabtajaus Cvi sekėjo, šalininkai. Frankistai, vadovaujami paties Franko, priėmė katalikybę, Jakubo Franko krikštatėviu buvo pats Lenkijos karalius, o eiliniai frankistai gavo bajorų titulus. Frankizmas buvo mistinis mokymas, ir jis padarė didelę įtaką Mickevičiaus pažiūroms. Jo žmona irgi buvo iš frankistų.

– Yra tokia Mickevičiaus poema „Gražina“, kurioje gerai išreikšta lietuviška dvasia. Pagrindinis jos veikėjas – kunigaikštis Lituvras (taip tekste – V. Š.), karaliaus Vitalto (taip tekste – V. Š.) brolis, kuris gyvena savo pilyje.

Pas jį ateina pilies valdytojas ir sako, kad apylinkėse pastebėti ginkluoti žmonės, reikia pranešti karaliui, kad atsiųstų kariuomenę. Karaliaus brolis atsako: „Nieko nereikia, ateik pas mane vakare, kai sutems.“

Vakare jis pareiškia savo valdytojui: „Tai vokiečių teutonų riterių būrys, šimtas tuzinų, aš pats juos pasamdžiau. Mano brolis užsisėdėjo soste. Reikia jį nužudyti. Tačiau jėgų mums, pats žinai, trūksta. Vokiečiai – geri kariai. Su šiuo būriu mes nugalėsim karaliaus kariauną.“

Valdytojas sušunka:

– Mane stulbina tavo niekšingumas ir klasta. Kaip galėjai ryžtis tokiam dalykui? Nužudyti karalių – savo brolį?! Tai puikus sumanymas. Juk jis pats nužudė savo tėvą ir brolį, užgrobė sostą. Tu nusipelnei būti karaliumi. Tačiau kaip tu galėjai pasitelkti vokiečius? Kaip galėjai įpainioti svetimuosius į mūsų, lietuvių, reikalus? Taip elgtis negalima!

Valdytojas patraukė pas kunigaikščio žmoną Gražiną. Ši aukšta ir stipri moteris jodinėjo ant žirgo, mėgo medžioti, valdė kalaviją. Valdytojas papasakojo jai apie jos vyro ketinimus. Ta, labai pasipiktinusi, eina pas kunigaikštį:

– Kaip tu drįsai painioti vokiečius į mūsų, lietuvių, reikalus?! Dievas neatleis tokios niekšybės!

O sumanymas nužudyti brolį jai visai patiko.

Naktį valdytoją žadina ginkluotas sargybinis:

– Kunigaikštis kviečia tave, dėkis šarvus.

Tas išeina ir mato, kad kariauna išrikiuota, priekyje – kunigaikštis ant žirgo. Jie joja, kad naktį netikėtai užpultų vokiečius, išvarytų svetimuosius. Užverda mūšis, ir čia valdytojas mato, kad kunigaikštis nekokios formos, jo smūgiai ne tokie stiprūs, nėra kovinio veržlumo. Tai mato ir vokiečiai, jie pradeda spausti lietuvius. Jiems pavyksta nukauti kunigaikštį. Tada pasirodo dar vienas vyras, jis įsiveržia į mūšio sūkurį, galingais smūgiais kerta į kairę ir dešinę, nukauna teutonų komtūrą. Kai mūšis baigiasi ir vokiečiai sumušami, paaiškėja, kad tas narsuolis yra pats kunigaikštis. Jis išgirdo mūšio triukšmą ir atskubėjo į susirėmimo vietą. O į mūšį lietuvius išvedė Gražina, kuri užsidėjo vyro šarvus, apsimetė kunigaikščiu, kovėsi ir žuvo su jo šarvais. Lituvras įsako sukrauti laidotuvių laužą, ant jo dedamas Gražinos kūnas, o paskui ir pats kunigaikštis žengia ant laužo, persismeigia kalaviju ir sudega kartu su žmona, liepsnose išpirkdamas savo kaltę.

Kitos Pabaltijo tautos pasidavė vokiečiams ir priėmė savo ponų religiją – iš pradžių katalikybę, o paskui, įkandin vokiečių baronų, protestantizmą. Jos pakluso ordinui. O lietuviai sutriuškino vokiečius prie Žalgirio, dar anksčiau jie sumušė ir mongolus-totorius.

Kai neseniai Estijoje buvo atidengtas paminklas SS veteranams, latviai atsiuntė į iškilmes savo atstovus, lietuviai – ne. Karo metais latviai davė tris SS divizijas, estai – vieną, o lietuviai – vieną Impulevičiaus batalioną. Jį pasiuntė į Baltarusiją slopinti partizaninio judėjimo. Netrukus vokiečių vadas parsiuntė lietuvius atgal sakydamas: „Aš prašiau kareivių, o ne laukinių žvėrių.“ Beje, po karo tas Antanas Impulevičius gavo prieglobstį JAV kaip kovotojas už laisvę.

Noriu pasakyti, kad lietuviai visada žaidžia savą žaidimą. Manau, tai netrukus atskleis jėgų išsidėstymas ir tarp Pabaltijo valstybių, ir plačiau – visoje Rytų ir Centrinėje Europoje.

Kaip manote, ar jau pamirštos karo žaizdos?

– Mano draugo Leibkos motina patyrė Katastrofą Kaune, bet jai pavyko išsigelbėti. Lankiau ją iki pat mirties. Ji buvo labai sena, streikuodavo jos atmintis ir mąstymas, tačiau kaskart susitikus ji pirmiausia klausdavo:

– Leizeri, Lietuva jau sudegė?

O aš jai atsakydavau:

– Dar ne.

Ji sakydavo:

– Kaipgi čia dabar? Kur žiūri Aukščiausiasis? Pasimelskite, Leizeri, kad aš nors dieną prieš mirtį pamatyčiau ją degančią.

Tačiau mano maldos veikiausiai buvo atmestos. Ir labiausiai tarp dabartinės alijos (žydų grupė, atvykusi į Izraelį iš kokios nors šalies arba tam tikru laikotarpiu – V. Š.) bangos mane stebina patriotai žydai iš Latvijos, Lietuvos ir Estijos.

www.russ.ru

Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 25 
0:40:54 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba