ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-02-17 nr. 833

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (22) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai (15) • VALENTINAS SVENTICKAS. Dvi vasario septintosios fantazijosGARRISON KEILLOR . Ne, mulki, skaityti laikraštį yra kieta Labai politiškai nekorektiškas pokalbis su Leizeriu Brojeriu: „Leizeri, Lietuva jau sudegė?..“JONAS GRIGAS. Kas yra laikas ir kur jis bėga? (4) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų IIEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Kaleidoskopo reabilitacija ir interaktyvumo iliuzijaALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Gintauto Trimako konceptualumas (1) • ROMAS DAUGIRDAS. PoezijaRAMUNĖ BLEIZGIENĖ. Apie ką mes tylime? (32) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Kas tu, meilės sapnų pirkly? (1) • ARŪNAS VAICEKAUSKAS. Užgavėnių tradicijos kaita (5) • Pelenų diena Kėdainių krašte (3) • DAINIUS RAZAUSKAS. Prieš svetimvaldybę Vilniuje ir kitur (105) • LAIŠKAI (381) •

Pelenų diena Kėdainių krašte

[skaityti komentarus]

Pirmoji po Užgavėnių diena, trečiadienis, vadinama Pelenų diena. Tai krikščioniškojo kalendoriaus šventė, žyminti gavėnios pradžią. Bažnyčiose šventinami pelenai, gaunami sudeginus praeitų metų verbas, jais tikintiesiems barstomos galvos primenant, kad žmogus yra dulkė, kad miręs jis vėl virsiąs dulke. Tai priminimas žmogui apie jo gyvenimo laikinumą ir trumpumą.

Kėdainių krašte gana ilgai išsilaikė liaudiškieji Pelenų dienos papročiai. Žymiausias šio krašto rašytojas, etnografas Mikalojus Katkus knygoje „Balanos gadynė“ aprašė devynioliktojo šimtmečio pabaigos Pelenų dienos papročius: „Tą dieną vėlai keliama. Šeimininkei tą dieną maža rūpesčio, pripjaustė burokų, išvirino rūgštelės ir padėjo ant stalo dubenėlyje: norite valgykite, norite ne. Ir kas čia tau valgys po tiek vakarykščios mėsos. Seniai eina „dantų plauti“. Ši pareiga daroma lėtai ir ramiai, mažais būreliais, nes gavėniai užėjus ūžti negalima. Kiti važiuodavę tą dieną į bažnyčią mišių klausyti, pelenais galvas barstyti, bet kitiems proga ir dantis plauti. [...] Pelenijoje mažiukai veždavo per kaimą „diedelį“. Jo būstinės vieta esti pas įlaidų ūkininką ant tvarto. Čia jį nurėdo arba palieka aprėdytą kitiems metams.“ Veikalo pabaigoje M. Katkus nostalgiškai apibūdina tuometines gyvenimo realijas: „Pelenijoj jau dantų neplauna, „diedelio“ nevežioja ir gavėnios negavi.“

Užrašinėdama savo krašto papročius labai nustebau, kad liaudiškieji Pelenų dienos papročiai išsilaikė daug ilgiau – iki XX a. pabaigos. Pateikiu užrašytus ir pagrupuotus kėdainiečių pasakojimus. Jie rodo, kad bažnytinė Pelenų dienos šventė buvo apipinta ir tradiciniais papročiais: pelenų barstymu, „dantų plovimu“, kaladės valkiojimu, Pelenų diedo vežiojimu.


Užsigavėjimas

„Žinokit, kaip mano mama pasakodavo, jinai verkdavo kruvinom ašarom. Užgavėnės – ką jau prisivalgai tą dieną, o paskui gi septynios savaitės iki Velykų sausas pasnikas. Sausas. Tai, mama sako, kai susirinks jau tos kaimynkos, pasikuria tą plytą, tos gryčios šaltos, tų malkų tiek žmonės neturėja, nu, vaiki, kaip mano mama sako, kaip vargo tie žmonės. Visi ne taip, kad mūsų. Saka, pakurs tą plytą, uždės storą maišą, kiek telpa ant tos plytos sulipa ir pasakojis. Tai viena jau kuri, matyt, ar bagotesnė, mes jau trečį butelį aliejaus valgam gavėnėj. Gavėnėj toj septynios savaitės. Kitą, mes dar tik pirmą. Tai, mama, aš sakau, ką su tuo aliejum – ar blynus kepdavot? Sako, vaiki, kas tiek aliejaus pripirks, kad blynus kept, tik, sako, ant duonos užtepdavo arba, kad virdavo bulvienę, lašą įlašina to aliejaus. Toks buvo užkulas, kaip pirma sakydavo, užkulas. Tai šiandien, reiškia, sočiai privalgei, rytoj tikai „dantis skalauji“. Nu labai tas, nu pasnikas. Pelenų diena tai didelis pasnikas“ (Ona Andriulaitienė, g. 1925 m., Šlapaberžės k.).

„Mes nedainuodavom dainų jokių, tik žiedą padalinam. Jau gavėnia – rimtas reikalas. Suseinam į vieną vietą ir giesmes giedam. Kalba poterius apie Jėzaus kančias, nuo pusiaugavio poteriai prasideda „Oi tu, pana sopulinga“.

Pasnikaudavo labai žmonės: tris kartus per savaitę, nuo pusiaugavio – dar daugiau. Mūsų tėtė silkių nupirkdavo, tai mes su silkėm kariaudavom. Nuo pusiaugavio žmonės mažiau suseidavo, toks atšalumas – daugiausia namuose sėdėt“ (Jadvyga Žvikienė, g. 1909 m., Dotnuva).

„Per gavėnią nuobodu. Vakarais – karūnkos, maldaknygė. Pagieda, pavakaroja – duoda į delną žiedą, sakai: „Prašom žiedo nerodyt.“ Per gavėnią visi dievuliai užrišti. „Kristus tamsoj būna, nuskriaustas, kalėjime uždarytas“, – bobutės sakydavo. Kol mūkelė užrišta, gali patalynę išsiplauti, dulkes, voratinklius nuimt, Dievas miręs. Pelenų užverda puodelį, užpila ant stalo, šveičia, stalas baltas kaip popierius. Kai mūkelę atriša Didįjį ketvirtadienį, tada negalima tvarkytis, – Dievas guli ant lentos“ (Stefanija Česnakienė, g. 1916 m., gyv. Akademijoje).

„Senovėj labai reikėjo pasnikauti per gavėnią. Iki septynių metų gal ne taip reikėdavo. Ni pieno negalima valgyti, nė mėsiško. Nu ir su aliejum, tiktai jeigu cukraus turi arba kanapių kažkokį darydavo, grūsdavo kokį tai padažą. Išverda bulvienę, kleckiukų, užkulia aguonom. Nu nieko nėra, o vaikui taip norisi. Tėvai dar pagąsdina: „Pamėgyk valgyt pieno ar ten kokio mėsiško, ar lašinių skibytę, ar kokio raumenuko, tai tuoj kinkutis nusives į jaują.“ Tai klausi, kas toj jaujoj bus. Nugi va, sako, vadinas, bus jautis, ožys, avinas ir žąsinas. Klausi, ką jie darys. Tai va, sako: „Jautis mauros, avinas įsilėkęs į pakinklius jau ten duos su ragais, ožys mekens ir su ragais durs, o žąsinas žnaibys ir šnypš.“

Nu kur te, bijai ir pirštą įkišt į grietinę kur palaižyti. Stengiesi iki Velykų, kad nesuvalgyti nieko mėsiško“ (Michalina Griniuvienė, g. 1922 m., Pavinkšnių k.).


Išdykavimai su pelenais

„Irgi eidavom su pelenais. Apibarstai su pelenais. Iš ryta stengėsi anksčiau užpilt pelenų. Kas netingėdava. Kas biski navatniau, išsiverti ten ką nors, kokį tin apsiraišai su sijonais kokiais, skarom pasiriši. Daugiausiai taika ant galvos užpilt. Vaišindava nu. Kas ką turėdava. I būtinai turėdava išgert duot po stikliuką gi alaus ar ko. Nu i kas ką turėdava. Pelenų dieną jau pasniks. Lašinių ir dešros jau nevalgysi. Tai kokių sausainių, žagarėlių, pirmai tie gruzdai vadindavosi. Čia labai virdavo visiem, tai tų gruzdų prideda“ (Elena Gustienė, g. 1934 m., Devynduonių k.).

„Šią dieną žmonės pasnikaudavo. Tačiau ši diena taip pat nepraeidavo be jumoro. Bernai persirengę čigonais vaikšto po namus ir buria žmonėms, barsto ant galvų pelenus, linki jiems sulaukti kitąmet Pelenų dienos“ (Vijolė Mirgilienė, g. 1940 m., gyv. Šlapaberžės k.).

„Merginos prisisiūdavo mažų maišelių, į juos pripildavo pelenų ir prikabindavo vaikinams ant nugarų“ (Adelė Rumbienė, g. 1918 m., Vytėnų k.).

„Senberniams ant nugaros prikabindavo su kabliukais nedidelius pelenų maišelius“ (Mykolas Vilkelis, g. 1932 m., Beinaičių k.).


Dantų plovimas

„Trečiadieniais Krakėse visada būdavo turgūs, todėl pasimeldę žmonės eidavo apsipirkti, kai ką parduoti. Vyrai dažniausiai traukdavo pas traktyrių „dantų plauti“, kad juose neliktų Užgavėnių riebalų. Užsisakę buteliuką, silkės, tokiomis pasnikinėmis vaišėmis pažymėdavo mėsiedo pabaigą“ (K. Pilinkuvienė, g. 1924 m., Meironiškių k.).

„Užgavėnės pasibaigia, tai jau vyrai „dantis skalauja“. Buvo pasnikas, visai be piena, sausas. Silkė, žuvis, kisielius koks, kompotas“ (Viktorija Maruškienė, g. 1929 m., Nociūnų k.).

„Per Pelenę buvo paprotys moterims susimetus pinigų nusipirkti silkių ir degtinės ir drauge tokiomis „pasnikinėmis“ vaišėmis pažymėti mėsiedo pabaigą“ (Ažytėnų k.).


Kaladės valkiojimas

„Pelenų dienos ankstyvą rytą keli kaimo vyrai tampydavo su savimi po kaimą didžiulę kaladę. Žiūrėk, jau ir įtempę į katro trobą. Šeimininkas puškuoja, stengiasi išstumti kaladę, bet nė iš vietos. Tada eina ieškoti užsilikusio nuo vakar alaus. Ir tik pavaišinti svečiai ištempia sunkenybę laukan. Atsikratę neprašytų svečių, žmonės skubinasi į bažnyčią Šventybrastin. Po pamaldų nieks nesiskubindavo lėkti namo. Dar užsukdavo į karčemą ir prašydavo žydo, kad šis duotų ką nors dantims išplauti. Žydelis neraginamas nešdavo žirnių, silkės, alaus. Taip sutikdavo gavėnios pradžią“ (Juozas Rutkauskas, g. 1919 m., Kazokų k.).

„Pelenų diena. Tai senmergėm reikėjo kaladę traukti. Senmergės skaitės jau nuo dvidešimt penkių metų. Oi kiek te buvo! Bernai lakstė, mergos kavojos. Į namus ateina pulkas bernų. Kitos įlįsdavo į spintas ir taip pratupėdavo iki vakaro. Kelis kartus ateina. Tai jeigu pridaboja, pačiupo mergaitę, tai pririša prie liemens kaladę ir turi traukti į vietą, kur visi susirinko. Ir kai atneša užkandos, buteliuką, tada mergaites paleidžia. Būna, kad ir visai nesugauna nieko.

Vienais metais pagavo seną berną, kuris buvo neseniai grįžęs iš Amerikos. Pakinkė į šlajukus tą berną, ten susėdo kokios trys mergos, ir turėjo traukti nuo kaimo pradžios iki galo“ (Bronė Butkienė, g. 1913 m., Pėdžių k.).


Pelenų senis

„Pas mus per Užgavėnes persirengėliai nevaikščiodavo, tik rytojaus dieną. Pelenų dieną per kaimą vežiodavo Pelenų senį. Aprengdavo tą senį visokiais skarmalais, pasodina į rogeles ir traukia trys vyrai per visą kaimą, užsukdami į kiekvieną trobą. Vienas iš jų, įėjęs vidun, armonika pagrajindavo kokią nors šventesnę muziką. Dar kitas būdavo navatniau apsirengęs, priekyje pasikabinęs terbą su pelenais. Šis pasveikindavo su Pelenų diena, visiems ant galvų pabarstydavo pelenų. Už sveikinimą šeimininkai turėdavo atsidėkoti. Pelenų senį apkabinėdavo kas kuo turi: kas cibuliais, kas džiovintom grūšėm, kas obuoliais. Patiems sveikintojams įpildavo alaus, liepdavo „išplauti dantis“ nuo Užgavėnių riebalų. Po to tą senį kažkur užkišdavo, palikdavo kitiems metams“ (Pranė Žarskienė, g. 1921 m., Naujieji Lažai).

„Ateidavo susikomandavę po kelis vyrus, atsinešdavo viedrą su pelenais. Pelenus pildavo visiems ant galvų. Kuris nesiduodavo, tą paturėdavo. Už tai duodavo jiems išgerti. Su savimi jie vežiodavosi apskarmaluotą Pelenų senį. Vakare jį pakardavo“ (Morta Bajarūnaitė, g. 1912 m., Birželės k.).

„Mama pasakodavo, kad kaimo vyrai padarydavo vežimą ir diedą tokį pritaisa, dar terbą pelenų užkabina. Tuos pelenus žmonėms ant galvų barsto“ (Juozas Rumba, g. 1926 m., Vytėnų k.).

Parengė Regina Lukminienė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


151310. urte :-( 2009-02-23 18:03
nepatiko

151695. Saulius L.2009-02-25 17:38
Įdomu kaip buvo. Ir ne taip jau seniai. kaip dabar yra tai vis aidai nuo to kaip buvo. Tiesiog stebėtina, kaip žmonės vijo į vieną kasą krikščioniškąją ir pagoniškąją(čia prietaringąją, siurealiai gyvenimiškąją) tradicijas.

Rodoma versija 24 iš 25 
0:40:51 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba