ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-02-17 nr. 833

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (22) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai (15) • VALENTINAS SVENTICKAS. Dvi vasario septintosios fantazijosGARRISON KEILLOR . Ne, mulki, skaityti laikraštį yra kieta Labai politiškai nekorektiškas pokalbis su Leizeriu Brojeriu: „Leizeri, Lietuva jau sudegė?..“JONAS GRIGAS. Kas yra laikas ir kur jis bėga? (4) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų IIEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Kaleidoskopo reabilitacija ir interaktyvumo iliuzijaALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Gintauto Trimako konceptualumas (1) • ROMAS DAUGIRDAS. PoezijaRAMUNĖ BLEIZGIENĖ. Apie ką mes tylime? (32) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Kas tu, meilės sapnų pirkly? (1) • ARŪNAS VAICEKAUSKAS. Užgavėnių tradicijos kaita (5) • Pelenų diena Kėdainių krašte (3) • DAINIUS RAZAUSKAS. Prieš svetimvaldybę Vilniuje ir kitur (105) • LAIŠKAI (381) •

Kas yra laikas ir kur jis bėga?

JONAS GRIGAS

[skaityti komentarus]

Kas yra laikas? Kodėl ateitis skiriasi nuo praeities? Kodėl praeitis veikia ateitį, o ne atvirkščiai? Šie klausimai šiandien laikrodžiais perpildytoje visuomenėje gali atrodyti keisti. Tačiau mūsų intuicijos yra didžiai paradoksalios. Laikas gydo visas žaizdas, bet yra ir negailestingas griovėjas. Viskam po dangumi yra laiko, bet mums jo niekada neužtenka. Sekundės gali būti trumpos ir ilgos. Kuo žmogus laimingesnis, tuo laikas trumpesnis. Laikas gali būti asmeninis, tarsi mūsų širdies dūžiai, ir viešas, tarsi aikštės laikrodis. Kai kam laikas yra stichija, daugeliui – pinigai. Kiekvieno iš mūsų darbo valanda kainuoja nuo kelių iki kelių šimtų (advokatų, teisėjų) litų. Daugiau nei prieš 200 metų amerikietis Benjaminas Franklinas prilygino minutes ir valandas centams ir doleriams. Dabar geriau jaučiame šios lygybės prasmę. XXI amžiuje laikas tapo tuo, kas anksčiau buvo auksas ar nafta. Dabar šalių ekonomikos augimas matuojamas informacijos terabaitais ar gigabitais per sekundę. Laikas yra pokyčių partneris ir greičio priešininkas.

Niekas tiksliai nežino, kas yra laikas. Bet laikas ir atmintis lemia mūsų tapatybės suvokimą. Galime jaustis gyvenantys dėl Dievo ar istorijos malonės, bet ir esantys laisvi ateities tarpininkai. Ši koncepcija nesiderina su fizikų idėjomis, nes jiems laikas yra tik vienas iš keturmatės erdvės matmenų, o tai reiškia, kad vakar, šiandien ir rytoj yra vienodai konkretu ir apibrėžta. Ateitis egzistuoja kaip ir praeitis, tik ji yra toje vietoje, kur dar nebuvome.

„Laikas skrenda kaip strėlė“, – rašė Karlas Marxas. Laiko tėkmė yra galbūt fundamentaliausias žmogaus suvokimo aspektas. Jį mes jaučiame geriau nei, pavyzdžiui, erdvę ar masę. Laiko tėkmę tik formaliai galima lyginti su strėlės skrydžiu ar upelio tėkme, nešančia mus iš praeities į ateitį. Didžiausi pokyčiai ilgame žmonijos kelyje iš akmens į informacijos amžių sukasi apie mūsų subjektyvią laiko patirtį.

Kad ir kokie būtų šie jausmus žadinantys įvaizdžiai, jie susiduria su dideliu paradoksu. Fizikoje nieko nežinoma apie laiko tėkmę. Fizikai teigia, kad laikas nei bėga, nei teka – jis tik yrà. Upės tėkmės ar strėlės skrydžio lyginimas su laiko tėkme yra nesusipratimas. Bet kaip gali būti mūsų gyvenimui esminis fizinio pasaulio matmuo toks prieštaringas? Gal mokslas dar neatskleidė esminės laiko savybės? Dar V amžiuje šv. Augustinas knygoje „Išpažinimai“ taip apibūdino laiko dilemą: „Kas yra laikas? Kol manęs neklausia, aš žinau. Kai paklausia – nežinau. Kaip gali būti du skirtingi laikai – praeitis, kurios jau nėra, ir ateitis, kurios dar nėra?“

Iki šiol laikas yra tarsi skylė fizikos širdyje. Kasdieniame gyvenime skiriame laiko praeitį, dabartį ir ateitį. Tuo paremta kalbos gramatinė struktūra. Praeitis ir ateitis nuo mūsų nepriklauso. Realybė susijusi su dabartimi ir tik ja galime džiaugtis. Albertas Einsteinas draugui rašė: „Praeitis, dabartis ir ateitis tėra tik iliuzijos, nors ir atkaklios.“ Ši išvada išplaukia iš reliatyvumo teorijos, kuri neigia absoliutų laiką. Iš jos išplaukia teiginys, kad laikas yra reliatyvus. Daugeliui tai nelabai suprantama sąvoka. Beveik prieš 70 metų Einsteinas taip paaiškino laiko reliatyvumą: „Kai vaikinas sėdi su gražia mergina valandą, ta valanda jam atrodo tarsi minutė. Bet pasodinkite jį pliką ant karštos krosnies ir jam minutė atrodys tarsi valanda.“ Jei šis straipsnis jus sudomins, skaitant jį laikas prabėgs greitai, jei bus nuobodus – laikas tekės lėtai. Sudėtingiau laiko reliatyvumą galima nusakyti taip: du vienalaikiai įvykiai, stebimi vienoje vietoje, gali atrodyti nevienalaikiai stebėtojui kitoje vietoje. Į klausimą, kas dabar vyksta Marse, negalima tiksliai atsakyti todėl, kad Marsas nutolęs nuo Žemės apie 20 šviesminučių. Kadangi informacija nesklinda greičiau už šviesą, Žemės stebėtojas negali žinoti situacijos Marse tuo momentu.

Kadangi praeitis ir ateitis yra fiksuota, fizikai apie laiką linkę galvoti kaip apie laikovaizdį, panašų į kraštovaizdį, su visais kartu esančiais praeities ir ateities įvykiais. Niekas negali pakreipti ateities įvykių į dabartį, o paskui – į praeitį. Kitaip tariant, fizikams laikas nei bėga, nei teka. Laiko tekėjimo pavadinime yra vidinių prieštaravimų. Tekėjimas arba bėgimas reiškia judėjimą. Prasminga kalbėti apie fizinio objekto judėjimą, strėlės ar akmens judėjimą ore, upelio tekėjimą – vandens judėjimą laike kranto atžvilgiu. Bet kieno atžvilgiu teka ar bėga laikas? Kitos judėjimo rūšys vienus fizikinius procesus sieja su kitais, o laiko tėkmė sieja tik laiką su juo pačiu. Klausimas „Kokiu greičiu bėga laikas?“ parodo jo absurdiškumą. Atsakymas „Sekundė per sekundę“ juk nieko nepasako. Taigi, fizikams laiko tekėjimas yra nerealus, nors pats laikas yra realus kaip ir erdvė.

Neigti laiko bėgimą nereiškia, kad praeitis ir ateitis neturi prasmės. Pasaulio įvykiai turi vienkryptę seką. Išmestas kiaušinis sudūžta ir ištrykšta, bet atvirkščio proceso niekas nematė. Tai pasekmė fundamentalaus antrojo termodinamikos dėsnio, kuris teigia, kad įvykiai uždaroje sistemoje yra negrįžtami ir vyksta didėjant entropijai. Taigi šis dėsnis nurodo asimetriją tarp praeities ir ateities, o kartu ir laiko kryptį. Laiko kryptį mokslininkams Einsteinas taip paaiškino: „Jei būtume žinoję tai, ką visą gyvenimą tyrinėjome, nevadintume to tiriamuoju darbu.“

Pagal susitarimą laiko rodyklė rodo ateitį. Tačiau tai nereiškia, kad pats laikas juda į ateitį, panašiai kaip šiaurę rodanti kompaso rodyklė pati nejuda į šiaurę. Abi rodyklės rodo tik laiko ir erdvės asimetriją, ne judėjimą. Laiko rodyklė rodo pasaulio asimetriją laike, o ne laiko srauto asimetriją. Praeitis ir ateitis turi ne didesnę prasmę nei „aukštyn“ ir „žemyn“. Laiko tekėjimas tėra iliuzija. Šią iliuziją turėtų paaiškinti psichologai, neuropsichologai ar lingvistai. Mokslas tik bando suprasti, kaip mes suvokiame laiko tėkmę. Atsakymas yra kažkur smegenų veikloje. Kai mes apsisukame keletą kartų ratu ir staigiai sustojame, jaučiamės apsvaigę. Subjektyviai atrodo, kad viskas sukasi apie mus. Bet tai tik iliuzija, kurią sukuria skysčio judėjimas ausies viduje. Gal panaši yra ir laiko tėkmės iliuzija? Mes esame kūriniai laike, todėl objektyviai mums sunku suprasti laiką, nes sunku pasakyti, ar tai, ką matome, yra tik mūsų požiūrio produktas.

Iš tikrųjų mes nejaučiame laiko tėkmės. Realiai suvokiame tik tai, kad vėlesnės aplinkos būsenos skiriasi nuo ankstesniųjų, kurias dar prisimename. Faktas, kad mes atmename praeitį, o ne ateitį, yra ne laiko tėkmės, bet jo asimetrijos suvokimas. Niekas kitas, išskyrus sąmoningą stebėtoją, neregistruoja laiko tėkmės. Laikrodžiai matuoja tik trukmę tarp įvykių, kaip liniuotė matuoja atstumą tarp vietų. Laikrodis nematuoja greičio, kuriuo vienas laiko momentas eina paskui kitą. Todėl laiko tėkmė yra ne objektyvi, o subjektyvi realybė.

Laiko asimetrijos suvokimą galima paaiškinti minėtu termodinaminiu praeities ir ateities skirtumu. Gerai žinoma, kad entropija yra glaudžiai susijusi su sistemos informacijos kiekiu. Kadangi žmogaus atminties didėjimas yra vienkryptis procesas (suaugusysis turi daugiau ką prisiminti nei vaikas) – nauja atmintis didina informacijos kiekį, o kartu ir smegenų entropiją. Galbūt šį smegenų entropijos didėjimą ir suvokiame kaip laiko tėkmę. Kai kurie mokslininkai mano, kad sąmonė, įskaitant laiko tėkmės suvokimą, gali būti susijusi su kvantiniais procesais smegenyse. Kol kas ne visai aiškus „laiko organas“ smegenyse. Bet galbūt atsiras vaistų, kurie sukurs įspūdį, kad laikas sustojo. Juk yra žmonių, tvirtinančių, kad medituodami jie sustabdo laiką.

Fizikos dėsniai turi laiko kintamąjį, tačiau jie neatspindi esminių laiko aspektų, t. y. skirtumo tarp praeities ir ateities. Kai tik pabandome formuluoti fundamentalesnius dėsnius, laikas juose išnyksta. Kai teoretikai mėgino reliatyvumo teoriją ir kvantinę fiziką sujungti į kvantinę gravitacijos teoriją, kuri turėtų suderinti labai skirtingas erdvės ir laiko koncepcijas, jos lygtyse nebeliko laiko. Tai reikštų, kad visata yra tarsi užšalusi laike, nesikeičianti. Taigi, bandydami suprasti pasaulį, fizikai susiduria su rimta mokslo problema: ar erdvė ir laikas yra nepriklausomi nuo galaktikų ir jų sudėtinių dalių, ar jie yra tik dirbtinis įrankis, kai remiamės ribotomis žiniomis apibūdindami fizinių objektų ryšį?

Apie tai daug ginčijasi filosofai. Tačiau Pensilvanijos universiteto fizikas Maxas Tegmarkas jų filosofiją vertina skeptiškai: „Aš ir daugelis mano kolegų kalbėdami su filosofais jaučiamės, tarsi būtume užklupti išeinantys iš pornografinio filmo.“

Dabar laikas teka vis greičiau. Mindaugo karūna iš Romos keliavo mėnesius, dabar greitasis paštas UPS ją pristatytų kitą dieną. Internetas leidžia dalyvauti įvykiuose beveik vienu metu, kad ir kur jie vyktų – Vilniuje, Tokijuje ar Vašingtone. Laiko juostos tarsi išnyko. Laikas triumfuoja prieš erdvę.

Jau pirmykščiai žmonės suprato laiko svarbą. Todėl laikas matuojamas jau 20 tūkst. metų – nuo tada, kai akmens amžiaus medžiotojai pradėjo daryti žymas lazdose, skaičiuodami dienas tarp mėnulio fazių. Prieš penkis tūkstančius metų šumerai dabartinėje Irako teritorijoje turėjo kalendorių, kuris metus dalijo į mėnesius, mėnesį į trisdešimt dienų, o dieną į dvylika periodų, atitinkančių dvi mūsų valandas. Egiptiečių kalendorius pradžioje buvo pagrįstas mėnulio fazėmis, bet vėliau, apie 3100 m. pr. Kr., jie sukūrė 365 dienų kalendorių įvykiams sekti – kada javus sėti, kada pjauti. Centrinėje Amerikoje majai taip pat turėjo 260 ir 365 dienų kalendorius. Tos civilizacijos suprato, kad reikia efektyviau naudoti savo laiką. Senovės laiko matavimo technologijos buvo netikslios. Jos žymėjo gamtos ciklus: saulės dienas, mėnulio mėnesius ir saulės metus.

Mechaninio laikrodžio išradimas prilygo nebent Gutenbergo spausdinimo mašinos išradimui. Būtent laikrodžio išradimas pakeitė mūsų supratimą, kaip organizuota visuomenė, leido koordinuoti skirtingų visuomenės narių veiklą, išmokė vertinti laiką, pareigų atlikimą, padidino visuomenės produktyvumą. Prieškario metais daugeliui Lietuvos kaimiečių laikrodis buvo gaidys: jie žinojo, ką reikia daryti po pirmųjų, antrųjų ir kitų gaidžio giesmių. Dabar laikas tiksliau matuojamas už daugelį kitų dydžių. Tiksliausiai laiką matuoja atominiai laikrodžiai – didesniu nei milijardinės sekundės dalies tikslumu.

Daugeliui iš mūsų laikas yra mūsų ponas. Nuolat žiūrime į laikrodį: kada keltis, kada eiti į darbą, pradėti ir baigti darbą, kada gulti. Net mūsų ar gyvūnų kūne yra biologinis laikrodis. Jis skaičiuoja budrumo ir miego ciklus, senėjimą, ligas, sezoninę depresiją, dėmesio sutrikimus. Ląstelių chronometrai nusprendžia, kada mūsų laikas pasibaigia. Paukščiai žino, kada išskristi į šiltuosius kraštus ir kada grįžti. Mokslininkai smegenyse atrado sritis, kurios ir sukuria laiko jausmą. Šis biologinis laikrodis yra sinchronizuotas su šviesos ir tamsos ciklu: 2 val. nakties yra giliausias miegas, 4 val. 30 min. žemiausia kūno temperatūra, 6 val. 45 min. greičiausiai didėja kraujospūdis, 10 val. didžiausias budrumas, 14 val. 30 min. geriausia koordinacija, 15 val. 30 min. greičiausia reakcija, 17 val. didžiausias raumenų stiprumas, 18 val. 30 min. didžiausias kraujospūdis, 19 val. aukščiausia kūno temperatūra. „Jei keltume su saulėtekiu ir gultume su saulėlydžiu, depresijos nebūtų“, – tvirtina Oregono universiteto dr. Alfredas Lewy.

Nesvarbu, ar kosmologiniu požiūriu laikas išlaiko esmines fizines tiesas. Jei jis tik iliuzija, jos mes tvirtai laikomės. Pagarba ketvirtajam matmeniui, papildančiam trimatę erdvę, glaudžiai siejasi su mūsų psichologiniu poreikiu priimti prasmingas laiko gaires, kuriomis visi džiaugiamės – gimtadienius, Kalėdas, Naujuosius metus ar Velykas.

Mes ir ateityje švęsime šias šventes. Tai bene vienintelis būdas uždėti savo viršenybę ir struktūrą pasauliui, kuriame internetas ir gigabaitų bei terabitų per sekundę informacijos srautai grasina pagrobti iš mūsų nekintamumo jausmą.

O kas būtų, jeigu mokslas išaiškintų laiko tėkmės suvokimo esmę? Gal nustotume nerimauti dėl laukiančios senatvės ir liūdėti dėl prarastos jaunystės? Rūpestis dėl mirties gal taptų toks pat nereikšmingas kaip ir dėl gimimo? Žodžiai viltis ir nostalgija gal išnyktų iš žmonių žodyno? Gal prarastų prasmę skubėjimas, toks būdingas mūsų aktyvumui? Gal liautumės būti darboholikai gražiausiu gyvenimo laikotarpiu, nes praeitis, dabartis ir ateitis reikštų tą patį?

„Laikas yra vienintelis turtas, kurį kiekvienas žmogus turi ir kurio negali sau leisti prarasti“, – skelbė amerikiečių išradėjas Thomas Edisonas, be kitų daugiau nei tūkstančio patentų, išradęs ir iki šiol Amerikoje naudojamą elektros kėdę.

Dar 1895 m. H. G. Wellsas parašė romaną „Laiko mašina“ apie kelionę į ateitį. Tai buvo tik graži fantazija. Tačiau reliatyvumo teorija ją patvirtino: jeigu skrietume šviesos greičiu, laiko tėkmės nejustume. Jeigu vienas iš dvynių keletą dešimtmečių paskraidytų visatoje, tai grįžęs brolį rastų pasenusį. Nors nerimta galvoti apie keliones laike, fizikams ši fantazija turi ir rimtąją pusę. Tiksliausi atominiai laikrodžiai patvirtino, kad skrendant dideliu greičiu laikas tikrai sulėtėja. Per skrydį iš Vilniaus į Tokiją aš sutaupydavau dešimt nanosekundžių. Elementariųjų dalelių greitintuvuose, kai dalelės pagreitinamos iki greičio, artimo šviesos, jų vidinis laikrodis (gyvavimo trukmė) taip pat rodo, kad laikas sulėtėja. Tai patvirtina ir kosminiai spinduliai, skriejantys greičiu, artimu šviesos greičiui. Jie galaktiką perskrieja nepalyginti greičiau nei matuojant Žemės laiku.

Stipriame gravitaciniame lauke laikrodis taip pat eina lėčiau. Tai reiškia, kad viršutiniame Vilniaus dangoraižių aukšte laikas bėga lėčiau nei apatiniame, nors tas skirtumas ir mažas.

Reliatyvumo teorija nedraudžia nuskristi ir į praeitį. Gravitacija iškreipia ne tik erdvę, bet ir laiką. Ji gali sukurti tarsi tunelius, kuriuose laikas nekinta. Tuneliu juk keliaujame greičiau nei ropodami per kalnus. Toks tunelis visatoje ir būtų laiko mašina. Patekęs į tokį tunelį, išlįstum ne tik kitoje erdvės vietoje, bet ir ateityje ar praeityje. Tik vienas tokio tunelio galas turėtų būti šalia neutroninės žvaigždės, kurios stipri gravitacija ir sulėtintų laiką. Į vieną galą tuneliu nuskrietum į ateitį, į kitą – į praeitį. Visatoje neutroninių žvaigždžių gausu, tad gali natūraliai atsirasti ir tokių tunelių.

Anksčiau laiko standartas buvo para, per kurią Žemė apsisuka apie savo ašį. Tačiau seniai pastebėta, kad para nėra pastovi. Žemei skriejant apie galaktikos centrą jos sukimosi apie ašį periodas šiek tiek svyruoja. Dabar laiko standartas yra sekundė, lygi cezio atomo virpesių 9 192 631 770 periodų (laiko etalonas). Labai prasmingi ir kiti laiko vienetai:

Femtosekundė (milijoninė milijardinės sekundės dalis). Atomų virpesių periodas molekulėse yra nuo 10 iki 100 femtosekundžių. Greičiausios cheminės reakcijos trunka šimtus femtosekundžių.

Pikosekundė (tūkstantinė milijardinės sekundės dalis). Vandenilio ryšio tarp vandens molekulių trukmė yra trys pikosekundės. Tiek trunka elektronų lėkio procesai greičiausiuose tranzistoriuose.

Nanosekundė (milijardinė sekundės dalis). Per ją šviesa nusklinda 30 centimetrų. Kompiuterio mikroprocesorius per 1–3 nanosekundes sudeda du skaičius.

Mikrosekundė (milijoninė sekundės dalis). Šviesa per ją nusklinda 300 metrų, bet garsas – tik trečdalį milimetro.

Milisekundė (tūkstantoji sekundės dalis). Bitė plasnoja sparneliais kartą per 5 milisekundes. Mėnulis apsisuka apie Žemę kasmet 2 milisekundėmis lėčiau.

Sekundė. Trukmė tarp sveiko žmogaus širdies dūžių. Per ją Žemė nuskrieja 30 km apie Saulę, o Saulė – 274 km galaktikoje.

Minutė. Per ją naujagimio smegenys užauga 1–2 miligramus. Vidutinis žmogus gali pasakyti 150 žodžių arba perskaityti 250 žodžių. Saulės šviesa pasiekia Žemę per 8 min. Kai Marsas priartėja arčiausiai Žemės, atspindėta nuo jo šviesa Žemę pasiekia per 4 min.

Valanda. Per ją žmogaus kūno ląstelė pasidalija pusiau. Šviesa iš tolimiausios Saulės sistemos planetos Plutono pasiekia Žemę per 5 valandas ir 20 minučių.

Para. Per ją Žemė apsisuka kartą (tiksliau, per 23 val. 56 min. 4,1 s.). Apsisukimas nuolat lėtėja. Žmogaus širdis padaro apie 100 tūkst. dūžių, plaučiai įkvepia apie 11 tūkst. litrų oro.

Metai. Žemė apsisuka apie Saulę ir 365,26 karto apie savo ašį. Vandenyno lygis pakyla 1–2,5 milimetro, o Šiaurės Amerika nutolsta nuo Europos 3 centimetrais.

Šimtmetis. Mėnulis nutolsta nuo Žemės 3,8 metro. Kompiuterių diskai praranda informaciją (geriausi per 200 metų). Didieji vėžliai gyvena 177 metus.

Milijonas metų. Šviesos greičiu skriejantis erdvėlaivis nenuskrietų nė pusės kelio iki mums artimiausios Andromedos galaktikos. Per šį laiką sudega didžiausios žvaigždės.

Milijardas metų. Per tiek laiko Žemė atšalo, susikūrė vandenynai, atsirado vienaląsčiai gyviai ir susidarė deguonies atmosfera. Visatos amžius yra apie 14 mlrd. metų. Ji galbūt plėsis, kol po 100 trilijonų metų užges paskutinė žvaigždė. Laiko asimetrija ateitį rodo daug ilgesnę nei praeitį.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


111565. Artūras :-) 2008-03-05 00:07
Dėkui už tikrai įdomų straipsnį ir labai gyvus ir įdomius pavyzdžius, šalia skirtingų laiko matų

116459. Ricardas :-) 2008-05-05 22:48
Aciu p. Jonai uz si straipsni. Tikrai kardinaliai pakeite mano laiko suvokima. Dave peno tolimesniems apmastymams... Straipsnis parasytas labai suprantama kalba ir puiku , kad beveik kiekvienas be specialaus issilavinimo - gali ji suprasti. Noreciau paskaityti ir kitus Jusu pamastymus. Ricardas

140932. Irma :-) 2008-12-05 13:28
labai patiko

Rodoma versija 24 iš 25 
0:40:51 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba