ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-02-17 nr. 833

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (22) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai (15) • VALENTINAS SVENTICKAS. Dvi vasario septintosios fantazijosGARRISON KEILLOR . Ne, mulki, skaityti laikraštį yra kieta Labai politiškai nekorektiškas pokalbis su Leizeriu Brojeriu: „Leizeri, Lietuva jau sudegė?..“JONAS GRIGAS. Kas yra laikas ir kur jis bėga? (4) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų IIEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Kaleidoskopo reabilitacija ir interaktyvumo iliuzijaALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Gintauto Trimako konceptualumas (1) • ROMAS DAUGIRDAS. PoezijaRAMUNĖ BLEIZGIENĖ. Apie ką mes tylime? (32) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Kas tu, meilės sapnų pirkly? (1) • ARŪNAS VAICEKAUSKAS. Užgavėnių tradicijos kaita (5) • Pelenų diena Kėdainių krašte (3) • DAINIUS RAZAUSKAS. Prieš svetimvaldybę Vilniuje ir kitur (105) • LAIŠKAI (381) •

Užgavėnių tradicijos kaita

ARŪNAS VAICEKAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Žydrūno Rutkausko nuotrauka

Kad ir kiek rašytume apie lietuvių žemdirbiškosios apeiginės tradicijos archajiškumą, norėdami būti bent minimaliai objektyvūs, turėsime pripažinti, kad svarbiausių liaudies kalendoriaus švenčių datas XIX–XX a. reglamentavo bažnytinis Grigaliaus kalendorius. Būsime teisūs ir teigdami, kad agrarinių ritualų sąlytis su krikščionybe buvo minimalus. Tačiau net su religine pasaulėžiūra menkai deranti žemdirbiška magija neatsispyrė krikščioniškosios pasaulėžiūros poveikiui. Kryžiaus ženklas, oficialaus tikėjimo sankcionuotą galią įgyjanti bažnyčioje pašvęsta augmenija, duona, ugnis, vanduo, maisto produktai žemdirbiškų apeigų reikšminėse grandinėse atlikdavo toli gražu ne menkiausią vaidmenį. Kuo reikšmingesnės šventės kontekste gyvavo žemdirbių ritualai, tuo dažniau ir labiau jie buvo suderinami su religiniais vaizdiniais. Tačiau net ir taip apibūdintame liaudies kalendoriuje buvo unikalių išimčių.

Užgavėnės – vienintelė ryški žemdirbiškojo (liaudies) kalendoriaus šventė, kurios nėra liaudies kalendoriaus švenčių datas reglamentuojančiame bažnytiniame Grigaliaus kalendoriuje. Krikščioniškosios apeiginės tradicijos požiūriu, Užgavėnės – viso labo eilinis antradienis prieš prasidedantį gavėnios pasninką. Tačiau žemdirbių akyse ši diena turėjo svarbiausius didelės (metinės) šventės bruožus. Dar daugiau, Užgavėnių ritualai sudėtingumu prilygo pačių reikšmingiausių kalendorinio ciklo švenčių apeigoms ar net jas lenkė.

Etnologinėje literatūroje daug diskutuota dėl Užgavėnių apeigų kilmės. Neaiškumų kyla dėl akivaizdžių Užgavėnių laiko sąsajų su krikščioniškos kilmės kilnojamomis Velykų ciklo šventėmis. Atsižvelgdami į sudėtingą ir itin archajišką Užgavėnių ritualo struktūrą ir tuo pat metu turėdami omenyje galbūt vėlyvą šventės kilmę, tyrėjai dažniausiai spėja apie galimą antikos pasaulyje kovo mėnesio pradžioje švęstų Naujųjų metų apeigų perkėlimą prieš krikščionybės įvestą pasninko laikotarpį (A. J. Greimas, J. Kudirka ir kt.). Visiškai neatmesdami tokios galimybės, norėtume priminti, kad XIX–XX a. žemdirbiškosios tradicijos šventės archajinę apeiginę struktūrą įgijo ne dėl itin senos kilmės (bažnytinio kalendoriaus datomis grįsto liaudies kalendoriaus šventinių datų tinklas negalėjo susiformuoti anksčiau kaip XVIII a. antroje pusėje), bet dėl žemdirbio mąstymo ypatybių. Bet kuri žemdirbio suvokta šventė įgydavo tiek reikšmingumo, kiek atitikdavo tradicijos išsaugotus ritualinės elgsenos stereotipus. Iš grigališkojo kalendoriaus iškritusios Užgavėnės atsidūrė dar labiau išskirtinėje padėtyje – jų apeigų nereikėjo derinti su bažnytinio kalendoriaus švenčių krikščioniškaisiais aspektais. Tai ir galėjo lemti išskirtinį jų archajiškumą.

Plačiajai visuomenei skirtose viešose paskaitose ar kultūros įstaigų darbuotojams rengiamuose praktiniuose seminaruose gana dažnai tenka išgirsti klausimą, kokia vieno ar kito papročio ar net šventės reikšmė. Deja, mokslo žmogus į tokius klausimus negali atsakyti – taip yra todėl, kad kiekviena reikšmė, kiekvienas kultūrinis simbolis prasmingas tik labai konkrečiai suvoktame kultūriniame kontekste. Bent kiek pakitus kultūrai visada pasikeis ir jos kontekste sukurtos reikšmės. Jos bus pakeistos naujomis, atitinkančiomis patikusią kultūrinę situaciją. Taip yra ir su papročių reikšmėmis.

XIX a. pabaigoje dauguma mūsų dienas pasiekusių kalendorinių papročių gyvavo agrarinių ritualų pavidalu. Tačiau XX a. pradžioje atsikūrus nepriklausomai Lietuvos Respublikai sociokultūrinė kaimo gyventojų padėtis pasikeitė – tuomet jau retai kas betikėjo, kad, pavyzdžiui, aukštai įsisupus sūpuoklėmis bus galima užauginti aukštesnius javus ar ilgesnį pluoštą turinčius linus. Tačiau apeigos išliko kaimo jaunimui priimtina laisvalaikio praleidimo forma. Taip jos virsta papročiais. Paprotinėje tradicijoje žemdirbiškų ritualų reikšmės aptinkamos palyginti nesunkiai. Kad ir kokią žemdirbišką šventę paimtume, svarbiausias ritualinis dėmesys visuomet bus sutelktas į derliaus užauginimą ir išsaugojimą. Šiame kontekste itin svarbus vaidmuo buvo teikiamas mirusiems žemdirbių protėviams.

XX a. pradžioje Užgavėnių persirengėliai buvo žinomi visoje Lietuvoje, tačiau tik žemaičių persirengėlių vaikštynės turėjo žemdirbiško ritualo ypatybių. Apeiginę Žemaitijos persirengėlių vaikštynių svarbą patvirtintų tai, kad kaukėti svečiai aplankydavo visas be išimties kaimo gyventojų sodybas. Svarbu ir tai, kad prieš užeidami į gyvenamąjį namą persirengėliai su sodybos šeimininku apsikeisdavo tam tikromis žodinėmis formulėmis. Nors didesnė dalis persirengėlių vaidmenų buvo skirta bendram pasilinksminimui, kai kuriuose iš jų galima įžiūrėti apeiginio pobūdžio momentų. Pavyzdžiui, prieš netekėjusias merginas nukreipti pajuokiamieji persirengėlių veiksmai pabrėždavo, kad kaimo bendruomenės akyse tik ištekėjusi (pasiruošusi tapti motina) moteris turėjo teisę vadintis visaverte jos nare. Pagaliau ritualinę persirengėlių vaikštynių prigimtį išduoda apsikeitimas dovanomis ir linkėjimais. Šėlstantys persirengėliai pridarydavo daug eibių – prilaistydavo vandens, pribarstydavo pelenų, tačiau sodybos šeimininkai juos gerai priimdavo – pavaišindavo, apdovanodavo. Per ritualą persirengėlių ištarti linkėjimai žemdirbių akyse įgydavo maginės galios užtikrinti ūkinę ir asmeninę sėkmę. Apėję visas kaimo sodybas, vaikštynių dalyviai paprastai surengdavo vakarėlį, į jį susirinkdavo visas kaimo jaunimas.

Žemaičių Užgavėnės neįsivaizduojamos be persirengėlių būrio šėlsmo, o likusioje Lietuvos dalyje svarbiausiu šventės akcentu tapdavo kaimo jaunimo pasivažinėjimas arklių traukiamomis rogėmis. Visoje Lietuvoje kaimo žmonių sąmonėje Užgavėnių važinėjimas sietas su būsimuoju linų (rečiau – visų pasėlių) derliumi. Tikėta – kuo toliau nuvažiuosi, tuo ilgesnis bus linų pluoštas. Važinėjimosi papročio vietiniais ypatumais labiausiai išsiskiria Vidurio Lietuvos šiaurinė pusė. Joje važinėjimasis arklių traukiamomis rogėmis buvo susietas su papročiu laistytis vandeniu. Liedavo vandeniu tam, kad vasarą pasėliams nepritrūktų drėgmės. Dzūkijoje žinotos apeiginiu požiūriu įdomios važinėjimosi papročio formos – arkliais važiuodavo vien moterys, pavyzdžiui, marti veždavo anytą arba važiuodavo tik ant verpstės atsisėdusi marti.

XX a. pirmoje pusėje Lietuvos kaimas pradėjo sparčiai keistis. Šimtmečiais susiklosčiusios bendruomeninės žemdirbių gyvensenos pamatus ardė 1923–1939 m. žemės ūkio reformos sąlygotas masinis kaimų išsiskirstymas į vienkiemius, iš esmės pakeitęs kaimynų bendravimo aplinkybes. Šalyje sukurtas centralizuotas valstybinių administracinių institucijų, švietimo ir visuomeninių bei kultūrinių organizacijų tinklas ne tik lėmė glaudesnius kaimo ir miestuose įsikūrusių vyriausybinių įstaigų ryšius, bet ir suartino kultūrines kaimo ir miesto galimybes. Miesto kultūros ir švietimo elementų skverbimasis ne tik keitė žemdirbių mąstymo struktūrą, bet ir individo mąstymą išvadavo iš kaimo viešosios nuomonės autoritetų. Mažėjant mitologinės mąstysenos reliktų vaidmeniui kaimo gyventojų sąmonėje, agrarinės magijos elementai neteko ideologinio pamato ir sunyko. XX a. pradžioje daugelis kalendorinių papročių buvo praradę apeiginę paskirtį.

Nuo persirengėlių vaikštynių ilgainiui pereita prie Užgavėnių karnavalo. Seniau ritualas reikalavo, kad kaukėmis persirengusių kaimo gyventojų būrys aplankytų kiekvieną sodybą, o XX a. 3–4 deš. persirengėliai palikdavo nuošalyje tas sodybas, kuriose nesitikėdavo gauti dovanų arba kuriose gyvendavo „nemėgstantys juokų“, seni arba turintys mažų vaikų žmonės. Etnografiniuose lauko tyrimuose surinkta informacija liudija, kad šiuo laikotarpiu persirengėlių būryje atsiranda dauguma egzotinius gyvūnus vaizduojančių kaukių – asilas, kupranugaris, dramblys, taip pat neįprastų kaimo žmogui profesijų personažų – fotografas, paštininkas, budelis. Keičiasi ir kaukių išvaizda: čigono, vengro, žydo tradicinius kailiu į viršų išverstus avikailius keičia apdriskę arba spalvingi čigono (čigonės) drabužiai, miestietiška daktaro ir žydo – miestelio prekijo – apranga. Personažų išvaizdą atitinka ir jų veiksmai: žydas nešasi kromelį, „prekiauja“ įvairiais blizgučiais ar avių spiromis. Šis personažas kaimo gyventojų sąmonėje sutapatintas su realiu keliaujančiu „kromelninku“ arba užtrūkusius gyvulius maistui superkančiu mėsininku. Čigonai nuo šiol atlieka visus „čigoniškus“ veiksmus – buria iš delno, meta kortas, mainikauja arkliais ir vagia. Ubagai poteriauja ir prašo išmaldos. Tuo tarpu ritualinėje tradicijoje žydas, ubagas, vengras ir čigonas turėjo beveik identišką išvaizdą – visi jie vaizdavo netaisyklingų veido bruožų, seną, išverstais kailiniais vilkintį, dažnai kuprotą ir šlubą žmogų.

Daugelis naujovių į kaimą atėjo per mokyklą. XX a. antrajame ketvirtyje Lietuvos kaimo mokyklose sparčiai plito specifinis miesto kosmopolitinės kultūros reiškinys – naujametiniai kaukių baliai. Juose pasirodančių kaukių išvaizdos ir vaidybos nevaržė jokie etninės kultūros stereotipai. Be jokios abejonės, mokykliniai vaidinimai turėjo tam tikros įtakos ir persirengėlių vaikštynėms. Daugelis netipiškų zoomorfinių kaukių (be „egzotinių kraštų“ gyvūnus vaizduojančių kaukių, dar galima paminėti pavieniais atvejais pasitaikančias gaidžio, lapės, jaučio kaukes) fiksuojamos vėlesnėje XX a. 3–4 deš. tradicijoje. Matyt, dėl naujametinių vakarėlių prieš pat Antrąjį pasaulinį karą kaimiečių sodybas pradeda lankyti senųjų ir naujųjų metų personažų grupė.

Mūsų dienomis savita Užgavėnių vizitine kortele yra tapusi Kanapinio ir Lašininio dvikova. Tačiau tai vėlyvą ar net pačią vėlyviausią kilmę turinčios Užgavėnių kaukės. Jos pasitaiko kur kas rečiau, nei įprasta manyti, paprastai vėlyvoje XX a. 3–4 deš. tradicijoje. Kai kuriose senas persirengimo tradicijas turinčiose Lietuvos vietovėse tokios kaukės iš viso nebuvo žinomos. Kanapinio ir Lašininio pasirodymo laikas, jų išvaizda ir veiksmai nepasižymėjo ritualinei elgsenai būdingu pastovumu.

Paprastai Kanapinis su Lašininiu vaikščiodavo Užgavėnių dieną, rečiau – Užgavėnių išvakarėse ar Pelenų dieną. Rečiau Užgavėnėse veikdavo tik Kanapinis arba tik Lašininis, arba šiuodu personažai pasirodydavo skirtingu paros metu. Pasitaikydavo, kad Kanapinio ir Lašininio vardais būdavo vadinama kuprota, išverstais kailiniais apsirengusi kaukė, kurią lygiai taip pat būtų galima pavadinti Užgavėnių žydu. Kanapinio ar Lašininio vardas kartais būdavo suteikiamas Užgavėnių pamėklei arba tapdavo bendriniu persirengėlių būrio vardu. Išpopuliarėjus Kanapinio ir Lašininio duetui, jie įgijo prie vardų pritaikytą išvaizdą. Lašininis pasidarė riebus ir storas. Po drabužiais jam būdavo prikemšama pagalvių, uždedama stambų veidą ar net kiaulės galvą vaizduojanti kaukė. Kanapinį vaizduodavo lieknas aukštaūgis vaikinas. Norint labiau pabrėžti personažo liesumą, prakaulumą, žmogus būdavo paaukštinamas – į viršų iškeliama dirbtinė galva. Dar įvairesni buvo šių personažų veiksmai. Dažniausiai Kanapinis po atitinkamos žodžių kovos išvydavo Lašininį. Atskiras Lašininio pasirodymas buvo siejamas su lašinių gausos užtikrinimu. Lašininį mielai sutikdavo, niekam neleisdavo jo kliudyti. Kanapinis atnešdavo kanapių pieno arba košės ir taip paskelbdavo pasninko pradžią. Lašininio pasirodymas prieš Velykas simbolizuodavo gavėnios pasninko pabaigą. Dar kitais atvejais Kanapinis su Lašininiu neturėdavo jokio aktyvesnio vaidmens.

Matome, kad ten, kur Lašininio ir Kanapinio veiksmai būdavo pritaikomi prie apeiginio persirengėlių vaikštynių konteksto, Lašininio pasirodymas turėdavo užtikrinti skalsą, o Kanapinis savo veiksmais pažymėdavo kokybiškai naujo laiko įsigalėjimą. Ten, kur svarbiausia persirengimo papročio funkcija buvo linksminimas, šie personažai ėmė vaidinti sudėtingesnius vaidmenis. Siužetinį jų pamatą sudarė visoje Lietuvoje paplitę pasakojimai apie tariamą Kanapinio ir Lašininio kovą, vykdavusią naktį iš Užgavėnių antradienio į Pelenų trečiadienį. Tokiu būdu suaugę šeimynos nariai mažiems vaikams stengdavosi paaiškinti, kodėl per pasninką iš kasdienio valgiaraščio pradingdavo mėsa. Šiuose pasakojimuose minimas ne tik Lašininio pabėgimas, bet ir jo sugrįžimas pasibaigus pasninko laikotarpiui. Kanapinio ir Lašininio kovos tapatinimas su žiemos bei pavasario galynėjimusi tėra racionaliomis asociacijomis paremta liaudies etimologija.

Naujų kaukių pasirodymas, persirengėlių veiksmų įvairėjimas pritaikant juos prie personažo vardo arba laisvai interpretuojant įprastus stereotipus, visuotinio pasilinksminimo akcentavimas lėmė tai, kad XX a. 3–4 deš. Lietuvos miesteliuose ir didesniuose bažnytkaimiuose persirengėlių grupės veiksmai įgijo karnavalinės eisenos bruožų. Tada iš dalies keičiasi papročio erdvės ir laiko dimensijos. Tokiais atvejais kaukėmis persirengę kaimo gyventojai pasirodo šviesiuoju paros laiku – vidurdienį ar net ryte, o pagrindine veiksmo vieta tampa miestelio ar bažnytkaimio aikštė.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


108882. dovydas :-) 2008-01-29 19:33
Aciu uz informacija apie uzgavenes....man ju reikia referatui....aciu

108910. lama :-) 2008-01-30 11:09
o man siaip idomu, visada galvojau kad uzgavenes visai nepritemptos prie krikscionisko kalendoriaus ...

110250. deividas :-) 2008-02-17 18:52
man reikejo referatui medziagos tai kiap tik cia buvo labai aciu:)

120555. Dianita :-) 2008-06-16 22:10
ieskojau medziagos egzamino temai tradicijos ir sventes...vertejo paskaityt:)

182745. alma :-) 2010-02-11 21:01
Puikus straipsnis!

Rodoma versija 24 iš 25 
0:40:50 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba