ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-02-17 nr. 833

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (22) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai (15) • VALENTINAS SVENTICKAS. Dvi vasario septintosios fantazijosGARRISON KEILLOR . Ne, mulki, skaityti laikraštį yra kieta Labai politiškai nekorektiškas pokalbis su Leizeriu Brojeriu: „Leizeri, Lietuva jau sudegė?..“JONAS GRIGAS. Kas yra laikas ir kur jis bėga? (4) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų IIEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Kaleidoskopo reabilitacija ir interaktyvumo iliuzijaALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Gintauto Trimako konceptualumas (1) • ROMAS DAUGIRDAS. PoezijaRAMUNĖ BLEIZGIENĖ. Apie ką mes tylime? (32) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Kas tu, meilės sapnų pirkly? (1) • ARŪNAS VAICEKAUSKAS. Užgavėnių tradicijos kaita (5) • Pelenų diena Kėdainių krašte (3) • DAINIUS RAZAUSKAS. Prieš svetimvaldybę Vilniuje ir kitur (105) • LAIŠKAI (381) •

Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai

GINTARAS BERESNEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Buvęs angelas. 1993
Algis Skačkauskas

    Šiemet mus pasieks dar vienas Gintaro Beresnevičiaus romanas, rašytas 1985–2006 metais. Tai vizijų, sapnų ir košmarų knyga, kurios herojus per įvairių mitologijų ir fantazmų teritorijas eina tiesiai į Dantės Pragarą, savyje nešdamasis femme fatale, Lolitą... Romaną spaudai rengia leidykla „Kitos knygos“.



Žvėrys juk daug įdomesni už televizorių.

Juos tereikia stebėti, žiūrėti laisvu žvilgsniu, matyti jų elgesį ir nesijaudinti.

Jie įvairūs ir viską daro ir, žinoma, liptų užuolaidomis, tik, laimė, užuolaidų aš neturiu; antraip ant jų kybotų tie mano žvėrys, draskytų jas nagais, ir visų pirma, žinoma, draskytų lemūrai, pandos ir tokie neaiškūs liliputai, kurių nėra zoologijos žodyne, juos toks gyvūnų klasifikuotojas Brėmas bus kažkur užmiršęs, gal kokį liliputą tiesiog netyčiomis įsidėjo į kišenę, kas jį žino, ak, kas gali supaisyti vokietį klasifikuotoją Brehmą, kodėl jis užmiršo mano liliputą, kuris šit lipa ant užuolaidos ir dreskia ją nagais, bet čia aš atsimenu, kad neturiu užuolaidos, greičiau atvirkščiai, ir tada liliputas nukrinta aukštielninkas. Nežinau, kokios rūšies tas liliputas, gal papūgų, juk kas gali žinoti, o gal tiesiog peraugusi zylė, o gal žolėdė salamandra ir viskas, nors ne, žolėdę salamandrą aš neseniai išleidau į lauką pavalgyti žolės, o ji nuėjo kažkur kitur, galbūt kad gertų kavą kavinėje ir bukai spoksotų pro langą. Žinau aš tas salamandras žolėdes, išstudijavau jas gerai. Joms tik prisipliūryti gerai kavos ir paspoksoti pro langą. Jų akys būna žalios, kai neįsižiūri. O kai žvelgi prisimerkęs, tai oranžinės. Tą atspalvį jos įgyja nuo kavos. Tokios jau yra salamandros.

O kiti mano gyvūnai yra visiškai normalūs. Turiu tokį mandrilą su oranžine sėdyne, bet mandrilams turėti oranžinę sėdynę yra normalu (žr. Brėmą arba spalvotą enciklopediją). Tačiau jo neleidžiu į lauką neapsirengusio, kad neerzintų lauke vaikštančių lietuvių ar, tikriau, kad lietuviai jo neerzintų, nekaišiotų pagaliukų į užpakalį ir ausis ir nesimėtytų bananų žievelėmis ir panašiom šlykštybėm, nes lietuviai nemėgsta to, ko nėra matę per televizorių, o mandrilus rodė labai seniai, ir tai tik per „National Geographic“ kanalą, o lietuviai atpažįsta tik tai, ką jau yra matę, tad mano mandrilas vaikščioja apsimuturiavęs visokiais skarmalais ir vaizduoja tokį valkatą, nors, po teisybei, jis nėra valkata, o tik paprastas mandrilas ir labai nori nueiti į teatrą, bet kaskart, vos priartėja prie teatro prieigų, jį nuveja pikti žmonės, kuriems rūpi sielos grožis. Lietuviams jis taip rūpi, kad šiaip jie mėgsta nuo jo nuvyti visokius prieplakas. O mano mandrilas yra visai ne prieplaka, jis inteligentiškas ir mėgsta skaityti meilės romanus ir kelionių po Afriką knygas, ir naktimis vis žibina ir žibina lempelę ir trukdo miegoti tokiam savo kaimynui poniui, nors poniui tai neturėtų trukdyti, nes jis stovi balkone, bet kada mandrilas žibina lempelę, tai tas ponis iš smalsumo žiūri ir žiūri pro langą ir negali niekaip užmigti, toks jis smalsus. O kada mandrilas lempelės nežibina, tai ponis ramiausiai miega.

Einu kartais ir sudraudžiu naktį mandrilą, bet tada jis slapčiomis eina skaityti į tualetą, ir tai būtų nieko, bet ten užsidaręs sėdi usūrinis šuo ir rūko tokią pypkutę, jis nakčia rūko, nes mano, kad niekas nežinos, kad jis yra rūkantis usūrinis šuo, juk šiaip žvėrys nerūko, jiems tai nebūdinga, rūkyti, turiu omenyje. Brėmas apie žvėrių rūkymą nėra rašęs, nors literatūroje yra užuominų apie tai, kad kadaise rūkydavo slibinai giliuose savo urvuose, tai paskui jie visi išmirė nuo rūkymo, nes urvą sunku ir pravėdinti. Taip nikotinas išnaikino slibinus ir gamta pasidarė daug saugesnė, tai gal ir ne taip blogai tas nikotinas. Būtų rūkę kanapes, tai būtų iki šių dienų išlikę, tik strykt pastrykt, žvalūs tokie.

Taigi eina mandrilas skaityti į tualetą naktį, o ten usūrinis šuo akis išplėtęs pypkutę traukia, arba skaito mandrilas naktį knygelę apie safarį Kenijoje, o čia usūrinis šuo įmaklina parūkyti, – sarmata abiem. Abu drovisi, apsimeta, kad tik šiaip užėję, netyčiom, žvėriškų reikalų primygti. Ir viskas dėl tuščio to ponio smalsumo. Jis juk net skaityti nemoka, tas ponis. O naktinį gyvenimą užsuka, kad tik laikykis. Bet iš to nauda, kad ponis tada užmiega.

Katinas buvo piktas, surūgęs ir pilkas, alsavo alkoholio garais ir keikėsi taip, kad degtukus dėl viso pikto teko suslėpti į rūsį ir perlieti vandeniu, degtukai susislėgė, ir 1644 metais netyčia aptikti jų klodai buvo palaikyti vengrų samdinių sūrio sandėliu, o Lolita vis nešiojo sūrį ir alaus bokalus, vieni iš jų per neapsižiūrėjimą buvo tušti, kituose, be sūrio gabalėlių, teliūškavo alus, dėl skaidrumo praskiestas cheresu, aš tai žinojau ir laukdavau Lolitos palei tamsius laiptų užkaborius, ji tai irgi žinojo, kad aš jos laukiu, ir, pamačiusi mane, jau nebeišsigąsdavo, nenuliedavo iš išgąsčio nė lašelio alaus, kaip tai atsitiko kažkada per abiejų Rožių karus, tuomet Lolita (tada ji dar buvo Hilda Roštok) rėkdama užbėgo į viršų, o alaus bokalas šukėmis pasklido jai po kojų; Lolita, – sakau aš, – Lolita, – ir spaudžiu jai ranką švelniai kaip visuomet. Atstok, – sako ji, nupila lašelį skysčio ant žemės, aš dėkingas susiraitau į kamuoliuką, alaus man užteks iki kitos dienos vakaro, to mažo šlakelio ant žemės, ant aslos, pakanka ir maistui, ir užsimiršimui, o, kaip man reikia tų palaimintų tylaus girtumo minučių, kai gėla kiek apmalšta ir galiu nurimti, kai galiu trumpam nulindęs į kampą išnykti ir nebūti minutę ar akimirką; ir katinas, kurį suvalgiau tais laikais, klaikiu badmečiu, kai visame mieste po arabų antpuolio liko tik apnuodyti šuliniai ir keturi milijardai pintų degtinės, nes arabai jos negėrė; tada ne tik sulaukėję šunys – ir katinai, ir paukščiai apsvaigę skėtriojosi tarp lavonų miesto aikštėje, nebuvo maisto, kuris būtų bent kiek įmanomas, tad retkarčiais tekdavo įlįsti į dar apyšiltį šuns lavoną, valgyti persigėrusius katinus (taip, jų gyslomis tekėjo jau nebe kraujas, o degtinė), laimė, vėliau, po mūšio ties Puatjė, padėtis ėmė keistis į gera; dėkui, Lolita, – ji kyla laipteliais į viršų, aš matau jos apvalias blauzdas, o alus jau muša į galvą, pakimbu per pėdą nuo žemės ir stengiuosi užsimiršti, nors balkšvas žiurkės snapas, kyburiuojantis šalimais, įkyriai cypčioja: šalin šalin; taigi tas alkoholiu dvokiantis katinas, kurį suvalgiau, rūgštus ir neskanus, buvo paskutinė mano puota. Pagaliau užuodžiu tamsą ir pasislenku arčiau, tarytum toks judesys galėtų ją priartinti. Ne, tai tik instinktyvus krustelėjimas, jei tamsa nenorės, tu į ją nepateksi. Pavyko, rodos, jau... Lolita leidžiasi į apačią, gal tai ji pažadina mane, o gal tai jau koks kitas laikas, gal ji grįžta, o gal aš jau nebe pirmą kartą pakylu artyn prie jos peties, ji šypsosi ir nepiktai barasi, nešmirguliuok, – sako ji, – ramiau, ramiau. Aš prisiliečiu jai prie veido, švelnaus ir šilto, ir Lolita nebeatšoka, tik vėl kažką sumurma, apsimetusi pikta, bet jai tas nesiseka, o aš svaigstu nuo jos artumo, bet ji pasisuka ir eina toliau, o aš jaučiu, pirmąkart po šitiekos metų jaučiu šiltas sroves, almančias kiaurai per mane, ir netikėtą džiaugsmo virpulį, kurį stengiuosi užgniaužti susirangydamas pelės urvelyje; ne, nepavyks – vėl šoku viršun neapskaičiavęs jėgų ir prasimušu virš rūsio skliauto, o ten – šviesos ir tamsos dėmės, rūkas, ten alaus kvapas, ąsočiai, ąsočiai, žmonės, vėl nugarmu žemyn, esu apsvaigęs ir apspangęs, taip, tie du šimtai metų rūsy atpratino mane nuo šviesos ir žmonių, o šiandien, nė neapmąstęs savo judesių, vien tik jausmo skatinamas, šokau į viršų ir... vėl apsvaigstu, vėl krintu į užmarštį... šie juodumos laikai yra patys nuostabiausi ir šilti, bet aš, pirmą kartą grįždamas iš tamsos, nebejaučiu gailesčio tenykštei ramybei, o atviru žvilgsniu dairausi aplink. Dulkėse mažytės Lolitos pėdutės, alaus balučių dėmelės, dar tebesaugančios rudą salsvoką aromatą, aukščiau – laiptukai, vedantys viršun, kažkur toliau, kažkur ten, tų kelių aš nežinau, man jie ir nereikalingi, ne tik dėl to, kad panorėjęs galiu atsidurti viršuje, kairėje ar dešinėje, bet ir dėl to, kad manęs jau keli šimtmečiai netraukia tas pasaulis, iš kurio retkarčiais virsta dulkės, keiksmai ir pelenų šūsnys, o kartais nusileidžia Lolita; vakar ar šiandien, o gal dar rytoj, ji buvo niūri, net nešyptelėjo man, atlipo laipteliais viena ranka susiėmusi žandą ir dejavo, be gailesčio mindė peles ir braukė jų uodegėlėmis sau per skruostus, matyt, ją kankino dantų skausmas, vargšė mergaitė mėgino jį numalšinti, saujomis semdama tarakonus nuo sūrio ir kramtydama skaudamąja puse, bet ir tai, regis, nepadėjo, Lolita skalavo burną degtine, į kurią išspaudė kelių permintų pelių kraują, ir vėl bėrė į burną saujas dulkių nuo aslos. Lolita, – tariau aš, – Lolita, ji neišgirdo ar nenorėjo išgirsti, gulėjo aukštielninka ant žemės ir šaukėsi šventosios Apolonijos, žadėdama jai trylika žvakių iš nekrikštytų kūdikių taukų, vargšė Lolita, jos skruostas ištino, Lolita, – pakartojau aš, – galiu tau padėti, ji atsuko į mane skausmo perkreiptą veidą ir linktelėjo, išsižiok, – pasakiau aš ir pradėjau seną šumerišką užkalbėjimą nuo dantų skausmo: iš pradžių buvo Anu... kai priėjau prie Marduko ir Tiamat, iš pravertų rožinių Lolitos lūpų (kaip aš troškau prisiglausti prie jų), iš pravertų jos lūpų tumulais ėmė virsti šikšnosparniai, iki šiol ją kankinę, o baltas jautis, išėjęs iš už jos nugaros, rijo juos; skausmas pamažu rimo, ir Lolitai kiek atlėgo, ji šyptelėjo, mieloji Lolita, ir aš nesusilaikęs prigludau jai prie lūpų, bet per ilgus vienatvės metus buvau jau apmiršęs tikslius judesius, tad atsitiko taip kaip ir anksčiau, kai, neapskaičiavęs savo judesių, įsiveržiau į smuklę, tik dabar jau įvirtau vidun pro pravertas lūpas, atsidūriau viduj, tarp aibės išgedusių dantų, jie dvokė, matyt, Lolita dantų nesivalė, aš nuriedėjau jos gerkle gilyn, palei tvinksinčią širdį, kuri man kažkodėl pasirodė violetinė, atslinkau iki liulančių alaus spalvos kepenų, iki skrandžio, iki šlapimo pūslės, tik prieš gimdos kanalėlį kažkoks gėdos jausmas mane sulaikė ir tada aš per trumpąją žarną išsmukau laukan, o Lolita šelmiškai perbraukė rankute per mano kontūrus ir atstatė bučiniui lūputes, šįkart jis man pavyko ir pajutau, kad mergina virptelėjo lyg varlės kojelė, per kurią visiems žinomas italas mėgo leisti elektros srovę. Lolita, mieloji Lolita, ji lyg susidrovėjusi čiupo ąsotį, greitai jį prileido ir nuskubėjo laiptais į viršų, kur šurmuliavo smuklės lankytojai, laukdami alaus ir Limburgo sūrio, bet su džiaugsmu pastebėjau, kad alaus ji šįkart nuliejo man daugiau nei kitais kartais... Lolita, Lolita...

Net tada, kai mus korė, jutau nesulaikomą aistrą, laimė, vidiniame pilies kiemelyje mus korė kartu, ir aš, akimirkai ištrūkęs iš budelio nagų, spėjau numalšinti mudviejų geismą net čia, ant ešafoto. Karalius, dalyvavęs mirties bausmės vykdyme, tikėjosi satisfakcijos, bet tai jam, be abejo, nepavyko, Lolitą pakorė pirmą.

Ten tikriausiai nebus drabužių! – spėjo sušukti ji man ir kažin kokiu būdu jau nuo kartuvių galinga srove sugebėjo apšlapinti patį Karalių, susitaršiusiais plaukais ir raudonais skruostais ji buvo žavi, net paskutinėm akimirkom mus džiugino mintis apie meilės džiaugsmus anapus, ši viltis dešimteriopai pasitvirtino tuojau pat – ji manęs laukė jau nusimetusi drabužius (drabužiai ten vis dėlto buvo), tačiau visa kita atrodė nepalyginama su aistringiausiomis mudviejų naktimis, juk net angelai, kurie atėjo mudviejų pasitikti ir, be abejonės, buvo pripratę prie amžinybės mastų, pritrūko kantrumo ir pasišalino, nes mudviem nerūpėjo niekas aplinkui ir negalėjo rūpėti – net angelai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


75123. ragana Kornelija2007-02-18 22:49
šita ištrauka labai primena Kunčiną. Beresnevičiaus jis ir ji - tiesiog antrininkai jo ir jos iš "Blanchisserie, arba Žvėrynas - Užupis" antros dalies. man regis, užsienio kūriniuose irgi esama panašių personažų, tik niekaip negaliu prisiminti, kokiame kūrinyje ir iš kokių laikų. gal knygoje, o gal filme... padėkit, žmonės gerieji!

75142. Rūta2007-02-19 08:27
pradėjau skaityti Paruziją, bet....man kažko nelabai.numečiau.

75151. snobas > Rūtai ( Alei)2007-02-19 10:40
Pakelk knygą ir skaityk toliau. užsispirk perskaityti. neverta pagal savo skonį mėtyti knygas. puiki fantasmagorija šioji ištrauka.

75155. Rūta Snobui2007-02-19 10:57
gerai, pažadu-perskaitau šią ištrauką, jei man patiks-paimsiu Paruziją.šiaip jau..ieškau DABAR tokių knygų, kurios patraukia iš karto siužetu ir teksto grožiu.ir to, ir ano reik.jei kuri dalis manęs netenkina-į šoną.paskutinės mano skaitytos knygos kažkokios su žudymais kažkodėl.pasiėmiau iš biblios tą DIZAINERĮ, tai...tam psl., kur aprašo žudymą, ištepta krauju...taigis...pirksiu knygas, neimsiu iš biblios.kai sėdu skaityti SAVO knygą, prieš tai rankas nusiplaunu, kai skaičiau iš biblios-nusiplaudavau po skaitymo.

75195. http://www.youtube.com/watch?v=YbJqswLi3uE2007-02-19 19:02
Čia buvę angelai... hipiai, budistai, juodžiai, valkatos.... tarp buvusių alksnių. Ilgais plaukais! Vėl - nebe pelenų - juodais, geltonais, žaliais, mėlynais, ir raudonais - nebe lietuje.

75212. vs2007-02-19 21:02
paskutinė pastraipa super. kitų dar nespėjau perskaityti

75228. jv :-) 2007-02-20 00:41
man tai patiko. ir koks skirtumas kokiuose kuriniuose esama panasiu personazu.

75229. ragana Kornelija jvei2007-02-20 01:15
jeigu tau nėra skirtumo, tai nekreipk dėmesio. klausiau gi ne tų, kurie neišmano.

75268. amigo2007-02-20 11:10
Įdomus gabalas, primena magiškąjį realizmą,nežabota aistra - šiek tiek Markesą. Laukiu knygos.

75298. Kuta2007-02-20 19:48
Paruzijoj irgi buvo blyksinciu vietu, nuostabiu vietu, bet visas tekstas ju neatsvere. Jauciu, tas pats bus ir su Vagabundu. Kita vertus, tie keli perliukai kartais tikrai buna verti pasiknaisiojimo pelenuose.

75303. ragana Kornelija2007-02-20 20:13
jezau, koks čia marazmas: "Paruzijoj irgi buvo blyksinciu vietu, nuostabiu vietu, bet visas tekstas ju neatsvere."

75323. ntt2007-02-20 22:16
Perliukai ne pelenuose, o krūvoje iš visiems žinomos pasakėčios.

75516. 72007-02-23 07:35
patiko

75569. gutahola :-) 2007-02-23 15:58
uch kai kas skaito kaip spauda. tai kaurinys, prasau, isijauskite..kuryba arba teikia malonuma, arba neteikia. o kartais sukrecia. bet tai yra menas. as kritikuoju kai ka, tik ne Beresneviciu

116715. Edvinas Gliebus :-) 2008-05-08 16:40
Skaičiau. Buvo kančia iki supratimo. Paskui užliejo malonumas. Puiki knyga.

Rodoma versija 24 iš 25 
0:40:49 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba