ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-02-17 nr. 833

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (22) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai (15) • VALENTINAS SVENTICKAS. Dvi vasario septintosios fantazijosGARRISON KEILLOR . Ne, mulki, skaityti laikraštį yra kieta Labai politiškai nekorektiškas pokalbis su Leizeriu Brojeriu: „Leizeri, Lietuva jau sudegė?..“JONAS GRIGAS. Kas yra laikas ir kur jis bėga? (4) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų IIEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Kaleidoskopo reabilitacija ir interaktyvumo iliuzijaALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Gintauto Trimako konceptualumas (1) • ROMAS DAUGIRDAS. PoezijaRAMUNĖ BLEIZGIENĖ. Apie ką mes tylime? (32) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Kas tu, meilės sapnų pirkly? (1) • ARŪNAS VAICEKAUSKAS. Užgavėnių tradicijos kaita (5) • Pelenų diena Kėdainių krašte (3) • DAINIUS RAZAUSKAS. Prieš svetimvaldybę Vilniuje ir kitur (105) • LAIŠKAI (381) •

Apie ką mes tylime?

RAMUNĖ BLEIZGIENĖ

[skaityti komentarus]

    Kai praėjusių metų rudenį pirkau „Vagos” išleistą Judith Lewis Herman knygą „Trauma ir išgijimas: prievartos pasekmės – nuo buitinio smurto iki politinio teroro“, knygyne buvau su drauge. Pats faktas, kad perku šią knygą, mano draugę sukrėtė, jai buvo sunku suprasti, kam man to reikia, o aš nežinojau, kaip paaiškinti. Kaip pasakyti, kad jau daug metų (maždaug trečdalį visų mano nugyventų), padedama kitų žmonių, mėginu nepasiduoti iš praeities ateinantiems siaubams. Tada supratau, kad nors šią merginą pažįstu maždaug tiek pat laiko, kiek laižausi senas žaizdas, ji nieko apie šią mano gyvenimo dalį nežino. Knygos įžangoje (ją parašė prof. Danutė Gailienė) teigiama, kad ši knyga labai reikalinga ir naudinga „psichologams, psichoterapeutams, psichiatrams, visiems šios srities tyrėjams ir studijuojantiesiems“ (p. 13). Matyt, pati nesuvokdama (norėtųsi tuo tikėti) garbi profesorė į šį sąrašą neįtraukia bene svarbiausių J. Lewis Herman knygos „veikėjų“ – fizinio, seksualinio ir visokio kitokio smurto aukų. Mano tekstas – šios knygos pristatymas – atspindės ne profesionalo požiūrį į traumos tyrimus, nes tekste išdėstyti teiginiai pirmiausia „patikrinti“ ne teoriškai, bet ilgo ieškojimo, kaip prisijaukinti atmintį, patirtimi.



Pirmieji į viešą visuomenės gyvenimo akiratį patekusios traumos patirties liudininkai buvo dabar psichoanalizės tėvais laikomi Jeanas-Martinas Charcot, Pierre’as Janet ir Sigmundas Freudas. Jų akistata su traumuotomis moterimis XIX a. pabaigoje ir reakcija į jų patirtį atspindi ir mūsų dienas pasiekusį požiūrį į sunkius žalojančius išgyvenimus patyrusius žmones. J.-M. Charcot, tirdamas „isterikes“ moteris, rengdamas viešus antradieninius pasirodymus, nė pats nenujausdamas peržengė privatų ir viešą gyvenimą skyrusią ribą, už kurios dažniausiai likdavo (ir dabar tebelieka) traumuotosios. Šiuose į cirko vaidinimus panašiuose pasirodymuose (galima numanyti, kad gana įspūdinguose, nes susirinkdavo daugybė žmonių) dėmesys buvo sutelktas į isterijos simptomus, bet ne į jos priežastis ar tų moterų pasakojimo turinį.

J.-M. Charcot isterijos tyrimus tęsė ir 1890-aisiais apibendrino P. Janet (Prancūzijoje) bei S. Freudas su kolega Josephu Breueriu (Vienoje) – jų teigimu, isterijos simptomus sukelia iš atminties išstumti, praeityje patirti sukrečiantys įvykiai. Isterija, jų manymu, yra psichologinės traumos būsena, kurią labai palengvina traumuojančių įvykių prisiminimas, t. y. iškėlimas į sąmonę ir įvardijimas. Būtent kalbėjimasis, kai pamažu vyniojamas pacientės praeities siūlas, tampa naujo mokslo – psichoanalizės – pamatu. Pradiniame moteriškosios isterijos tyrimo etape S. Freudas pasitikėjo moterų pasakojimais, apibendrinančią jų analizę paskelbė tekste „Isterijos etiologija“, teigdamas, kad kiekvienos isterijos branduolys – traumuojanti ankstyva seksualinė patirtis. Tai, kas vyko vėliau, yra labai simptomiška: ogi, paties S. Freudo manymu, didžiulį atradimą, turėjusį pelnyti šlovę, lydėjo tyla. Po kurio laiko S. Freudas išsižada savo teiginių: jis ima manyti, kad moterys tik fantazuoja apie draudžiamus seksualinius santykius, nes slapta jų geidžia. Viena iš priežasčių, pasak knygos autorės, vertusi S. Freudą atsisakyti atradimo, buvo socialinės jo implikacijos – skelbiami faktai atidengė iki tol puikiai slėptą Vienos visuomenėje egzistavusį vaikų ir moterų išnaudojimo mastą. J. Lewis Herman sviedžia triuškinantį kaltinimą froidistinei psichoanalizei: „Ateinančio amžiaus dominuojanti teorija rėmėsi moterų realybės neigimu“ (p. 34). S. Freudo kolega P. Janet, kuris ir toliau liko ištikimas savo teorinėms prielaidoms ir tikėjo savo pacienčių pasakojimais, buvo užmirštas, o jo idėjos dar jam gyvam esant – visiškai nuvertintos.

Tik Pirmojo pasaulinio karo metais, kai vyrai ėmė kentėti nuo simptomų, anksčiau priskirtų tik moterims, t. y. jie nenumaldomai klykė, verkė, jiems pasireikšdavo sąstingis, ūmus kalbos praradimas – viskas, kas buvo laikyta moteriškosios isterijos ženklais, buvo susieta su vyrų karo patirtimi ir į visuomenės sąmonę grąžintas psichinės traumos realumas. Iš pradžių „isteriškai“ besielgiantys vyrai nesulaukė tinkamo dėmesio, jie laikyti luošiais, nevertais gydymo, vietoj pagalbos siūlyta siųsti juos į karo tribunolą. Šiems vyrams mėginta taikyti gėdinimo, baudimo „terapija“ pasirodė visiškai neveiksminga. „Potrauminio streso sutrikimas“ imtas laikyti rimta diagnoze, o nuo jo kenčiantys pacientai – tikrais ligoniais tik po to, kai Vietnamo karo veteranai patys ėmė rūpintis savo likimu, organizuoti savitarpio pagalbos grupes, į kurias kviesdavo jiems prijaučiančius psichiatrus. Vyrų sąmoningumas, reikalavimas atkreipti dėmesį į juos kankinančius psichinius negalavimus paruošė dirvą 1970 metais kilti moterų judėjimui, kuris ėmėsi atvirai kalbėti apie moterų patiriamą smurtą. Panašiai kaip ir karo veteranai, moterys ėmė burtis į sąmoningumo skatinimo grupes, ten jos galėjo atvirai kalbėti apie patiriamą seksualinį ir fizinį išnaudojimą, jų buvo klausoma ir jų pasakojimais tikima. 1980 metais sociologės ir kovotojos už žmogaus teises Dianos Russell atlikta 900 moterų apklausa parodė, kad „[v]iena moteris iš keturių buvo išprievartauta. Viena iš trijų vaikystėje patyrė seksualinį išnaudojimą“ (p. 53). Vaikų seksualinio išnaudojimo faktai atskleidė, kad tai, ką S. Freudas laikė infantiliomis fantazijomis, egzistuoja. Feministinis judėjimas pasiekė, kad visuomenės sąmonėje pamažu atsirastų bent suvokimo užuomazgos, jog vyrai, išgyvenę karo žiaurumus, ir moterys, suluošintos „lyčių karo“, vykstančio už privataus gyvenimo širmos, kenčia tas pačias kančias, kad tiek vyrai, tiek moterys nusipelno dėmesio ir supratimo.

Psichologinės traumos tyrimo kontekstas leidžia geriau suvokti, kokius tikslus sau kelia ir su kokiais sunkumais susiduria knygos „Trauma ir išgijimas“ autorė, aiškiai apsibrėžianti savo tyrimo išeities pozicijas: 20 metų kasdienės psichoterapinės praktikos, 7 metai darbo smurto aukų programoje, nuolatinis dalyvavimas incesto aukų grupėje. Vien biografijos faktai liudija, kad autorė jau daugybę metų yra smurto prieš moteris ir vaikus liudininkė, kad, kaip pati teigia, patekus į akistatą su patirta trauma negalima išlikti morališkai neutraliam, reikia rinktis, ką palaikyti. Likti skriaudiko pusėje lengviau, nes tai reiškia nieko nematyti, negirdėti ir nieko nedaryti, t. y. nesikišti; aukos palaikymas reikalauja kur kas didesnio apsisprendimo, nes auka prašo prisiimti atsakomybę, veikti, įsipareigoti, prisiminti, pasidalyti jos našta. J. Lewis Herman apsisprendusi – ji su auka, nesuskaičiuojama daugybe aukų.

Knygos autorė kelia sau dvigubą užduotį: viena vertus, formuluoti moksliškai pagrįstą ir patikimą diskursą (ji psichoterapeutė profesionalė), kita vertus, siekti, kad teorinis tekstas neužgožtų / nepaslėptų gyvos draskančios traumos patirties. Ne tik pacientų, bet ir jos, kaip mokslininkės, praktikuojančios psichoterapeutės, patirties. Tai kalbėjimas apie siaubingus dalykus, apie kuriuos niekas nenori girdėti. Knyga, kaip galime suprasti ir iš pavadinimo, yra padalyta į dvi dalis – pirmoji skirta traumos prigimčiai aprašyti remiantis konkrečiais aukų pasakojimais, integruojant į šį tyrimą dvi požiūrio į traumą perspektyvas – klinikinę ir socialinę. Antroji dalis skirta ilgam ir komplikuotam sveikimo keliui pristatyti.

J. Lewis Herman analizuodama aukos gyvenime sukeltus ryškiausius traumos padarinius, teigia, kad traumos patirtis suardo įprastus individo ir bendruomenės santykius, grindžiamus pasitikėjimu, rūpinimusi ir suteikiančius žmogui kontrolės, susietumo ir prasmės jausmą. Kadangi tapatumo jausmas formuojasi tik per santykius su kitais (kitu), trauma sugriauna aukos anksčiau susiformavusias „aš“ tapatumo struktūras, iškreipdama ir individo realybės jausmą, įvykius atskirdama nuo jų įprastų reikšmių. Visuomenėje smurtautojas turi gerokai aukštesnį statusą nei auka, todėl pirmiausia jam paliekama prerogatyva apibrėžti realybę, todėl naudodamasis sociumo suteikta teise jis stengiasi diskredituoti auką ir jos pasakojimą. O auka dažnai lieka ilgam (kartais suvisam) užtildyta ir palikta viena su savo „iškreiptu“ realybės jausmu.

Smurto aukos ir bendruomenės santykiai bei aukos savojo „aš“ jausmas gali būti atkurti tik lygiai tokiu pačiu būdu, kaip ir buvo sugriauti – per ryšį su kitais žmonėmis. Atliekant tyrimus su Vietnamo karo veteranais buvo prieita prie išvados, kad šiems žmonėms labai svarbu, jog jų išgyvenimai, karo metu patirtos traumos neišnyktų iš visuomenės atminties, jog jų patirta kančia rastų vietą (būtų interpretuojama) bendruomenės moraliniame kontekste. Daugelis Amerikos karių teigė, kokia svarbi yra jų kančių įamžinimo vieta Vašingtone – Vietnamo karo memorialas, jų išgyvenimai pirmą sykį atsidūrus šioje vietoje panašūs į religinius. Paminklas kariavusiems ir žuvusiems – ženklas, kad bendruomenė pripažįsta ir priima jų patirtį. Gerokai komplikuotesnė moterų ir vaikų, patyrusių smurtą, padėtis. Visuomenė rado būdą, kaip karo aukų patirtą traumą padaryti bendruomenės realybės dalimi, pasiūlė priimtinus būdus įamžinti ir įprasminti jų kančią, o vaikai ir moterys vis dar laukia deramo dėmesio savo gyvenimo istorijoms.

Remdamasi labai išsamia tyrimų medžiaga, sukauptais žmonių, kurie buvo įkalinti, pagrobti, Holokausto aukų, moterų, kurios prievarta buvo paverstos pornografijos industrijos „žvaigždėmis“, prostitutėmis, ir daugybės buitinį smurtą patyrusių aukų liudijimais, knygos autorė aprašo sudėtingus smurtautojo(-ų) ir aukos(-ų) santykius. Tiksliau, kokiu būdu žmogus paverčiamas auka. J. Lewis Herman teigia, kad smurtautoją ir auką sieja ypatingas santykis, grįstas prievartine kontrole. Kito pavergimas apima kūno ir fiziologinių funkcijų kontroliavimą suardant bet kokį aukos autonomijos jausmą. Galia valdyti kitą asmenį įtvirtinama nuolat – ilgai ir pakartotinai – traumuojant auką, pamažu griaunant jos galios jausmą ir nutraukiant jos ryšius su kitais žmonėmis. Kadangi auka dažniausiai gyvena visiškos izoliacijos sąlygomis, vienintelis jos ryšys su išoriniu pasauliu lieka smurtautojas, jis regimas kaip labai galingas asmuo, jo veiksmai ir įsitikinimai pagrindžia aukos psichologiją. Pamažu užgrobiamas ir vidinis aukos gyvenimas – smurtautojas ne tik reikalauja visiško paklusimo, bet ir nori, kad auka perimtų jo įsitikinimus bei vertybes, savo noru (dargi išreikšdama pagarbą, dėkingumą ir net meilę), laisva valia jam „atsiduotų“. Ji nuolat gąsdinama ir gyvena atidėtos mirties akivaizdoje – budelis vis jos pasigaili, todėl žmogų, kuris jai kelia didžiausią grėsmę, auka ima laikyti savo išgelbėtoju. Moterys savo kankintoją regi kaip galios, vadovavimo ir „paties gyvenimo versmę“.

Aprašydama asmenų, patiriančių nuolatinį ir pasikartojantį smurtą, psichologinės kapituliacijos kelią, J. Lewis Herman skiria du etapus. Pirmasis žmogaus, kaip vientisos autonomiškos asmenybės, „suirimo“ etapas – kai auka atsisako vidinės autonomijos, pasaulėžiūros, moralinių principų ir jai svarbių ryšių su kitais žmonėmis. Daug labiau nuo potrauminio streso sutrikimo kenčia tie žmonės, kurie kaltina save ne tik dėl to, kad patys nesugebėjo apsiginti, bet ir dėl to, kad neapgynė ar išdavė kitus žmones. Kitas asmens su(si)naikinimo etapas, iš kurio jau nebėra kelio atgal, – kai auka pasineria į visišką pasyvumą, „nesudrumsčiamą fatalizmą“, kai visiškai praranda norą gyventi.

Traumos patirtis suaugusiojo gyvenime suardo jau susiformavusias „aš“ struktūras, o vaikai, gyvenantys žalojančioje aplinkoje, susiformuoja kaip traumuotos asmenybės. Fizinis smurtas, seksualinis išnaudojimas šeimoje, kuri turėtų padėti tvirtus asmenybės pagrindus, pasmerkia vaikus ieškoti alternatyvių patologiškų būdų, kaip pasiekti nors kokį tapatumą. Autorė skiria du ryškius vaikų, patyrusių fizinį smurtą ir seksualinį išnaudojimą, asmenybės tipus – vieni iš jų, bandydami kaip nors pateisinti juos ištikusį siaubą, ima manyti, kad patys yra dėl visko kalti, kad jie tokie blogi, jog nusipelnė to, kas su jais daroma; o kiti savo kančias mato kaip aukojimąsi dėl kitų, – šį tapatybės modelį autorė vadina „kankinystę patyrusio šventojo identitetu“. Dažnai traumuotų vaikų tapatumo jausmas svyruoja tarp šių kraštutinumų. Vaikas, augdamas visiškai jam, kaip asmeniui, nepalankioje aplinkoje, susikuria iškreiptus, prieštaringus ir fragmentiškus tėvų bei savo paties vaizdinius: „[...] fragmentacija tampa centriniu asmenybės organizavimo vaizdiniu“ (p. 149). Liūdniausia, kad ir užaugę šie vaikai yra pasmerkti patekti į tokias pačias juos žalojančias situacijas (tarkim, moterys, kurios vaikystėje patyrė seksualinį tėvų išnaudojimą, suaugusios dvigubai dažniau tampa prievartavimo aukomis), nes jie neturėjo galimybių išsiugdyti efektyvių savisaugos mechanizmų, o ilgalaikė traumuojanti patirtis juos išmokė beveik automatiškai paklusti smurtautojo poreikiams. Užaugus šiems vaikams sunkiausiai klostosi artimi santykiai – šioje srityje jie labiausiai pažeidžiami, nes neturi įgūdžių, kaip nubrėžti saugias ir patikimas ribas, „nuskriausti j[uos] gali kiekvienas, kas turi galios ar valdžios“ (p. 154). Nukentėjusieji nuo smurto ir užaugę sukasi užburtame rate – jie ieško išgelbėtojų, bet vėliau nusivilia, o net ir menkiausias nerealistinių jų lūkesčių nepateisinimas priimamas kaip išdavystė.

Kaip ir galima tikėtis, sudėtingi aukos ir smurtautojo santykiai ir jų padaryta žala aukos vidinėms „aš“ struktūroms lemia, kad kelias išgijimo link nėra nei labai greitas, nei labai paprastas. Knygos autorė pateikia skaičius, labai gerai nusakančius padėtį, kurioje yra atsidūrę nuo potrauminio streso sukeltų simptomų kenčiantys žmonės: JAV atlikti tyrimai rodo, kad asmuo, kurį kamuoja traumos sukelta nemiga, naktiniai košmarai, depresija, kartais dalinė amnezija, įvairūs psichosomatiniai sutrikimai, tik praėjus maždaug šešeriems metams po to, kai kreipėsi pagalbos į gydymo įstaigas ir buvo siuntinėjamas pas įvairiausius specialistus, sulaukė adekvačios pagalbos, t. y. tik po šitiek laiko jo simptomai buvo susieti su patirta trauma. Todėl, J. Lewis Herman teigimu, sveikimo kelio pradžia turi būti laikomas teisingos diagnozės nustatymas. Kitas svarbus aukos išgijimą su gydymo institucijomis susiejantis aspektas – požiūris į traumą patyrusius asmenis. Kaip ir psichoanalizės pradžioje bei jos istorijoje, iki šių dienų yra išlikęs gana skeptiškas, dažnai ir priešiškas, medikų požiūris į psichologinio, fizinio ir seksualinio smurto aukas. Ne tik „plačioji visuomenė“, bet ir medikai smurto patirtį kildina iš pačios aukos asmenybės trūkumų ar defektų: smurtautojo nusikaltimas aiškinamas aukos charakterio ypatybėmis. Aukos elgesys suprantamas kaip manipuliavimas, apsimetinėjimas, dėmesio siekimas ir t. t. XIX a. pabaigoje psichoanalitikai buvo „išgąsdinti“ isterikių, o mūsų laikų medikai „kenčia“ (todėl neretai šalinasi) nuo ribinės asmenybės diagnoze paženklintų pacientų.

Kadangi traumuojanti patirtis iš aukos atima galios jausmą, taip pat ji jaučiasi izoliuota nuo aplinkinių žmonių (aukai būdingas „nešvarus“, stigma paženklintas, atskiriantis identitetas), todėl išgijimo kelias turi apimti šių pamatinių funkcijų atkūrimą. Ko pirmiausia tikisi pagalbos besikreipiantis žmogus iš tam skirtų institucijų (gydymo, savitarpio pagalbos grupių, visuomeninių organizacijų)? Kad jo / jos patirtis būtų patvirtinta, kad sulauktų pritarimo ir kad gelbstintieji įžvelgtų pačios aukos galias rūpintis savo išgijimu. Nes niekaip kitaip buvusi smurto auka negali susigrąžinti galios jausmo, tik prisiimdama visą atsakomybę už savo išgijimą.

J. Lewis Herman skiria tris pagrindinius buvusios aukos gijimo etapus. Pirmojo etapo svarbiausias uždavinys – užtikrinti aukos pamatinį saugumą. Vienkartinio smurto aukoms ši užduotis atrodo gana greitai įgyvendinama, tačiau daugkartinio ir ilgalaikio vaikystės smurto aukoms, siekiančioms susikurti bent kiek pakenčiamą nepriklausomybę nuo traumos šaltinio (šeimos, buvusių partnerių ir t. t.), gali prireikti daug pastangų ir laiko: „Tam, kad išsikovotų laisvę, buvusioms aukoms kartais tenka paaukoti beveik visa kita. Engiamos moterys gali prarasti namus, draugus, pragyvenimo šaltinį. Vaikystės smurto aukos gali netekti šeimų. Politiniai pabėgėliai gali prarasti namus ir tėvynę. Retai kas tesuvokia, kokia didžiulė ši auka“ (p. 229). Šiame etape buvusi auka turi išsiugdyti rūpinimosi savimi ir savęs guodimo gebėjimus, tai, ko negalėjo padaryti anksčiau.

Antrasis etapas apima traumos istorijos prisiminimą ir gedėjimą – traumos patirtis turi būti integruota į dabartinio gyvenimo kontekstą. Rašydama apie traumos ypatybes, knygos autorė akcentuoja jos dviprasmiškumą: nors daugelis smurto aukų kenčia nuo pasikartojančių invazijos simptomų, – kai prisiminimai, susiję su smurtine patirtimi, netikėtai ir labai stipriai įsiveržia į asmens sąmonę, – tačiau jie yra padriki, fragmentiški, tarsi nesusieti su dabartine būsena. Jiems būdinga įvaizdžių dominavimas, stiprūs juos lydintys kūniški pojūčiai ir naratyvo nebuvimas. Todėl antrajame etape pasakojama / kuriama istorija, iš naujo išgyvenant visus jos sukeltus jausmus. Asmuo, pasakodamas istoriją, padedamas kitų (psichoterapeuto ar grupės narių), turi susikurti tokią tikėjimo sistemą, kuri padėtų priimti traumos patirtį ir rasti atsakymą į du esminius, įprastas žmogaus suvokimo ribas peržengiančius klausimus: kodėl ir kodėl aš? Naujoji trauminės patirties interpretacija turėtų patvirtinti nukentėjusiojo orumą ir vertę bei sugrąžinti prarastą gyvenimo dalį. Gedulas yra tinkamas būdas pagerbti skaudžią patirtį – aukos, patyrusios traumą brandžiame amžiuje, turi apraudoti tai, ką prarado, o vaikystės smurto aukos verkia dėl to, ko joms niekad nebuvo leista turėti. Kenčiantiems nuo potrauminio streso sukelto sindromo labai svarbu liudyti kitiems savo patirtį, tačiau mūsų visuomenė negali pasiūlyti jokių socialiai priimtinų formų, kaip tai atlikti. Todėl didžioji dauguma šių asmenų liudijimų pasiekia tik jų psichoterapeutų arba psichoterapijos grupės narių ausis – lieka išgirsti tik nedidelės grupės žmonių, dažniausiai jau „užkrėstų“ trauma.

Trečiajame gijimo etape buvusiai aukai turėtų būti sudarytos sąlygos grįžti į visuomenę, iš kurios trauma ją išstūmė. Buvusi auka skatinama užmegzti naujus saugius santykius, kurie nepažeistų asmens autonomijos jausmo ir sykiu patvirtintų buvusios aukos susietumą su kitais. Galbūt daugelis žmonių, ilgą laiką kentusių potrauminio sindromo simptomus, su apgailestavimu (praradimo kartėliu) perskaitys J. Lewis Herman žodžius, kad šiame gijimo etape traumuotasis asmuo skatinamas savo kančias pamatyti daug platesniame šio pasaulio kančių kontekste, t. y. atsisakyti pretenzingo puikavimosi savo ypatingumu, to, kas daugelį metų jį / ją guodė ir palaikė, leido pasijusti ne tokiam menkaverčiam. Tačiau knygoje rasime viltį suteikiančių liudijimų apie panašius sunkumus patiriančių asmenų bendrystę – ji atperka senojo „aš“ praradimo liūdesį ir pasiūlo saugius būdus, kaip peržengti savo traumos ribas ir išsivaduoti iš daugybę metų kankinusio izoliacijos jausmo. Taip pat ši gijimo pakopa yra skirta susigrąžinti (tiems, kurie prarado) ar atrasti (tiems, kurie niekad neturėjo) savo pačių norus ir troškimus bei imtis iniciatyvos juos įgyvendinti.

Remdamasi psichologe Mari Harvey, knygos autorė nurodo kriterijus, pagal kuriuos galima spręsti, ar buvusi auka jau išsivadavusi iš traumos pasekmių: potrauminio streso sutrikimai sušvelninti iki kontroliuojamų ribų, asmuo gali pats valdyti jausmus, susijusius su traumos prisiminimu, pats renkasi, kada prisiminti ir ką prisiminti, prisiminimai tapę pasakojimu, susietu su buvusios aukos jausmais, sugriautas savigarbos jausmas susigrąžintas, atnaujinti svarbūs santykiai su žmonėmis ir galiausiai buvusi auka turi susikūrusi tokią pažiūrų sistemą, kuri apima ir traumos patirtį. Tačiau jei buvusi auka, perėjusi visas sveikimo pakopas (nors turbūt niekada gijimo kelias nebūna tiesus, be vingių, grįžimo atgal ir trypčiojimo vietoje), ir galėtų teigti, kad ji valdo traumą, o ne trauma ją, vis dėlto reikia susitaikyti su faktu, kad išgijimas niekada nebūna galutinis.

Stigmatizuojanti traumos patirtis keistu būdu paženklina visus prie jos priartėjusius – psichoterapeutus, socialinius darbuotojus, dirbančius su traumą išgyvenusiais žmonėmis, teisinę pagalbą teikiančius darbuotojus ir visus likusius, išdrįsusius iš tylos ir šešėlio į dienos šviesą ištraukti psichologinio, fizinio ir seksualinio smurto faktus. Visus, kurie pasipriešino pirmai „natūraliai kylančiai“ reakcijai – apeiti, tylėti ir pamiršti viską, kas yra susiję su smurto patyrimu; nekreipti dėmesio į žmones, kurių vien egzistavimo patvirtinimas tarsi sugriauna mūsų įsivaizdavimus apie visuomenę kaip saugią, bendradarbiavimu ir tarpusavio susitarimu grįstą socialinę struktūrą. Visi šie žmonės, pirmiausia, žinoma, aukos, atsiduria už mūsų akipločio ribų. Nors nemaža mūsų visuomenės narių dalis nuolat stebi viešojoje erdvėje pateikiamas smurto scenas (smurto vaizdiniai sėkmingai eksploatuojami televizijos ir laikraščių, tačiau domėjimasis ribojasi pikantiškų, šiurpių faktų paviešinimu, o traumos patirtis paverčiama gerai perkama sensacija), tačiau vengia bet kokio tiesioginio ir artimo kontakto su smurto aukomis, per didžiąsias šventes saugiai sėdėdami ant sofos paverkia kartu su televizijos žvaigždėmis, paaukoja du litus SMS žinute ir atsipalaidavę bei ramūs viską pamiršta. Viešo diskurso nepasiekia jokių išsamesnių tyrimų medžiaga, kuri parodytų, kaip toliau gyvena vaikai, kurie patyrė fizinį ir seksualinį smurtą, kaip sekasi (o gal visai nesiseka?) į normalų gyvenimą grįžti vyrų muštoms ir prievartautoms moterims, ar turėjo galimybę tinkamai savo skausmą apraudoti ir įprasminti sovietmečio sistemos aukos, kiek metų ir kokių pastangų reikia šių žmonių sveikimo procesui? Regis, mūsų visuomenė, kurioje jau turbūt visą nepriklausomybės laikotarpį vyrauja greitos (tiesiog žaibiškos) sėkmės, lyderių ir nugalėtojų kultas, stengiasi nematyti savo silpnosios pusės. Tačiau išcentruotas pasaulis labai greitai nuvirsta. Kaip teigia J. Lewis Herman, būtent buvusios aukos gali paliudyti, kad tie, kas užmiršta praeitį, pasmerkti ją kartoti. Bendruomenėje, kurioje apie kažką taip įnirtingai tylima, vyrauja „suklastoto“ pasaulio pojūtis, bet, kaip liudija traumos tyrimo istorija, buvusioms smurto aukoms tikėtis, kad kas nors jų paklaus, apie ką jos tyli, neverta. Tik pačių iniciatyva, galbūt iš pradžių ne visai rišlus viešas kalbėjimas apie tai, ką patyrė, ir liudijimas, kad išgyveno, gali pramušti tylos ir užmaršties sieną, sukurti kontekstą, atvirą mūsų gyvenimo istorijoms.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


75226. jv :-) 2007-02-20 00:17
Manau, labai aktualus ir reikalingas straipsnis.

75284. Jons2007-02-20 16:57
Yra dar ir keršto jausmas - atkeršijęs pasijunti galingas ir jau nebe auka.

75288. kvailutė2007-02-20 17:12
Kokie siaubingi rašymo stilius ir kalbėjimo maniera. Susidaro įspūdis, kad pamerkta į knygą rašančiosios galva kilstelėti savarankiškam įkvėpimui taip ir neišdrįso. Tema suintrigavo, tai nusiteikimas skaitymui buvo kuo rimčiausias. Tačiau... Pusiaukelėje ėmiau šokinėti per kupstus. Nors matyt esu per griežta. Gal laisvą autorės liežuvio plaskatavimą stingdo iš praeities ateinantys siaubai? O juk galėjo papasakot, kas ją vis dar kankina. Manau, tai būtų nors kiek apvėsinę teberusenančias senas žaizdas, ko nepajėgia jau daugybę metų jos gliaudomi psichospecams skirti tekstai.

75329. ivs2007-02-21 04:31
Geras straipsnis.

Kaip ir psichoanalizės pradžioje bei jos istorijoje, iki šių dienų yra išlikęs gana skeptiškas, dažnai ir priešiškas, medikų požiūris į psichologinio, fizinio ir seksualinio smurto aukas. Ne tik „plačioji visuomenė“, bet ir medikai smurto patirtį kildina iš pačios aukos asmenybės trūkumų ar defektų: smurtautojo nusikaltimas aiškinamas aukos charakterio ypatybėmis. Aukos elgesys suprantamas kaip manipuliavimas, apsimetinėjimas, dėmesio siekimas ir t. t. XIX a. pabaigoje psichoanalitikai buvo „išgąsdinti“ isterikių, o mūsų laikų medikai „kenčia“ (todėl neretai šalinasi) nuo ribinės asmenybės diagnoze paženklintų pacientų.

Iš tiesų dažnai smerkiama ne prežastis, o pasekmė. Ir ne tik šioje gyvenimo srity.

Tik pačių iniciatyva, galbūt iš pradžių ne visai rišlus viešas kalbėjimas apie tai, ką patyrė, ir liudijimas, kad išgyveno, gali pramušti tylos ir užmaršties sieną, sukurti kontekstą, atvirą mūsų gyvenimo istorijoms.

Kad ir kaip bebūtų parodoksalu, bet auka privalo rasti jėgų būti stipresnė už savo skriaudėją. Visas strpsn kalba apie tai. Visi mažutėliai, visi nuskriaustieji, visi neįgalūs, visi isterikai, visos bobos, ir visi neurotikai diedai turi rasti savyje jėgų drąsiai stotį į akistatą su savimi ir su savo skriaudėjais. O skriaudėjai yra kas? "Sveikoji visuomenės dalis"! Wha-ha-ha.

75336. rasa2007-02-21 09:15
taip as jau seniai zinau kad esu trauma - tiksliau vaikysteje teko patirti nuolatini karo siauba kai girtas tetusis slaistydavosi ir dauzydavo ka papuola o mama verkdavo ar kariaudavo su juo del kiekvieno cento kuriuos su sebrais nesusimastydamas prasvilpdavo del amzino negerk ir t t ar pajegiau po to atsitiesti? nelabai mano auklejimo spragos pratruksta keiksmais mustynem pykcio priepuoliais ko normaliose seimose nebuna

75362. ragana Kornelija rasai2007-02-21 13:27
o ar kada nors PANORĖJAI suvaldyti savo pyktį? vienas pažįstamas kartą man pasiguodė, kad pradėjo smarkiai gerti, kad namuose dėl to blogai ir t.t. aš, norėdama gero :)) :)), pasiūliau jam pabandyti nueiti pas anoniminius alkoholikus, nes girdėjau, kad tie susiėjimai padeda negerti. žinot, ką atsakė mano pažįstamas? :)) :)) :)) jis pareiškė: "bet aš nenoriu negerti!" va taip :)) :)) viskas prasideda nuo noro.

75380. kvailutė raganai Kornelijai2007-02-21 16:02
Su tais norais nėra taip paprasta, nes klausimas „kodėl aš turėčiau norėti negerti/suvaldyti savo pyktį reikalauja pagrindo po kojomis „kam/kokiu tikslu“. Tikintis Dievu ir anapusiniu atlygiu kaip elgesio gaires turi dešimt įsakymų. Nepriimantis Dievo turi turėti dar didesnį tikėjimą kažkuo – keliu į gėrį/taiką/žmoniškumą/harmoniją/savo sugalvotą siekį. Kitaip – viskas beprasmiška. O suvaldytas pyktis kaupsis kaupsis ir kada nors nebeatlaikys. Jau nekalbant kad brudo užgniaužimas nuodys ardys fizinį/dvasinį kūnus. Gal būtų galima pyktį transformuoti, nukreipti kita linkme, bandyt pakilti virš jo. Pykti kūnu, protu, emocijomis, bet ne savo esybe.

75385. mie2007-02-21 16:51
as paprasiau syki, kad kai mane pagauna pyktis ir galiu prisneketi nereikalingu dalyku, man pasakytu: tu veliau pasigailesi. taip ir pasake, ir labai padejo.

75389. ragana Kornelija kvailutei2007-02-21 17:13
cha, niekus paistai: pagrindai, tikslai... tikrovėje viskas daug paprasčiau: tam, kad neaprėktum ar nepradėtum kulti vyro, yra labai suprantamas tikslas - išsaugoti šeimą, sau ir savo vaikams. jei šis tikslas tau neatrodo pakankamas savo pykčiui suvaldyti, esi degradas ir ne aplinkiniai dėl to kalti. ir nereikia ieškoti kažkokių ypatingai aukštų tikslų, įsipareigojimų dievui ar tėvynei, kuriuos vykdyti yra kur kas sunkiau. ir netiesa, kad suvaldytas pyktis kaupiasi, netgi atvirkščiai - protui nuo pykčio atitemus, tik džiaugiesi, kad susilaikei nuo nereikalingų veiksmų.

75391. kvailutė raganai Kornelijai2007-02-21 17:24
rasos mama saugojo šeimą sau ir savo vaikams, dabar rasa save vadina trauma. ir tai toli gražu ne pats baisiausias atvejis. ps man labai patiko tavo argumentai: "niekus paisai", "netiesa". užmiršai pridėti - todėl, kad taip pasakė ragana Kornelija :D

75397. ragana Kornelija tai kvaišai2007-02-21 17:42
nenusukinėk temos. ir pasiskaityk, ką rašė rasa: "mano auklejimo spragos pratruksta keiksmais mustynem pykcio priepuoliais ko normaliose seimose nebuna". ar tau neatrodo, kad tai ji, o ne kas kitas, pradeda keiktis ir muštis iš pykčio? kalbu apie šitą problemą, o ne apie tėvų šeimą. pasiskaityk dar kartą, nevėkšla, nes skubėdama man atsikirsti viską supainiojai :)) :)) :)). o jei nori padiskutuoti apie tai, kokia kaina verta saugoti šeimą, tai prašom, skelbk mintį, tada ir pažiūrėsim :)) :)) :)).

75426. rasa2007-02-21 19:59
taip ir mano mama rekdavo ir as reksne ir kas blogiausia kartais VISISKAI nenoriu but gera-ypac kai nieks nemato kartais labai noriu ir iseina o kartais neiseina-bet siandien po n metu sapnavau kad tevas vel pasigere ir pasidare baisu nors dabar tokie kosmarai reti nes jau17m jis uzsikodaves ir elgias kaip normalus

75472. kvailutė2007-02-22 11:43
Žinai, ragana Kornelija, diskutuoti apskritai, ar verta išsaugoti šeimą, yra labai apvalus dalykas:) Kiekvienas atvejas individualus. Vienu atveju gali būti, kad reikia (ir įmanoma) visomis prieinamomis priemonėmis gelbėti šeimą, sutuoktinį, save patį (įskaitant), o kitu atveju neapsisprendimas ryžtingam žingsniui gali baigtis tragiškai. Geriau būtų svarstyti konkretų atvejį ir išreikšti savo pamąstymus. Tik daryti tai reikia labai atsargiai, nes liečiamasi prie atviros žaizdos.

75482. kvailutė rasai2007-02-22 16:16
Ropinėjau, rasa, tavo dviejose trumpose žinutėse. Ačiū už atvirumą. Išdrįsiu truputį prisiliesti. Gal mano žvilgsnis padės kažką pamatyti truputį kitaip, o gal ir ne.

taip as jau seniai zinau kad esu trauma – „esu“ , o ne „buvau“. Vadinasi, net 17 metų, kai tėvas jau elgiasi normaliai, siaubo siūlas nepaleidžia ir sapnuose košmarai grįžta.

Auklėjimo spragos aš patikslinčiau – auklėjimo tirščiai

pratruksta keiksmais mustynem pykcio priepuoliais tėvų elgesio stereotipai persidavė tau, ką puikiausiai pati supranti - mama rekdavo ir as rėksne

Dabar pažiūrėkim, ar nori, ar nenori keistis. blogiausia kartais VISISKAI nenoriu but gera. Vadinasi – nori. Nenori tik kartais ir pati smerki savo nenorą – „blogiausia“, „ko normaliose šeimose nebūna“. Kodėl kartais nenori? Sunku išlipti iš tėvų įspraustų provėžų. Nėra jėgų, nes pavargsti. Bet yra motyvacija – noras turėti „normalią šeimą“, kad būtų lengviau paprasčiau, kad vaikai išvengtų to purvo. Motyvai labai labai rimti. Tai ko mums trūksta? Bandysiu vardinti. Tikėjimo, kad tai įmanoma. Vilties nepraradimo eilinio suklydimo metu. Dar galbūt mokymosi iš klaidų. Tai yra – neužsiciklinimo tose pačiose klaidose. Žaidybiškumo. Kodėl tau savo siuto neišdainuoti kaip kokiai operos dainininkei...

Velnias! Čia išeitis. Jei tik vyrelis kūrybiškas ir plastiškas, tai jums reikėtų kasdien, sakykim, nuo 19 iki 20 val. rengti privalomus barnių, muštynių, isterijų ir klyksmų seansus. (Būtinai privalomus, nes vien nuo privalomumo ima pykinti, ir ateityje tam reikalui išliks prilipęs privalomumo prieskonis). Kas vakarą paruošti naują spektaklį, šviežią, tikrovišką, su ugnele, su patosu. Va, tik bėda, kad vyras gali nesutikti, nes jam natūralus produktas, atseit, daugiau patinka. ;)

Na, dar kokią nesąmonę galima sugalvoti. Kad abiem tiktų. Paprašyk brangiausiojo, kad padėtų tau. Truputį, laikinai. O paskui susitvarkys. Paskui jei ir pasitaikys, tai tik kaip priminimas, kontrastas – ne, šito mes nenorim, tai – ne mūsų.

75488. rasa2007-02-22 16:44
labai dekinga man patarusiai zydrojo ekrano fejai tik deja mano brangiausiojo daznai nebuna namuose o kai grizta bartis net mintis nekyla o vaikai-visad po ranka ir kliuna jiems uz pestynes nesutvarkytus kambarius priklausomybe nuo kompo ir kitus niekus; blogiausia kad i prasymus jau jie nelabai reaguoja jau suluosinau turbut savo atzalas

75490. kvailutė rasai2007-02-22 17:39
kokio amžiaus vaikai?

75491. kvailutė2007-02-22 17:52
papasakosiu, rasa, tau anekdotą. Naujų metų proga močiutė padovanojo anūkui vandens pistoletą. Tas sukvykęs iš džiaugsmo nuskuodė į vonią. Vaiko mama priekaištauja: "Mama, na, kam reikėjo tikios dovanos. negi nepameni, kaip mes su broliu tave varėm iš proto?" Toji: "Aha!"

75512. rasa2007-02-22 22:26
taip saunus anekdotas blogiausia kad pas mane saudo ne tik su vandens sautuvais bet ir uzsiimineja karate ar futbolu ir tai daro ne vienas o visa kruva-bet siaip gyvenu gerai megstu dainuot kai supykstu ir dziaugiuosi tuo ka turiu dabar

75520. Rūta2007-02-23 08:30
man šis straipnis labai patiko. visą nuosekliai perskaičiau ir viskas man buvo labai aišku, gal tik nesutikčiau su tuo sakiniu
"Kitas asmens su(si)naikinimo etapas, iš kurio jau nebėra kelio atgal, – kai auka pasineria į visišką pasyvumą, „nesudrumsčiamą fatalizmą“, kai visiškai praranda norą gyventi".
manau, kad tikrai yra išėjimas ir iš šios būsenos, yra kelias atgal į gyvenimą, tikėjimą gyvenimu, meilę sau, kitiem, visam gyvenimui. labai labai, be proto sunkus, bet galima išeiti. manau, kad visos traumos sunkiai sunkiai, bet išgydomos, bent jau apgydomos, juk ir su randais galima gyventi ir džiaugtis gyvenimu. reikia daug ieškoti, susitaikant su tuo, kad lūši, krisi ne kartą ir ne du, šliauši braižydma alkūnes, bet jei labai sieksi - išeisi į šviesą. viena iš sąlygų - reikia nebenorėti didžiausio, optimaliausio. žinoti, kad toj vietoj yra tas randas ir kiek pasaugoti tą vietą. gamtoj taip - reik tik suteikt sąlygas, o gamta pati gydo. kai sulaužai ranką, kurį laiką reik gipse palaikyti. taip ir su dvasios traumom. švelniai išvalyti žaizdas(pačiam, su draugo pagalba, su įvairiom psichoterapijom), patepti dieviškais tepalais ir ramiai pasaugoti. ir nedraskyti, vis pažiūrint - ar jau sugijo. laikas, laikas ir... tikėjimas, viltis.

75532. irgi rasa :-) 2007-02-23 11:19
ojojoj..turbut neber lietuvoj sveiku..as savo traumas pradedu prisimint tik dabar,kai isejau is girtuoklio vyro,pakeiciau namus ir darba..aciu,mielai autorei uz straipsni.ko gero,jei ir rasciau knygyne ta knyga,kuria cia aptarinejam,nedrisciau jos nusipirkti-ten tiek visokiu terminu,kad nepradeciau net vartyti.o dabar net dristu pareiksti savo nuomone.zinau,kad manes nepazista,todel nebijau.buvau prievartaujama savo senelio.nuo 5 metu.prisimenu tik pirmaji karta.paskutinis jau nebeivyko-NES AS SUPRATAU,KA JIS SU MANIM DARO.tada jau buvau 7iu.AS JAM PASAKIAU,KAD NEPATINKA.ir viskas.daugiau tai nepasikartojo.labai dabar savimi didziuojuosi,kad isdrisau pasipriesinti.taciau po to,kai atgavau savo LAISVE-likau atstumta,kaip pavojingas padaras.turbut.iki siol tai srebiu.nes mano laisves kaina yra atstumimas.jau suvokiu ir mokausi tai atpazinti santykiuose su mylimaisiais.o ju daugeja.aciu,mielosios,kad kalbat,rasot,kad isdristat.sveikinu.

75537. e - laisves kaina yra atstumimas2007-02-23 11:54
...dar jos kaina buna kraujas, buna gyvybe (ir kuo didesne kaina, tuo vertingesnis pirkinys, pastebejai?).

75539. Rūta>E2007-02-23 11:59
nu nebūtinai, e, nebūtinai.prisimink Meterlinką. vertingiausi dalykai -iš viso pinigais nevertinami.pernelyg vertingi.nėra kainos.

75540. kvailutė (irgi) rasai2007-02-23 12:02
ačiū už drąsą. labai norėčiau, kad pajustum, jog buvai atstumta (atsistūmei nuo) savo budelio, bet lai eina jis po velnių. neperkelk to atstūmimo į visus kitus žmones, net jei tai atrodys akivaizdu. matyt absoliučios laisvės kaina būtų absoliutus atsistūmimas. o mes juk to nenorim.

75543. e - ruta2007-02-23 12:17
argi "kaina" tau asocijuojasi tik su "pinigais"?

75545. Rūta>e2007-02-23 12:30
juk parašei žodį "pirkinys"

75546. kvailutė pirmąjai rasai2007-02-23 12:32
normalioje šeimoje VAIKAI TĖVŲ dažnai NEKLAUSO. Jei klauso visada arba visai neklauso, tai jau nebenormalu. o tavo šeimynėlėj, kaip aprašei, turėtų būti labai linksma. kur berniukams išsidūkti? augantys organizmai reikalauja judėjimo, geriau su tuo ne kovoti, o dudaryti tam sąlygas. ir pačiai įsijungti - nepakenks. na, o jei akis badys nesutvarkyti namai... Neužsirašinėju man patikusių minčių, bet du kartus neišlaikiau. Tiesiai iš mano užrašų knygutės: "Netvarkinga virtuvė - laiminga virtuvė", "Švarūs namai - veltui praleisto gyvenimo požymis" :)

75549. mie2007-02-23 12:47
lydejau drauge po vaiku baliaus. visos mergaite buvo ispuostos, grazios. tik mano vaikas, vyresnysis, ne tas, kurio buvo gimtadienis, turskesi tokioj purvynej, kuria pats buvo issikases. ir nieko tu jam nepasakyksi. purvinas kaip velnias. bet nori eiti kartu lydeti. einam. gatvej sutinkam tokia elegantisa moteri mums priesais. ji syptelejo i mano vaika paziurejus. kai grizom ji sedejo pas mus prie stalo ir valge torta. pasirodo, musu mociutes pianino mokytoja is lenku laiku. lenke savaime aisku. tai ji pasake tada, ka pagalvojusi: griaznyj rebionok - zdorovyj rebionok.

75550. e - ruta2007-02-23 12:48
metãfora [gr. metaphora – perkėlimas], vaizdingas perkeltinės reikšmės pasakymas, paslėptas palyginimas, pagrįstas faktiškai nesusijusių, bet panašių savybių turinčių daiktų, reiškinių gretinimu, tapatinimu; konstrukcija vienanarė: tai, kas lyginama, dažnai neįvardijama, atspėjama iš konteksto,

75552. m - e2007-02-23 12:54
bet pirkinys vistiek buvo paminetas.

75553. R>M:)2007-02-23 12:57
čia mat reikėjo suprasti, kad pirkinys-metafora:)nu gerai, nusileidžiu, tiek jau to.

75557. e -m2007-02-23 13:26
as irgi taves pasiilgau.

75564. ukanos2007-02-23 13:58
kenčia tie žmonės, kurie kaltina save ne tik dėl to, kad patys nesugebėjo apsiginti, bet ir dėl to, kad neapgynė ar išdavė kitus žmones. Kitas asmens su(si)naikinimo etapas, iš kurio jau nebėra kelio atgal, – kai auka pasineria į visišką pasyvumą. ir tai eina greta vienas kito

Rodoma versija 24 iš 25 
0:40:47 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba