ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-02-17 nr. 833

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (22) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai (15) • VALENTINAS SVENTICKAS. Dvi vasario septintosios fantazijosGARRISON KEILLOR . Ne, mulki, skaityti laikraštį yra kieta Labai politiškai nekorektiškas pokalbis su Leizeriu Brojeriu: „Leizeri, Lietuva jau sudegė?..“JONAS GRIGAS. Kas yra laikas ir kur jis bėga? (4) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų IIEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Kaleidoskopo reabilitacija ir interaktyvumo iliuzijaALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Gintauto Trimako konceptualumas (1) • ROMAS DAUGIRDAS. PoezijaRAMUNĖ BLEIZGIENĖ. Apie ką mes tylime? (32) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Kas tu, meilės sapnų pirkly? (1) • ARŪNAS VAICEKAUSKAS. Užgavėnių tradicijos kaita (5) • Pelenų diena Kėdainių krašte (3) • DAINIUS RAZAUSKAS. Prieš svetimvaldybę Vilniuje ir kitur (105) • LAIŠKAI (381) •

Turinys

[skaityti komentarus]


GINTARAS BERESNEVIČIUS. Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai
    Šiemet mus pasieks dar vienas Gintaro Beresnevičiaus romanas, rašytas 1985–2006 metais. Tai vizijų, sapnų ir košmarų knyga, kurios herojus per įvairių mitologijų ir fantazmų teritorijas eina tiesiai į Dantės Pragarą, savyje nešdamasis femme fatale, Lolitą... Romaną spaudai rengia leidykla „Kitos knygos“.

VALENTINAS SVENTICKAS. Dvi vasario septintosios fantazijos
    Bet kiekvienas rašom savo, triūsiam savo kertelėje.
    Kritikas ryškina ir siunčia jums žodžius, nebūtinai lig šiol įsidėmėtus. Štai jie, priklausantys vienam eilėraščiui ir kartu – svarbiausias dalykas – reiškiantys Kazio Bradūno kūrybos esmę:

        Koks dieviškai paprastas

        Visas gyvenimas

        Drauge su raiteliu

    Baigdamas pakartosiu: koks dieviškai paprastas.

GARRISON KEILLOR. Ne, mulki, skaityti laikraštį yra kieta
„International Herald Tribune“, 2007.I.11. Vertė Kęstutis Pulokas
    Žmogus priešais nešiojamąjį kompiuterį atrodo tarsi prie darbo stalo sėdintis darbuotojas, tarsi koks nejudrus tranas. Jokio taurumo. Toks žmogus palinkęs į priekį, akys apsiblaususios, o lūpų kampučiuose telkiasi seilės ir blizgėdamos ima tekėti smakru, kai jis visas susitelkia į filmuką, kuriame rodomas iš valties drimbantis žvejys.
    Tuo tarpu laikraščio skaitytojas atrodo tarsi fechtuotojas, kaubojus, privatus seklys. Laikydamas laikraštį, tampi laisvas išreikšti save. Tarsi Johnas Coltrane’as su savo saksofonu. Tereikia laikytis keleto paprastų taisyklių.

Labai politiškai nekorektiškas pokalbis su Leizeriu Brojeriu: „Leizeri, Lietuva jau sudegė?..“
LEIZERIS BROJERIS – Toros žinovas, judėjimo už Jeruzalės šventyklos statymą aktyvistas, tarptautinio hipersionistinio judėjimo „Bead Arceinu“ („Už tėvynę!“) politinės tarybos narys. Su L. Brojeriu kalbėjosi Avraamas Šmulevičius.
Vertė Vitalijus Šarkovas
    Mano tėvo tėvas gyveno Kauno žydų rajone Slobodkoje, buvo vežikas. Jis kariavo Japonijos–Rusijos kare, nuo pradžios iki pabaigos, buvo Jurgio kryžiaus kavalierius. Kartkartėmis prisigerdavo, tada griebdavo ieną ir eidavo į gatvę mušti gojų. Jie bėgdavo į policiją, senelis grįždavo namo, užsivilkdavo mundurą su visais kryžiais ir apdovanojimais, imdavo nebaigtą gerti degtinės butelį ir pats žygiuodavo į nuovadą. Pamatęs jį pristavas atsistodavo, išsitempdavo tarsi pagal komandą „Ramiai“, atiduodavo pagarbą, juodu baigdavo gerti degtinę, ir senelis eidavo namo prasiblaivyti. Bet tokie atvejai būdavo reti, atsitikdavo, tarkim, kartą per mėnesį. Paprastai jis po darbo grįždavo namo, pavalgydavo ir sėsdavo studijuoti Talmudo.
www.russ.ru

JONAS GRIGAS. Kas yra laikas ir kur jis bėga?
    Kad ir kokie būtų šie jausmus žadinantys įvaizdžiai, jie susiduria su dideliu paradoksu. Fizikoje nieko nežinoma apie laiko tėkmę. Fizikai teigia, kad laikas nei bėga, nei teka – jis tik yrà. Upės tėkmės ar strėlės skrydžio lyginimas su laiko tėkme yra nesusipratimas. Bet kaip gali būti mūsų gyvenimui esminis fizinio pasaulio matmuo toks prieštaringas? Gal mokslas dar neatskleidė esminės laiko savybės? Dar V amžiuje šv. Augustinas knygoje „Išpažinimai“ taip apibūdino laiko dilemą: „Kas yra laikas? Kol manęs neklausia, aš žinau. Kai paklausia – nežinau. Kaip gali būti du skirtingi laikai – praeitis, kurios jau nėra, ir ateitis, kurios dar nėra?“

SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų II
Baltieji kailinėliai

    Istorijos iš vaikystės visad jaudina, nors kitados jos atrodė beveik tragiškos...
    Vakar Vytautas K. pasakojo apie savo jaunas dieneles, smagiai ir iš savęs pasijuokdamas:
    – Buvau dručkis, storuliukas. Viena akim žvairas, negana, kad akiniai – dvigubo stiklo. Dėl to žvairumo vieną akį motina dažnai užklijuodavo. Tad įsivaizduokite, jog toks vaikis gauna anais laikais neįprastą dovaną – baltus kailinėlius... Už ką man tokia malonė?
    Buvo jau pavasariop. Užklijuota akim ir baltais kailinėliais su motina išėjome pasivaikščioti. Turėjome nukakti ligi pat Neries, bet kur tau! Už kampo močią sustabdė kaimynė ir abi ėmė tarškėti kaip varnos. Aš visaip bandžiau įrodyti, jog mums jau „gana“, reikia eit, traukiau motiną už skvernų...
    – Na dar minutę ir einu!
    Tų minučių buvo daugybė, tada nusižiūrėjau didžiulę balą kiemo vidury ir – griuvau aukštielninkas į patį vidurį, kur purvinas vanduo leido burbulus. Iškėlęs aukštyn kojas, vienakis ir kailiniuotas, sukėliau nematytą isteriją.
    Moterys, žinoma, išsiskyrė, bet baltieji mano kailinėliai nuėjo šuniui ant uodegos.
    Tai, žinoma, iš Kernagio gyvenimo. Pirmasis dainininko pasirodymas gyvenimo „scenoje“.
    – Visą laiką norėjau būti scenoje. Gal tai iš tėvų? Motina, mergautine pavarde Blynaitė, dar gyva. Tėvas Aleksandras seniai jau miręs.

EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Kaleidoskopo reabilitacija ir interaktyvumo iliuzija
    Vis dėlto
    įtraukdamas į savo žaidimą menininkas ne tiek paskatina žiūrovo aktyvumą, kiek sukuria aktyvumo iliuziją, iš tiesų priversdamas žaisti pagal savo žaidimo taisykles, judėti ribotame tinklelyje. Galiu judėti ŠMC salėje, bet tarp mano nekontroliuojamų vaizdų ir uždaroje erdvėje. Atrodo, kad vadinamieji „interaktyvūs“ kūriniai tariasi išsprendę neišsprendžiamą problemą. „Interaktyvumas“ atrodo tokia pati klaidinanti sąvoka kaip ir „vartotojiškumas“ visuomenėje, kurioje, kaip manė Guy     Debord’as, iš tiesų žmonės tik įsigyja, bet nemoka vartoti.
    Betgi aktyvumo kaip iliuzijos suvokimas nemenkina Groupe Dunes kūrinio žavesio.

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Gintauto Trimako konceptualumas
    3.1. Tikrai konceptualia laikyčiau sausio pabaigoje Vilniaus fotografijos galerijoje vykusią Gintauto Trimako fotografijų parodą. Būtent parodą. Ji, žinoma, nebūtų buvusi konceptuali be tam tikro ją sudarančių nuotraukų pobūdžio, bet...
    3.2. Pirmiausia – neregimasis jos sandas. Tai „istorija“, kad Gintautas T., važinėdamas dviračiu po Vilnių, ant bagažinės vežiojasi specialią dėžę, galinčią fiksuoti aplinkos vaizdus vadinamąja (angliškai) pinhole (smeigtuku pradurta skylutė) technika. (Aišku, čia esama analogijos su senovine camera obscura, kuria septynioliktajame amžiuje tapydamas, spėjama, naudojosi Janas Vermeeras.) Kur pastato keliolikai minučių dviratį, ten dėžė ir fotografuoja. O kas jai belieka?
    3.3. Antrasis – jau matomas kūrinio (juo, kaip sakiau, laikau visą parodą) komponentas: nuotraukos. Jų gal kokios penkiolika. Jose – Vilniaus kiemų ir gatvių vaizdai. Smagiai erzinanti nuotraukų ypatybė ta, kad, kaip jas besukiotum, niekaip negali nustatyti (kur tai regėta!), kur viršus, o kur apačia... Ir kaip nustatysi, jei dėžė fotografavo žvelgdama iš apačios į viršų!
    3.4. Paskutinis, trečiasis, parodos dėmuo – tų nuotraukų pateiktis. Jos eksponuotos ne rėmuose, ne ant sienų. Fotografijos sklendžia ore per daugiau nei pusmetrį nuo grindų, pakibusios ant nuo lubų nutįsusių siūlų, nelyginant kokios svarstyklių lėkštės. Tarp jų vaikštai, jas visaip sukioji, žiūri pasilenkęs iš viršaus... Beje, kaip tik dėl tos pateikties (pripažindamas, kad generalinis sumanymas – geras) turėčiau autoriui priekaištų. Būtent: mano galva, fotografijų galėjo būti tirščiau, kad eitum už jų kliūdamas, brautumeisi, jas stumdydamas, kaip per ižą; joms buvo nereikalinga jokia kaimynystė (kito autoriaus darbai ant sienų); keturi siūlai, uždarantys fotografiją į „narvelį“ ir trukdantys žiūrovo žvilgsniui bei peršantys čia visiškai nereikalingą svarstyklių lėkštės asociaciją, – tikrai ne geriausias techninis pakabinimo problemos sprendimas...

ROMAS DAUGIRDAS. Poezija
Sniego žmogus

    Gal langas o gal pakilimas pamatytas iš džiūstančios medžio viršūnės ir iki meilės nurengtas kai penktoji jaunystė kraujagysles klibina druskos kristalais
    kai kūnas įklimpsta į vakaro blyškią šaltieną o atrodo kad šokoladines sutemas
    lauki peilio kad iškirstų kanalą kad ant plausto sukalto iš to ko suprast nepavyko
    ten kur sniego žmogus rūko tavo vienintelę mintį pasodintą toli nuo tvoros
    ir ištirpsta bet jis tiktai vienas
    todėl dugnas sudrėksta nedaug nepaslepia šiukšlių iliuzijų kito likimo skeveldrų
    kurios darkart nurengia bet dabar – iki kaulų

RAMUNĖ BLEIZGIENĖ. Apie ką mes tylime?
    Kai praėjusių metų rudenį pirkau „Vagos” išleistą Judith Lewis Herman knygą „Trauma ir išgijimas: prievartos pasekmės – nuo buitinio smurto iki politinio teroro“, knygyne buvau su drauge. Pats faktas, kad perku šią knygą, mano draugę sukrėtė, jai buvo sunku suprasti, kam man to reikia, o aš nežinojau, kaip paaiškinti. Kaip pasakyti, kad jau daug metų (maždaug trečdalį visų mano nugyventų), padedama kitų žmonių, mėginu nepasiduoti iš praeities ateinantiems siaubams. Tada supratau, kad nors šią merginą pažįstu maždaug tiek pat laiko, kiek laižausi senas žaizdas, ji nieko apie šią mano gyvenimo dalį nežino. Knygos įžangoje (ją parašė prof. Danutė Gailienė) teigiama, kad ši knyga labai reikalinga ir naudinga „psichologams, psichoterapeutams, psichiatrams, visiems šios srities tyrėjams ir studijuojantiesiems“ (p. 13). Matyt, pati nesuvokdama (norėtųsi tuo tikėti) garbi profesorė į šį sąrašą neįtraukia bene svarbiausių J. Lewis Herman knygos „veikėjų“ – fizinio, seksualinio ir visokio kitokio smurto aukų. Mano tekstas – šios knygos pristatymas – atspindės ne profesionalo požiūrį į traumos tyrimus, nes tekste išdėstyti teiginiai pirmiausia „patikrinti“ ne teoriškai, bet ilgo ieškojimo, kaip prisijaukinti atmintį, patirtimi.

GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Kas tu, meilės sapnų pirkly?
Bernadeta Marija Baj. Meilės sapnų pirklys. Romanas. V.: Gimtasis žodis, 2007. 240 p.
    Baj, matyt, yra ori. Ne iš tų autorių, kurie staipytųsi prieš gausią publiką su kauke. Todėl kada nors padovanosiu jai savo meilės sapną. Juk knyga turi prierašą: visi galėsime siųsti savo sapnus – būsimos knygos labui... Jie lėks pas Baj elektroniniu paštu, manau, kad lėks. Juk kartais iš tiesų nežinai, kur dėti sapną. Ypač meilės sapną. Pasakoti drovu. Sarmata. Ar banalu. Su savimi nešiotis – slogu. Taigi, nekantraujantys: mykolasbaj@yahoo.com.

ARŪNAS VAICEKAUSKAS. Užgavėnių tradicijos kaita
    Užgavėnės – vienintelė ryški žemdirbiškojo (liaudies) kalendoriaus šventė, kurios nėra liaudies kalendoriaus švenčių datas reglamentuojančiame bažnytiniame Grigaliaus kalendoriuje. Krikščioniškosios apeiginės tradicijos požiūriu, Užgavėnės – viso labo eilinis antradienis prieš prasidedantį gavėnios pasninką. Tačiau žemdirbių akyse ši diena turėjo svarbiausius didelės (metinės) šventės bruožus. Dar daugiau, Užgavėnių ritualai sudėtingumu prilygo pačių reikšmingiausių kalendorinio ciklo švenčių apeigoms ar net jas lenkė.

Pelenų diena Kėdainių krašte. Parengė Regina Lukminienė
    Užrašinėdama savo krašto papročius labai nustebau, kad liaudiškieji Pelenų dienos papročiai išsilaikė daug ilgiau – iki XX a. pabaigos. Pateikiu užrašytus ir pagrupuotus kėdainiečių pasakojimus. Jie rodo, kad bažnytinė Pelenų dienos šventė buvo apipinta ir tradiciniais papročiais: pelenų barstymu, „dantų plovimu“, kaladės valkiojimu, Pelenų diedo vežiojimu.

DAINIUS RAZAUSKAS. Prieš svetimvaldybę Vilniuje ir kitur
    Tiesą sakant, jei aš būčiau didžiausias Vilniaus, visos Lietuvos priešas ir turėčiau užduotį kaip nors palaužti, sugniuždyti „jų“ (mūsų) dvasią, dabar žinočiau, ką reikia daryti. Ir kaip sovietų valdžiai Sąjūdžio laikais tai neatėjo į galvą! Paprasčiausiai imti ir išpjauti visus miestų medžius. Ir būtų gana – „jie“ (mes) nebepakeltų galvos. Kaip su ta Grainio liepa. Esu tikras, kad tai ir viena iš „nematomų“, pasąmoninių emigracijos priežasčių: tiesioginio, banalaus ryšio lyg ir nematyti, bet padarykite eksperimentą – viename iš dviejų panašių miestelių iškirskite medžius ir tada suskaičiuokite pabėgėlius!
    [...]
    Suskiai, pirdžiai, dvasios prasčiokai! Jūs tikroji, didžiausia Lietuvos nelaimė, o ne atėjūnai iš Rytų ir Vakarų.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


74975. xX2007-02-14 22:32
Po kokių metų kitų sulauksim Sigito Gedos dienoraščių "Iš purvinųjų kalėjimų". O ką? Geram rašytojui privalu visur pabuvoti, viena autentika verta milijono fantazijų. Aš čia geranoriškai, jei ką.

74980. ragana Kornelija2007-02-15 00:56
:)) :)) :)) tai ar turim dar gerų rašytojų, be T.A.Rudoko?

74988. xX2007-02-15 08:17
Labai kietas numeris.

75012. snobas2007-02-15 14:33
atrodo,stiprus numeris. bent jau anonsas. o jau recenzijos mėlynėje man visai nereikalingos.

75013. korna2007-02-15 15:11
Kaip aš nemėgstu xX-o.

75015. xX2007-02-15 15:12
Aš irgi, korna, jo nemėgstu. Tau dar nieko, gerai, o man su juo gyvent reikia.

75016. korna dar2007-02-15 15:13
Ir toto.

75017. xX2007-02-15 15:16
Tik nesugalvok, korna, tęsti sąrašo. Esu pavydus ir noriu tau būti vieninteliu.

75032. :)e -nemėgstu xX-o.2007-02-15 15:55
na, kam tu taip. mums be xX`o liudna butu.

75034. snobas2007-02-15 16:49
Smalsina ir pokalbis su leizeriu. patriotas. šauniai padiskutuotų jis su m. murza.

75041. ragana Kornelija2007-02-15 21:45
o man xX kartais patinka. tik kartais. šiandien, pvz.

75077. fizikas2007-02-17 01:04
Duokit apie laiką.

75103. Rūta2007-02-18 12:03
sakiau, nusipirksiu tą MEILĖS SAPNŲ PIRKLĮ.perskaičiau ir Bleizgienės str.patiko.irgi panorau ir knygą perskaityti. perskaičiau vos ne vienu prisėdimu kn.DIZAINERIS. visai nieko, panašu į KVEPALUS.

75157. niekas2007-02-19 11:05
Koks Dieviškai Papastas Visas Gyvenimas --------------------------------------- nieko o nieko rašyti nereikia

75281. iš rūko2007-02-20 13:41
su šventėm. su praejusiom.aplankėt tikriausiai visus, tiek dienų buvo daug. ir šiandien daug blynų suvalgyt

75300. cikada2007-02-20 20:10
vis dar nesuprantu, kam reikalingas turinys, jei nera turinio?

75309. Birželio rytas2007-02-20 21:15
miegantys savo kokonuose, neknarkit.

75393. vs2007-02-21 17:32
kakonuose

75478. a.2007-02-22 14:46
įsimenantis numeris

75600. Raganai Kornelijai2007-02-23 20:17
Ak, tu teisi - Lietuvoj tik vienas "GERAS" rašytojas - T.A.Rudokas. Gaila, kad nieko nebeparašo, nes per daug nusitašo. Bet bukindavo (tebebukina?)savo sugyventines iš širdies. Ir kalėjimas tam degradėliui nepadėjo. Ei, Rudokai, kada išleisi savo kaliūzės romaną "Pornomūza"?

75624. Ko2007-02-24 12:46
Ko Ragana Kornelija (Darius Pocevičius) tyli? Gal negrįžta iš knygų mugės?

75630. Yes2007-02-24 14:36
KO(rnelija)& Ra(gana) šluota šluoja knygas. Ir Korra ten pat. Mugėje.

Rodoma versija 24 iš 25 
0:40:47 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba