ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-02-17 nr. 833

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (22) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai (15) • VALENTINAS SVENTICKAS. Dvi vasario septintosios fantazijosGARRISON KEILLOR . Ne, mulki, skaityti laikraštį yra kieta Labai politiškai nekorektiškas pokalbis su Leizeriu Brojeriu: „Leizeri, Lietuva jau sudegė?..“JONAS GRIGAS. Kas yra laikas ir kur jis bėga? (4) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų IIEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Kaleidoskopo reabilitacija ir interaktyvumo iliuzijaALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Gintauto Trimako konceptualumas (1) • ROMAS DAUGIRDAS. PoezijaRAMUNĖ BLEIZGIENĖ. Apie ką mes tylime? (32) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Kas tu, meilės sapnų pirkly? (1) • ARŪNAS VAICEKAUSKAS. Užgavėnių tradicijos kaita (5) • Pelenų diena Kėdainių krašte (3) • DAINIUS RAZAUSKAS. Prieš svetimvaldybę Vilniuje ir kitur (105) • LAIŠKAI (381) •

Gintauto Trimako konceptualumas

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Neformatas (detalė). 2007
Gintautas Trimakas

1.1. Nūnai dailėtyriniuose tekstuose piktžoliškai išsikerojo žodis „konceptualus“. Tas konceptualus, anas konceptualus ir trečias – taip pat konceptualus...

1.2. Aišku, labai plačia prasme – tai visi geri meno kūriniai yra konceptualūs. Nes visi jie parodo pasaulį iš naujo (tik jau ne fizinio, ne fizinio) žiūros taško, pateikia kitokią jo schemą. Tačiau terminas „konceptualus“, paplitęs tarp dailėtyrininkų ir dailės kritikų dvidešimtajame amžiuje, vis dėlto nėra būdvardžio „geras“ sinonimas. Pasaulio dailėtyros praktikoje jis turi siauresnę reikšmę. Juo paprastai apibūdinamas kūrinys, kuriame pro vizualinę formą itin smarkiai kyšo idėjinis sumanymas, idėja, intelekto judesys.

1.3. Taip pat „konceptualus“ neturėtų žymėti to, ką žymi „konceptualistinis“. Pastarasis nurodo ryšį su konceptualizmu, konkrečia dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės dailės kryptimi.

1.4. Tad: kūrinys ar autorius gali būti geri, bet nebūti konceptualūs; taip pat kūrinys ir autorius gali būti konceptualūs, bet pirmasis nebūtinai turi būti konceptualistinis, o antrasis – konceptualistas...

2.1. Nemaža dalis konceptualių kūrinių pasižymi tuo, kad į jų struktūrą įeina (argi ne šito ir reikėjo tikėtis?) neregimi, autoriui (ar kritikui) tik pasitelkus žodžius paviršiun iškeliami elementai: pavyzdžiui, kokia nors „istorija“, susijusi su kūrimo procesu, panaudotomis medžiagomis ir pan.

O jei šie (neregimieji) sandai nėra vienaip ar kitaip deklaruojami (ar patys nesideklaruoja mūsų galvose), turime reikalą su redukuota (suinvalidinta) kūrinio struktūra; atitinkamai redukuojasi (invalidinasi) ir kūrinio keliamas įspūdis.

2.2. Dar konceptualiems kūriniams neretai būdinga, kad jų struktūrą „papildo“ pats jų eksponavimo būdas: jei eksponuodamas kitaip pasėsi, vadinasi, tas, kas žiūrės, kitką ir pjaus...

2.3. O pagrindinė konceptualios kūrybos „užmačia“ – paklibinti mūsų sąmonę sukausčiusius stereotipus ir klišes, parodyti, kad daug kas (jei ne viskas) tėra susitarimo reikalas, „proto kūryba“.

3.1. Tikrai konceptualia laikyčiau sausio pabaigoje Vilniaus fotografijos galerijoje vykusią Gintauto Trimako fotografijų parodą. Būtent parodą. Ji, žinoma, nebūtų buvusi konceptuali be tam tikro ją sudarančių nuotraukų pobūdžio, bet...

3.2. Pirmiausia – neregimasis jos sandas. Tai „istorija“, kad Gintautas T., važinėdamas dviračiu po Vilnių, ant bagažinės vežiojasi specialią dėžę, galinčią fiksuoti aplinkos vaizdus vadinamąja (angliškai) pinhole (smeigtuku pradurta skylutė) technika. (Aišku, čia esama analogijos su senovine camera obscura, kuria septynioliktajame amžiuje tapydamas, spėjama, naudojosi Janas Vermeeras.) Kur pastato keliolikai minučių dviratį, ten dėžė ir fotografuoja. O kas jai belieka?

3.3. Antrasis – jau matomas kūrinio (juo, kaip sakiau, laikau visą parodą) komponentas: nuotraukos. Jų gal kokios penkiolika. Jose – Vilniaus kiemų ir gatvių vaizdai. Smagiai erzinanti nuotraukų ypatybė ta, kad, kaip jas besukiotum, niekaip negali nustatyti (kur tai regėta!), kur viršus, o kur apačia... Ir kaip nustatysi, jei dėžė fotografavo žvelgdama iš apačios į viršų!

3.4. Paskutinis, trečiasis, parodos dėmuo – tų nuotraukų pateiktis. Jos eksponuotos ne rėmuose, ne ant sienų. Fotografijos sklendžia ore per daugiau nei pusmetrį nuo grindų, pakibusios ant nuo lubų nutįsusių siūlų, nelyginant kokios svarstyklių lėkštės. Tarp jų vaikštai, jas visaip sukioji, žiūri pasilenkęs iš viršaus... Beje, kaip tik dėl tos pateikties (pripažindamas, kad generalinis sumanymas – geras) turėčiau autoriui priekaištų. Būtent: mano galva, fotografijų galėjo būti tirščiau, kad eitum už jų kliūdamas, brautumeisi, jas stumdydamas, kaip per ižą; joms buvo nereikalinga jokia kaimynystė (kito autoriaus darbai ant sienų); keturi siūlai, uždarantys fotografiją į „narvelį“ ir trukdantys žiūrovo žvilgsniui bei peršantys čia visiškai nereikalingą svarstyklių lėkštės asociaciją, – tikrai ne geriausias techninis pakabinimo problemos sprendimas...

4.1. Sutkaus, Rakausko, jauno Kunčiaus laikai... Fotoatvaizdas geidžia būti savarankiškas ir autonomiškas. Jis trokšta reprezentuoti reikšmingus objektus. Jam smagu, kai jo meninę kokybę akivaizdžiai ir nedviprasmiškai paremia fotografijos techninė kokybė.

4.2. Budvyčio, Šeškaus, Pačėsos, Balčyčio laikai... Nuotraukos erdvę ima dalytis du trys atvaizdai, įsileisdami dar ir perforaciją. „Jeigu perforaciją priimi, tai kodėl mūsų ne?“ – sušunka šiukšliadėžės, gazuoto vandens automatai, svarstyklės, pagyvenusios gimnastės, telefonų būdelės ir ima bruktis nuotraukosna, stumdami iš jų lauk pionierius, žydinčius tėviškės sodus bei orius senolius... Meninė kokybė pusiau rimtai, pusiau juokais tarsteli techninei kokybei: „Labai tu čia man...“

4.3. Netrumpi Gintauto T. laikai... Jo laikais jo fotografinis atvaizdas panūsta dekonstruotis: subyrėti į dalis ir vėl iš jų susidėti; o vėliau jį (atvaizdą) išvis nenumaldomai patraukia tapti galingesnės struktūros (pavyzdžiui, fotoinstaliacijos) dalimi. Reikšmingas ar banalus objektas? Koks skirtumas... Jeigu dėžei pasirodytų Dievas, ji mielai Jį nufotkintų. Bet jei rodosi tik karnizai, laštakai, palėpės? Kokybė, technika... O gal geriau pasikliauti truputį pareguliuotu dieviškuoju atsitiktinumu?

5.1. Kitą kartą tokia studentė ir klausia Gintauto Trimako: „Dėstytojau, o kaip padaryti gerą nuotrauką?“ Gintautas Trimakas atsako: „Žinai, tavo sijonukas galėtų būti truputį ilgesnis.“

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


156875. Karolina2009-04-12 04:19
papildymas šiai temai: http://menoduobe.com/2008/03/05/konceptualizmas-su-kuo-ir-kada-jis-valgomas/

Rodoma versija 24 iš 25 
0:40:46 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba