ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-02-17 nr. 833

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (22) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai (15) • VALENTINAS SVENTICKAS. Dvi vasario septintosios fantazijosGARRISON KEILLOR . Ne, mulki, skaityti laikraštį yra kieta Labai politiškai nekorektiškas pokalbis su Leizeriu Brojeriu: „Leizeri, Lietuva jau sudegė?..“JONAS GRIGAS. Kas yra laikas ir kur jis bėga? (4) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų IIEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Kaleidoskopo reabilitacija ir interaktyvumo iliuzijaALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Gintauto Trimako konceptualumas (1) • ROMAS DAUGIRDAS. PoezijaRAMUNĖ BLEIZGIENĖ. Apie ką mes tylime? (32) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Kas tu, meilės sapnų pirkly? (1) • ARŪNAS VAICEKAUSKAS. Užgavėnių tradicijos kaita (5) • Pelenų diena Kėdainių krašte (3) • DAINIUS RAZAUSKAS. Prieš svetimvaldybę Vilniuje ir kitur (105) • LAIŠKAI (381) •

Kaleidoskopo reabilitacija ir interaktyvumo iliuzija

EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Groupe Dunes. Variacijos_Vilnius. 2007.
Vytauto Balčyčio nuotrauka

„Variacijos_Vilnius“ yra ilgalaikio projekto dalis. Remdamiesi panašiais principais Groupe Dunes kuria kiekvienam miestui specifiškai pritaikytas audiovizualines instaliacijas.

Dažniausiai instaliacijas skiria atviroms erdvėms. Tokiu būdu trina ribą tarp meno kūrinio ir realybės. Instaliacijos vaizdai ir garsai įsiterpia į miesto regimąją ir girdimąją erdvę, kūrinys kinta ne tik keičiantis projekcijų vaizdams, bet ir kintant miesto fonui. Žmogus, gyvenantis kasdienį gyvenimą mieste, kartu natūraliai įsigyvena į kūrinį – jis būna pasyvus kūrinio žiūrovas (tik) tiek, kiek yra stebėtojas kasdieniame gyvenime.

Kai kuriuos kūrinius pritaiko uždaroms erdvėms. Kartais jos būna specifiškos savo (negalerine) paskirtimi ar architektūra. Kitos (tarp jų ir ŠMC) – paprasčiausios klasikinės white cube tipo galerijos. Pastarosiose erdvėse instaliacijos garsai ir vaizdai galutinai netenka sąryšio su realybe / kontekstu. Telieka projekcijų / garsų tarpusavio sąveika ir tarp ekranų judantis žmogus – tebesantis kūrinio „dalyvis“, bet jau, regis, daug pasyvesnis.

Vis dėlto

medijuoto vaizdo ir realybės susikirtimas tebėra ryškus ir kūrinyje „Variacijos_Vilnius“. Ir kartu

lengva slinktis nuo aktyvesnio prie pasyvesnio dalyvavimo sustiprina jau kurį laiką mane persekiojančią abejonę dėl interaktyvumo, t. y. žiūrovo dalyvavimo kūrinyje, reikšmės šiuolaikiniame mene.

Kaip atvirų erdvių instaliacijose susikerta gyvo miesto ir projekcijų vaizdai, taip Vilniui skirtoje instaliacijoje susimaišo „pirminiai“ ir „antriniai“ medijuoti vaizdai, t. y. tiesiogiai nufilmuoti iš natūros su perfilmuotais iš televizorių ekranų.

Detalės nuveda mintį prie struktūrų, kitaip tariant, vieni kitus dengiantys pirminiai ir antriniai vaizdai – prie medijose naudojamų principų gyvavimo realybėje.

Vienas iš projekcijose pasikartojančių vaizdų – skrendantys laikraščiai. Laikraščiai yra televizijos pirmtakai: juose atsirado nesusijusių realybės fragmentų sumetimo į vieną krūvą principas. Toks principas tęsiamas televizijoje, jis tęsiasi ir Groupe Dunes instaliacijoje: karvės ir kalnai, prekybos centrų maišeliai, intymi kambario erdvė, Tolimųjų Rytų ir Vakarų didmiesčių gatvės, metalo rutuliais žaidžiančios rankos, abstraktūs kompiuteriu sukurti vaizdai... Yra skirtumas tarp laikraščių / televizijos ir Groupe Dunes vaizdų: savo neinformatyvumu, nekonkretumu, įspūdžių / padrikų atsiminimų forma, žmogų apsupančiu erdviniu išdėstymu Vilniaus variacijų vaizdai paradoksaliai (iš tiesų nebūdami asmeniškai artimi) primena daugialypę ir koliažišką asmeninę patirtį.

Per laikraščių skrydį, „pirminių“ ir „antrinių“ medijų vaizdų persidengimą, kaleidoskopo principą suvokiu, kad mano kasdieniška patirtis yra koliažiška.

Beveik nieko naujo: apie tai jau kalbėjo siurrealistai ir dar daug kas po jų.

Vis dėlto

senasis siurrealistų menas buvo patrauklus keliamu šiurpuliu. Vėliau Peteris Sloterdijkas žiniasklaidos kuriamą realybės suvokimo principą pavadino „ciniška visų įvykių ir faktų sinchronizacija“. Ir siurrealistai, ir Sloterdijkas, ir kiti nepaminėtieji koliažo / kaleidoskopo principą suvokė kaip keistą, svetimą, gąsdinantį, nežmogišką.

„Variacijos_Vilnius“ turi kiek nejaukumo: vaizdai atsiranda ir išnyksta nenumatytai ir netikėtai, jie supa žmogų iš visų pusių – visą laiką kažkas vyksta už nugaros. Bet nuolatiniai pasikartojimai, estetiškas vaizdas ir garsas yra beveik migdantys; yra bene tyrai gražūs; nėra gąsdinantys. Čia ir glūdi esminis skirtumas nuo siurrealistų ir to, apie ką kalba Sloterdijkas: koliažinis sąmonės konstravimas neteko neigiamo atspalvio.

Abejonė dėl interaktyvumo

Rašantieji apie Groupe Dunes ir patys kūrėjai džiaugiasi, kad jų instaliacijos leidžia žiūrovui aktyviai dalyvauti: galimybė rinktis žiūros tašką, galimybė šešėliu įeiti į kūrinį, galimybė žingsnių garsu pakeisti kūrinį, galimybė žiūrėti projekcijas naktį ir vakare ir taip toliau. Tai esą ypač ryšku atvirose miesto erdvėse: atsiveria tokios pačios galimybės kaip kasdieniame realiame gyvenime.

Lengva slinktis nuo miesto link uždaros galerijos (dalyvio galimybių apribojimo) kelia mintį, kad „dalyvavimas“ nėra reikšmingas nuo pat pradžių. Juk miestai, to paties Sloterdijko žodžiais, yra „pastatyta žiniasklaida“, kitaip tariant, jeigu žmogus, stebėdamas kūrinį, yra toks aktyvus, koks jis yra realiame gyvenime, tai toli gražu nereiškia, kad jis yra aktyvus (nes jis nėra aktyvus realiame gyvenime). Galima manyti kitaip: galbūt menas – ne tik Groupe Dunes kūrinys, bet apskritai interaktyvus menas – atvirkščiai, stengiasi pakeisti kasdienybėje įprastą pasyvų būvį?..

Vis dėlto

įtraukdamas į savo žaidimą menininkas ne tiek paskatina žiūrovo aktyvumą, kiek sukuria aktyvumo iliuziją, iš tiesų priversdamas žaisti pagal savo žaidimo taisykles, judėti ribotame tinklelyje. Galiu judėti ŠMC salėje, bet tarp mano nekontroliuojamų vaizdų ir uždaroje erdvėje. Atrodo, kad vadinamieji „interaktyvūs“ kūriniai tariasi išsprendę neišsprendžiamą problemą. „Interaktyvumas“ atrodo tokia pati klaidinanti sąvoka kaip ir „vartotojiškumas“ visuomenėje, kurioje, kaip manė Guy Debord’as, iš tiesų žmonės tik įsigyja, bet nemoka vartoti.

Betgi aktyvumo kaip iliuzijos suvokimas nemenkina Groupe Dunes kūrinio žavesio.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 25 
0:40:45 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba