ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-07-02 nr. 755

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (41) • SIGITAS PARULSKIS. Daiktai (1) • VALDAS KILPYS. Atostogos (40) • Mums rašo BIRUTĖ JANULEVIČIŪTĖ-IVAŠKEVIČIENĖ. KlausimasVITALIJA BOGUTAITĖ. EilėsANDREJ BESPALOV. Būti suvereniam – vadinasi, būti europiečiuCHRISTOPHER HOWSE. Kai šaukiamasi kerštoANDRIUS MARTINKUS. Pašaukimas (2) • DALIA BUFAITĖ. Bajorų Jančiauskų giminė iš ViduklėsSIGITAS GEDA. Karalienės sekretai (15) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Kičo sąvokaVLADIMIR MIKUŠEVIČ. EilėsAUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (7) (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Karolio Europa ir jos slinktys (3) • Su tarptautinio folkloro festivalio "Baltica" kūrybinės grupės vadove VIDA ŠATKAUSKIENE ir jos pavaduotoja JŪRATE ŠEMETAITE kalbasi Juozas Šorys. Tautų sūkurio žiežirbos (9) • RASA ŽIEMYTĖ. DruskaAUKSĖ KAŠKONAITĖ. Likimo 5-1SIMON CARMIGGELT. Nuostabus atsitikimasLAIŠKAI (64) •

Karolio Europa ir jos slinktys

GINTARAS BERESNEVIČIUS

[skaityti komentarus]

Einhard. Karolio Didžiojo gyvenimas. Lotynišką tekstą parengė ir į lietuvių k. vertė M. Čiurinskas. Įvadą ir paaiškinimus parašė R. Petrauskas. V.: Aidai, 2005. 128 p.

Nedidelė knygelė, taupiai sutelkianti atmintį apie moderniosios Europos ištakas. Pirmojo Karolio Didžiojo biografo kūrinys, dar neatitolęs nuo aprašomojo meto ir aprašomojo didžiavyrio. Norint suprasti, kas šiandien darosi Europoje, knyga, matyt, pravarti ne tik viduramžių specialistams. Vadovėliuose Karolio imperija rodosi galinga struktūra, ypač žvelgiant į žemėlapius; bet amžininko žvilgsnis liudija, kiek ji visą laiką klibėjo ne tik pakraščiuose. Šitą Europą montavo imperatoriaus kalavijas ir popiežius, instrumentarijus toks, koks buvo, o Karolis, tikrai Didysis ne viena šio žodžio prasme (būdamas 7 pėdų ūgio, amžininkams turėjo atrodyti kaip milžinas), kūrė Europą iš labai simboliškos vietos – Austrazijos. Tai jam leido atlikti sintezę, matyt, ir savo galvoje, ir istorijoje. Kaip įvade rašo Rimvydas Petrauskas, "Karolingų kilmė iš Austrazijos, t. y. etnine prasme germaniškai-romaniškai mišrios teritorijos tarp Maaso ir Reino, buvo lemtinga. [...] Iš šios teritorijos ekspansiją pradėję Karolingai, ją išplėtojo įvairiomis kryptimis, kol pagaliau Karolis Didysis germanišką ir romanišką Europą suvienijo į vieningą politinį darinį" (p. 10). Galima sakyti, didžiosios ir senosios dabartinės Europos Sąjungos valstybės įeina į Karolio Didžiojo imperijos plotą. Be Didžiosios Britanijos. Čia ir iš senojo centro paveldėti antagonizmai, dėl kurių kildavo karai, ir dabartinis europinis solidarumas. Irgi kiek antagonistinis, nes Karolio imperija nebuvo monolitas. Tačiau būtent Karolis sukūrė Europą kaip tokią, iki pat šių dienų. Tik kodėl galingasis Karolio žygis per Europą ar greičiau žygių virtinė neinkorporavo aisčių ir rytų slavų žemių, nors pasiekė vakarų ir šiaurės slavus, Panoniją etc.? Kaip ir Romos imperijos atveju, aisčiai liko už imperijos ribų.

Būtent šiuo aspektu ir norėtųsi žvilgtelėti į šią, pirmąją, Karolio Didžiojo biografiją.

Karolis Didysis per 43 valdymo metus apsčiai kariavo – nuo Italijos iki saksų – ir niekaip neprisikasė iki mums įdomių vietų (nors buvo prie jų priartėjęs per žvirblio žingsnį), tai sąlygiškai labai greitai padarė danai, kurie Kurše turėjo reikalų ir kurių žygiai siekė baltų žemes, arba anglosaksų prekybininkai, fryzai pirkliai. IX a. Šiaurės Europa baltus jau buvo atradusi, ir kontaktai, sprendžiant iš Vulfstano ir Adomo Brėmeniečio, buvo jei ne intensyvūs, tai bent jau nuolatiniai. Bet Karoliui visa ta "naujoji Europa" tikrai nerūpėjo, apie aisčius jis šį tą žinojo, taip pat jeigu prisikasė iki saksų ir Lenkijos, tai turėjo būti bent girdėjęs apie prūsus. Ten jis nelindo. Gal todėl, kad pirmiausia turėjo aibę skubių reikalų savo imperijoje, kuri, kaip matyti, nuolat braškėjo per siūles ir nebuvo monolitas, o tik nukariavimų zona. Viena Einhardo frazė gražiai ir taikliai apibūdina priežastis, dėl kurių apskritai lįsta į kitas teritorijas ir rengti karo žygiai. Žinodami, kad tuose žodžiuose yra tiek strategijos, tiek ideologijos dalykų, vis dėlto pacituosime priežastis, dėl kurių Karolis kariavo prieš saksus: saksai išpažino pagonybę, laikėsi savo klastingų įstatymų, bet "prisidėjo ir kitos priežastys, bet kada galėjusios sudrumsti taiką: juk mūsų ir jų sienos, išskyrus nedaugelį vietų, kur arba esantys didesni miškai, arba kalnagūbriai aiškia riba skiria vienų žemes nuo kitų, beveik visur susisiekia lygumoje. Ten niekada nesiliovė abipusės žudynės, grobimai ir padegimai. Dėl jų frankai buvo tiek įniršę, kad manė, jog verta [...] pradėti prieš juos atvirą karą" (p. 49). Tas 33 metus vykęs žiauriausias karas baigėsi žudynėmis, deportacijomis ir okupacija, saksų krikštu ir susivienijimu į vieną tautą su frankais. Karolio žiaurumai krikštijant saksus gerai žinomi, bet dabar mums įdomu, kodėl stojama prieš saksus – pasirodo, dėl ilgos atviros lygumų sienos. Einhardas, matyt, perduoda visuotinį Karolio karių įsitikinimą – mes turime ką veikti čia, imperijos viduje, o tai, kas už kalnagūbrių ir girių, ne mūsų reikalas. Tik vėliau, apie 1000-uosius, Šventosios Romos imperatoriams parūpo krikšto reikalai ir šiauriau bei ryčiau Lenkijos, gal didele dalimi dėl to, kad jotvingių ir kitose Baltijos gentyse jau ėmė stipriai veikti stačiatikiai, eidami iš rytų. Bet tai dar tik bus, o kol kas frankai per girias nesiveržė. Bent jau be reikalo. Panašiai ir antikinės Romos imperatoriai, kurie į Germaniją pernelyg giliai nelindo būtent dėl girių veiksnio ir savo germaniškąsias provincijas lipdė apie Reiną ir Maasą, Mozelį, t. y. palei didžiąsias upes, lengvinančias susisiekimą. O baltus iš pietų ir rytų saugančias girias jie laikė nepereinamomis, tai buvo pakankamas pretekstas pro jas nesiveržti. Lygiai tos pačios girios augo ir vikingų laikais, o švedai ir danai su prūsais, kuršiais ir šiek tiek su lietuvių protėviais ryšius tikrai palaikė, tik tie ryšiai vėl ėjo upėmis – Priegliumi, Nemunu, Dauguva ir, žinoma, Dniepru. Taigi baltus nuo Europos teigiamos ar neigiamos įtakos patikimai saugojo girios, Romos laikais legionai pro jas skverbtis ūpo neturėjo, o pirkliai išlaviruodavo vandens keliais.

Na, o pats Karolis, tęsdamas ilgalaikį karą su saksais, dar spėja sulakstyti į atskilusias ar sukilusias žemes – Pirėnus, kur susiduria su baskų pasalomis, Bretanę, Italijoje kaunasi su langobardais ir puola atskirus miestus, kariauja Bavarijoje, vėliau – su slavais, save vadinančiais velatabais, – jie gyvena pietiniame Baltijos jūros krante, "kur įsikūrę slavai bei aisčiai bei įvairios kitos tautos" (p. 61). Tačiau prie Baltijos pietinio ar, mūsų supratimu, rytinio pakraščio jis nesiartina, lygiai kaip ir nesidairo į šiaurinę pakrantę, pasikakindamas velatabų sutriuškinimu. Taigi Karolis su savo karvedžiais, nors ir juda nuo Pirėnų iki Lenkijos ir nuo Bretanės iki Panonijos, su Baltiją supančiomis gentimis į konfliktus nesivelia. Kas jam trukdo? Girios? Per daug reikalų ir taip? Baimė atitrūkti nuo pagrindinių stovyklų ir miestų, per giliai įsiveržti? Ar tiesiog jo, kaip kad Aleksandro Makedoniečio, nevedė šventasis paklaikimas įsiveržti iki pačių oikumenos pakraščių ir juos užvaldyti? Šiaip ar taip, pakariavęs su slavais, aisčių jis neliečia. Nepasiekia ar laiko tokį siekinį netikslingu? Negali užtikrinti patikimo užnugario ir komunikacijų? Greičiausiai čia ir slypėtų esmė, tikriausiai aisčiai jam nepasirodė silpni. Jis jau buvo prie pat, bet ūpo pamėginti neparodė. O gal parodė? Mat Einhardas, aprašydamas Karolio nukariautas valstybes ir šalis, teigia barbarų gentis, jo pajungtas ar priverstas mokėti duoklę, gyvenus "Germanijoje tarp Reino ir Vyslos upių, Okeano ir Dunojaus". Okeanu čia pagal antikinę tradiciją vadinama Baltija. Su velatabais, sorbais, abodritais (obodritais), bohemais susidūrė kare. "Kitas, kurių yra daug daugiau, privertė pasiduoti" (p. 67). Galime vaizduotis žemėlapį ir brėžti linijas nuo Baltijos iki Dunojaus, – aisčiai čia galėjo pakliūti, galėjo ir nepakliūti. Su jais jis nekariavo tiesiogiai, bet duoklės galėjo pareikalauti. Deja, aiškaus liudijimo apie kokį nors Karolio Didžiojo kontaktą su aisčiais neturime. Juos dengė kitos gentys, slavai, avarai, galų gale – girios. Arba jie tiesiog atsipirko simboline pagarbos dovana, vienkartine duokle, kuri galėjo leisti biografui ramiai sau ir palikuonims tarti: "privertė pasiduoti". Vien lietuvių kalbos žodis "karalius", kilęs iš Karolio vardo, mažų mažiausiai gali liudyti, kad lietuvių protėviai buvo nemažai apie jį girdėję. Einhardas apie šias gentis tarp Vyslos, Baltijos ir Dunojaus kalba miglotai. Obodritai – galima sakyti, prūsų vakariniai kaimynai, Lenkijos teritorijas Karolis irgi užgriebė, o kas tie velatabai, nors ir sutriuškinti, bet, matyt, pristabdę Karolio judėjimą į slavų žemes, taip pat link aisčių, irgi sunku pasakyti. Šiaip ar taip, Karoliui neužgriebus aisčių tiesiogiai, vėlesniems Karolingams, daug mažiau pajėgiems, jie juolab liko neprieinami dar kelis šimtus metų. "Atitolę nuo Europos" už savo girių. Jų laimei ir vėlesniųjų kartų kartėliui.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


62249. Mantas :-) 2006-08-15 11:44
Idomus gan straipsnis :) tik galejo buti dar buti aprasyta biografija apie pati karoli :]

69905. Auguste2006-12-10 11:34
labas

172385. mode :-) 2009-10-13 18:26
idomus straipsnis bet nebuvo aprasyta kodel karoli didyji vadino didziuoju gal jus kas nors man paakisit kodel?

Rodoma versija 31 iš 32 
0:39:36 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba