ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-07-02 nr. 755

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (41) • SIGITAS PARULSKIS. Daiktai (1) • VALDAS KILPYS. Atostogos (40) • Mums rašo BIRUTĖ JANULEVIČIŪTĖ-IVAŠKEVIČIENĖ. KlausimasVITALIJA BOGUTAITĖ. EilėsANDREJ BESPALOV. Būti suvereniam – vadinasi, būti europiečiuCHRISTOPHER HOWSE. Kai šaukiamasi kerštoANDRIUS MARTINKUS. Pašaukimas (2) • DALIA BUFAITĖ. Bajorų Jančiauskų giminė iš ViduklėsSIGITAS GEDA. Karalienės sekretai (15) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Kičo sąvokaVLADIMIR MIKUŠEVIČ. EilėsAUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (7) (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Karolio Europa ir jos slinktys (3) • Su tarptautinio folkloro festivalio "Baltica" kūrybinės grupės vadove VIDA ŠATKAUSKIENE ir jos pavaduotoja JŪRATE ŠEMETAITE kalbasi Juozas Šorys. Tautų sūkurio žiežirbos (9) • RASA ŽIEMYTĖ. DruskaAUKSĖ KAŠKONAITĖ. Likimo 5-1SIMON CARMIGGELT. Nuostabus atsitikimasLAIŠKAI (64) •

Kai šaukiamasi keršto

CHRISTOPHER HOWSE

[skaityti komentarus]

Kardinolui Manningui pareiškus, kad badaujantis žmogus nevagia, jeigu iš savo artimo pasiima jam būtino maisto, nuvilnijo didis sąmyšis. Anot kardinolo, įgimta teisė į gyvybę ir maistą viršijo netgi nuosavybės įstatymus.

Tai buvo 1887 m., o Anglijos įstatymai buvo labai griežti brakonieriams ir visiems tiems, kurie savinosi kitiems priklausančius daiktus. Nuosavybę gynė rūstūs teisėjai ir policininkai. Manningo mintys nuskambėjo nelyg krikščionių socialistų svaičiojimai.

Iš tiesų Manningas tiesiog laikėsi tradicinio katalikiško mokymo. Paprasčiausiai katalikiškas socialinis mokymas XIX a. devintojo dešimtmečio anglams buvo visai nepažįstamas. Nesuprantamas buvo ir asketiško aristokratiškos išvaizdos kardinolo, Vestminsterio arkivyskupo netikėtas atsivertimas į katalikybę. "Vien mintis apie milijonus skurdžių, – 1840 m. krikščioniškojo socializmo pradininko F. D. Maurice’o seseriai rašė Manningas, – ir apie kietą ranką, kuri labdarą dažnai paverčia vargšų bausme, kelia pasibjaurėjimą".

Dar būdamas Čičesterio anglikonų arkidiakonas, Henry Edwardas Manningas paskelbė: "Dangaus akivaizdoje yra didžiulė nuodėmė, kai žmogus susikrauna sau turtus, naudodamasis savo artimo protine ir fizine jėga, ir manosi, kad, sumokėjęs jiems atlyginimą, jis bus sumokėjęs viską, ką yra jiems skolingas".

Lygiai tokios pačios idėjos pastebimos naujoje Romos kurijai priklausančios Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos neseniai išleistoje knygoje "Bažnyčios socialinės doktrinos sąvadas", kurios 426 puslapiuose gyvai dėstomi pagrindiniai jos punktai.

Tarsi tuometinio protestanto Čičesterio arkidiakono prieš šimtą šešiasdešimt metų paskelbtų žodžių aidas, šis sąvadas labai aiškiai teigia, kad vargšai nusipelno daugiau nei labdaros: "Rūpindamiesi stokojančiais, atiduodame jiems tai, kas yra jų, o ne mūsų. Mes atliekame ne gailestingumo darbą, o sumokame teisingumo skolą".

Šie žodžiai nėra koks nors naujas Romos kardinolų išradimas. Tai žodžiai šv. Grigaliaus Didžiojo, žmogaus, pasiuntusio Augustiną Kenterberietį į Angliją krikščionybės skleisti. Jie užrašyti knygoje "Ganytojiška globa", kurią vėliau į anglų kalbą išvertė karalius Alfredas Didysis ir išplatino savo karalystės vyskupams.

Antrojo Vatikano Susirinkimo vyskupai sutarė. "To, kas jau priklauso teisingumui, – dokumente Apostolicam Actuositatem paskelbė vyskupai, – nedera siūlyti kaip labdaros dovaną". Iš tiesų, teisingumo pareiga suteikti maisto, gėrimo, drabužių ir prieglobstį Evangelijoje pagal Matą nurodoma kaip lemiamas Paskutinio teismo kriterijus. "Buvau alkanas, – Jėzus sako išmestiesiems į pragarą, – o jūs manęs nepamaitinote".

Kiekvienas moksleivis iš vaikiško katekizmo žinojo, kad dvi iš keturių nuodėmių, kurios "šaukiasi dangaus keršto", yra vargšų engimas ir nesumokėjimas darbuotojui jo atlygio (kitos dvi yra tyčinė žmogžudystė ir Sodomos nuodėmė, tačiau apie jas čia nekalbėsime). Nieko nepadės, jei turtingieji apsimetinės nežinantys teisingumo pareigos – jie tuo gan greit įsitikins.

Sąvado principas dėl "universalios turto paskirties" (kad šis turtas tarnautų bendram labui) galioja tiek viešajai politikai, tiek privatiems planams.

Savo enciklikoje, kuria pažymėtos 100-osios didžiosios Leono XIII socialinės enciklikos metinės (Rerum Novarum, kuriai didelę įtaką padarė Manningas), popiežius Jonas Paulius II rašė: "Būtina sulaužyti užtvaras ir monopolijas, kurios tokią daugybę šalių palieka vystymosi paraštėse".

Jis rašė apie principą, o ne apie politines detales. Šis laiškas skirtas tiems, kurie gali daryti įtaką, kad, pavyzdžiui, būtų ištirta, ar Europos Sąjungos žemės ūkio politika nestabdo už jos sienų gyvenančių neturtingų žmonių gerovės augimo.

Ir, kalbant apie ES taikytinus principus, viena iš sąvade apibrėžtų aksiomų yra "subsidarumas". Galbūt kai kam ir nepatiks, tačiau tai puikus aštrus įnagis pernelyg išpūstai centralizuotai galiai nuleisti.


"The Daily Telegraph", 2005.VI.11
Vertė Kęstutis Pulokas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 30 iš 31 
0:39:33 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba