ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-07-02 nr. 755

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (41) • SIGITAS PARULSKIS. Daiktai (1) • VALDAS KILPYS. Atostogos (40) • Mums rašo BIRUTĖ JANULEVIČIŪTĖ-IVAŠKEVIČIENĖ. KlausimasVITALIJA BOGUTAITĖ. EilėsANDREJ BESPALOV. Būti suvereniam – vadinasi, būti europiečiuCHRISTOPHER HOWSE. Kai šaukiamasi kerštoANDRIUS MARTINKUS. Pašaukimas (2) • DALIA BUFAITĖ. Bajorų Jančiauskų giminė iš ViduklėsSIGITAS GEDA. Karalienės sekretai (15) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Kičo sąvokaVLADIMIR MIKUŠEVIČ. EilėsAUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (7) (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Karolio Europa ir jos slinktys (3) • Su tarptautinio folkloro festivalio "Baltica" kūrybinės grupės vadove VIDA ŠATKAUSKIENE ir jos pavaduotoja JŪRATE ŠEMETAITE kalbasi Juozas Šorys. Tautų sūkurio žiežirbos (9) • RASA ŽIEMYTĖ. DruskaAUKSĖ KAŠKONAITĖ. Likimo 5-1SIMON CARMIGGELT. Nuostabus atsitikimasLAIŠKAI (64) •

Būti suvereniam – vadinasi, būti europiečiu

ANDREJ BESPALOV

[skaityti komentarus]

Dabar tikriausiai nelengva rasti žmogų, kuris bent iš dalies nesutiktų su nuomone, kad Prancūzijoje ir Olandijoje žlugus referendumui dėl Europos Konstitucijos senajame pasaulyje susiklostė iš esmės nauja socialinė ir politinė padėtis. Europos ekspresas nuriedėjo nuo bėgių, kuriais, daugelio manymu, judėjo pastaruosius 50 metų.

Žurnalistai negaili jėgų, stengdamiesi kuo šmaikščiau apibūdinti susiklosčiusią padėtį. Bene labiausiai įsiminė žodelis "eurosumaištis". Kieno nuotaikas jis labiau atspindi? Greičiausiai reporterių brolijos, o ne balsavusiųjų referendume ir juo labiau ne rimtai bandžiusių prognozuoti jo rezultatus.

Šiuo požiūriu ypač iškalbinga vieno iš karščiausių suvienytos Europos apologetų André Glucksmanno nuomonė: jis dar balandžio pabaigoje "Libération" puslapiuose apie referendumą Prancūzijoje kalbėjo kaip apie iš anksto nesėkmei pasmerktą sumanymą (bent jau taip galėjai spręsti iš jo tono). Kaip pagrindinę būsimos nesėkmės priežastį jis nurodė beviltišką narcisizmą, būdingą tiek Konstitucijos šalininkams ir kūrėjams, tiek jos priešininkams. Pirmieji, netverdami džiaugsmu, kad prisideda prie to, kas, jų nuomone, nulemta pačios naujausių laikų istorijos, nesiteikia "platiesiems gyventojų sluoksniams" išaiškinti visko, kas akivaizdu jiems patiems. Antrieji įstrigo savo anachronistiškuose nacionalinio išdidumo jausmuose ir yra sukaustyti nesąmoningos "svetimųjų" iš Rytų Europos antplūdžio baimės.

Matyt, neatsitiktinai Glucksmanno leksikone sąvoka "narcisizmas" pasirodė tuo momentu, kai jis pabandė išreikšti savo nuojautas dėl būsimo referendumo nesėkmės. Kas yra visuotinio balsavimo dėl Europos Konstitucijos priėmimo procedūra, jei ne bandymas praktiškai įgyvendinti visuomeninės sutarties kaip naujos socialinės ir politinės bendrijos įkūrimo akto idėją? Ir kas galiausiai sukuria neįveikiamas kliūtis sudaryti tokią sutartį, jei ne jos potencialių dalyvių narcisizmas?

Narcisizmas – tai individualizmo apraiška, kuri yra individo prisirišimas prie savo individualumo, t. y. rūpinimasis savo nedalomumu, uždarumu, nepriklausomybe nuo kito ir atskirumu nuo jo. Narcisiško individualizmo idealas – Leibnizo monada, neturinti langų ir todėl nepajėgi ir nesiekianti jokios bendrystės.

Kiekviename vadovėlyje galime perskaityti, kad Hobbeso ir švietėjų "visuomeninė sutartis" – ne realus istorinis įvykis, o ideali konstrukcija, socialinės teorijos, skirtos valstybės atsiradimui ir jos esmei, paaiškinti elementas. Kad tokio įvykio kaip visuomeninės sutarties sudarymas niekada nebuvo, vadovėlių autoriai laiko savaime suprantamu ir jokių papildomų komentarų nereikalaujančiu dalyku. Nesiimdamas kalbėti vadovėlių autorių vardu, pasakysiu, kad, nepatyrusio skaitytojo požiūriu, visuomeninės sutarties realioje istorijoje niekada nebuvo todėl, kad tiesiog ji neįmanoma techniškai. Iš tiesų, kaip bent kiek daugiau žmonių gali priimti tvirtą ir neabejotiną sprendimą tokiu sudėtingu ir principiniu klausimu kaip perėjimas nuo "natūralios būsenos" prie valstybinės, ir dar nesant jokių žiniasklaidos priemonių?

Tai, regis, ne tik paaiškina referendumo Prancūzijoje ir Olandijoje nesėkmę, bet ir atskleidžia tokio būdo kurti vieningą Europą utopiškumą. Daugelis šių plebiscitų nesėkmės aiškinimų paremti būtent tokia logika, akcentuojant, kad dauguma piliečių nė nepasižiūrėjo į Konstitucijos tekstą, o kartais apskritai balsavo prieš visiškai kitus dalykus (pavyzdžiui, prieš tuo metu veikusios vyriausybės politiką). Galiausiai visą kaltę galima suversti ryšių su visuomene specialistų klaidoms ir nepalankiai vidinei konjunktūrai.

Bet galbūt tikrosios referendumo nesėkmės šaknys slypi giliau? Gal naują socialinę ir politinę bendriją sukurti pasitelkiant demokratinę visuomeninę sutartį apskritai neįmanoma, ne vien techniškai? Jei taip, tai šiuo atveju mes tapome didžiausios teorinės klaidos praktinių pasekmių liudininkais. Priešingai nei manė švietėjai, naujos socialinės ir politinės bendrijos atsiranda ne kaip visuomeninės sutarties sudarymo rezultatas. Visuomeninei sutarčiai, kaip demokratinei procedūrai, būtina tauta, tai yra tam tikra jau susiklosčiusi bendrija individų, turinčių valdžios įgaliojimus – kitaip tariant, galią – kaip tik dėl savo vienybės.

Kad ir kaip neįprasta apšviestam protui ši mintis, jam, matyt, vis dėlto teks susitaikyti, kad susitarti – kartu veikti nenaudojant prievartos vienam kito atžvilgiu – įmanoma tik esant jau susiklosčiusiai vienybei. Kontragentai vykdo sutartis veikiami išorinės jėgos, pavyzdžiui, moralinių nuostatų, vaikystėje nesąmoningai perimtų kultūrinių normų, gresiančių sankcijų ir bausmių arba gyvybinės būtinybės imtis bendrų veiksmų. Kitaip tariant, sutartis – tai antrinis vienijimasis, savanoriškai įtvirtinamas pirminės vienybės, atsiradusios nepriklausomai nuo susitariančiųjų valios, pagrindu.

Čia verta prisiminti, kad Hobbeso Leviatanas pasirodo su monarcho mantija. Tai yra nuo tos akimirkos, kai Hobbesas mano galįs kalbėti apie realiai funkcionuojančią žmonių bendriją, jis iš karto priverstas įvesti instituciją, esančią ne tik šioje bendrijoje, bet ir virš jos. Suverenas dėl nieko nesitaria su jam pavaldžiais bendrijos nariais. Hobbeso teorijos paradoksas tas, kad monarchija gimsta demokratiniu būdu. Bet juk būtybės, pajėgios sudaryti nors kokią sutartį, jau nėra "visų karo su visais" stadijos. Taigi Leviatanas turėjo gimti dar iki visuomeninės sutarties, kad ją įgalintų.

Dabartiniai suvienytos Europos teoretikai pasirodė esą nevėkšlos mokiniai Platono, kuris demokratijai skyrė tik kuklią ketvirtą vietą politinių persikūnijimų cikle. Didysis atėnietis puikiai suprato, kad demokratijos principas – toli gražu ne vienybė. Ji savo esme yra bendrystė, perėjusi į irimo ir nykimo stadiją, nepajėgi sukurti tikrojo sutarimo. (Kaip žinoma, tironija, pasak Platono, einanti po demokratijos, jokiu būdu nėra tikrasis vienybės, sutarimo ir visų prieštaravimų sutaikymo įsikūnijimas.) Ir pati demokratija atsiranda iš daugiabalsiškumo, atsidalijimo ir individualizacijos procesų, pradinės vienybės silpnėjimo. Labai iškalbingas tas faktas, kad kadaise Amerikos valstijos vienijosi iš esmės siekdamos atsiskirti nuo Britanijos imperijos, o Sovietų Sąjunga subyrėjo, vos tik tikroji demokratija buvo iškilmingai pripažinta vertybe.

Todėl nieko nuostabaus, kad "demokratiškiausiomis" tradiciškai laikomos Prancūzija ir Olandija pirmosios pastatė barikadas Europos integracijos lokomotyvo kelyje, gindamos savo individualumą. Tačiau vis dar lieka banalus klausimas: ar dviejų (kol kas) tautų priimtas sprendimas yra geras Europai apskritai? Ir ar apskritai galima kalbėti apie "Europą apskritai" kokiu nors kitu, ne tik geografiniu, požiūriu? Aptariant pastarąjį klausimą, netgi nesileidžiant į istorijos ir kultūrologijos subtilybes, galima tvirtai pasakyti, kad esminis šiuolaikinio europietiško identiteto elementas, tiek pačios Europos, tiek viso pasaulio akimis, yra būtent demokratija su visa jos apraiškų įvairove. Ir pirmiausia demokratija yra instituciškai įtvirtintas individualumo vertingumo pripažinimas, teisės būti kitokiam pripažinimas. Taigi, pasakę "ne" vieningos Europos Konstitucijai, prancūzai, nors ir nepademonstravo didelio sąmoningumo, parodė labai branginantys savo esatį, t. y. tai, be ko jie neegzistuotų kaip europiečiai. Šiame kontekste netgi nuogąstavimai dėl galimo senojo pasaulio susilpnėjimo Jungtinių Valstijų atžvilgiu atsiduria antroje vietoje. Europos susiskirstymas nė kiek nesumažina jos šansų išsaugoti vieno iš geopolitinio žemėlapio polių statusą. Galų gale daugiapolis pasaulis – tai ne šiaip pasaulis su daugeliu polių, o toks pasaulis, kuriame yra daugialypumo polius.

Taigi naujas devizas paskelbtas: "Vieninga Europa? – Contradiction creante!" (Pasibaisėtinas prieštaravimas.)


"Russkij žurnal", 2005.VI.8
Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 31 iš 32 
0:39:33 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba