ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-07-02 nr. 755

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (41) • SIGITAS PARULSKIS. Daiktai (1) • VALDAS KILPYS. Atostogos (40) • Mums rašo BIRUTĖ JANULEVIČIŪTĖ-IVAŠKEVIČIENĖ. KlausimasVITALIJA BOGUTAITĖ. EilėsANDREJ BESPALOV. Būti suvereniam – vadinasi, būti europiečiuCHRISTOPHER HOWSE. Kai šaukiamasi kerštoANDRIUS MARTINKUS. Pašaukimas (2) • DALIA BUFAITĖ. Bajorų Jančiauskų giminė iš ViduklėsSIGITAS GEDA. Karalienės sekretai (15) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Kičo sąvokaVLADIMIR MIKUŠEVIČ. EilėsAUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (7) (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Karolio Europa ir jos slinktys (3) • Su tarptautinio folkloro festivalio "Baltica" kūrybinės grupės vadove VIDA ŠATKAUSKIENE ir jos pavaduotoja JŪRATE ŠEMETAITE kalbasi Juozas Šorys. Tautų sūkurio žiežirbos (9) • RASA ŽIEMYTĖ. DruskaAUKSĖ KAŠKONAITĖ. Likimo 5-1SIMON CARMIGGELT. Nuostabus atsitikimasLAIŠKAI (64) •

Iš praeities (7)

Ankstyvasis pokaris. Vasaros

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Trys sesutės: Ingeborga, Aušrelė, Agnė

Atostogos, kol dar mokėmės pradinėje mokykloje, prasidėdavo sulig Agnės gimtadieniu, kurį švęsdavom gegužės 20 dieną Kalinausko gatvėje, jaukiame dviaukščiame name. Viršuje gyveno jos – Gregorauskų šeima, apačioje – Kymantaitės sesuo teta Genė su vyru ir dviem dukrom – arfininke Sigizmunda ir Ingeborga (aktorės Ingeborgos Dapkūnaitės motina), pusrūsyje – Regina, Gregorausko sesuo, meiliai vadinta teta Rene. Pas ją visuomet būdavom vaišinamos, žiemą būtinai arbata su "konfitiūrais". Kalbėdavomės apie knygas, mat teta metų metais dirbo geriausiuose Vilniaus knygynuose ir net jiems vadovavo, puikiai mokėjo lenkų kalbą, išmanė literatūrą.

Į Agnės gimtadienį rinkdavomės dar saulei šviečiant, dovanodavom jai tradicines tulpių su narcizais puokštes. Beje, sodelyje prie namo, kur vykdavo pirmoji gimtadienio dalis, mažose lysvelėse palei takelį taip pat augo tetų prižiūrimos tulpės ir narcizai; gražiai sutvarkytą ir aptvertą kiemą supo besiskleidžiančios alyvos, gožiamos išsikerojusių klevų. Ten buvo nepaprastai ramu ir šilta. Susėdusios ant žemų suolelių, žaisdavom "sugedusį telefoną", "dalijom žiedą", kalbėdavomės apie klasės reikalus. Paskui mus pakviesdavo į viršų, kur didelėj ir gražioj svetainėj, jau praalkusios, susėsdavom prie vaišių stalo. Pradžioj – užkandėlė, paskui – didelis sluoksniuotas juodos duonos džiūvėsių tortas su baltu grietinės kremu ir uogomis, kokį darydavo sumanios pokario šeimininkės. Visą puotą iš tapyto paveikslo ant sienos stebėdavo liūdna, tarsi ko gedinti juodbruva gražuolė tamsia suknia ir spindinčiu šliūbiniu žiedu ant piršto. Agnė sakė: kad ir kur pasitrauktum, – moteris iš tamsaus fono visuomet žiūrės tiesiai į tave. Kartą tame kambaryje ant sofos man teko nakvoti, ir aš visą naktį jutau tos moters žvilgsnį.

Valakampiai anuomet atrodė esą toli nuo Vilniaus. Miestas baigdavosi ties tuberkuliozės dispanseriu. Pradžioje ten važiuodavom trofėjiniu vokišku dviduriu opeliuku – mašinyte, kurią, įvažiavus į miško zoną, pusę kelio tekdavo stumti per smėlį. Vairuodavo dėdė Jonukas Girdzijauskas, senelis Izidorius stumdavo įrėmęs savo lazdą, o mes visi – kaip kas įstengė... Maždaug nuo 1947 metų mano tėvai kasmet nuomodavo kelis kambarius kokioj nors medinėj viloj ir išsiųsdavo visą šeimyną į mišką atostogauti. Ten mus (savų keturi, o kartais dar ir pusbrolis Rimgaudas) vieną vasarą globojo senelis Izidorius ir jaunutė raseiniškė šeimininkė Petrutė (netrukus ji ištekėjo už dėdės Jonuko). Geru oru gyvenimas Valakampiuose būdavo malonus ir įvairus. Ten išmokau pinti gėlių vainikus, rinkti uogas, džiovinti lapus ir žiedus herbariumams, o svarbiausia – iš arti įsižiūrėti ir pamilti gamtą.

Pamenu, per šiltą stiprų lietų senelis Izidorius liepdavo visiems išsirengti, išsimuilinti ir bėgti praustis po lietum, o paskui pastogėje surinktu vandeniu trinkti galvas. Lietingomis vasaromis senelis sename dubenyje mirkydavo pušų šaknis, o paskui, kai jos suminkštėdavo, iki baltumo nuskutęs, pindavo iš jų krepšius bulvėms ir grybams. Kartais eidavom uogauti, grybauti. Pamatę uogas, šaukdavom: "Mano pliacius", susiverdavom jas ant smilgų ir kiekvienas valgėm tiek, kiek prisiuogavom. Puodelyje parnešdavom namiškiams. Iš grybų ten daugiausiai augo slidūs, spygliais aplipę kazlėkiukai ir nesunkiai samanose pastebimi geltoni voveraičių pulkeliai. Po ilgo kelių dienų lietaus pušys pilkai apsamanodavo, bangom susiplakę spygliai gulėdavo takuose, o išlindę pušų šaknų gumbai buvo slidūs. Kankorėžiai ir šakelės, kuriuos rinkom krosniai kūrenti, buvo šlapi ir teko juos džiovinti pabėrus verandoje.

Laikas slinko lėtai, kankino nuobodulys. Kartais piešdavom verandoj, kartais skaitydavom savo daug kartų perskaitytas knygutes ir laukdavom saulės. Jai pasirodžius, supdavomės sūpynėmis iki pykinimo, laidodavom užmigusius drugelius duobutėse po stiklais, o vieną kartą – ir katės sudraskytą žvirbliuką, kurio plunksnos jau buvo praradusios žvilgesį... Vienas didžiausių malonumų buvo aukštuose storo fajanso puodeliuose sukti gogelmogelį priešpiečiams. Petrutė leisdavo įsimušti net po kelis trynius – tokie buvo laikai, kai niekas nedraudė valgyti saldumynų. Ten turėjom porą prieškarinių medinių šezlongų, iš naujo aptrauktų dryžuota baltarusiška drobe, pintą hamaką, kuriame man buvo liepta dieną miegoti po pušim. Ne tiek mėgau miegą, kiek gulėjimą tarp žemės ir dangaus, kai aplink tylu ir girdi tiktai mišką.

iliustracija
Valakampiuose. 1948

Tėvai atvažiuodavo tik sekmadieniais – šeštadieniais anuomet dirbta. Jie atrodė pablyškę, išvargę. Mama labai mėgo gulėti šezlonge, kuris jai tikriausiai priminė vasaras Panemunėje, senus draugus, gražų jų sambūvį.

Nors Neris buvo netoli, neatsimenu, kad pliažas mums būtų buvęs labai svarbus. Pamenu tik pirmą įspūdį: nuėjom prie upės ir pamatėm į krantą ištrauktą skenduolę. Aplink stovėjo keletas žmonių ir komentavo įvykį. Žolėje paguldyta apyjaunė moteris atrodė siaubingai – jos suknelė buvo prilipusi prie kūno, smėlėta, apsivėlusi maurais. Po to įvykio ilgai nenorėjau bristi į vandenį ir net rinkti geldelių vėriniui. O kitą sykį pati patekau į sūkurį ir tik didelėmis pastangomis užsiropščiau ant akmens. Vėliau, kai Tėvelis išmokė plaukti ir garlaiviu atplaukdavo mūsų kiemo draugai, pliažas pasidarė šiek tiek patrauklesnis.

Atostogos Verkiuose išliko atmintyje kartu su mistine atmosfera. Pasaulis, į kurį patekau, buvo anapus upės, nepažįstamoj vietoj ir labai skyrėsi nuo to, kokį pažinojau Valakampiuose. Tamsių galingų eglių miškas gaubė šešėliais ir vėsa. Didelis, nuo laiko patamsėjęs medinis namas su "salkomis" po aukštu stogu, kur mes, būrys vaikų, gyvendavome, buvo nuomojamas Marijono Gregorausko, Agnės tėvelio. Anuo metu ta vila priklausė tokiems senukams Sipavičiams, anksčiau prie Ariogalos turėjusiems dvarą. Prieš tai vilos savininke buvo lenkė Ćieńdzewicka, po karo ji išvyko į Lenkiją ir ten netrukus mirė. Prie to namo esančioje kamarėlėje, į kurią galėjai patekti iš holo, gyveno grafas Komaras, slėpęsis nuo išvežimo. Su juo bendravo tik teta Renė ir Gregorauskas, o mums tie seni žmonės mažiausiai rūpėjo.

Namas buvo tarsi pasistojęs ant kalnelio priešais antrąjį Valakampių pliažą. Nuo balkono jo pastogėje galėjai matyti ne tik Valakampių pliažą, bet ir nesibaigiančius Nemenčinės plento miškus, kurie vakaro žaroje degė raudoniu, užsėtus laukus, o apačioje, dešiniau – barokinę Trinapolio bažnyčią su vienuolynu, kairėje – malūną (dabar jame įsikūręs restoranas). Perėjus keliuką stovėjo kuklesni nameliai. Nusileidę dar žemiau – patekdavom prie upės. Jos vingyje nebuvo pliažų, tik maži, dažniausiai pavėsingi smėlio lopinėliai, rytais savo pliažiuke mes prausdavomės, o kai norėjom – maudydavomės.

Kalvarijos. Paėjęs už namo aukštyn, patekdavai į seną mišką, kuriuo vingiavo nuostabusis, apvaliais akmenimis grįstas Kalvarijų kelias su stacijomis. Visos stacijos buvo baltai tinkuotos, bet skirtingos, viena iš jų net dviaukštė. Jose ištapytas freskas žinojom atmintinai, visos buvo mūsų aptartos. Ant nediduko medinio barjero priešais tuos paveikslus visuomet gulėjo pavytusių laukinių gėlių puokštelės, kartais iš kankorėžių sudėliotas kryžius – tikros naivios meilės ir tikėjimo liudininkai. Eglių kankorėžiai grįstame kelyje atrodė lyg kokie ženklai tikintiesiems, lyg strėlės, rodančios kelią...

Sekmadieniais miškas iš pat ryto aidėdavo giesmėmis, ir mes bėgdavom žiūrėti procesijų. Marga žmonių minia lėtai judėdavo pirmyn. Priekyje eidavo vyresni kunigai, kiti nešdavo šventus paveikslus ir vėliavas; procesijos dalyviai būdavo įvairaus amžiaus, vieni eidavo apsiavę, kiti – basi, daugelis moterų ryšėdavo šviesias skareles, ir tas vaizdas man atrodė lyg gyva lietuvių klasikinės literatūros iliustracija. Lenkų ir lietuvių procesijos eidavo pakaitomis, skyrėsi ir jų giesmės. Manau, daugiausia procesijų esam matę vasaros pradžioje, gal per Sekmines.

iliustracija
Kalvarijų kelias

Kai buvau studentė, į tas vietas dažnai atvažiuodavom su Tėveliu ir svečiais. Kad ir iš kur būtų svečias – iš Rusijos, Estijos, Vokietijos ar Lenkijos, visuomet buvo vežamas į Vilniaus Kalvarijas, į Verkių rūmus (ten buvo rodomas rusų kareivių sušaudytas dvaro rūmų renesansinis plafonas), taip pat prie Žaliųjų ežerų, kur po maudynių būdavo geriamas šampanas. Užtat stacijų sprogdinimą išgyvenom ypač skaudžiai.

Cedrono upelis, vinguriuojantis per Verkių mišką, įtekantis į Nerį ir primenantis biblinius laikus, buvo nedidukas, bet sraunus. Dažnai ateidavom ant pakriaušio pasigėrėti vaizdu, pasiklausyti paukščių čiulbėjimo, pasiskinti gėlių. Ant nuostabiai gražaus skardžio virš Cedrono augo geltoni rakteliai, velnio taboka, žibutės. Aplinka nuteikdavo filosofiškai, ir mes, dešimtmetės, kalbėdavomės apie labai svarbius dalykus. Kartą Agnė, dažniau būdavusi tarp aktorių, tarsi imituodama savo mamą Kazimierą Kymantaitę, pasakė fatališku tonu: "Kai aš čia stoviu, mane traukia bedugnė". Aš net pašiurpau. Manęs bedugnė visiškai netraukė.

Agnės kerai. Kai suguldavom, – šiltomis naktimis miegodavom viršuje, balkone po stogu, nes kambaryje daužėsi žiurkės, kurių labai bijojom, – Agnė mėgdavo pasakoti pasakas. Šviesdavo mėnulis, žibėdavo žvaigždės, palėpėj šnarėdavo naktiniai paukščiai. Jos pasakos dažniausiai būdavo baisios: tai vyriškis (vėliau paaiškėja, ten būta velnio) nešasi po pažastim karstą, užkliūva už akmens, karstas atsidaro, iš jo iškrenta numirėlis, arba vėl – girdisi lašant, atidaro žmogus spintą, ogi žiūri – ten auka kabo ir iš jos laša kraujas... Aš maldaudavau nebepasakoti, pradėdavau bijoti net kailinių, kuriuos būdavom užsimetusios ant antklodžių, net pačios Agnės. Bet jai mano baimė patikdavo, dar labiau įaudrindavo vaizduotę.

Nusileidus nuo kalnelio, upės terasoje, buvo didelė vešli pieva. Viename jos gale augo į fontaną panašus aukštas raugerškio krūmas. Taigi sugalvojom ten vaidinti "Bachčisarajaus fontaną". Režisieriaus mums nereikėjo – visas mizanscenas, visus pa mokėjom atmintinai, nes visus operos ir baleto spektaklius matėm ne po vieną kartą. Natūralu, kad tamsiaplaukė juodaakė Agnė turėjo būti aistringa pavyduolė Zarema, o aš – kukli pagrobtoji lenkaitė Marija, neseniai atvežta į haremą. Iš pradžių viskas eidavosi neblogai, bet kai Agnė kerštu degančiomis akimis, ištiesusi į mane rankas, pradėdavo artintis smulkiais žingsneliais (žinojau, kad finale turi mane nudurti), aš, ne savo balsu šaukdama, pasileisdavau per pievą. Kitą dieną – vėl iš naujo vaidindavom.

Name gyveno senukai, kurie mumis rūpinosi; valgomasis buvo pirmame aukšte, ten jie mus ir maitino. Agnės tėvelis su jos teta Rene atvažiuodavo sekmadieniais, atveždavo ko nors skanaus, bet į mūsų įprastinį gyvenimą nesikišdavo. Mes ten tikrai turėjom visišką laisvę.

Garlaiviai. Beje, kartkartėmis upe praplaukdavo balti garlaiviai. Jų buvo trys – "Spartakas", "Sakalas" ir "Salomėja Nėris"... Visi trys – vos gyvi. Rusakalbiai jūreiviai keikdavosi, jeigu laivas užplaukdavo ant sausumos. O tokių vietų Neryje buvo ne viena. Ilgom lazdom jie bandydavo kuo greičiau atsistumti nuo sausumos, kol laivas neįklimpo į smėlį. Dažnai prašydavo keleivius iš vienos pusės persėsti į kitą, paskui atvirkščiai. Mes, vaikai, plaukiantys į savo vasarvietę, mėgdavom sėdėti denyje ant baltų medinių kėdučių, žiūrėti į pro šalį slenkančius krantus ir jausti, kaip karštą vasaros dieną spjaudosi garlaivio ratas, sukantis vėsų upės vandenį.

Vietiniai gyventojai apačioje turėjo valtis ir retsykiais perkeldavo vieną kitą žmogų. Beje, tokių keltininkų buvo ir Vilniuje, ir visame upės take. Paskui pradėta statyti tiltus ir valtininkai dingo.

Atostogos vaikystėje atrodydavo begalinės. Laikas slinkdavo taip pat lėtai kaip ir tas garlaivis, pūškuojantis prieš srovę. Į vasaros pabaigą pradėdavom ilgėtis mokyklos.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


112650. vidas :-) 2008-03-22 09:05
Paprasta ir nuosirdu. Aciu

182068. kareivis :-( 2010-02-04 17:31
saunu kad parasete tik mazai tikrai buvo malonu skaityt nes dokiuosi lietuvos praeitimi

Rodoma versija 31 iš 32 
0:39:30 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba