ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-07-02 nr. 755

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (41) • SIGITAS PARULSKIS. Daiktai (1) • VALDAS KILPYS. Atostogos (40) • Mums rašo BIRUTĖ JANULEVIČIŪTĖ-IVAŠKEVIČIENĖ. KlausimasVITALIJA BOGUTAITĖ. EilėsANDREJ BESPALOV. Būti suvereniam – vadinasi, būti europiečiuCHRISTOPHER HOWSE. Kai šaukiamasi kerštoANDRIUS MARTINKUS. Pašaukimas (2) • DALIA BUFAITĖ. Bajorų Jančiauskų giminė iš ViduklėsSIGITAS GEDA. Karalienės sekretai (15) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Kičo sąvokaVLADIMIR MIKUŠEVIČ. EilėsAUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (7) (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Karolio Europa ir jos slinktys (3) • Su tarptautinio folkloro festivalio "Baltica" kūrybinės grupės vadove VIDA ŠATKAUSKIENE ir jos pavaduotoja JŪRATE ŠEMETAITE kalbasi Juozas Šorys. Tautų sūkurio žiežirbos (9) • RASA ŽIEMYTĖ. DruskaAUKSĖ KAŠKONAITĖ. Likimo 5-1SIMON CARMIGGELT. Nuostabus atsitikimasLAIŠKAI (64) •

Pašaukimas

ANDRIUS MARTINKUS

[skaityti komentarus]

Pabaiga. Pradžia Nr. 24

Įtrauktieji į totalitarinės sistemos tinklą mano, tiksliau, yra šventai įsitikinę, kad, kaip pasakytų Hegelis, pasaulis yra toks, koks ir turi būti. Absoliuti dauguma tų, kurie yra nepatenkinti egzistuojančiu politiniu, socialiniu arba kultūriniu status quo, dažniausiai yra nepatenkinti ne status quo apskritai, bet ta vieta, kuri jiems teko egzistuojančiame status quo. Kitais žodžiais, jeigu jie galėtų vartoti tiek ir taip, kiek ir kaip vartoja dabartinio status quo privilegijuotieji, tie, kuriems pasisekė prisitaikyti, lankstieji ir apsukrieji, jie tikriausiai nekeltų jokių pretenzijų šiam status quo. Laidos à la "Stilius" ir blizgantys žurnalai jiems rodo, kaip reikia gyventi. Ir dauguma jų, dabartinio status quo atstumtųjų, nuolankiai, kaip tikri vergai, linksi galvomis ir pritaria: "Taip, iš tikrųjų gyventi reikia štai taip". Jie taria savo fiat vartotojų visuomenės ideologijai ir pavydi tiems, kuriems vartoti sekasi geriau. Norint būti geru vartotoju vartotojų visuomenėje, reikia būti geru konformistu ir apsukriu prisitaikėliu. Bet ne kiekvienas turi tam įgimtų gebėjimų, kitaip sakant, ne kiekvienas gali pasigirti turįs tam talentą. Globali totalitarinė sistema, pasaulinio kapitalo imperija ir visagalė, visur besismelkianti rinkos viešpatija skatina ieškoti tik šio – prisitaikymo talento ir jį puoselėti. Visi kiti talentai paskelbiami už įstatymo ribų arba ištremiami į getus. Svarbiausia – prisitaikyti, būti lanksčiam, "nebijoti keistis" (dar viena madinga nūdienos klišė) ir bėgti konkurencijos lenktynėse. Bėgti, bėgti, bėgti, kad galėtum vartoti, vartoti, vartoti...

Pašaukimas yra įtrūkimas totalitarinės sistemos monolite. Jausti pašaukimą ir, svarbiausia, būti jam ištikimam reiškia būti disidentu, metančiu iššūkį rinkos totalitarizmui ir vartojimo ideologijai. Būti ištikimam savo pašaukimui reiškia nesižavėti talentu prisitaikyti, o prisitaikėlių nelaikyti didvyriais ir nesekti jais, bet eiti savuoju keliu, vieninteliu, kuris yra tavo. Šio rašinio epigrafas neatsitiktinai paimtas iš "Voldeno", parašyto žmogaus, ypač uoliai saugojusio, pasakysiu "senamadiškai", savo sielos tyrumą ir, siaučiant laukiniam kapitalizmui, 1854 metų liepos 4-ąją, kai jauna Amerikos valstybė šventė Nepriklausomybės dieną, palikusio Masačusetso valstijos Konkordo miestą, taigi palikusio "civilizaciją" ir apsigyvenusio miške prie Voldeno ežero. "Aš išėjau į mišką todėl, kad norėjau gyventi išmintingai, turėti reikalą tik su esmingais gyvenimo faktais ir įsitikinti, kad jis gali mane kažko išmokyti ir kad prieš pat mirtį nepasirodytų, jog išvis negyvenau. Aš nenorėjau gyventi netikro gyvenimo..." Henry Davidas Thoreau nenorėjo gyventi ne savo gyvenimo. Jis norėjo gyventi gyvenimą, kuriam buvo pašauktas Dievo arba gamtos, bet tik jokiu būdu ne laisvosios rinkos. Jis norėjo gyventi ir užsiimti tuo, kuo nori ir reikia, o ne tuo, ko kažkas iš jo nori ir kažkam iš jo reikia. O globali totalitarinė sistema – tiek komunistinė, tiek kapitalistinė – formuoja tokį žmogų, kokio reikia sistemai, o ne pačiam žmogui, ir didžiausias bei galutinis sistemos laimėjimas būna tada, kai žmogus įtiki, kad tai, ko reikia sistemai, yra ir jo paties poreikis. Sistema formuoja žmogų, kokio reikia valstybei, partijai, tautos vadui, ideologijai, rinkai, darbdaviui, o tą sielos dalį, kurioje kadaise, šiais laikais paprastai vaikystėje, gimdavo pareiškimai "aš noriu būti tuo arba tuo", sistema bando numarinti, skelbia ją esant už įstatymo ribų ir inkriminuoja jai nedovanotiną prabangą, tinginystę, tuščią laiko švaistymą. O juk laikas – pinigai. Arba bando sudarkyti tą švelnų dvasinį audinį ir išprievartauti tai, kas tebėra tyra ir nesuteršta. Jei tai pavyksta, girdime vaikus sakant: "Aš noriu būti bankininku" arba "Kai užaugsiu, būsiu politikas". Tačiau apskritai vaikų ir kai kurių psichinių ligonių sielos yra laisvės salos nelaisvės vandenyne. Jų (vaikų ir bepročių) laimei, sistema šioms gyventojų kategorijoms yra palyginti tolerantiška, nes bepročiai yra fiziškai arba morališkai izoliuoti, o vaikai vis vien bus socializuoti, t. y. taps sistemos dalimi. Tačiau kol vaikai yra vaikai, sistema jiems gana atlaidi. Tik pažiūrėkime į vaikų piešinius ir kitus darbelius – kokie tie mūsų vaikai kūrybingi. "Užsidirbk pragyvenimui ne verslu, ne prekiaudamas, bet žaisdamas", – rašė Voldeno atsiskyrėlis. Pats Jėzus sakė, kad dangaus karalystė priklauso vaikams. Deja, socializacijos procesas dažnai būna atvirkščiai proporcingas kūrybiškumui.

Pašaukimas yra rezistencijos židinys kapitalo imperijoje. Būti ištikimam savajam pašaukimui reiškia apsispręsti kovoti rezistencinę kovą, kai aukštasis mokslas tampa mokamas, o turėti universiteto diplomą yra svarbiau negu būti sąžiningu žmogumi, kai rinka diktuoja savo poreikius, o valstybė kartu su darbdaviais skaičiuoja, kiek ir kokių specialistų jai ateityje reikės. Bet kai kurių specialistų sistemai apskritai nereikia ir ji juos toleruoja tik iš inercijos arba todėl, kad laiko juos apgailėtinu anachronizmu, pavyzdžiui, filosofų. Būti ištikimam savajam pašaukimui reiškia eiti savuoju keliu, kai labai daug žmonių Lietuvoje ir kitur sėdi ne savo vietose ir lenda ten, kur jiems nederėtų kišti nosies. Politika, teisė ir medicina – tai tik kelios sistemos privilegijuotos (o gal reikėtų sakyti "nuskriaustos") sritys, kenčiančios dėl tikro pašaukimo stokos. Štai vienas autorius ketvirtajame šių metų "Kultūros barų" numeryje labai taikliai rašo: "Lituanistės antrakursės per seminarą neištvėrusios šūkteli: "Mes neskaitėme ir neskaitysime tų eilėraščių..." Filosofijos studentas, "parašęs" kursinį apie Nietzsche, prisipažįsta neskaitęs mąstytojo nė eilutės... Medicinos studentai gąsčiojasi kraujo ir, vienos kolegės dėstytojos žodžiais, tiesiog nekenčia sergančio žmogaus... Tai ne kurioziškos išimtys, tai tampa kasdienybe, kurią suformavo statistinė bendrojo priėmimo sistema. Nepakliuvę į ekonomiką atėjo studijuoti filologijos ar filosofijos. Negavę pakankamai balų, kad įstotų į teisę, pasirinko mediciną, nes tai "irgi prestižinė specialybė". Prisitaikėliškumo ideologija į jaunas galvas spėjo įkalti mintį, kad aukštojo mokslo baigimą liudijantis popierius (o būtent tai, esant tokiai ideologijai, ir yra diplomas) yra būtinas siekiant sėkmingai prisitaikyti. Bet pašaukimas ir pinigai tarpusavyje nedera kaip Dievas ir Mamona. Patikimas būdas sužinoti, ar žmogus turi pašaukimą vienai arba kitai veiklai – pasiūlyti jam kitą daug geriau apmokamą darbą ir pažiūrėti, ar jis puls "keisti kvalifikaciją". Jei politika ir teisė būtų gausiau apdovanotos tikru pašaukimu, korupcijos problema būtų ne tokia aktuali.

Pareigos skirstomos į pareigas sau ir kitiems. Šiuo požiūriu pašaukimas pirmiausia yra pareiga sau. Pašaukimas yra asmenybės branduolys, kvietimas būti asmenybe, kvietimas būti laisvam. Kadangi pašaukimas yra pareiga ir ištikimybė sau ir kadangi jis santykiauja su pinigais geriausiu atveju kaip su kažkuo labai jam išorišku ir, palyginti su juo, menkaverčiu, pašaukimas niekada negali būti pašaukimu parsiduoti. Šiuo požiūriu prostitucija teisingai yra laikoma šiuolaikine vergystės, t. y. kraštutinio laisvės nebuvimo, forma ir tikrai neatsitiktinai yra minima kartu su prekyba žmonėmis. Tačiau kūno pardavimas yra tik akivaizdžiausia prostitucijos forma. Globalinėje totalitarinėje sistemoje, kur viskas perkama ir parduodama, kur viešpatauja kapitalas ir kur laisva yra nebent rinka, prostitucija kaip parsidavimas yra totalinis, visuotinis reiškinys.

Pašaukimas yra šaukimas į laisvę, o viskas, kas nėra pašaukimas, yra nelaisvė, lemtis, pagoniškas fatumas: "Kiekvienas takas, išskyrus tavąjį, yra lemties takas". Kadaise judaizmas ir krikščionybė iškovojo žmogui autonomiją gamtos akivaizdoje. Nuo tada žmogus stovėjo priešais Dievą ir nebebuvo amžinojo sugrįžimo mito įkaitas, kartu su savo dievais pasmerktas kasmet vaidinti gyvenimo ir mirties dramoje, tame nuolatiniame kosminiame to paties pasikartojime. Krikščionis yra pašauktasis par excellence, gavęs neįkainojamą laisvės dovaną, dėl kurios tūkstančiai grandinėmis sukaustytų romėnų kalėjimuose artėjančios kankinystės laukdavo kaip galutinio išvadavimo. Krikščionio pašaukimas yra iššūkis pasaulio išminčiai ir brutaliai jėgai, griežtas "ne" konformizmui ir prisitaikėliškumui. Neatsitiktinai postkrikščioniškoji kultūra pašaukimą laiko pavojingu religinės sąmonės recidyvu. Tai, ką naujoji pagonybė kaip apgailėtiną laisvės imitaciją perša vietoj pašaukimo, yra gyvenimo stilius ir pomėgis. Jei esi klusnus rinkos vergas, tau leidžiama įsiverti auskarą į ausį, nosį arba bambą, rinktis santuoką arba partnerystę ir partnerių – tiek lytinių, tiek apskritai gyvenimo – skaičių. Jei esi klusnus rinkos vergas, laisvomis nuo darbo valandomis tam, kad įsivaizduotum, jog esi laisvas ir "originalus", tau leidžiama kultivuoti kokį nors pomėgį, pageidautina, brangesnį, pavyzdžiui, kolekcionuoti batus, medžioti Afrikoje arba laikyti savo bute smauglį.

Pašaukimas yra šaukimas į laisvę, todėl naujoji pagonybė skelbia jam karą. Senosios pagonybės pasaulis buvo persmelktas dievų, dvasių ir protėvių veiklos, o naujosios pagonybės pasaulis yra totalitarinė kapitalo ir rinkos sistema, daug nepalankesnė žmogaus laisvei už senąją mitologinę pasaulėjautą. Kalbu apie laisvę, o ne apie pasileidimą, kuris dažnai siūlomas vietoj laisvės. Anksčiau žmogus manė, kad natūralu keltis saulei tekant ir gulti saulei leidžiantis, o šiandien žmogus mano, kad natūralu turėti nuosavą namą, naują automobilį, apvalią sumą banke, o atostogas leisti bent jau Turkijos ir Egipto kurortuose, jei Afrika ir Australija kol kas atrodo per brangu. Natūralu gyventi taip, kaip niekada negalės gyventi 9/10 pasaulio – Lietuva jau dabar priskiriama prie labiausiai išsivysčiusių šalių, taigi pasaulio vartotojų elitui. Bet ar iš tikrųjų taip gyventi natūralu? Beje, natura – lotyniškas žodis, reiškiantis "gamtą" arba "prigimtį". Sunaikinę savo gamtinę aplinką Vakarai susikūrė sau senosios gamtos pakaitalą, naująją technologinę ir elektroninę gamtą, nuo kurios šiuolaikinis žmogus yra priklausomas ne mažiau už pirmykštį džiunglių laukinį. Neatsitiktinai naujoji pagonybė ir laisvoji rinka yra ypač negailestingos pašaukimui būti žemdirbiu, ilgai buvusiu senosios pagonybės ramsčiu ir senosios gamtos garbintoju. Naujoji elektroninė šalta gamta tapo mūsų antrąja prigimtimi. Todėl žmogus ir mano, kad yra natūralu tai, kas iš tikrųjų nėra natūralu. Ir kol bus taip, aktorius matysime ne teatro scenoje, o šou laidose, filologai ir pedagogai važiuos skinti pomidorų į Ispaniją, o politikai ir teisėjai ims kyšius. Kiekvienas prisitaiko taip, kaip sugeba.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


139470. ilona :-) 2008-11-23 20:35
aciu uz tokius straipsnius kaip sis, kurie ikvepia kovoti su sio pasaulio tamsa.

149015. Justinas :-) 2009-02-02 17:06
sio straipsnio sviesa kaip ryskios rytmetines saules apsviesto rasoto lauko atgaiva sielai, kuri padeda panirti i gilesnius tavo egzistencijos kontempliacinius klausimus

Rodoma versija 30 iš 31 
0:39:30 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba