ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-07-02 nr. 755

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (41) • SIGITAS PARULSKIS. Daiktai (1) • VALDAS KILPYS. Atostogos (40) • Mums rašo BIRUTĖ JANULEVIČIŪTĖ-IVAŠKEVIČIENĖ. KlausimasVITALIJA BOGUTAITĖ. EilėsANDREJ BESPALOV. Būti suvereniam – vadinasi, būti europiečiuCHRISTOPHER HOWSE. Kai šaukiamasi kerštoANDRIUS MARTINKUS. Pašaukimas (2) • DALIA BUFAITĖ. Bajorų Jančiauskų giminė iš ViduklėsSIGITAS GEDA. Karalienės sekretai (15) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Kičo sąvokaVLADIMIR MIKUŠEVIČ. EilėsAUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (7) (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Karolio Europa ir jos slinktys (3) • Su tarptautinio folkloro festivalio "Baltica" kūrybinės grupės vadove VIDA ŠATKAUSKIENE ir jos pavaduotoja JŪRATE ŠEMETAITE kalbasi Juozas Šorys. Tautų sūkurio žiežirbos (9) • RASA ŽIEMYTĖ. DruskaAUKSĖ KAŠKONAITĖ. Likimo 5-1SIMON CARMIGGELT. Nuostabus atsitikimasLAIŠKAI (64) •

Tautų sūkurio žiežirbos

Su tarptautinio folkloro festivalio "Baltica" kūrybinės grupės vadove VIDA ŠATKAUSKIENE ir jos pavaduotoja JŪRATE ŠEMETAITE kalbasi Juozas Šorys

[skaityti komentarus]

iliustracija
Bulgarų folkloro ansamblis "Bistrica". Cecilijos Alvarez nuotrauka

– Lietuvoje liepos 5–10 d. vyks jau šeštoji "Baltica" – solidžiausias po mūsų dangumi tarptautinis folkloro festivalis, rengiamas pamečiui kartu su latviais ir estais. Pasiektas profesionalus šio renginio lygmuo, Liaudies kultūros centre susibūrė ir "susibadė į reikiamas skylutes" nuolatinė kūrybinė grupė, susiformavo tvirtos, Amerikos nebeatradinėjančios festivalio tradicijos. Žvelgiant į raidą, kokie esminiai festivalio, prasidėjusio 1987 m. su nedrąsiais laisvės lūkesčiais, akcentai linkę kisti, juolab kad juntame ir prieštaringą visuomenės bei įvairių valdžiukių požiūrį į tradicinę etninę kultūrą?

Vida Šatkauskienė: Iš tikrųjų kiekvienas festivalis, ypač jo parengiamasis etapas, vis kitaip klostosi, formuojasi, kol įgauna savąjį vaizdą ir "veidą". Iš pradžių "Baltica" balansavo tarp didžiųjų švenčių – Dainų šventės, "Gaudeamus" – ir bandė sutelkti festivalin jau tada sukauptą folkloro renginių patirtį. Iš dalies todėl pirmasis 1987 m. festivalis buvo panašus į hibridą. Vėliau stengtasi atsisakyti pompastinių masinės šventės bruožų ir tapti normaliu folkloro festivaliu. Vis dėlto 1993 m. festivalis dar nedaug skyrėsi nuo vilniškio "Skamba skamba kankliai", nes laikytasi panašių kompozicinių principų – vyravo koncertai senamiesčio kiemuose, miesto aikštėse, nors buvo parengta ir etnografinė programa Rumšiškių liaudies buities muziejuje, vykstama į Žemaitiją ir Palangą. Pradedant 1996 m. ir iki dabartinio festivalio "Baltica" susiklostė gana specifiniu pavidalu. Ir samprata, ir jos išraiška. Vėlesnės "Balticos" išsiskyrė vien jau tuo, kad daugiausia dėmesio ėmėme skirti kompleksiškam kiekvienos dalyvaujančios šalies etninės kultūros pristatymui. Norėjosi parodyti ne tik dainas ir šokius (ką paprastai matome svetur), bet ir tautą platesniame kontekste – su tradiciniais amatais, nacionaline virtuve, kad tam tikra kultūra besidomintį žmogų paveiktume per visus jo pojūčius. Mums svarbu, kad kitos kultūros stotų prieš mus ne tik sceniniu pavidalu, bet ir būtų aiškinama, komentuojama, tarkim, dainos stilius, įvaizdžiai, taip pat papročiai, tikėjimai. Atsakinėjama į žiūrovų klausimus, tiesiog bendraujama be suvaržymų.

– Koks nusistovėjo festivalio modelis laiko ir vietos požiūriu?

Jūratė Šemetaitė: Paskutinių keturių švenčių akcentas – Sereikiškių parke įsikūrę "tautų kiemai", sudarantys festivalio "miestelį". Kiekvienas pas mus atvykęs folkloro kolektyvas turi įsikurti ir kultūriškai užvaldyti jam paskirtą erdvę (ir laiką). Ir bandyti kuo plačiau pristatyti savąją etninę tradiciją. Žinoma, kolektyvai gauna "namų darbų", bet kartu ir daug laiko bei galimybių atsiskleisti. Mūsų festivalyje yra sudėtingiau dalyvauti nei tiesiog atvažiuoti ir koncertuoti. Tenka pasukti galvą, kaip pateikti neabejotinas savojo folkloro vertybes, kaip į bendrą audinį įpinti ir paprotinį kultūros sluoksnį. Svarbus funkcionalumas (tai, kas buvo esminga tradicinėje kultūroje): kiekviena daina, šokis, kūrinys turėjo aiškią paskirtį. Beje, tuo "Baltica" ir išsiskiria iš 17 per metus Lietuvoje vykstančių tarptautinių folkloro festivalių (mums toks kiekybinis rodiklis yra gana solidus). Be "miestelio" po atviru dangumi, mūsų manymu, būtinas ir kamerinis renginys, kuriame galėtume parodyti tradicinės kultūros subtilumą.

V. Š.: Tokį savaip ritualinį, sakralų renginį esame numatę Bernardinų bažnyčios erdvėje.

Renginių struktūroje neišvengiamos išvykos – tarsi ir duoklės atidavimas kitų Lietuvos regionų žmonėms. Šiemet tai bus Rumšiškių liaudies buities muziejus, Kernavė ir Širvintų rajonas, Dzūkijos nacionalinis parkas ir Druskininkai.

– Ima ryškėti festivalio kontūrai, bet paprastai "Baltica" dar turi tarsi ir struktūrinę kompozicinę ašį – konceptualią idėją, apie kurią sukasi regimasis šventės vyksmas. Kokia trajektorija šiemet skries šventės ženklas – sūkurys (svastika)?

V. Š.: Šiemet mūsų paskutinių festivalių ženklas sūkurys mėtys kiek kitokias žiežirbas... Kurį laiką mums patiko latvių "Balticų" koncepcija, nes jie vis gilindavosi į kokią daugiaprasmę, daugialypę temą, kuri, žinoma, daugiausia dominuodavo pačių latvių programose, scenų apipavidalinimo simbolikoje. Lietuvoje tai nebuvo įprasta, nes, pavyzdžiui, "Skamba skamba kankliai" vykdavo kaip koncertų, renginių visuma. Nuo 1996 m. programą pabandėme sujungti pagrindine idėja – tada tai buvo vienijantis Baltijos jūros akcentas, kvietėmės visų šio regiono šalių kolektyvus. Kartu ir abejojome, nes tai atrodė per daug artimos, panašios kultūros, bet išryškėję skirtumai buvo įdomūs. 1999 m. labiau akcentavome pasaulio kultūrų įvairovę, o 2002 m. programą pavadinome "Šeima, bendruomenė, valstybė, visata".

– Ar šiemet bėra ko siekti, jei jau visata buvo "pakabinta"?

V. Š.: Visatos visada ir nuolat reikia siekti... Dėliojant programas nekenkia turėti kosmologinių vaizdinių... Šiemet mūsų žvilgsnis nukrypo į žmogų, jo būtį, sampratą, lyčių ir įvairių amžiaus tarpsnių specifiką. Programos dienoms irgi suteikėme įvairius "žmogiškus" akcentus ir pavadinimus. Bus vaikų ir jaunimo, vyrų, moterų, senolių ir apskritai žmogaus dienos. Tuo norima diskutuoti apie žmogaus, išlaikančio tradicijas, fenomeną, vyrų, moterų paskirtį, vietą šeimoje, bendruomenėje, visuomenėje. Ir žmogų kaip visatos modelį, kūrėją, kultūros demiurgą... Žmogų dainininką, šokėją, muzikantą, meistrą... Ir žmogų kaip Dievo vaizdinį.

O Bernardinų bažnyčios programa siekiame akcentuoti žmogaus sukūrimą, jo pradžią. Ir mitologiniu požiūriu, – kaip jis amžių ar būties pradžioje buvo sukurtas, koks buvo konkretaus mirtingojo atėjimas į šį pasaulį. Aiškinimai, su kuo tradicine dvasine prasme jis susijęs... Juk žmogaus gimimas yra ne tik kūdikio atėjimas į šį pasaulį, bet ir tam tikras moters iniciacijos laiptelis, merginos tapimas nuotaka, brandžia moterimi (apie tai rengiasi kalbėti bulgarai). Be to, šalių atstovų esame prašę parengti sakmių. Norime, kad jų koncentruota šneka nuskambėtų originalo kalba, žinoma, išverstus tekstus irgi pateiksime žiūrovams, be to, sieksime, kad sakmes lydėtų garsinės ir kitokios simbolinės improvizacijos.

– Kaip žadama derinti svečių ir mūsiškių grupių (solistų) pasirodymus? Kam bus skirta pirmenybė, kam antrenybė...

J. Š.: Remiantis festivalio sumanymu, reikėjo aiškiai atsirinkti dalyvaujančius kolektyvus. Be abejo, kažkam teks prioritetas. Liepos 6-oji skirta vaikams ir jaunimui. Renginys sutaps su Moksleivių dainų šventės folkloro renginiu, todėl galėsime pasikviesti geriausius vaikų folkloro ansamblius. Koncertas "Vilniaus kalneliai skambėjo" vyks ant Gedimino kalno, todėl jis turėtų būti iškilmingas, pakilus, pagerbiantis ir mūsų valstybingumo idėją nuo Mindaugo laikų iki dabarties.

– Juolab kad vaikų folkloro koncertas ne tik simboliškai vyks Valstybės dieną, bet ir prasidės lygiai vidurdienį, kai, sakoma, žmogus tiesiog skendi dieviškosios Saulės šviesoje ir beveik nemeta šešėlio...

J. Š.: Manyčiau, kad tuo koncertu pavyks atverti folkloro gelmę ir parodyti rimtuosius vaikų repertuaro aspektus. Nors tai vaikams ir nelabai būdinga, bet šiuokart jie bus pakviesti šiek tiek susikaupti. Žinoma, vaikų ant kalno ilgai nevarginsime, tik pabrėšime kai kuriuos akcentus, pavyzdžiui, karo, kalno, paukščių tematikos dainas. Tarp mūsiškių bus ir baltarusių bei makedoniečių jaunimas.

Be to, norime, kad vaikai ant kalno patirtų Lietuvos bendrumo jausmą, todėl kartu su Veronika Povilioniene jie dainuos, šoks, manau, prasmingai pasibus ir gal tai prisimins visą gyvenimą. Koncerte, aišku, dalyvaus patys geriausi ansambliai (ir pavieniai talentai, pastebėti šiemet balandį per "Tramtatulio" konkursą Kaune). Nebus apsieita be ragų, skudučių ir kitų senųjų mūsų liaudies instrumentų.

V. Š.: Nors vaikų folkloro ansamblių padėtis gana sudėtinga, kolektyvų vis mažėja (reiktų papildomų investicijų ir dėmesio), tądien turėtume pajusti, kad tradicinės kultūros kartų ryšys gyvas.

J. Š.: Nuo kalno vaikai pasklis po Vilniaus senamiestį ir Sereikiškių parką, ir ten po pietų matysime platesnes ansamblių programas.

V. Š.: Ir koncerte liepos 6-osios vakare matysime kur kas daugiau vaikų ir jaunimo.

J. Š.: Iš festivalio varpinės žvelgiant, Valstybės diena šiemet bus jaunatviška.

– Jau mūsų "uturkoje" nuskambėjo, ko gero, raktinis šiemetinės "Balticos" žodis, jos elementas – kiemai. Kaip vyks tas kieminėjimasis?

V. Š.: Kiemuose bus ir svečiai, ir (vieną dieną) Lietuvos vaikų ansambliai.

– O kaip lietuviškas folkloras bus pristatomas – pagal regionus, amžiaus grupes ar kitaip?

V. Š.: Ir tuo, ir anuo principu remiantis. Pavyzdžiui, į vyrų dieną kviesime tik tuos ansamblius, kurie turi pajėgesnių vyrų, kur ryškiau juntamas vyriškasis pradas, nors, žinoma, apie vyrus bus bylojama ir moterų lūpomis. Jos gali vyrus ir pajuokti, ir pagirti...

J. Š.: Apskritai liaudies kūryboje dominuoja tai, kaip pasaulį suvokė ir išreiškė moterys – ką dainavo, kas rūpėjo, kokios idėjos per jų buvimą ir žmogiškąją poziciją sklido.

– Neseniai Lietuvos radijo laidoje "Sekmadienio parkas" girdėjau, kaip Ž. Pekarsko kalbinamas maskvietis Kruglovas, tyrinėjantis ir fiksuojantis laukines gentis, tebegyvenančias akmens amžiuje, sakė rengiąsis į ekspediciją po Amazonės džiungles, kur rado vien iš moterų sudarytą gentį. Minėjo surinkęs informaciją, kad šios elgiasi šiurkščiai, kartais aršiau už vyrus, ir jų povyzos esą kietos, todėl tik norįs išsiaiškinti, kur slepiami jų vyrai ir kiek išlaikant jų "moteriškumą" gelbsti gretimos gentys... Tad kaip "amazonės" jausis Sereikiškių parke?

V. Š.: Manau, lietuvių ir svečių "amazonės" užsiims subtilesniais raiškos būdais, kurie atskleis jų paskirtį, prigimtį, esmę. Pavyzdžiui, "Kūlgrindos" ansamblis žada rodyti nuometavimo tradiciją. Tikimės parengti ir programą apie besilaukiančios moters padėtį visuomenėje bei įvairias jos būsenas, kas jos laukia, kaip su ja elgtis. Ir svečių prašėme panašios moteriškosios programų dalies.

– O kiek ji susijusi su minėtos nacionalinės virtuvės rodymu?

V. Š.: Bus parodyta kai kurių nacionalinės virtuvės elementų, bet nebus akcentuojama nei moteriškoji, nei vyriškoji kulinarinio paveldo dalis, nors, pavyzdžiui, su ispanų grupe žada atvykti keli virėjai vyrai.

– Vis dėlto smalsu, kuo egzotišku galbūt nuskils pakakinti ne tik gomurį, bet ir skilvį?

J. Š.: Gavome įdomių pažadų ir kai kurių valgių aprašų, receptų, nors su svečių šalių valgių gaminimu visada laukia išbandymai. Kaip minėta, su ispanais žada atvykti keturi virėjai, bet jie dar neatskleidžia, ką virs ar keps. Galbūt patys visa, kas reikalinga, susiveš ir parodys, ką sugeba? Tarkim, slovėnai žada kepti kažkokiu ypatingu būdu užmaišytus blynus, į kuriuos dedama specifinių papildų, prieskonių. Turkai žada neapsieiti be savųjų kebabų, norvegai gamins tradicinius vaflius, mėsos kukulius su troškintais kopūstais... Estai žada pateikti tradicinės vasaros virtuvės pavyzdžių – pasukų ir kefyro mišinį su svogūnais, tai bus kažkas panašaus į mūsų šaltibarščius. Bulgarai ypač atsakingai rengiasi pristatyti regionines tradicijas, tarp kitų ir valgio gaminimą, ir tradicinius amatus (kaip apdorojama vilna ir kas iš jos daroma – tai rodys senos kaimo moterys). Belgai irgi atsiuntė savąjį "cibulynės" (svogūnų sriubos) variantą – matyt, ketina susirungti su žemaičiais.

– Reikės pakaštavoti, juk ne koks tručas... O kas bus pristatoma iš tradicinių amatų?

iliustracija

J. Š.: Svečiams sudėtinga atsivežti reikiamą įrangą, darbo priemonių, medžiagų, todėl pageidavome, kad būtų akcentuojami rankdarbiai. Kai kurie svečių ansamblių nariai patys tuo užsiima – baltarusiai demonstruos, kaip vaikus moko gamintis įvairius dirbinius, vyti juostas, pinti iš šiaudelių, be to, su jais bus ir pripažintas "asas" pynėjas iš vytelių. Makedoniečiai atsiveš meistrą, kuris skobs medį, ir ikonų tapytoją.

– Kokį foną jiems sudarys mūsiškiai?

V. Š.: Bus pakviesti patys geriausi mūsų meistrai ir retesnių amatų specialistai, darantys ir drožiantys medpadžius, vejantys virves. Bus rodomas ir visas dailiųjų amatų spektras – tekstilė, puodininkystė, be abejo, ir medžio darbai, ir kalvystė. Ir ne turgus bus svarbiausia, o pats amato proceso ir meistriškumo rodymas. Darome vardinius amatininkų sąrašus, nes norime išvengti kičo, kuris lenda per visas angas.

– Gal keletą žodžių apie senolių dieną?

V. Š.: Programoje išskyrėme ir senolių būvį, nes juk iš jų natūraliai perimame tradicijas ir semiamės išminties. Jie iš savo senolių panašiai visą išmanymą įgavo. Norime parodyti, kad esame ne vienadieniai žmonės, bet turintys ryšių su daugeliu buvusiųjų kartų. Tai egzistencijai suteikia kitą bendrabūvio išminties matmenį – ne tik tai, kad turime užsidirbti pinigų, būti rinkoje, lyderiauti. Šioje programoje, manau, puikiai pasirodys Lazdinių-Adutiškio, Nibragalio, Sedos, Klaipėdos senoliai. O garsioji šeduviškė Emilija Brajinskienė gal taps tam tikra viso festivalio siela, nes ji sugeba dalyvauti visose įmanomose programose. Be to, kaip simbolinės žmogaus figūros veiks ir tradicinis mažas berniukas, ir brandus jaunuolis, ir moteris, būsimoji mama... Beje, Lazdinių-Adutiškio ansamblis Liaudies kultūros centro salėje rodys ir valandinę krikštynų programą.

– Nors šiek tiek grybštelėjome svečių kolektyvus, bet norisi detalesnio jų pristatymo. Buvo andai rinktasi Baltijos jūros regiono ir kitais mišresniais masteliais, o šiemet ar dominuoja geografinis svečių kvietimosi momentas? Ir ar rengėjai svečius rinkosi, ar patys kolektyvai "Balticą" išsirinko?

V. Š.: Yra ir vieno, ir kito. Aišku, kris į akis svečių iš Balkanų dominavimas. Iš tikro mes, folkloro specialistai, Balkanais seniai domimės ir norime jų tradicijas pristatyti Lietuvai. Kita vertus, būta ir atsitiktinumų, nors sakoma, kad gyvenime nieko atsitiktinio nenutinka.

J. Š.: Išties dauguma Balkanų kolektyvų patys panoro atvažiuoti į "Balticą". Lemtis buvo palanki mūsų svajonei labiau atskleisti Balkanų kultūrą.

Balkanų tautų folkloro suvokimas ir požiūris į jį mums yra, ko gero, artimiausias. Balkanai yra savitai užsikonservavęs regionas, kuriame gausu archajinio apeiginio folkloro elementų. Ir galimybė lyginti, ką jie ir mes dar turim, išties įkvepianti. Prisimenu pasakojimą apie Joną Basanavičių Bulgarijoje – atsidaręs langą jis girdėdavo bulgarų dainas, kurios jam primindavo lietuvių rugiapjūtės dainas. Tokių bendrų sąsajų, manau, išgirsime ne vieną, ir gal taip sustiprės manymas, kad mūsų etninės šaknys yra iš vieno kamieno, bet turi skirtingus atspalvius.

Įdomu bus pamatyti bulgares močiutes iš Šopės regiono Bistricos miestelio (vadovė Dina Koleva). Pirmąkart į "Balticos" festivalį atvyksta ne antrinio, bet autentiško bulgarų folkloro kolektyvas. Šalia jų dar bus jaunimo, perimančio jų tradiciją, tai kolektyvas, akcentuojantis choreografinį folklorą. Daugelis ne tik bulgarų mokslininkų yra tyrinėję unikalią Bistricos apylinkių antifoninio dainavimo tradiciją. Ypatingą galią ir įtaigą turinčioms nesudėtingoms, bet archajiškoms dainoms būdingi aštrūs disonansai, "sunki" vokalinė technika. Jų dainas įrašinėjo Paryžiaus radijas, filmus kūrė BBC ir Japonijos televizijos. 1978 m. ansamblis Hamburge gavo Alfredo Topferio įsteigtą Europos liaudies meno premiją. Ansamblio instrumentinę grupę sudaro dūdmaišis, senovinis tristygis smuikas, šešiastygė bulgarų pandora, būgnas, medinė fleita.

Slovėnų folkloro ansamblis "Koleda" (vadovė Zalika Tisnikar) susibūrė 1971 m. Velenjės miestelyje, Šaleko regione. Kolektyvo esmė – regioninėmis ypatybėmis išsiskiriantys tradiciniai šokiai. Pavyzdžiui, Zilos upės slėnio šokiai ramūs, jiems būdingas lankstumas, kuklūs nusilenkimai. Aukštutiniame Savinjos upės slėnyje išsilaikiusi seniausia slovėnų šokių tradicija – paprasti, dažnai ir dainuojami šokiai. Vakarų Sterijos regiono šokiams būdingas specifinis polkos variantas – kaimo šventėse juos šoka ir senimas. O vestuviniai šio krašto šokiai kupini vaidybos ir žaismės. Pagal dar gyvuojančią tradiciją į vestuvių puotą įsiprašo nekviesti, anglimis veidus išsipaišę kaimo vaikinai ir iki vidurnakčio lauke šokdina vestuvėse dalyvaujančias merginas. O Rezijos regiono (Alpių slėnio) šokio tradicija išsiskiria tuo, kad šokdami poromis partneriai keičiasi vietomis, tačiau niekada nesusikabina rankomis. Be to, šokami įvairūs kalendoriniai ir kiti paprotinės paskirties šokiai. Grojama smuiku, citra, bunkula (panaši į violončelę), klarnetu, trimitu, diatoniniu akordeonu, kontrabosu, būgnu.

Makedoniečių "Kitka" gyvuoja nuo 1975 m. Istibanjos mieste (vadovas Stojko Mitkovskis). Atsiųstoje filmuotoje medžiagoje mus suintrigavo archajiškas dainuojamasis ir choreografinis folkloras su apeiginiais elementais. Ansamblyje dalyvauja trijų kartų žmonės, mes "Balticoje" išvysime jauniausiąją kolektyvo kartą.

V. Š.: Juolab kad jie dar gyvena tokioje civilizacijoje, kur gyvenimas tebevyksta natūraliai. Ir ūkis natūralus, ir ožkos laisvai laksto po miestelius, ir tokia gyvensena išties labai gyvybinga, palanki folklorui išlaikyti ir skleisti.

J. Š.: Stojko Mitkovskis aiškina, kad folkloras makedoniečiams tebėra vienas iš svarbiausių dalykų gyvenime. Jų nacionalinė televizija net braška nuo folkloro laidų, per festivalius susirenka tūkstantinės minios, nes jiems vis dar maga išsaugoti tautiškumą... Beje, įdomi "Kitkos" instrumentinė sudėtis: gaida (dviejų balsų dūdmaišis), kavala (iš uosio padaryta gausiai ornamentuota dūdelė), kemanė (strykinis turkų kilmės instrumentas), tambura (keturstygė mandolina), tapanas (būgnas, mušamas dviem lazdelėmis).

– Beje, svarbus ir kaimynų lyginamasis momentas, nes, pavyzdžiui, dar prisimenu praeitos "Balticos" albumus.

V. Š.: Bus ir dabartinio lyginamojo pjūvio, ir galimybės lyginti su ankstesniais kolektyvais.

J. Š.: Bosnijos ir Hercegovinos kroatų kultūros klubas "Hercogovac" buvo įkurtas 1996 m. Široki Brijego mieste (vadovas prof. Ljubo Miličevięius). Į Lietuvą atvyksta jų jaunimo grupė, kuri nevengia į vietinį folklorą žvelgti viso Balkanų regiono kontekste. Nuolat koncertuojantis ansamblis demonstruoja autentiškus vilnos šukavimo ir tabako gamybos papročius, kuriuos lydi specialios vyrų ir moterų atliekamos dainos. Daugelis "Hercogovac" šokių atliekami sustojus ratu, pritariant dviguba piemenų fleita arba tiesiog dainuojant.

– Ką šiemet teks vadinti egzotiškaisiais svečiais? Turkus, ispanus?

V. Š.: Regis, vis dėlto labiau egzotiškumu persvers Balkanų tautos.

J. Š.: Drįstam tikėtis, kad egzotiškumu šiemet jaudins pirmiausia bulgarai. Turkai ir ispanai bus patrauklūs tai publikos daliai, kuri linkusi į sentimentus, į reginius, nes ispanai turi ir puikių šokių, ir neblogo vokalo. Jų tradicinių šokių grupė "L’arenilla" susibūrė 2000 m. Valensijos regiono Borianos mieste (vadovas Xavieras Ripollésas), kuriame gyvena daugiausia katalonai. Ansamblis rodys senuosius ispanų liaudies šokius: segidilją (greito tempo, šokamą pritariant gitara ir kastanjetėmis ir dainuojant kupletus), fandangą (atliekamą grojant kastanjetėmis ir trepsint kojomis), chotą (šokamą judriais žingsniais). Muzikantai groja bandurija (dvylikos stygų mandolina), penkiastyge ispaniško tipo gitara, dolcaina (medinis pučiamasis viduramžių instrumentas, pritariantis dainoms), mėgstami mušamieji – kastanjetės, pandereta (ispaniškas tambūrinas), kanija (medinis instrumentas, kurio garsas primena kaulų barškėjimą), tabalas (ispaniškas būgnas).

Turkų šokių grupė "Dernegi" priklauso Istambulo folkloro švietimo draugijai, įkurtai 1986 m. (vadovai Nese Ozbas ir Yesim Akgullu). Jie atlieka vyrų, moterų, porinius ir bendrus liaudies šokius iš Marmario, Rytų ir Pietų Anatolijos, Juodosios ir Viduržemio jūrų regionų.

– Kuo patraukė pakviestieji šiauriečiai?

V. Š.: Norvegai įdomūs savita šokių kultūra, instrumentiniu muzikavimu, dainomis. Ansamblį "Strilaringen" 1976 m. įkūrė keli folkloro entuziastai (dabartiniai vadovai – Marita Samuelsen ir Bjarte Sabo). Ypač įsimintinas tautinis norvegų instrumentas hardingfele. Tai aštuonių stygų, gražiai dekoruotas smuikas, kuriuo išgaunamas specifinis sodrus garsas. Prieš kelis dešimtmečius liuteronų dvasininkai dar manė, kad šis smuikas – velnio sugalvotas, todėl juo buvo draudžiama groti bažnyčiose. Dabar hardingfele muzika žinoma visame pasaulyje. Ansamblio dalyviai yra kilę iš įvairių Norvegijos vietų, todėl ir jų tautiniai kostiumai ne tik spalvingi, bet ir įvairūs. Žinoma, norvegai pirmiausia patraukia apeiginę paskirtį turėjusiais šokiais, kurie buvo šokami ir šeimos, ir bendruomenės suėjimuose.

J. Š.: Belgų "Reuzegom" iš Liuveno miesto, veikiantis nuo 1945 m. (vadovas Geertas Pauwelsas), pristatys flamandų folklorą – muziką, šokius, "vėliavų paradus", kurie seniau vykdavo prie karaliaus rūmų, bet vėliau buvo perimti ir bendruomenių. Vėliavų mėtytojų varžytuvės Belgijoje iki šiol populiarios. Seniau vėliavnešiai lydėdavo armiją, kad padrąsintų karius ir pagąsdintų priešus. Muzikantai groja akordeonu, vokiška fleita, dūdele, dūdmaišiu, smuiku, cimbolais ir mušamaisiais.

– Kuo nustebins šiemet estai ir "bralių tauta"?

V. Š.: Latvijai atstovaus grupė "Delve", įkurta 2001 m. Vidrizio mieste (Limbažių r.), jai vadovauja Aina Tobe. Grupės pavadinimas – archajiškas latvių žodis, reiškiantis lokio leteną. Išties ir grupė orientuojasi į archajiškesnį folkloro sluoksnį. Jie kažkuo giminingi mūsiškiams ansambliams "Kūlgrindai", "Sedulai". Grupę sudaro penki suaugę kelių šeimų nariai ir jų vaikai, kurie kartu gyvena, žaidžia, kuria, o energijos semiasi iš senųjų latvių papročių, ugnies ritualų ir senojo folkloro. "Delve" repertuare – senosios latvių dainos, ypač iš Vidzemės, kalendoriniai žaidimai, liaudies muzika, atliekama dūdmaišiu, smuiku, kanklėmis, mušamaisiais, ir šokiai. Ansamblio nariai dėvi tradicinius rankų darbo lyvių tautinius kostiumus.

Estų "Ürg-Leigarid" priklauso liaudies meno draugijai "Leigarid" (lietuviškai tai – muzikantai, dainininkai, linksmi vyrukai), kurią 1969 m. įkūrė folkloro tyrinėtojas, estų liaudies šokių tėvas Kristjanas Toropas. Grupė "Ürg-Leigarid" yra nuo "motininės" struktūros atsidalijęs folkloro darinys. Jame irgi dalyvauja kelios šeimos, įvairaus amžiaus žmonės, puikiai ir iš šaltinių, ir iš gyvosios tradicijos pažįstantys savo etninę kultūrą. Manau, kad šis Talino kolektyvas visavertiškai pristatys įvairias estų folkloro atmainas.

J. Š.: Baltarusių "Verabeiki" (vadovas Siarhejus Vyskvarka) atvyks iš Liubanės miesto (Minsko sritis). Tai paaugliško amžiaus vaikų ansamblis, kuris vaikų folklorą nori pateikti taip, kaip jis gyvavo natūralioje aplinkoje. Todėl jie stengiasi rodyti tik tuos papročius, kuriuose dalyvaudavo jų amžiaus vaikai. Tokiu būdu norima išsaugoti tradicijos perimamumą, nes repertuaro vaikai mokosi ne iš knygų, bet iš ekspedicijose surinktos medžiagos.

Apskritai norėtųsi publikos geranoriškumo, atviro ir laisvo bendravimo su atvykusiais tautų atstovais.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


37197. miestiete2005-07-03 20:34
ar skuducius pucia su nosimi ar kuria kita vieta?

37213. zeta>vasilisoms2005-07-03 23:45
Parasiau tau laiska i praeito numerio turini.

37249. Faifoklis2005-07-04 09:05
Labai norisi į "Baltiką", bet va, reikia runkelius ravėti, karves melžti... Gal TV parodys? Tik jau aišku, kad visų tų patiekalų, kuriuos ruoš atvykę iš svetur tikri virėjai, paragauti neteks. Belieka laukti išsamių straipsnių, pakalbinimų. Labai jau norisi viską sužinoti!

37271. miestiete2005-07-04 14:53
vai vai vai

37298. miestietei2005-07-05 08:19
Gali pabandyti ir "su" uzpakaliu!

37299. Kamanė2005-07-05 08:54
Gaila, kad "Baltica" šiemet apsieiti ketina be Baltijos jūros. O Druskininkams nuskilo. Kernavė tokius svečius matys, ko gero, paskutinį kartą, nes vėliau (siaubas, ar ne?) visus nuo jos baidys šiukšlyno kvapas.

37397. miestiete2005-07-06 23:03
zinojau kad gausiu atgal, bet negaliu susilaikyti. Labai sis zanras klaikus. Tautu sukurio ziezirbos.

37445. Faifoklis2005-07-07 10:16
Eik jau, miestiete, eik. Kai tautų atstovai taip pasileidžia drauge suktis, kad net žiežirbos lekia, - gražu, smagu. Galų gale - prasminga.
Kai tautai (bet kuriai) akyse žiežirbos laksto nuo politikierių sūkurio (ir bandymo tautą apsukti) tada klaiku.

37821. Moteris ir 4 jos vyrai2005-07-15 09:42
Baltica buvo žavinga. Greičiau atsiliepimų! Paveldo skyrelis "Šiaurės Atėnuose" yra geriausias!

Rodoma versija 31 iš 32 
0:39:29 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba