ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-07-02 nr. 755

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (41) • SIGITAS PARULSKIS. Daiktai (1) • VALDAS KILPYS. Atostogos (40) • Mums rašo BIRUTĖ JANULEVIČIŪTĖ-IVAŠKEVIČIENĖ. KlausimasVITALIJA BOGUTAITĖ. EilėsANDREJ BESPALOV. Būti suvereniam – vadinasi, būti europiečiuCHRISTOPHER HOWSE. Kai šaukiamasi kerštoANDRIUS MARTINKUS. Pašaukimas (2) • DALIA BUFAITĖ. Bajorų Jančiauskų giminė iš ViduklėsSIGITAS GEDA. Karalienės sekretai (15) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Kičo sąvokaVLADIMIR MIKUŠEVIČ. EilėsAUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (7) (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Karolio Europa ir jos slinktys (3) • Su tarptautinio folkloro festivalio "Baltica" kūrybinės grupės vadove VIDA ŠATKAUSKIENE ir jos pavaduotoja JŪRATE ŠEMETAITE kalbasi Juozas Šorys. Tautų sūkurio žiežirbos (9) • RASA ŽIEMYTĖ. DruskaAUKSĖ KAŠKONAITĖ. Likimo 5-1SIMON CARMIGGELT. Nuostabus atsitikimasLAIŠKAI (64) •

Likimo 5-1

AUKSĖ KAŠKONAITĖ

[skaityti komentarus]

Svetimi mersedesai patinka tik poetams ir vagims. Pirmiesiems tai užuomina į anapusybės prabangą, antriesiems garantuoja pragyvenimo minimumą. Bet papasakoti noriu ne apie mersedesą, o apie Andrių. Į Andriaus mersedesą visai nekreipiau dėmesio, tiesą sakant, į jį man buvo nusispjaut. Skirtingai negu į Andrių. O ypač į jo akis. Andriaus akių istorija yra mano meilės istorija. Gražiausios akys visoje Akademijoje. Migdolai, pipirai ir kiti prieskoniai. Nuostabi forma. Jokio turinio. Tiesiog atsimerkia ir žiūri. Dažnai jo klausdavau, ar jis ką nors mato, galų gale klausdavau, ar mato mane. Jis visad nuramindavo, esą jo regėjimas puikus, kaip ir visi kiti pojūčiai.

Žinojau, kad šiandien jis atvažiuos. Gyvenu Likimo 5-1. Aš, mama, tėvas. Pirmą kartą Andriui turėjau smulkiai paaiškinti, kaip mus surasti. Klausiau, ar jis žino, kur Obuolių gatvė. Nežinojo. Kur Telšių gatvė. Nežinojo. Supykusi klausiau, ar jis, kaip tikras kaunietis, žino, kur Savanorių prospektas. Žinau, žinau, sušuko jis džiugiu balsu. Pažvelgė kažkur pro mane minkštomis švariomis akimis. Pavėlavo lygiai vieną valandą. Sakė labai ilgai ieškojęs Likimo.

Andrius maždaug mano bendraamžis. Medicinos studentas. Trečiakursis. Specializacija – urologas. Garsios medikų šeimos atžala. Geriausiai besimokantis, tikslingiausias, kada nors tapsiantis vienu iš garsiausių Tėvynės urologų. Tiesą sakant, jau tapo. Nes nuo šio "šiandien" prabėgo nemažai laiko.

Taigi žinojau, kad šiandien jis atvažiuos. Sėdėjau ant papilkėjusio nuo laiko medinio suolelio. Suolelio, kurio baltuma ir ką tik išpjautų lentų kvapas glaudžiai susipynęs su mano nerūpestinga vaikyste. Draugystės su žiogais ir boružėmis metais.

Sėdėjau atrėmusi galvą į sieną. Pro pravirą langą skverbėsi tėvo ir dėdės pašnekesys. Kuo ilgiau sėdėjau, tuo jų balsai darėsi garsesni, aštresni, aidesni. Mat dėdė Antanas, mamos brolis, atvažiavo aplankyti tėvo. Ištraukė iš aptriušusios rankinės trilitrinį stiklainį samanės. Pažiūrėjo į jį iš malonumo primerktomis akimis. Ir mažiausiai savaitei įsikūrė mūsų namuose.

Sėdėjau ant medinio suolelio ir girdėjau artėjančio automobilio gaudesį. Žinojau, kad tai paskutinis Andriaus apsilankymas, buvau tvirtai nusprendusi. Paskutinis migdolinių akių žvilgsnis į taisyklingą daržo kvadratą, į pravirą langą, į kažką tariančias mano praviras lūpas.

Sugirgžda mediniai varteliai. Atsistoju, pasitinku Andrių, imu jį už rankos.

– Eikš, – sakau jam, – parodysiu savo kopūstus. Šiemet savo darže auginu tik jurginus ir kopūstus. Kopūstus dėl kopūstinių baltukų. Jurginus dėl grožio. Bet nieko nėra gražesnio už kopūstinius baltukus. Įsivaizduok, atsiguli ant dulkėtos, šiurkščios miesto žolės ir tave kaip dėkingą ir dosnų kopūstą nuo galvos iki kojų nutupia drugiai, pulkai baltų drugelių... Matai, kopūstai pilni gyvybės. Matai tas mažytes žavias kirmėlaites, ateik, pažiūrėk iš arčiau, argi jos nėra tikras grožio pažadas?

Andrius siūlosi padėti numalšinti potroškį grožiui. Siūlo važiuoti prie marių. Žada padovanoti patį gražiausią rūką, gražiausią pamario rūką, baltą kaip pienas, lipšnų ir šiltą, geidulingą ir aklą.

Išsivaduoju iš jo glėbio. Prieinu prie obels ir nuskinu obuolį.

– Gal suvalgyk obuolį. Žinai, kad atgautum amą. Matai, turiu savo darže dvi obelis. Jeigu būtų bent trys, daržą vadinčiau sodu. Jau patikėk manim, būtinai vadinčiau sodu. Puikūs žali neaiškios veislės obuoliai, mes juos vadiname Žaliakalnio žaliaisiais. Imk obuoliuką, imk obuolį ir neištrypk jurginų. Žinai, kad jie taip puikiai žydėtų, reikėjo nemažai arkliašūdžių. Neturiu arklio, tad teko gerokai pavargti, kol jų prasimaniau.

Pavasaris, akyse darosi žalia. Artėja jurginų sodinimo metas. Apima nerimas. Trūksta vitaminų. Reikia arkliašūdžių. Paryčiui su blunkančia tamsa įeinu į virtuvę. Ten tik tėvas. Mama dar miega. Tėvas sėdi ir nejudėdamas žiūri į vieną tašką sienoje. Prieinu prie sienos ir uždengiu tą tašką delnu. Paskui pasilenkusi bučiuoju tėvui į smilkinį. Sakau jam, kad neliūdėtų, kad Antanas ateis šiandien arba rytoj, bet būtinai ateis. Tėvas klausia: iš kur žinai. Sakau: širdis jaučia, tėveli. Verduosi kavą. Tėvas klausia, kur taip anksti susiruošiau. Sakau jam, kad sodinsiu jurginus ir man reikia arkliašūdžių. Jis sako, kad reikėtų važiuoti link Zapyškio. Link Zapyškio toli, labai toli, tėveli. Eisiu į mūsų gatvikę, gal prabėgs koks arklys.

– Šita gatve, vaikeli, paskutinis arklys bėgo prieš gerus septynerius metus.

– Nieko čia tokio, – nuraminu jį, – aš laiko turiu, visas gyvenimas prieš akis, taip sakant.

Išgeriu kavą, pasičiumpu plastmasinį kibirą ir išeinu į gatvę. Uždarau vartelius. Žengiu penkis žingsnius į kairę. Pasistačiusi kibirą, užsirūkau. Lengvas "LM". Teka saulė. Pirmas dūmas tikrai malonus. Stoviu labai ilgai, labai ilgai vaikštinėju pirmyn atgal, suku ratus aplink kibirą, neiškentusi apverčiu jį ir atsisėdu. Nuo priešais stovinčio namo ateina Jadvyga, maloni žilaplaukė senutė, klausia, ko laukiu. Atsakau, kad arklio. Senutė palinguoja galvą ir nueina. Sėdžiu labai ilgai. Svarbiausia – tikėti, įtikinėju save. Vakarėja. Oras pastebimai vėsta. Geriau įsisupu į seną lietpaltį. Nervingai rūkau paskutinę "LM". Prisimenu gražiausią vaikystės sapną. Žaliose, erdviose kaip dangus pievose ganosi kaimenė žirgų. Išdidūs, stiprūs gyvuliai ramiai rupšnoja žolę, staiga viena kumelė pakelia galvą, įsiklauso, sužvinga. Kaži kur tolumoj, iš už horizonto pasirodo juodas eržilas, lekia kaip viesulas, apšuoliuoja kaimenę, sužvinga, stojasi piestu ir staiga kyla dangop, kyla į dangų kartu su visa kaimene. Žalios, erdvios kaip dangus, tuščios pievos. Tik tolstantis žirgų žvengimas, palengva virstantis perkūnijos grumėjimu. Krūpteliu. Nes iš tiesų išgirstu žirgų žvengimą ir kanopų dundesį. Pro mane kaip viesulas pralekia juodas eržilas, vesdamas paskui save visą kaimenę. Žirgai akimirksniu pradingsta sutemose. Gatvė pilna garuojančių arkliašūdžių. Gyvenimas yra gražus. Dirbu net sukaitus, bėgu su pilnu kibiru namo, su tuščiu atgal. Virš mano galvos žvaigždėtas ir tylus dangus.

– O dabar suvalgyk obuolį. Negundau tavęs, net galiu duoti patarimą, kaip susivokti, ar patinki moteriai. Žinai, jeigu tu patiksi moteriai, ji pati pirmiau prakąs obuolį, o tik paskui pasiūlys jį tau. Taip sakant, kad jūsų dantys ir seilės susitiktų niekieno teritorijoje, niekieno žemėje. Andriau, baik bučiuotis ir glaustytis, šiandien nenoriu nei rūko, nei pieno. Nei šiandien, nei rytoj nežinosiu, ko reikia, kad tavo akys suspindėtų kokiu nors jausmu. Tavo teisingos ir tokios švarios akys. Nenoriu tavęs daugiau klausinėti, ar mane matai. Esu įsimylėjusi ir noriu gražiai atsisveikinti. Nemėgstu tikslingumo, nekenčiu medicinos. Išeinu į akademines atostogas, turiu pagalvoti.

Pasilenkiu, atrišu kairiojo sportinio batelio raištelius, nusimaunu žydrą palaikę kojinaitę. Sulankstau ją, įdedu į tuščią "LM" pakelį. Atsiprašau, kad kojinaitė suplyšusi ir nešvari, bet, sakau, tu, ko gero, jos vis tiek nenešiosi. O prisiminimui bus gerai ir tokia.

Andrius mašinaliai paima pakelį su kojinaite, įsideda į kairiąją kelnių kišenę. Persibraukia ranka nuo rasos sudrėkusius vešlius plaukus. Pažvelgia į mane savo migdolinėmis švariomis akimis. Kažką kalbu. Atsisveikina ir išeina.

Sėdžiu ant papilkėjusio nuo laiko medinio suolelio. Mąstau apie tai, kad tėra vienas amžinas pasakojimas. Pasakojimas apie Adomą ir Ievą. Suskamba telefonas. Skambina Vanda. Ketvirtoji Adomo, tai yra Antano, Ieva. Sakau, kad nesijaudintų, kad Antanas sugrįš su pirmosiomis šalnomis, būtinai sugrįš, tu tik lauk.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 31 iš 32 
0:39:26 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba