ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-07-02 nr. 755

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (41) • SIGITAS PARULSKIS. Daiktai (1) • VALDAS KILPYS. Atostogos (40) • Mums rašo BIRUTĖ JANULEVIČIŪTĖ-IVAŠKEVIČIENĖ. KlausimasVITALIJA BOGUTAITĖ. EilėsANDREJ BESPALOV. Būti suvereniam – vadinasi, būti europiečiuCHRISTOPHER HOWSE. Kai šaukiamasi kerštoANDRIUS MARTINKUS. Pašaukimas (2) • DALIA BUFAITĖ. Bajorų Jančiauskų giminė iš ViduklėsSIGITAS GEDA. Karalienės sekretai (15) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Kičo sąvokaVLADIMIR MIKUŠEVIČ. EilėsAUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (7) (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Karolio Europa ir jos slinktys (3) • Su tarptautinio folkloro festivalio "Baltica" kūrybinės grupės vadove VIDA ŠATKAUSKIENE ir jos pavaduotoja JŪRATE ŠEMETAITE kalbasi Juozas Šorys. Tautų sūkurio žiežirbos (9) • RASA ŽIEMYTĖ. DruskaAUKSĖ KAŠKONAITĖ. Likimo 5-1SIMON CARMIGGELT. Nuostabus atsitikimasLAIŠKAI (64) •

Daiktai

SIGITAS PARULSKIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglės Kuckaitės piešinys

Šuo

Šuo mieste – daiktas, atsiradęs dėl vis grėsmingiau atslenkančių vienišėjimo ledynų. Visa civilizacija – augančios žmogaus vienatvės nuopelnas. Mikrobangų krosnelės atsirado tik todėl, kad mes nebegyvename bandomis olose ir nebekepam savo artimo ant laužo.

Žinoma, šuo kiek skiriasi nuo pornografinio žurnalo arba vibratoriaus: šiuos daiktus žmonės slepia, o šunis atvirkščiai – visiems rodo.

Mano santykiai su šunimis nesusiklostė. Negalėčiau pasakyti, kad jų bijau. Man atrodo, kad jie paprasčiausiai ne savo vietoj – šunys turėtų medžioti, gyventi dvaro šunidėse, nuošaliose sodybose, pasienyje, gal net po žeme ar blogiausiu atveju kosmose, bet ne mano laiptinėje.

Pamatęs didelį juodą gyvulį prie savo kojų apmiriau kaip daktaras Faustas ir ėmiau rėkti:

– Dink, dink iš čia, – sakiau jam, nors žiūrėjau labiau į bobą, einančią mūsų link už kokių dešimties penkiolikos žingsnių.

– Kur jis dings, jis čia gyvena, – rėkia boba ant manęs.

– Pririškite, tuomet pririškite jį. Antsnukį, antsnukį užmaukite, – sakau bobai, o noriu spirti šuniui. Nors geriausia būtų spirti abiem.

– Jums pačiam antsnukio reiktų, jums pačiam, – sako man boba, trykšte trykštanti meile keturkojams ir sklidina visaverčio gyvenimo vartojimo kėslų.

– Moterie, – sakau bobai, – jeigu būtų išleistas įstatymas, kad turiu nešioti antsnukį, aš jį nešiočiau.

Žmonija skirstosi į mylinčius šunis ir į mylinčius kates. Likau žmonijos paraštėje – nemėgstu nei vienų, nei kitų.


Automobilis

Automobilis toks didelis daiktas, kad jį net daiktu vadinti nepadoru. Jis peraugęs daikto definiciją. Kaip butas ar namas. Arba kapas. Daiktas, į kurį tu telpi, kurio negali pernešti, perstumti arba sugalvojęs išmesti į šiukšlių konteinerį. Jeigu nori ką nors su juo padaryti, turi pats truputį tapti daiktu, tai yra jo dalimi. Daugelis vyrų savo automobilius myli labiau negu žmonas. Aš savo automobilių visuomet šiek tiek privengiau. Visuomet jaučiuosi esąs tik priedas jų salonuose. Ir ne pats reikalingiausias.

Su automobiliu, kaip nė su vienu kitu daiktu (pavyzdžiui, skrudintuvu ar sulčiaspaude), pamažu susisieja nemažai įvairių sentimentų ir prisiminimų.

Mano baltą "Ford Sierra" nuolat kas nors daužė: tai aš pats, tai kas nors kitas. Nerasi vairuotojo, kuriam nebūtų malonu matyti, kaip daužomas svetimas automobilis. Sunkiai surasi sveiko proto vairuotoją, kuris nekentėtų matydamas, kaip niokojamas jo automobilis.

Panašus jausmas būna sapne – matai ką nors baisaus tarsi sulėtintai, suvoki, kad tai sapnas, bet vis tiek išgyveni baimę. Einu į automobilių aikštelę ir sapnuoju – į mano fordą lekia golfas. Atbulas, dideliu greičiu. Stebiuosi, beveik žaviuosi vairuotojo drąsa ir polėkiu – jis juk sustos per keletą centimetrų nuo mano užpakalinio buferio... Juk sustos, tiesa? Ne, nesustos? Sustos?! Ne!

Jeigu lekiantis automobilis atrodė tarsi sulėtintas, tai smūgis įvyksta labai realiame laike, kone pagreitintai. Fordas priekiniais ratais net užšoka ant aukšto bordiūro, o folksvagenas atšoka atgal. Prie "VW Golf" vairo sėdi moteris, bent jau nereikia spręsti nykių vyriškų problemų – duot į snukį ar elgtis padoriai, t. y. pačiam gaut.

Laba diena, sakau vairuotojai, gerai važiuojate, labas, atsako ji rusiškai ir vėl jungia pavarą, ir vėl, po velnių, ima važiuoti atbula, tarsi norėdama pribaigti ir taip jau išsižiojusį mano transporto galą. Ne į tą pusę judat, sakau atsargiai, bijodamas užgauti feminizmo judėjimą. Ko jinai, kalė (rusiškai "suka"), ne į tą pusę važiuoja, klausia manęs vairuotoja. Tai dėl telepatijos problemų, automobiliai dar neišmoko skaityti žmogaus minčių, sakau jai, nors Japonijoj gal jau ir išmoko, viskas dabar taip greitai keičiasi. Nesuprantu, žiūri jinai išpūtusi akis. Jūs jungiat atbulinę pavarą, o norit, kad judėtų pirmyn, aiškinu žinovo balsu (tai toks pasipūtimo ir koktaus atsainumo sklidinas balsas, ypač būdingas vyrams, kurie ką nors aiškina moterims apie techniką arba sportą). Matote, sakau nutaisęs minėtąjį balsą, kai kuriuose automobiliuose, tarp jų ir "VW Golf", atbulinė pavara įjungiama ta pačia kryptimi kaip ir pirmoji. Dėl neįgudimo kai kurie žmonės painioja.

Vėliau viskas buvo tik dar blogiau: ėmėme bendrauti, nuvažiavome į jos butą naujame rajone, užmezgėme paviršutiniškus santykius... Ir tą akimirką, kai paėmiau iš jos pinigus būsimam remontui, jaučiausi paskutinis kiaulė. Kažkas manyje lemiamą akimirką išskysta, pro visas siūles ima veržtis apipuvęs žmogiškumas, pašvinkęs gailestis, inkštiruota gėda ir gleivėtas atlaidumas. Chrestomatijose šios savybės aprašomos kaip kilnios ir taurinančios tamsią žmogaus prigimtį, tačiau jomis apdovanoti asmenys dažniausiai lieka kvailio vietoje ir dėl to nuolat kentėdami įsitaiso įvairių ligų. Vargu ar tokius gali paguosti Laozi mintis, esą žmogus, kol gyvas, yra švelnus ir silpnas; miręs jis – kietas ir tvirtas.


Rūsys

Vieną sekmadienį į duris paskambino moteris, pro durų akutę – neaiškaus amžiaus, neaiškios tautybės, nežinia kokių ketinimų vedama. Kai atidariau duris, ji prisistatė esanti mano kaimynė iš apačios, tai yra iš pirmo, netgi cokolinio, anot jos, aukšto, ir ją pas mane atvedęs kvapas. Nepasakyčiau, kad jau sulaukiau tokio amžiaus, kai nuo žmogaus ima trenkti myžalais ir kažkokiais neaiškiais pelėsiais, tačiau mano, kaip ir daugelio kitų žmonių, nosis įrengta taip, kad savojo kvapo neužuostų arba laikytų jį ganėtinai padoriu, todėl suklusau: kaip jinai galinti užuosti mano kvapą, jeigu gyvenu penktame, paskutiniame, namo aukšte? Pasirodo, negeras mano kvapas sklindąs iš rūsio, virš kurio kaip tik tas kambarys, kuriame jinai mieganti, tačiau užmigti negalinti, nes pro grindis sunkiasi nuodingi mano kvapo garai.

Gerai, pasakiau moteriai, įsispyriau į batus ir abu nusileidome į požemius. Jungas yra sakęs, kad rūsys – tai instinktai ir kiti nepadorūs dalykai, o štai gyventi penktame, tai yra paskutiniame, namo aukšte archetipinėje simbolikoje reiškia beveik tą patį, kaip gyventi smegenyse. Jeigu įsivaizduosime namą kaip tam tikrą gyvo organizmo analogą. Teta Viktorija, kuri mėgsta skaityti intelektualią mūsų respublikos spaudą, sako, kad toje spaudoje esu aprašomas kaip iškrypėlis, kuriam rūpi tiktai kūniškieji dalykai ir ne tik kūniškieji, bet dar tie, kurie yra apačioje, žemiau juosmens, o tai reiškia: moterys, seksas, mėšlas, atliekos, šiukšlės ir panašiai. Bėda ta, kad visa tai baisus šmeižtas, kadangi gyvenu penktame aukšte, o rūsio bijau, nemėgstu visko, kas žemiau juosmens, svajoju apie kilnius gestus ir skaisčias būtybes ant ežero su Keturiais kantonais.

Tačiau įsakmiam kaimynės pageidavimui nedrįsau nepaklusti, ir mudu ėmėme leistis žemyn, ji kaip Vergilijus priekyje, aš, savaime suprantama, iš paskos. Kai nužengėme į požemius, paaiškėjo, kad ant mano rūsio durų kabo didžiulė spyna. Ir dar paaiškėjo, kad nuo šios spynos aš neturiu rakto, nes per tuos keletą metų, kuriuos pragyvenau šiame bute, nė karto man neprisireikė prakeikto rūsio.

"Numušti" – pasakė mano vedlė požemio karalystėje ir pademonstravo tokį gestą, kuris labai tinka dalyti kalio cianidą neįgaliesiems ir seneliams.

Ir vėl aš kaip Euridikė ėjau paskui orfėjiškai per petį šnairuojančią kaimynę, bijodamas, kad tik ji neatsisuktų, nes liksiu amžiams rūsyje, tai yra žemiau juostos, ir jau niekas neišgelbės mano vargšės sielos.

Prasidėjo ilgiau kaip mėnesį trukę šv. Antano gundymai. Nusprendžiau, kad mano rūsio sandėliuke įsitaisė kuris nors kaimynas, ir ėmiau visus juos įtarinėti. Ėmė atrodyti, kad jie vienas už kitą baisesni, susiję su nusikalstamomis struktūromis, o gal net su islamo fundamentalistais. Kartais, nemigo valandą, spoksodamas į akių dugną pagalvodavau, kad mano nenaudojamą patalpą rūsyje galėjo okupuoti akinančio grožio vieniša kaimynė ir, kai faktas paaiškės, aš niekaip negalėsiu jos išgrūsti iš sandėliuko, atvirkščiai, pats imsiu trintis aplink jos duris ir prašysiuos kartu pažiūrėti televizoriaus.

Vėliau prisiminiau kvapą ir į mano sąmonę įsigavo dar keistesnė mintis... Hm, kvapas... O jeigu aš jau seniai sergu kokia nors įmantria šizofrenijos forma, juk nuolat matau ir girdžiu dalykus, kurių nėra, užrašau juos ir leidžiu į pasaulį mažyčių raidikių pavidalu, o teta Viktorija atidžiai perskaito ir sušunka baisiu balsu: mat kaip! O aš, pasirodo, perskilęs labai lygiai pusiau, ir vienas iš mūsų gyvena penktame aukšte, t. y. intelekto valdose, o kitas ten, apačiose? Ir tas, apatinis, turi raktą nuo rūsio, bet nuo manęs jį slepia? O į rūsio sandėliuką tempia kokius nors narkotikus arba dar geriau – nekaltų mergelių lavonus? Kerpa jų plaukus ir nagus ir verda kokį nors "piarinį" skystį.

Iš nevilties net skelbimą pakabinau laiptinės skelbimų lentoje: gerbiamieji kaimynai, jeigu sutiksite mane rūsyje užsiimantį įtartina veikla, prašyčiau pranešti man, t. y. tam, kuris gyvena viršuje. Ir dar pridūriau, kad dėl viso pikto kaimynas, pakabinęs ant mano sandėliuko durų spyną, ją pasiimtų, nes mano gyvenime dabar vyksta tokie reiškiniai, kad už daiktus jau nebeatsakau.

Praėjo dar savaitė – nieko. Niekas man, gyvenančiam viršuje, nepranešė apie mane, slampiojantį ten, požemiuose, žemiau juosmens. Ir spyna kabojo kaip kabojusi.

Niekad man gyvenime dar taip nevirpėjo rankos, kai metalo pjūkliuku pjoviau spyną. Jausmas buvo toks, kad esu kryžiaus žygio dalyvis ir laužiuosi į šventą kapavietę, ir dvigubas siaubas naršė žarnas: jeigu rasiu? O jeigu nerasiu? Jeigu rasiu – tai ką? O jeigu nerasiu – kaip šis praradimas paveiks tolesnę mano sielos kelionę tarp penkto aukšto ir požemių?

Kaimynė iš cokolinio aukšto nebepasirodė. Arba kvapas liovėsi, arba priprato. Žmogus prie daug ko pripranta: kartą Avinjone patekau į spektaklį, tiksliau, į nebeveikiančio fabriko patalpas, kurios buvo kimšte prikimštos juodaodžių iš Afrikos. Jie nieko nekalbėjo, jie vaidino tamsą. Kadangi šviesos nebuvo, kartkartėmis galėjai pajusti, kad tamsa, esanti priešais ar aplink tave, pamažu juda. Bet nieko, po kurio laiko įpratau ir atrodė, kad taip ir turi būti.


Jūros lydeka

Dar ji vadinasi chekas arba Merlucius. Ją labai patogu pirkti šaldytą, ją net ir kepti galima vos pradėjusią atšilti, nors tada keptuvė būna pilna vandens ir žuvies filė labiau troškinama, nei kepama, tačiau tai jau skonio reikalas. Kad ir kaip būtų, tie suledėję filė gabaliukai (galima įsivaizduoti, kad tai per pusę perpjauta ir visų nešvarumų, įskaitant gyvybę, netekusi žuvis) labiau primena kalavijų ašmenis ar dar kokius nors šaltuosius ginklus. O jeigu ant sienos kabo ginklas, nesvarbu, šaltas ar kiek aptirpęs, paskutiniame veiksme jis turi iššauti.

Parduotuvė – pats įdomiausias šiuolaikinės komunikacijos centras. Labiausiai man patinka komunikuoti su pardavėjomis ir su įvairiomis prekėmis. Prisikraunu visokio šlamšto ir tempiu prie kasos. Kartais net apima nuostaba – daugybė suaugusių žmonių didžiulėje patalpoje kažką rankioja į krepšelius, o vėliau velka juos prie kasų, kur surinktus daiktus apžiūrinėja sėdinčios moterys... Jeigu mus stebi ateiviai, jiems tai neįmenama mįslė. Nekeista, kad jie nenori su mumis bendrauti. Ir aš nenorėčiau.

– Kas čia, – sako man apskritaveidė pardavėja, lyg ir Ieva, lyg ir – Liudmila.

– Krikščionybės simbolis, – sakau matydamas, kad jos žvilgsnis tyrinėja mano šaldytos žuvies paketą.

– Iš kur ištraukėt, klausiu, – jos balse lengvas jaudulys. Matyt, naujokė. Dabar kas dieną kasose sėdi naujokės. Arba jas labai greitai išmeta (apsivagia, pastoja, ima girtauti), arba čia labai sparčiai kopiama karjeros laiptais – šiandien kasininkė, rytoj – skyriaus vedėja, poryt – Honolulu paplūdimiai, kalėjimas, mirtis kanalizacijos vamzdyje.

– Ištraukiau iš ten, – rodau į parduotuvės gilumą, – ten stovi tokie loviai, pilni visokio šaldyto šlamšto, štai iš ten ir ištraukiau.

– Aišku, – sako Ieva-Liudmila. Paima mano šaldytą žuvį, cheką arba jūros lydeką, ir jau ketina kažkur eiti, paskui atsisuka ir kiek ironiškai žeria man tiesiai į veidą: – Ir jums negėda?

– Ko? – klausiu skubiai galvodamas, kuri mano kūno dalis socialiai degradavusi.

– Kad esate kiaulė sadistas.

– Kaip tai, – mėginu išpūsti akis, kad atrodyčiau filosofiškai grėsmingas.

– Krikščionybė! – subrazdina ji man panosėj lediniais jūros lydekų filė ašmenimis.

– Turit galvoj ispanų inkviziciją, – apsimetu, kad nesuprantu, nors imu įtarinėti, kad ji iš kokio nors maniakiško žaliųjų judėjimo ir dabar ims man pisti protą dėl gamtos resursų naikinimo. – Man irgi gaila, bet sutikit, juk tai negyva žuvis, aš jos neprašiau žudyti, ėdu tik tai, kad lieka nuo didžiųjų stalo, matot, šaldyta šlykštynė, be jokių vitaminų, be jokių kalorijų, be jokios vilties...

Pardavėja valandėlę patyli žiūrėdama kažkur man pro petį (greičiausiai į parfumerijos skyrių, kur viena vidutinio girtumo ponia visus kvepalus degustavo trimis papurškimais į burną), tada pažvelgia tiesiai man į akis ir išrėžia monologą:

– Taigi, vilties... Naktį su vyru puikiai pasidulkinom, atsikėliau geros nuotaikos, iškepiau jam omletą, išleidau vaiką į mokyklą, atėjau į darbą, skyriaus viršininkas pasakė komplimentą, sėdžiu, šypsausi, ir daugybė žmonių gyventų taip, nė negalvodami – bus mirtis, nebus mirties, yra pomirtinis gyvenimas, nėra pomirtinio gyvenimo, daryti ką nors su ironija ir sarkazmu ar palikti juos ramybėje, tai ne – tuojau pat atsiranda koks nors krikščionis ir ima krušti smegenis su savo pragaru, dievu tėvu ir dievu sūnum ir kitais šventais rakandais.

– Aš tik dalijausi žiniomis, žinių visuomenė, – bandau atremti įžūlų jos toną, bet mano balsas lūžinėja.

– Kad jūs paspringtumėt pirmu pasitaikiusiu kaulu, – rėžia Ieva-Liudmila ir nueina į parduotuvės gilumą, kur stovi loviai su šaldytomis jūros lydekomis ir kitokiu šlamštu, kurio pavadinimų net uoliausi krikščionys nežino.

Norėjau prieštarauti, kad filė nebūna kaulų, bet smigo tiesiai į širdį septyni šalti lydekų kalavijai ir tekėjo per krūtinę deginantis ledo kraujas.


Ateiviai

Dvidešimtas amžius buvo pamišęs dėl ateivių iš kosmoso. Žmonės kaišiodavo vieni kitiems nuotraukas su skraidančiomis lėkštėmis, pasakodavo, kad buvo pagrobti, kad jiems pavykę užmegzti kontaktus su nežemiškomis būtybėmis, o kartais – kad jie patys ateiviai.

Man asmeniškai teko pažinti tiktai vieną ateivį, kurį laiką netgi gyvenau su juo viename bute. Jis buvo gerai užsimaskavęs ir niekuo nesiskyrė nuo mūsų. Jeigu ne keistas elgesys, niekad nebūčiau net įtaręs, kad tai ne Žemės gyventojas. Įtarimą man keldavo tai, kad jis nuolat manęs ko nors klausinėdavo, netgi pačių elementariausių, kvailiausių dalykų, kurie tiesiog akivaizdūs. Tokie dalykai gali rūpėti tik ateiviams, renkantiems medžiagą apie mus, Žemės gyventojus. Pavyzdžiui, jeigu skaitydavau knygą, jis klausdavo: "Skaitai?" O jeigu rūkydavau laiptinėje, klausdavo: "Rūkai?" Manau, tokiu būdu jis kokiame nors savo ateiviškame vadovėlyje aprašytą veiksmą sutapatindavo su greta užrašyta sąvoka ir, išgirdęs mano atsakymą, prie šios užduoties padėdavo kokį nors paslaptingą kosminį kryželį ar paukščiuką. O jeigu neklausinėdavo, tai keistai elgdavosi: slampiodavo iš kampo į kampą, kartkartėmis, sunkiai šnopuodamas, sustodavo prie kambarėlio, kuriame gyvenau, durų ir klausydavosi. Nematydavau jo, bet jausdavau, nes ateiviai turi labai stiprų energetinį lauką, nematomais čiuptuvais prisijungia prie tavęs ir siurbia jiems reikalingą informaciją. Vienu metu net galvojau, kad reiktų kambario duris apkalti kokiu nors švinu ar kita radiacijai nepralaidžia medžiaga.

Jis sakydavo, kad yra mano uošvis, bet aš tuo netikiu. Jis buvo tikriausias ateivis, turėjęs kažkokią slaptą misiją, kurios taip niekad ir nesužinojau, nes greitai išsikrausčiau iš to buto ir iš to gyvenimo.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


99034. nu :-) 2007-10-15 23:31
liux kurinukas ;D

Rodoma versija 31 iš 32 
0:39:26 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba