ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-07-02 nr. 755

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (41) • SIGITAS PARULSKIS. Daiktai (1) • VALDAS KILPYS. Atostogos (40) • Mums rašo BIRUTĖ JANULEVIČIŪTĖ-IVAŠKEVIČIENĖ. KlausimasVITALIJA BOGUTAITĖ. EilėsANDREJ BESPALOV. Būti suvereniam – vadinasi, būti europiečiuCHRISTOPHER HOWSE. Kai šaukiamasi kerštoANDRIUS MARTINKUS. Pašaukimas (2) • DALIA BUFAITĖ. Bajorų Jančiauskų giminė iš ViduklėsSIGITAS GEDA. Karalienės sekretai (15) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Kičo sąvokaVLADIMIR MIKUŠEVIČ. EilėsAUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (7) (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Karolio Europa ir jos slinktys (3) • Su tarptautinio folkloro festivalio "Baltica" kūrybinės grupės vadove VIDA ŠATKAUSKIENE ir jos pavaduotoja JŪRATE ŠEMETAITE kalbasi Juozas Šorys. Tautų sūkurio žiežirbos (9) • RASA ŽIEMYTĖ. DruskaAUKSĖ KAŠKONAITĖ. Likimo 5-1SIMON CARMIGGELT. Nuostabus atsitikimasLAIŠKAI (64) •

Eilės

VLADIMIR MIKUŠEVIČ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Iliustracija: Tatjana Kazimierėnienė. Nendrės. 2003

Konfucijus ir Herakleitas


        Tasai, kurio barzda kaip metėlė žilumo,
        Kai, audrai kylant, ima plėsčioti barzda,
        Skruostikauliais plačiais dykynės geltonumo,
        Kur miestų mirusių palaidota banda;

        Ir tas, kur proregiuos, paniekęs išdidumą,
        Netrukus ims tikėt, kad mirusis vanduo
        Yra ugnis, o žvaigždės gimę iš ledų,
        ir kad už kaukolę kietesnio nėr kietumo;

        Jie amžiuj tam pačiam, žemynuose kituos,
        Mįslingom dviem kalbom, bet mūsų suprastom,
        Augintiniai savų laikų erdvėj derlingoj,

        Kur tvyranti šviesa mus traukia taip tyrai,
        Ir šitas, ir anas – dviejuos krantuos skirtinguos
        – Tuo pat akimoju? – pasakė "Panta rhei".




Žeberklai


        Naktovidy angelas skrido dangum…
        M. Lermontov


        Neįžvelgiamas, bet tirštas rūkas
        Apsiautė nugrimzdusius krantus;
        Krūptelėjo šviesbruvis berniukas,
        Ir žeberklas smigo išdidus.

        Suvirpėjo balana liepsnota,
        Valtis ėmė plaukti daug lėčiau;
        Ir ūmai iš sietuvos dumblotos
        Du sparnus iškylant pamačiau.

        Ežere, kur pirmos žvaigždės žėri,
        Yvas krito ant žuvies lanku;
        Net negyvas, netgi pasinėręs,
        Neatleido jis savų nagų.

        Taip sapnuoju sausumą aš mielą,
        Dugno svečias dieną iš dienos,
        Nes seniai pagautą mano sielą
        Laiko angelas sugniaužtuose delnuos.

        Sambrėškoj, dumblotam kūno šalty
        Negaliu pabėgti nuo šviesos;
        Plaukiodamas dangiškoje valty,
        Prosenis žeberklais sumosuos.




Echo ir Narcizas


        Jis vis dar žvelgia į tamsos stiklus,
        Kas pasakys, kursai jų pirmas buvo,
        Kur tik žmogus, kur žiedas nebylus,
        Kurį mums mena tie paveikslai guvūs?

        Nutilo, Echo, šauksmas nebylus,
        Ir paslaptį mums pakeitė slėptuvė,
        O jūsų vietoj atgimė pražuvęs
        Tas pokalbis tylos muzikalus.

        Tarpusavyje – gražūs pradmenai,
        Nėra kūrybai priežasčių kitokių;
        Save jis, sako, myli amžinai.

        Gyva tu lyg ir vengei dialogo,
        Bet pirmą sykį pamatei tenai,
        Kad jis pažvelgt į gelmę duoda progą.




Diotima


        Helderlynas už Sokratą atidesnis.
        Kur jo pirmtakai, kur mokiniai?
        Kurt paskui. Pirmiausia reik prarasti,
        Amžiams žodis, o ne sakiniai.

        Būtina, o ne, likimas tavas.
        Niekad nežinai savos dalios,
        Jei Diotima, čia atkeliavus,
        Meilės meno moko gudruolius.

        Nėr su kuo aptarti šitą puotą.
        Ne bastūnams, o ir ne saviems
        Medis, vienas šiam pasauly duotas,
        Kaip lopšys plačioj erdvėj tik dviems.

        Tyruos driekias pirmo mosto kreivė,
        Kad sustingtum ties šventa riba;
        Ir lig pat mirties kaip dievas – deivė,
        Nes toliau vien tuštumos žibą.

        Nes toliau tiktai šventyklos dailios,
        Marmurinės mumijos spindės,
        Paskutinės šiosios dramos eilės,
        Rašalinėj – Metelė žvaigždės.




Pakrantė


      Delsia saulė toli, lyg apmirus virš plytinčios jūros,
      Kol beveik stačia galva panirs, prisilietus vandens;
      Tas nežemiškas kelias atsiveria, akiai sužiurus,
      Ties pakrante žila, kur mūs pėdsakus smėliai uždengs.

      Taip nerijoj siauroj dieną naktį jie šliaužo ir suka,
      Dievo valiai palikę rytuosna pagriautus miškus,
      Ir bejėgė pušis įsitverti į pažemio pūgą,
      Betgi kas visur esantį laikrodį smėlio atsuks?

      Tai todėl, kad netyla ta smilčių pūga nematyta,
      Ir, vos žingsnį bežengsi, balsus mūsų gožia mūša;
      Kad galėtume, laikui išsekus, išsaugot viens kitą,
      Jei pūs vėjai pernakt, tuštumos debesynus nešą.




Kuršių kapai


        Toks kryžiaus formos gelmėje papartis
        Medinis antkapis, jau pernelyg senų,
        Kad mirksniui samanotuos spinduliuos
        Nesuplasnotų samanotas sparnas.
        Įtikindamas – dvidešimtam amžiuj
        Nuo Kristaus užgimimo – daug senesnės
        Nei kryžiaus samanos ant neregimų kryžių,
        Tarsi papartis sporose, nei raidėse
        Iš gotikos: "Johan ir Martin Ziuter,
        Nuskendę per audringą potvynį,
        Čia ilsisi". Neįtikima laimė:
        Į krantą plaukt, kol švyturys dar stovi,
        Nuskęsti, įsikurt čionai
        Beveik kaip rojuje, šaltam kape prieš karą.




Gotikinis anonimas


        Nekurk sau niekad stabo, lai
        Kaltė manoji bus, aš Ievą padariau,
        Nors ne iš šonkaulio, iš medžio, visgi
        Ir vaikščiojo, ir šoko ji, Ieva,
        Su ja ir mano Meilė, Meilė ir Ieva,
        Patsai aš neatskirdavau jų niekad.

        Abi jas suėmė tą naktį šviesią,
        Sudeginti nuteisę vieną jų.
        Kurią? Abi jos teisiamos tylėjo
        Ieva ir Meilė, ir ugny tylėjo
        Sudeginta, kad pamatyt galėtum:
        Šalimais – statula, šalimais – Meilė
        Ir Ieva. Netgi atėjus mirčiai,
        Tikrasis menas nieko neišduos.




Nepažįstamosios laiškas


        Nepažinai, kai iš tamsos išnirus,
        Delsiau už durų, po laukų vilnies,
        O kambary, kaip proskynoje girių,
        Gulėjau vėl aš, prie tavos ugnies.

        Užkliūt galėjau aš bet kokiam vyrui,
        Tačiau akis pridengęs ledines,
        Tu mirusioj nepažinai manęs,
        Kaip svetimam šunely neatskyrei.

        Bijodama ką nors atmint priverst
        Ir savo meile vėl tave sujaudint,
        Aš neatbėgus vos galiu ištvert.

        Ne, kailis nemeluos, oda apgauna;
        Ir nepažinti tau savos dukters,
        Kuri mane primins, dar tokią jauną.



        Ten, kur lelijos, vandenų sapnuoklės,
        Kur baugščios kryklės unksnėse krantų,
        Pralėks žirgai lyg pašiaušti vaiduokliai
        Be raitelių, kada jau pamirštų.

        Lig vakaro bijojom pasiduoti
        Ir slėpėmės tarp pievų suartų,
        Kur putpelė šviesoj žaibų greitų
        Suvirpa, lyg ant delno mums alsuotų.

        Dabar paklausčiau laiko aš ramus,
        Bet nutylės dirvonai nušalvenę,
        Primindami man laužą kaip namus.

        Vėl lekia, karčiai vėl laukais plevena,
        Vėl iš paskos, ir vėl, ir vėl pro mus:
        Laimingi tiktai viens kitu gyvena.

Vertė Sigitas Geda

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 31 iš 32 
0:39:24 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba