ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-03-26 nr. 742

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (42) • ANDRIUS MARTINKUS. Naujosios pagonybės prakeiksmas (63) • PAULIUS SAUDARGAS. "Drungnojo karo" šešėlyjeGINTARAS BERESNEVIČIUS. Kažkas nebeveikia (72) • OUJAN SIU. PoezijaŽANETA SMOLSKUTĖ. Pietų Lietuvos moterų veikla rezistencijoje 1944–1953 m. (2) • SIGITAS GEDA. Žydinčių bulvių sapnai (3) • GIEDRIUS JOKUBAUSKIS. Miltai (1) • GYTIS NORVILAS. PoezijaKONSTANTIN KRYLOV. Moteriški politikos aspektaiDAIVA TAMOŠAITYTĖ. Čarli, pabusk! (223) • Mums rašo Daiva Steponavičienė. Sunaikinimas?TOMAS KAVALIAUSKAS. Išryškintas paviršius ir vidus (1) • JONAS KIRVELIS. Penki vakarai su mizantropuJŪRATĖ VISOCKAITĖ. LNK ir kt. – "pasiklydę vertime"

Moteriški politikos aspektai

KONSTANTIN KRYLOV

[skaityti komentarus]

iliustracija
Valerija Dichavičienë. Kalvarijų turguje. 1977

Visai neseniai šventėme eilinę Kovo aštuntąją. Ši vienadieniais politiniais tikslais pramanyta šventė prigijo kaip "moters diena" ir kartu su savo ritualais (tulpytėmis, užstale, "sveikiname mūsų brangias moteris" ir t. t.) tapo visateise kultūros dalimi – žmonės ją švęstų nepaisydami jokių oficialių atšaukimų, jei kokia nors valdžia į ją pasikėsintų.

Bet neteisinga būtų manyti, kad "kovo aštuntoji" neturi jokių sąsajų su politika. Politinį lygmenį turi net Naujieji metai, o jau galimybių sužaisti šiame lygmenyje savą žaidimą tikrai apstu: čia yra proga ir pakalbėti apie "moterų teises", ir pakeiksnoti feministes, ir priminti, kad kitose šalyse silpnosios, bet plėšrios lyties atstovių padėtis geresnė, ir padūsauti dėl sunkios moters dalios "mūsuose". Tačiau ir be manęs atsiras daug norinčiųjų visa tai padaryti. Mane gi domina "moteriškumo" ir "politiškumo" sujungimas, kuris ir įgalina visas šias kalbas. Taigi klausimas: kaip įmanoma susijungia "moteriškumas" ir "politika"?

I

Tradicinėje visuomenėje moteris ir politika buvo laikomos visiškai atribotomis, atskirtomis namo pusėmis – kur sėdi vyrai, moterų neturi būti. Politika – tai kova už valdžią, o valdžia – vyrų reikalai. Moteris buvo – o kai kur taip ir liko – nepolitiniu gyvūnu.

Žinoma, visuomenės, peržengusios tradicinį raidos etapą, pradeda abejoti šia dogma. Iš pradžių su kreiva šypsenėle. "Moterys taryboje" – klasikinė graikų atrasta komedijos tema. Aristofanas parašė "Moteris tautos susirinkime" ir "Lisistratą". Jis taip pat padėjo "moteriškumo politikoje" suvokimo archetipų pamatus.

Panagrinėkime Aristofano tekstus. Kaip veikia moterys? Pirmiausia moterų vykdomai politikai būdingas seksualinis šantažas, smūgis žemiau juostos: Lisistrata sustabdo karą, sukurstydama moteris neprisileisti vyrų, o Praksagora įpareigoja jaunuolius sanguliauti su senėmis. Dar vienas moteriškos politikos bruožas – užkulisiniai kontaktai su priešininku, sąmokslas už nugaros: Lisistrata ir jos draugužės lengvai susitaria su priešų žmonomis. Galiausiai trečiasis moteriškas elementas – maskavimasis, persirenginėjimas: Praksagora ir jos draugužės persirengia vyrais, kad patektų į agorą.

Tuo tarpu grynai vyriška politika – tai viršutinės kūno dalies, veido ir liemens politika: atidengtas antveidis, ant krūtinės perplėšti marškiniai, atviras priešiškumas, sąžiningos taisyklės, "žygiuoju prieš jus" ir "pripažįstu pralaimėjęs, sere". "Smūgis žemiau juostos" – tai niekšiškumo, nuvertinančio bet kokią pergalę, simbolis. "Sąmokslas už nugaros" – blogiausia, neišperkama išdavystės rūšis. Galiausiai persirenginėjimas – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme (pavyzdžiui, staigus įsitikinimų pakeitimas) – politikui gėdą užtraukiantis veiksmas, "bobiška gudrybė".1

Tabu taikomas ir "teigiamoms" moteriškos politikos priemonėms. Suprantama, kad moteriškos politikos arsenalas susideda ne tik iš smūgio į tarpukojį; glamonės taip pat būtinas jo elementas. Bet tai nevyriška. Pavyzdžiui, meilikavimas Europoje visuomet buvo laikomas nederamu dalyku, nes tai malonumas, kuriam neįmanoma atsispirti, seksualinis malonumas (tokie pasakymai kaip "laižyti viršininkams užpakalį" aiškiai atskleidžia seksualinę meilikavimo prigimtį) – todėl "taip daryti negalima".2

Gėdingai moteriškomis taip pat buvo laikomos praktikos, susijusios su puošyba, fasadų statymu ir t. t. Rusofobiškas mitas apie "Potiomkino kaimus" atrodo dar įtikėtinesnis būtent dėl to, kad kalbama apie Jekateriną, tai yra moterį, "kuri, aiškus dalykas, mėgsta tuščius barškučius ir nesidomi, kas už jų slypi". Galiausiai visai "moteriškos" neoficialios diplomatijos, žemiausio lygmens politikos ir savivaldos praktikos kažkuo primena bobų sąmokslą už kariaujančių vyrų nugarų – ir todėl tapo socialiai priimtinos tik pervyniojus jas į vyriškos, bent jau išoriškai, "pilietinės visuomenės" blizgutį.

II

Antrasis reikšmingas europietiškosios sąmonės, taip pat ir politinės, šaltinis Senasis Testamentas – tikra moteriškos politikos priemonių enciklopedija.

Senojo Testamento istoriją kuria moterys arba ji kuriama su moterų pagalba ar bent jau pasitelkiant moteriškas priemones. Čia jums ir Sara, suguldyta su faraonu, ir Jericho šliundra Rahaba, nuleidusi žvalgus virve pro langą, čia ir Delila, nukirpusi Samsonui plaukus, ir labai moteriška savo logika Simeono ir Levio gudrybė... Visą šį didingą moteriškos politikos pastatą vainikuoja Esteros ir Juditos, karalių ir tautų nugalėtojų, figūros.

Tačiau čia ir baigiasi biblinio stiliaus moteriška politika: tikras veikėjas vis dėlto yra vyras, apdovanotas jėga ir valdžia. Moteris gali juo manipuliuoti, bet tik neperžengdama tam tikrų ribų ir šiek tiek rizikuodama savo kailiu. Galų gale ir pats biblinis Izraelis suvokia save kaip moterišką tautą, ištekėjusią už Dievo – ir atitinkamai elgiasi kaip "didelio boso boba", patyrusi visus tokios padėties pranašumus ir trūkumus, įskaitant ir periodiškas pažintis su sutuoktinio kumščiu.

III

Taigi moteriškai politikai reikalingas manipuliuojamas vyras, vyras-įrankis. Iki tam tikro laiko Europa žinojo tris manipuliuojamo vyro tipus: Dievas, Imperatorius, Tauta. Iš jų tik Imperatorius (plačiau suvokiant, "didysis Ponas") buvo realus žmogus, bet tai netrukdė Dievui ir Tautai vaidinti nė kiek ne mažiau realų vaidmenį politikoje. Dievas Europos politikoje visada buvo suvokiamas ne teologiškai, o greičiau kaip antikinis Fatumas, aplinkybių suma, "vėjas, pučiantis kur panorėjęs" ir išpučiantis išrinktųjų bures. Savo ruožtu Tauta – taip pat stichija, bet ne aukščiausia, ji ir pati nežino, ko nori, ir todėl blaškosi tarp sumaniai jai pakištų "troškimo objektų".

Iš čia trys archetipiniai europietiškos "moteriškos" politikos įvaizdžiai – Viešpaties vedama Jeanne d’Arc, gudrioji imperatoriaus favoritė markizė de Pompadour ir galiausiai "Laisvė su frygiška kepure" – infernalinė Tautos numylėtinė.

Beje, pastarasis atvejis įrodo, kad moteris politikoje irgi nebūtinai turi būti žmogus iš kūno ir kraujo: kalbame apie moters vaidmenį. Pavyzdžiui, minėtoji Laisvė nužudė Mariją Antuanetę be galo bobiškai elgtis pradėjusių žmonių rankomis.3

Tačiau tikrąją galią moteriška politika įgavo tose politiškumo sferose, kur moteriškasis ir vyriškasis pradai susieina, neatpažįstamai susipina. Abu pradus sujungia, pavyzdžiui, Tauta, Klasė ir Mažuma.

Pradėkime nuo Tautos, seniausio iš įvaizdžių, kur vyriškasis ir moteriškasis pradai susilieja tiesiogine šio žodžio prasme. Tauta kaip regimoji realybė – tai kraujo (kilmės, giminystės ir plačiau – istorijos kaip realybės) ir kalbos (taip pat ir to, kas ja pasakyta, tai yra mokslo, meno, literatūros – ir istorijos kaip literatūros) vienovė. Kraujas, "genesis" – pavyzdinis moteriškasis pradas; kalba, "logos" – pavyzdinis vyriškasis. Tauta – abiejų pradų vienovė, jų susijungimo (taip ir norisi pasakyti "sueities") vieta.

Todėl nenuostabu, kad tautinėje politikoje gausu "moteriškų" politinių priemonių. Nenagrinėdami šios temos išsamiai, paminėsime tik tiek, kad iš trijų išskirtų moteriškos politikos įvaizdžių Tauta rezervuoja sau teisę į smūgį / glamonę žemiau juostos. Tai lemia daugelį dalykų, pradedant propagandos – kolektyvinės tautinės meilikavimo industrijos, mašinos aukštai tautinei savimonei palaikyti – atsiradimu ir baigiant tautinių karų žiaurumu.

Kalbant apie Klasę (kuri atsirado kaip antitezė Tautai), tai ji irgi yra moteriškas ir vyriškas darinys. "Engiamoji klasė" kairiųjų diskurse (taip pat ir marksistiniame) – tai, apskritai kalbant, vyrai, atsidūrę žeminančioje padėtyje, išprievartauti, "nuleisti" – tai yra "moterys". Jų teisėtas ginklas – sąmokslas už šeimininkų nugarų: proletariškasis internacionalizmas, keliantis vieną labai konkretų reikalavimą – "trokšti savo tėvynės pralaimėjimo".

Galiausiai Mažuma, savotiška Tautos ir Klasės idėjų sintezė (mažuma paprastai turi ir pirmosios, ir antrosios bruožų, "be to, abi pusės blogiausios", kaip pasakytų Merė Popins). Mažuma pasitelkia persirenginėjimo, dvigubo, trigubo ar dauginio identiteto politiką ir atsižvelgdama į situaciją demonstruoja tai vieną, tai kitą savo briauną.4 Pavyzdžiui, pažangios mažumos atstovas kartais reikalauja, kad su juo elgtųsi kaip su "paprastu piliečiu, turinčiu standartines teises", o kartais, priešingai, pabrėžia besiskiriąs nuo paprastų piliečių ir dėl to reikalauja sau ypatingų privilegijų – arba tiesiog jas išplėšia. Kur reikia, mažumos atstovas ima naudodamasis stipresniojo teise, kur reikia – bobiškai plyšoja apie savo teises. Kraštutinis įprastos mažumų taktikos atvejis – šiuolaikinis partizaninis karas: "modžahedas" arba "nacionalinio išsivadavimo fronto kovotojas" veikia pagal principą "dieną taikus, naktį ginkluotas". Jis žudo priešininko kareivius, o pats slepiasi tarp "taikių" gyventojų (kurie irgi tik apsimeta esą "taikūs gyventojai", o iš tiesų dalyvauja kare ir iš jo minta) ir reikalauja, kad su juo elgtųsi kaip su "auka".5

Moterų judėjimo aktyvistės žengė paskutinį vainikuojantį žingsnį, kai paskelbė mažuma moteris. Nesvarbu, kad jos yra pavyzdinė statistinė dauguma: juk ir pats žodis "mažuma" yra apgaulingas terminas, svetimas rūbas, užsimestas tam, kad prasmuktum ten, kur kitaip nebūtų įleidę. Todėl moteriškos politikos finalas – moterų persirengimas "mažumos" rūbu – visiškai logiškas ir dėsningas.

IV

Dabar pereikime nuo "moteriškos politikos" prie "manipuliavimo moteriškumu politikos".

Pradėkime nuo to, kad, be "galingų moteriškų įvaizdžių", kuriuos analizavome anksčiau – Tautos, Klasės, Mažumos, – yra ir "silpni" moteriški įvaizdžiai. Pavyzdžiui, Minia – aiškiai "moteriška" žmonių masės būsena (visiška priešingybė vyriškai "rikiuotei" arba belyčiam "konvejeriui"). Tai, kad su minia reikia elgtis kaip su moterimi, buvo žinoma daug anksčiau, nei atėjo Hitleris (ar kam ten dabar priskiriamas šis paprastas atradimas). Tačiau kaip reikia elgtis su moterimi? Žinoma, kad klasikiniai "vyriški" įvaizdžiai – Vyras, Gynėjas, Šeimininkas, Karys – beviltiškai demaskuoti ir diskredituoti būtent politikoje, nes jie siejami su archajiškumu, atsilikimu, tamsumu, autoritarizmu ir neveikiančiu vandentiekiu. Tokio tipo politikas – "barzdotas ir rūstus" – šiuolaikiniame pasaulyje nereikalingas, nebent tik marginalų (nepainioti su mažumomis!) aplinkoje. Užtat be galo trokštami gundytojai – "gražuoliukai", "donžuanai", "kazanovos". Jų pagrindinis gebėjimas – patikti moterims, netgi tokioms kaprizingoms kaip Tautos ir Mažumos – su tuo susijęs ir mokėjimas naudotis moteriškomis silpnybėmis.

Įdomu šiuo požiūriu panagrinėti kai kuriuos įprastus vaizdelius. Pavyzdžiui, masinį mitingą galime laikyti gatvės pasimatymu. Minia – moteris – bėga nuo įkyrėjusio vyro / tėvo / valstybės į pasimatymą su savo mylimuoju, "puikaus veido ir kalbų".6 Mylimasis prisiekinėja mylįs minią, pasitelkdamas lengvas glamones (kūnai minioje glaudžiasi vienas prie kito, ir jiems tai malonu). Minia kupina jausmų, pasirengusi atsiduoti. Tačiau mylimasis iškelia sąlygas: norint susijungti reikia atsikratyti vyro, nunuodyti tėvą, nuversti įgrisusią valdžią, blogiausiu atveju bėgti su juo iš namų – "ir tada mes būsime kartu". Taigi jis laukia ir reikalauja iš moters moteriškos išdavystės, "smūgio žemiau juostos". Žinoma, apie tai jis prabyla ne iš karto ir netiesiogiai. Moteris turi išgyventi vidinę kovą. Užtat paskui, pačią netikėčiausią akimirką, ji puola mylimajam ant kaklo ir šnabžda – "išsivežk mane už jūrų marių".7 Minia elgiasi kaip biblinė "paleistuvė Rahaba" – arba dažniau kaip karaliaus Gralono duktė.8

Kita gundymo rūšis – tai bendrumo pagunda. Šiuo atveju, priešingai, reikia persikūnyti į moterį, tiksliau – tapti drauge, su kuria kita moteris (arba "moteris mumyse") gali pasėdėti prie tortuko ir vyno taurės, iki valiai paplepėti mieliausiomis širdžiai temomis, pirmiausia apie tai, kokie niekšai tie vyrai (skaityk: "valdžia ir viršininkai"). Be to (ir tai labai svarbu), "moteriškos" būsenos kritiškumo slenkstis žemesnis: bobiškos paskalos todėl ir nenugalimos, kad jos netelpa į vyriškas kategorijas "tiesa / melas", – svarbu tik tai, kiek jos "užgauna gyslelę", apeliuodamos į amžinuosius "moterų teisumo" stereotipus. Šie nesibaigiantys širdingi pokalbiai apie vyrų priespaudą ir išdavystes – tai moterų bendrumo diskurso, to paties, kuris Lisistratai padėjo tartis su spartietėmis, pagrindas. Jeigu į šį diskursą – tai yra į apsikeitimą paskalomis apie valdžią – pavyksta įtraukti tautą, tai leidžia daryti nemenką įtaką. Kaip tik tai iš dalies ir lemia žurnalistikos galią, kurios tikrosios ištakos – bobiškos paskalos.

Žurnalistas, žinoma, ne gundytojas, jis – "kita moteris". Taigi idealus "laikraščių skaitytojas" – tai "draugė", plepanti su daugiau pasiekusia ir daugiau žinančia drauge apie "mergaitiškus reikalus" (ir agresyviai ginanti savo teisę "panarstyti valdžios kaulelius").

Kaip šis mechanizmas veikia, mes irgi žinome. Pakanka prisiminti, kaip praėjusio šimtmečio pradžioje Rusija buvo pakerėta paskalų "apie carienę ir Rasputiną". Beje, purvinos paskalos prasidėjo daug anksčiau: prie jų derėtų priskirti ir dalį "rusų" literatūros (pavyzdžiui, Saltykovą-Ščedriną ir vėlesnius "humoristus").

Paskutinis "silpnas" moteriškas įvaizdis, kurį čia aptarsime, – isterikė. Moteris isterikė visiškai atsisako komunikuoti. Isterikė negirdi jokių pagrįstų (tai yra vyriškų) argumentų, jos neįmanoma nuraminti, ji vis labiau įsiaudrina nuo savo klyksmo arba susiriečia į kamuoliuką ir užsidaro savo baimėje. "Nenoriu nieko žinoti, aš bijau, bijau!" (arba "Aš noriu, noriu!") – isteriška poza, iš anksto nukertanti bet kokius komunikacijos kanalus. Isterikė plėšia nuo savęs drabužius, apsinuogina – tai yra demonstruoja atsisakanti ne tik persirenginėti, bet ir apskritai rengtis. "Nieko nenoriu, nenoriu nieko matyti, nenoriu gyventi, a-a-a!"

Tokią isterinę būseną galima sukelti ir masėms – ir tada situacija tampa neprognozuojama, nes įprasti poveikio svertai nebeveikia: bet koks bandymas atvesti į protą suvokiamas kaip agresija. Tai ir vadinama klasikine revoliucine situacija – kai "apačios" blaškosi, tranko galvą į sieną, nieko nematydamos ir negirdėdamos. Ir jų neįmanoma nuraminti, joms neįmanoma nieko paaiškinti: jos negirdi. Kartais padeda šiurkšti prievarta, "antausis" (arba "demonstracijos sušaudymas") – bet tai gali išprovokuoti dar didesnę isteriją. Tačiau kartais Tiananmenio tipo akcija iš tiesų nuslopina bangą ir tauta nurimsta, vis dėlto atrasdama jėgų "gyventi toliau" – ir būti vyru.


"Russkij Žurnal", 2005.III.9
Vertė Vitalijus Šarkovas

1 Pasakėčia apie Kerenskį, persirengusį moteriškais rūbais, įkalė paskutinę vinį ne tik į paties Aleksandro Fiodorovičiaus, bet ir visos Laikinosios vyriausybės reputacijos karstą. Nuo tada "laikinieji" suvokiami tik kaip komiški herojai, "moterys tautos susirinkime" ("bobos prie vairo"), kurie tiesiog negalėjo nepasimauti ant baltadančių bolševikų jūreivių durtuvų.

2 Kita vertus, buvo skelbiama, kad besaikis meilikavimas kaip politinio gyvenimo fonas būdingas "turkams, persams ir maskvėnams" (sąlyginiai "Rytai" visuomet buvo suvokiami kaip "moteriškų" politinių praktikų vieta). Visa tai, aišku, nė kiek nesukliudė meilikavimui plačiai paplisti. Galiausiai meilikavimas tapo industrija. Apie tai žr. toliau.

3 Mariją Antuanetę teisęs revoliucinis teismas labiausiai priminė nužudymą iš pavydo – pasibaisėtinai žiaurų ir pagrįstą grynai moteriškais kaltinimais. "Moteriškos logikos" požiūriu viskas aišku: Laisvė nekentė gražios moters ir ją nužudė. Beje, įdomus pastebėjimas: kad ir kur prasidėtų "laisvės" epocha, visur būtinai prasideda "gyvų" moterų grožio ir seksualumo puolimas – mums čia pakanka prisiminti ankstyvojo sovietinio laikotarpio patirtį.

4 Kai kuriais atvejais Mažuma gali dėtis Klase. Pavyzdžiui, Spalio revoliucija iš tiesų rėmėsi "darbininkų klase" – bet Rusijos imperijoje ji turėjo aiškius mažumos bruožus (ji buvo kompaktiška, negausi, turėjo savitą gyvenimo būdą, o svarbiausia – jautėsi esanti mažuma).

5 Čia reikėtų paminėti ir moterų bei vaikų panaudojimo kare praktiką. Šiuolaikiniai ginklai leidžia moterims ir vaikams be vargo žudyti vyrus, bet jie reikalauja elgtis su jais būtent kaip su moterimis ir vaikais, "silpnais ir beginkliais". Kadangi šie reikalavimai pagrįsti biologiškai užkoduotais vyriškais instinktais, kareivis-vyras susiduria su sunkiu kaltės kompleksu, sukeliančiu "moralinį stipriojo pralaimėjimą".

6 Kalbos, aišku, svarbiau už veidą. Pasimatymo metas – visada naktis, netgi jei mitingas vyksta vidury dienos. Tačiau naktiniai susibūrimai visuomet veikia stipriau (būtent todėl valdžia taip bijo naktinių minių ir susibūrimų).

7 Pats naujausias, nors ir ne pats reikšmingiausias, "pagrobimo" pavyzdys – "maidanas". Šiuo atveju "išvežimo iš pabodusių namų" įvaizdis buvo visiškai konkretus: "Išsivešiu jus visus iš Rusijos į ES". "Eurointegracija" buvo pateikiama būtent kaip vestuvinė įsimylėjėlių kelionė – perspektyvoje gražus europietiškas rūmas, kur Juščenka ir Ukraina "gyvens ilgai ir laimingai". Tačiau toks konkretumas tinka ne visada. Daugeliu atvejų pakanka užuominų apie pabėgimą: svarbu sužadinti miniai troškimą būti pagrobtai.

8 Turiu omeny legendą apie Armorikos karalių, kurią Blokas panaudojo dramoje "Rožė ir Kryžius": "Ker-Iso miestas, įsikūręs prie jūros kranto, buvo atskirtas nuo jos didžiule užtvara... Užtvaroje buvo slaptos durys, o jų raktas – pas karalių... Senasis karalius užmigo po puotos... O tuo metu jo duktė nuostabioji Dahu įsmuko į jo miegamąjį ir pagrobė raktą kartu su grandine. Ji atidarė slaptas duris, norėdama įsileisti savo mylimąjį, kurio kalbos čiurleno kaip vanduo ir liejosi jai į ausis; vandenynas plūstelėjo ir užtvindė miestą".

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 30 iš 31 
0:38:58 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba