ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-03-26 nr. 742

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (42) • ANDRIUS MARTINKUS. Naujosios pagonybės prakeiksmas (63) • PAULIUS SAUDARGAS. "Drungnojo karo" šešėlyjeGINTARAS BERESNEVIČIUS. Kažkas nebeveikia (72) • OUJAN SIU. PoezijaŽANETA SMOLSKUTĖ. Pietų Lietuvos moterų veikla rezistencijoje 1944–1953 m. (2) • SIGITAS GEDA. Žydinčių bulvių sapnai (3) • GIEDRIUS JOKUBAUSKIS. Miltai (1) • GYTIS NORVILAS. PoezijaKONSTANTIN KRYLOV. Moteriški politikos aspektaiDAIVA TAMOŠAITYTĖ. Čarli, pabusk! (223) • Mums rašo Daiva Steponavičienė. Sunaikinimas?TOMAS KAVALIAUSKAS. Išryškintas paviršius ir vidus (1) • JONAS KIRVELIS. Penki vakarai su mizantropuJŪRATĖ VISOCKAITĖ. LNK ir kt. – "pasiklydę vertime"

Penki vakarai su mizantropu

Pabaiga. Pradžia Nr. 10

JONAS KIRVELIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rasos Čergelienės nuotrauka

Penktas vakaras. Su filantropu

Prisipažinsiu jums, nemylimi žiūrovai, kad šis vakaras man – pats nemaloniausias. Mat prodiuseris pašnekovą įvardijo kaip didį žmogų ir filantropą. Patys žinote, kad su tokiais žmonėmis nėra apie ką šnekėtis. Jie vis tiek neprisipažins, kad po pietų, nesvarbu, sotūs jie ar, kaip mėgstama sakyti, "subalansuoti", kenčia meteorizmo priepuolius, nėra skaitę Platono (ir niekada neskaitys), ir nepasiguos, kad trokšta nunuodyti kaimyno šunį (ar patį kaimyną – čia jau skonio reikalas). Filantropus Dievas išskaptuoja iš dramblio kaulo, padengia plonu aukso sluoksniu ir paleidžia į pasaulį. Mes gi nudrėbti iš paprasto molio, todėl, susidūrę su šitais Dievo kūriniais, neišlaikome ir dūžtame. Skaudu ir ontologiškai neteisinga. O dar sakoma, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą. Man regis, Dievas nėra matęs savęs veidrodyje.

Ką gi, jeigu jau teikėtės ateiti, prisėskit, pone filantrope. Kėdė, lyg tyčia, visiškai sveika. (Paprastai jai trūksta vienos kojos arba atlošo.) Nusišluostykit prakaitą nuo kaktos, nes paauksavimas nusilups. Neturite nosinės?.. Galit pasinaudoti staltiesės kampu. Paskui ją, kaip Turino drobulę, atiduosiu televizijos generaliniam direktoriui. Esu tikras, kad joje atsispaus taurios jūsų kaktos raukšlės.

Sakykite, kada jums kilo tokia beprotiška mintis – užsiimti filantropyste?.. Ar vaikystėje nepatyrėte kokios psichologinės traumos?.. Pavyzdžiui, ar jūsų nepervažiavo traukinys, o gal (čia vėl skonio reikalas) – drezina su girtu geležinkelininku?.. Tik gilus ir neįprastas sukrėtimas gali suformuoti filantropą. Tokie kaip aš, nemėgstantys žmonių, paprastai užauga padoriose šeimose, kur gerbiama pedagogika, moraliniai normatyvai ir Baudžiamasis kodeksas. Sakot, vaikystėje jums įgėlė bitė?.. Na va. Matot, koks ankstyvas ir nepastebimas gilios traumos pėdsakas. Tamsta iki šiol nesąmoningai apnuodytas. Jums reikia perpilti kraują ir persodinti smegenis. Į minkštesnę ir saugesnę vietą nei ankstesnioji. Labiausiai tam tiktų kompostinė žemė. Nesijaudinkit, aš ne žmogėdra, tik sodininkas mėgėjas. O tarp jų labai reta asmenų, apimtų nesveikos kanibalizmo aistros. Sodininkai mėgėjai nefilosofuoja, nesiklauso kamerinės muzikos, nesikalba su savo antruoju Aš, dauginasi vegetatyviškai. Man regis, jiems priklauso ateitis.

Na, filantropai sodininkų gyvenimu nelabai domisi, lapinės žemės neatskirtų nuo biohumuso, o pastarnoko – nuo petražolės. Savo dėmesį jie paprastai skiria vaikams ir seneliams – kontingentui, kuris bet kokį užmiesčio sodą paverstų niekinga dykra. Dovanoja jiems sauskelnių, tyrelių ir košelių... Ir jūs, kiek teko girdėti, skyrėte senelių pensionui visą sunkvežimį mėsos konservų. Pone, tai juk baisu – seneliai nuo mėsos sužvėrės!.. Nesužvėrės?.. Kodėl?.. Sakot, konservų galiojimo laikas kadai pasibaigęs?.. Suprantu. Jeigu seneliui skubiai reikia į krūmus, jis nepripuls ir neįkąs išgaląstais į geležinį lovos kampą dantų protezais.

O Kalėdoms, sakot, dovanojot braškėmis kvepiančių prezervatyvų?.. Kadangi seneliai visų nesuvalgė, užteko ir Velykoms.

Žinot, pone... kažkodėl jūs man atrodot visai simpatiškas. Imu įžvelgti jus turint natūralių žmogiškų bruožų. Man regis, būsite iš to paties molio kaip ir aš. Esate ne paveikslas, bet indas, kurį Dievas nulipdė actui laikyti. Žinot, man netgi kilo šviesi mintis, kad filantropystė yra tik mizantropijos atmaina, ir tiek. Tai patvirtina tokie menkniekiai kaip pasibaigęs galiojimo laikas. Ką tu nustebinsi, padovanojęs sunkvežimį gerų mėsos konservų?.. Nieko. Net laikraščiai neparašys. O štai jeigu visas pensionas pratrys (net kelios beraštės sanitarės) – tada ir televizija parodys. Ir visi įsimins šitą jaudinantį filantropijos pavyzdį.

Ką gi, pone, linkiu jums kuo geriausios kloties. Girdėjau, kad kitais metais kandidatuosit į parlamentą – džiaukitės, žiūrovai, jūsų laukia malonios dovanos. Neabejoju, kad šitą žmogų įsiminsite.

Skleiskite filantropijos šviesą visame pasaulyje, pone. Ačiū. Man nedėkokite. Man didžiausia dovana – prodiuserio akys, pilnos ašarų. Jis stovi studijos kampe ir graso man kumščiu.

Tiesą sakant, veikiausiai jam chroniška sloga. Juk žinote, kad ašaromis tikėti neverta, o jei verkia prodiuseris, darosi netgi nejauku. Tai prieštarauja visiems gamtos dėsniams. Akmenys nerauda. Išskyrus Mozės atvejį: trenkė lazda per uolą, ir ištryško vanduo. Bet čia jau antgamtinė sfera. O televizija antgamtiškumo nepripažįsta, nors mielai juo naudojasi.

Operatoriau, išjunkite kamerą.

Epilogas

Mizantropo nuojautos tikslios kaip šveicariško laikrodžio mechanizmas. Paprastai jos manęs neapgauna. Neapgavo ir šį sykį. Nors laidos, man regis, išėjo nusisekusios, prodiuseriui kažkodėl nepatiko. Sakė, kad jose per daug liūdesio ir užuojautos žmonijai.

Na, žinote, tai tiesiog įžeidimas. Aš imu abejoti savo identitetu. Gal prodiuseris yra mizantropas, o aš – tik švelnus sezono nesusipratimas?..

Taigi, mane atleido. Neįkūnijau didelių prodiuserio vilčių. Ką padarysi. Viltis – prodiuserių motina. Tik dėl jos jie laikosi šitame baisiame versle.

Aš gi nededu vilčių nei į artimus, nei į tolimus giminaičius. Esu toks pat kaip Mozė, tik neturiu lazdos. Todėl ir nedaužysiu akmens plikomis rankomis. Jei kada nors manimi susidomės kiti prodiuseriai, nebebūsiu toks atviras ir nuoširdus. Kreipsiuos į jus kaip pridera – gerbiami ir mylimi žiūrovai. Meiliai šypsodamasis, įkyriai kamantinėsiu, kokia dvasinio grožio forma jums artimiausia. Išėjęs į gatvę, nesivalysiu grimo. Tegu visi mato, koks aš gražus.

Pernelyg didelis mandagumas irgi gali būti savotiška mizantropijos forma. Tik šitai mane ir guodžia. Nes tikrai nejauku gyventi pasauly, kai, pritrenktas beisbolo lazda, sukniumbi vidury gatvės, o visi tau maloniai šypsosi ir klausia: "Ar viskas gerai?.."

Ir ką jiems atsakysi?..

Aišku, kad "ačiū, gerai".

Nors aš norėčiau, kad atsirastų koks surūgėlis, žiebtų per sprandą ir riktelėtų: "Neapsimesk, kad miršti!.. Kelkis ir eik!.."

Kur tau...

Vienintelė išeitis – bėgti kuo toliau į dykras, į kolektyvinius sodus, kurie seniau buvo romantikų, o dabar – mizantropų prieglobstis.

Ilgai ten begyvendami, gal net kokį naują literatūros metodą išrastume.

Vis šiokia tokia atsvara televizijai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 30 iš 31 
0:38:57 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba