ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-03-26 nr. 742

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (42) • ANDRIUS MARTINKUS. Naujosios pagonybės prakeiksmas (63) • PAULIUS SAUDARGAS. "Drungnojo karo" šešėlyjeGINTARAS BERESNEVIČIUS. Kažkas nebeveikia (72) • OUJAN SIU. PoezijaŽANETA SMOLSKUTĖ. Pietų Lietuvos moterų veikla rezistencijoje 1944–1953 m. (2) • SIGITAS GEDA. Žydinčių bulvių sapnai (3) • GIEDRIUS JOKUBAUSKIS. Miltai (1) • GYTIS NORVILAS. PoezijaKONSTANTIN KRYLOV. Moteriški politikos aspektaiDAIVA TAMOŠAITYTĖ. Čarli, pabusk! (223) • Mums rašo Daiva Steponavičienė. Sunaikinimas?TOMAS KAVALIAUSKAS. Išryškintas paviršius ir vidus (1) • JONAS KIRVELIS. Penki vakarai su mizantropuJŪRATĖ VISOCKAITĖ. LNK ir kt. – "pasiklydę vertime"

Išryškintas paviršius ir vidus

TOMAS KAVALIAUSKAS

[skaityti komentarus]

Galima drąsiai teigti, kad menininkas Gøranas Andreas Ohldieckas pakylėjo Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijos lygį. Kultūrinų mainų fondo "3,14" remiamos parodos šioje galerijoje galėjo ne tik praplėsti meno sampratą, bet ir pakeisti žiūrovo pasaulėjautą. Pakanka prisiminti vien pernai surengtą Pietų Afrikos Respublikos menininkės Pippos Skotnes parodą, kurioje skambėjo mirusių genčių kalbos, o salės viduryje buvo išstatyti arklių griaučiai su neįskaitomais tekstais. Paroda pavadinta "Dievo avinėlis". Ne be reikalo: ant galerijos sienų buvo iškabinėtos medinės dėžutės, po kurių stiklu matėsi ūkininko rankomis užmušto mėlynojo gandro liekanos, ampulės su Stephano Greenblatto esė nuorašais, arklių kanopomis ir kitais objektais. Dėžutės – tai Pippos Skotnes rožinio paslaptys.

Ta paroda nebuvo išimtis. Tokio pobūdžio ekspozicijos atspindi G. A. Ohldiecko, kaip menininko, pasaulėžiūrą, jo vertybes. Parėmęs trisdešimt šešias tarptautines parodas Kaune, šis norvegas (apsisprendęs tapti kauniečiu) pažadėjo surengti ir savo asmeninę. Žinoma, visi girdėję jo vardą tos parodos atidarymo nekantriai laukė. Viena yra jausti rafinuotą menininko skonį rengiant įvairių menininkų parodas, kita – susipažinti su jo paties kūryba.

G. A. Ohldiecko personalinė paroda "Piešiniai: 1974–2004" (apie septyniasdešimt darbų) atskleidė autoriaus pasaulėvaizdį. Iš tušo taškelių menininkas sudėliojo daugybę portretų ir gyvenimo situacijų. Profesionalumas ir technika tokie, kad mažiau patyręs žiūrovas gali pamanyti, jog tai kompiuteriniai darbai. Juk kam ranka daryti tai, ką galima atlikti kompiuterine programa, nerizikuojant, kad dėl vieno netikslumo reikės viso mėnesio darbą išmesti į šiukšliadėžę? Tik priėjus prie pat eksponuojamų darbų galima pamatyti, kad piešinių tušo taškelių kraštuose yra vos įžiūrimų nelygumų, bylojančių, kad tai – žmogaus rankų darbas. Sąmoningai apsispręsta ilgiau ir atsakingiau dirbti prie to, ką galima būtų atlikti kompiuteriu. Dvidešimt pirmame amžiuje vien toks poelgis tampa parodos prasme.

Vargu ar būtų galima supykti ant žmogaus, kuris sakytų, kad forma ir turinys norvego / kauniečio darbuose gerokai skiriasi: pavyzdžiui, piešinyje "Didelis juokas" pavaizduota isteriškai besikvatojanti penkiasdešimtmetė moteris, kitame nupieštas vyras prie savojo motociklo, dar kitame – mongolas su kailine kepure. Gali kilti pagunda manyti, kad tai tik nespalvotas popmenas, o pats autorius – tik popmenininkas. Neva jis kruopščiai dirbo prie šių savo darbų, bet pavaizdavo vien lengvas, nieko neįpareigojančias gyvenimo akimirkas ir tokius pat žmones. Lyg autorius viso labo būtų pastebėjęs tik tai, į ką kiti neatkreipė dėmesio, ir nusprendęs su visais pasidalyti.

Tačiau G. A. Ohldieckas iš tiesų įžvelgė tai, kas prasprūsta pro daugumos akis. Čia ir glūdi visa parodos esmė: tie žmonės yra labai reikšmingi, mes jų tik nepažįstame, o tos jų ,,nereikšmingos" akimirkos išties svarbios, nes jos yra kasdienė jų egzistencija. Nereikšmingumo reikšmingumą liudija daugybė šio menininko piešinių: berniukas Taškente, prisiglaudęs prie pravažiuojančio automobilio stiklo; mergina, metanti šaliką sau per petį, stovinti greta besišypsančios draugės ir linksmo draugo: šypsenos, draugystės, bendravimo akimirka jaunystėje praeis, tačiau liks prisiminimas, tas mostas permetant šaliką per petį, ta diena, kai buvo taip gera...

Andy Warholas teigė: Stokholme, kaip ir Florencijoje, gražiausias dalykas yra "McDonald’s". Popmenui rūpi atkreipti dėmesį į patį paviršių ir išryškinti objektų išorę, nesvarbu, ar tai būtų vėliava, ar pomidorų sriuba.

G. A. Ohldieckui rūpi ne vien paviršius. Jis ne tik atkreipia dėmesį į savo personažų kasdienę egzistenciją, padidindamas ar išryškindamas tai, ko mes nefiksuojame, bet ir verčia susimąstyti apie galimus vaizduojamų žmonių gyvenimo randus arba turtingą jų vidinį pasaulį. Taškento berniukas galbūt alkanas, galbūt nemoka skaityti. Kokios jo perspektyvos? O štai mongolo kailinė kepurė – tai jo identitetas, jo pasaulis. Žiūrovas tiesiog prikaustomas prie šios kepurės su uodegėle, ji taip puošia mongolą ir griežtus jo veido bruožus, kad šis tampa seksualus, egzotiškas.

Vienas darbas net balansuoja ant subtilumo ir akivaizdžios erotikos ribos – tai nuogas, tik atsegtus marškinius dėvintis vaikinas virtuvėje sekmadienio rytą. Jis visiškai atsipalaidavęs, sėdi kiek prasižergęs. Daug subtilesnis yra darbas, vaizduojantis du vaikinus, besimokančius portugalų kalbos. Jų žvilgsniai ir laikysena prie atverstos knygos atskleidžia tarp jųdviejų egzistuojantį intymumą ar bent jau simpatiją. Fetišizuotas atrodo Varmo Winterio portretas: vyras, dėvintis odines kelnes su plačia sagtimi ir geriantis alų. Išskirtinai subtilų seksualumą galima pastebėti kitame piešinyje, kur nuo jaunuolio Londono kapinėse aistringai nutraukiami marškiniai. Kapinės ir aistra. Mirties ir meilės dialektika? Ne. Kiekvienas kūrinys turi paaiškinimą, savo mažą istoriją. G. A. Ohldieckas atsiskleidžia kaip rašytojas, taikliai, trumpais sakiniais, su ironija pasakojantis kiekvieno savo kūrinio istoriją. Nuo kūno kapinėse traukiami marškiniai atsitiktinai pastebimi pro šalį einančios moters. Šiai pasibaisėjus paaiškinama, kad jaunuolis atlieka atgailą. Moteriškė klausia, ar ir ji negalėtų atgailauti kartu.

Matydamas piešiniuose glūdintį seksualumą, suvoki ir tų žmonių ilgesį, jų sielų neužbaigtumą. Tiesa, kai kuriuose darbuose galbūt tiesiog mėgaujamasi atskirų žmonių ir detalių unikalumu, egzotika. Tačiau jei tai tik pasimėgavimas, tuomet jis išreiškia autoriaus meilę viskam, kas žmogiška ir gyvenimiška, ar tai būtų Hamburgo turgus, ar Taškento gatvė, ar tiesiog draugų trijulė. Menininkas pastebėjo tokius kitų bruožus, kokius mes norėtume, kad kiti pastebėtų turint mus.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


Rodoma versija 30 iš 31 
0:38:55 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba