ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-03-26 nr. 742

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (42) • ANDRIUS MARTINKUS. Naujosios pagonybės prakeiksmas (63) • PAULIUS SAUDARGAS. "Drungnojo karo" šešėlyjeGINTARAS BERESNEVIČIUS. Kažkas nebeveikia (72) • OUJAN SIU. PoezijaŽANETA SMOLSKUTĖ. Pietų Lietuvos moterų veikla rezistencijoje 1944–1953 m. (2) • SIGITAS GEDA. Žydinčių bulvių sapnai (3) • GIEDRIUS JOKUBAUSKIS. Miltai (1) • GYTIS NORVILAS. PoezijaKONSTANTIN KRYLOV. Moteriški politikos aspektaiDAIVA TAMOŠAITYTĖ. Čarli, pabusk! (223) • Mums rašo Daiva Steponavičienė. Sunaikinimas?TOMAS KAVALIAUSKAS. Išryškintas paviršius ir vidus (1) • JONAS KIRVELIS. Penki vakarai su mizantropuJŪRATĖ VISOCKAITĖ. LNK ir kt. – "pasiklydę vertime"

Sunaikinimas?

Mums rašo Daiva Steponavičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Restauruojamas medinis šulinys

2005 m. sausio 22 d. "Šiaurės Atėnuose" pasirodė Vido Poškaus straipsnis "Sunaikinimas" apie statant Lietuvos valdovų rūmus naikinamą kultūrinį sluoksnį. Valdovų rūmai kyla Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritorijoje. Nuo 2004 m. vasaros šia teritorija rūpinasi Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos įkurta rezervato direkcija. Ji ir laiko pareiga atsakyti į visuomenės susidomėjimą keliančius klausimus, susijusius su rezervato teritorijoje vykstančiais darbais.

V. Poškaus straipsnyje aiškiai pateikta pozityvi pilietinė pozicija kultūros ir istorijos paveldo naikinimo klausimais, vis dėlto neišvengta visuomenę klaidinančių teiginių. Greičiausiai iš nežinojimo. Būtent ši neteisinga reiškinių traktuotė sukėlė Žemutinės pilies tyrėjų ir atsakomybę už šio kultūros paminklo būklę jaučiančių asmenų norą prasklaidyti pilkus nežinojimo debesis.

Deja, deja, meniškos sielos, o šiuo atveju ir profesijos žmogui nelengva suprasti tokio konkretaus ir pragmatiško mokslo kaip archeologija metodologijos įmantrybes. Jo esmė – visapusiškai ištirti kultūrinį sluoksnį, kuris – ir vėl, deja, – tiriamame plote sunaikinamas. Tačiau visapusiškumas yra susijęs su tyrimų etapų fiksavimu, medžiagos kaupimu, registravimu, konservavimu ir restauravimu. Tyrimų medžiaga gula popieriuje mokslinių ataskaitų, straipsnių, monografijų su brėžiniais, piešiniais, nuotraukomis pavidalu, ji nėra nuskandinama užmarštin kartu su statybvietėje dirbančių buldozerių verčiamomis žemėmis į rankomis (t. y. kastuvais) iškastą duobę – ištirtą plotą, archeologų vadinamą perkasa.

Tiriamame plote archeologai atidengia ne vieną kultūrinio sluoksnio horizontą, priskiriamą vienam ar kitam istoriniam ar ikiistoriniam laikotarpiui. Sluoksnis po sluoksnio žemės nukasamos nuo mūrų paviršiaus, pasiekiami jų pamatai, dažnai įkasti iki nejudinto grunto, praardant senesnės (medinės) statybos liekanas. Mūsų pirmtakai visai nesirūpino šio – medinio – paveldo išsaugojimu, jiems reikėjo gyventi. Tą labai taikliai pažymi ir pats straipsnio autorius: "Miestas ar pastatas iš tikrųjų yra gyvas organizmas, jis nuolat keičiasi, plečiasi, transformuojasi, todėl puritoniškas archajiškos nekaltybės saugojimas kartais tėra modernizacijos ar normalios kasdienybės stabdys". Archeologų uždavinys – atsekti šio gyvo organizmo kitimo etapus, suprasti šio kitimo būtinumo priežastis, sužinoti pasekmes ir neleisti suniokoti neištirto paminklo ar jo dalies: pirma tyrimai, paskui statyba.

iliustracija
Medinių pastatų ir gatvės liekanos. XIV a. Vytauto Abramausko nuotraukos

Straipsnio autorius visai teisėtai kelia klausimą dėl medinio paveldo išsaugojimo. Medinės, kaip ir mūrinės, statybos lygių pilies teritorijoje yra ne vienas, tačiau kas gali pasakyti, kuris jų yra vertesnis ir kodėl. Tiriami visi, nes reikia surinkti kuo daugiau informacijos. Tam skirti ir rastosios medienos dendrochronologiniai bei radiokarboniniai tyrimai. Tuo tikslu stengiamasi atpjauti reikiamo dydžio pliauskas nuo visų iškeliamų rąstų ir lentų.

Tiriant kultūrinį sluoksnį, be pastatų liekanų, randama daugybė įvairiausių medinių dirbinių. Jie, kaip ir kiti archeologiniai radiniai, surenkami, valomi, konservuojami, jeigu reikia – restauruojami. Procesas trunka ne vienus metus, šiuos dirbinius, net ir restauruotus, specialistai turi nuolat prižiūrėti, kad nepelytų, neįsiveistų grybas. Šiuo metu, kaip ir kasmet, pilių tyrimo centre "Lietuvos pilys" konservuojama apie šimtas medinių radinių, tarp kurių – rentininis šulinys, dvejos durys, vandentiekio vamzdis, kanalizacijos latakai, vežimo ratas, irklai, kubilas, strėlių kotai, tekinti indai, įvairiausi kiti dirbiniai. Reikia pasakyti, kad Žemutinės pilies tyrimų grupė turi būrį puikių restauratorių, kurie valo, konservuoja visus ką tik iš žemės iškeltus dirbinius, atidengia "užslėptą" informaciją: daikto formą, sandarą, ornamentą, meistrų, gaminusių tuos daiktus, ženklus, metalinių dirbinių dangas, operatyviai klijuoja molinių puodų, koklių, stiklinių indų šukes, nustato odos, metalo, medžio rūšis, atlieka cheminius metalo tyrimus ir t. t. Restauratorių triūsas gerokai palengvina mokslinį archeologinės medžiagos apdorojimą, interpretavimą, analogijų paieškas. Anksčiau restauruoti dirbiniai šiuo metu visuomenei pristatomi Žemutinės pilies Valdovų rūmų radinių parodoje Taikomosios dailės muziejuje. Liepos mėnesį paroda bus atnaujinta, papildyta šiuo metu restauruojamais dirbiniais.

Dabar, kaip ir kasmet, Žemutinės pilies archeologiniai radiniai yra inventorizuojami, ruošiami būsimo Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijai atkastuosiuose rūsiuose. Tuo rūpinasi pilių tyrimo centro "Lietuvos pilys" darbuotojai bei specialus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų skyrius, įkurtas Lietuvos dailės muziejuje. Taigi straipsnio autoriaus būgštavimai dėl paveldo panaudos yra nepagrįsti. Atstačius Valdovų rūmus kaip tik ir bus atkurtas, o ne paneigtas istoriškumas. Atstatymo koncepcija – daugybės sričių specialistų subrandintas vaisius. Nauji rūmai – ne muliažas – stovės vietoj "akis badžiusių surūdijusių angarų", kurie, beje, dengė atkastas Valdovų rūmų rūsių liekanas, saugodami jas nuo atšiaurių klimato sąlygų. Tai buvo didžiausia Europoje lankoma archeologinė aikštelė, kurioje užteko vietos ir senajai muzikai, ir pilies teatrui, pritraukdavusiems minias žiūrovų. Kultūrinė veikla atgis ir atstatytuose Valdovų rūmuose, kur bus įrengta ne tik muziejinė ekspozicija, bet ir parodų, koncertų salės, menės, skirtos reprezentacijai, ir t. t. Kol kas nekalbama apie amatininkų ir pirklių medinės gyvenvietės ištyrimą ir eksponavimą – ne dėl lėšų stygiaus, tiesiog šiuo metu dominuoja kita Žemutinės pilies teritorijos atkūrimo ir pritaikymo versija, o medinis paveldas geriausiai išlieka užkonservuotas po žeme, gruntinių vandenų lygyje.

iliustracija
Vežimo ratas tyrimų vietoje

Valdovų rūmai – tuo net neabejoju, tą patvirtina ir turizmo agentūros – taps visuotiniu traukos objektu, kuris kadaise buvo Lietuvos valstybės lopšys, karinis, administracinis, kultūrinis centras. Tam nepritarti gali tik tas, kuriam svetima pati valstybingumo idėja ir pilietiškumo principai.

Ponas Vidas Poškus gali būti ramus ir dar dėl vieno: jokiu būdu nėra sunaikintas visas Žemutinės pilies kultūrinis sluoksnis, – didelė jo dalis, kuri nėra susijusi su rūmų atstatymu, išsaugoma ateities kartoms, kurios galbūt naudos pažangesnę – nesunaikinančią kultūrinio sluoksnio – tyrimų metodiką. Kol kas vienintelis atsakymas į daugybę mokslinių klausimų – rankų darbas, kruopštumas ir neatsainus požiūris į vertybes.


Daiva Steponavičienė,
Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos vyr. specialistė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 30 iš 31 
0:38:53 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba