ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-03-26 nr. 742

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (42) • ANDRIUS MARTINKUS. Naujosios pagonybės prakeiksmas (63) • PAULIUS SAUDARGAS. "Drungnojo karo" šešėlyjeGINTARAS BERESNEVIČIUS. Kažkas nebeveikia (72) • OUJAN SIU. PoezijaŽANETA SMOLSKUTĖ. Pietų Lietuvos moterų veikla rezistencijoje 1944–1953 m. (2) • SIGITAS GEDA. Žydinčių bulvių sapnai (3) • GIEDRIUS JOKUBAUSKIS. Miltai (1) • GYTIS NORVILAS. PoezijaKONSTANTIN KRYLOV. Moteriški politikos aspektaiDAIVA TAMOŠAITYTĖ. Čarli, pabusk! (223) • Mums rašo Daiva Steponavičienė. Sunaikinimas?TOMAS KAVALIAUSKAS. Išryškintas paviršius ir vidus (1) • JONAS KIRVELIS. Penki vakarai su mizantropuJŪRATĖ VISOCKAITĖ. LNK ir kt. – "pasiklydę vertime"

Miltai

GIEDRIUS JOKUBAUSKIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ola Billgren. Interjeras. 1971

Viena unikali giminaitė, kurią turėjau galimybę stebėti ir girdėti pastaruosius dvidešimt metų, buvo įsitikinusi, kad ilgo ir sveiko gyvenimo pagrindas yra bet kokių kepinių atsisakymas. Tačiau iš karto turėčiau įspėti ir nuraminti (arba, atvirkščiai, nuvilti) maloniuosius skaitytojus, kad pastarąja pastaba aš ir užbaigiu kalbėjimą dietologinėmis ar sveiko gyvenimo propagavimo temomis, nes aiškiai suvokiu savo menkas galimybes šia tema pasakyti ką nors itin vertingo, originalaus ar bent jau žavingo ir įkvepiančio. Nors, kita vertus, jau beveik dvejus metus mano smegenys, paveiktos įvairiausių garsių profesorių kalbėjimo, nesiliauja įrodinėti, kad beviltiška iliuzija yra manymas, esą šiame pasaulyje dar įmanoma nors viena gryna ir autentiška pastaba.

"Inovacija yra pasaulio variklis!" – sako vienas profesorius. Kartoja savo frazę profesorius gana dažnai, kartoja savo veiksmus ir teletabiai, mažiausiai du ar tris kartus. Ir mano smegenys pakartoja aną frazę kelissyk per dieną. "Bet dabar liko vien simuliacija ir simuliakrai", – laikosi nuostatos kitas profesorius. "Vietos inovacijai nebėra", – konstatuoja mano smegenys. Didžiai nusivilia ir, norėdamos mane nuraminti, prideda: "Vien tikri dalykai gali pasikartoti. Tai, kas iš tiesų yra esminga, privalo būti pakartojama. Čia riba tarp amžino ir laikino. Visi besikartojantys dalykai yra amžini. Čia slypi jų neišsemiama gelmė ir nuolatinis aktualumas. Kur pažvelgsi – visur pasikartojimai: mokslas yra geras dalykas, o jis neįmanomas be pakartojamo eksperimento, demokratija yra gėris, todėl ji turi būti pakartota visuose žemynuose; galiausiai žmogus – jis irgi pakartojamas! Adomo ir Ievos kartotinis, molio minkinys iš prigimties neoriginalus. Dievas viską kūrė iš nieko, bet įvedė dėsnius, todėl visa tapo sistemiška ir paremta analogijos principu. Tačiau žmogus, palyginti su gamta, jau savo prigimtimi yra plagiatas. Turbūt Ponas Kūrėjas šeštąją dieną buvo labai išsikvėpęs ir nebekvaršindamas sau galvos bei nekantraudamas greičiau pradėti ilsėtis nutarė nieko nebekurti ir padaryti žmogų, panašų į save patį. Taip ir gimė žmogus-kopija, o paskui jis dauginosi serijinės gamybos būdu. Kaip tik todėl susekdamas pasikartojimus, kartodamas ir pasikartodamas (giminę pratęsdamas) žmogus įgyvendina savo prigimtį. Tai svarbiausia jo esmė, pagrindas, nuo kurio atsispyręs jis pažįsta pasaulį ir kitus. Jei ne kartojimas – egzistencija, pažinimas ir visi kiti dalykai būtų neįmanomi!" – baigia argumentų tiradą žinių ir informacijos prikimštos smegenys.

Turiu prisipažinti, kad kartais pasiduodu norui suvalgyti šiek tiek pyrago. Nors iš tiesų "šiek tiek" čia nėra patys tinkamiausi žodžiai. Kai užsimanau ko nors saldaus, visada esu pasiryžęs suvalgyti tik šiek tiek saldaus gėrio. Bet paprastai suvalgau 5xšiek tiek. Dėl to nesikremtu. Tiesiog valgau šiek tiek, dar šiek tiek ir dar šiek tiek. Galiausiai pasakau sau, kad suvalgiau šiek tiek pyrago. Dažnai tai kartoju, todėl tikiu. Ana mano giminaitė, kurią minėjau anksčiau, taip pat buvo įsitikinusi savo teisumu, o tą įsitikinimą grindė ne mintimis ir žodžiais, o realiais darbais – pusę savo amžiaus nevalgė nieko, kas kepta, išskyrus juodą duoną. Tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad ta duona veik visuomet būdavo sužiedėjusi, todėl giminaitė manėsi valganti ne keptą, o džiovintą duoną kasdieninę.

Nepaisant įtakos, kurią padarė sudžiūvusius kepalus pamėgusi giminaitė, aš didžiai mėgstu kepinius. Iš tiesų reikia patikslinti ir pasakyti, kad kepimas kaip procesas man yra daug svarbesnis ir reikšmingesnis už valgymą, nes nepermaldaujamas pasiryžimas suvalgyti vos šiek tiek kepinio, atvirai kalbant, atima dalį malonumo. Kepimas ir valgymas yra panašūs į rašymą ir skaitymą. Šiems procesams būtini receptai ir nuovoka. Kiekvienas sutiks, kad ne mažiau būtini dalykai yra improvizacija, geras skonis ir reikalo išmanymas. Be abejo, įmanoma visa daryti labai diletantiškai ir paviršutiniškai, tikintis, kad kas nors vis tiek išeis, pasikliaujant populiaria iliuzija, jog kiekvienas esąs menininkas, tačiau tik menininkai šitai težiną. Mano smegenys taip pat atkakliai stengiasi man primesti tokią keistą nuostatą. Žinodamas jų patiklumą ir nesugebėjimą atsispirti įmantriai skambančioms, tačiau iš esmės sofistinėms frazėms, mėginu visais įmanomais būdais nepasiduoti jų įtaigai ir propagandos galiai. Gerai suprantu, kad kuo toliau, tuo sunkiau darosi tai padaryti, tačiau aš stengiuosi, tikrai nuoširdžiai stengiuosi.

Kepdamas taip pat stengiuosi. Nors kai gerai pagalvoji, darosi sunku atskirti, kur sąmoningos pastangos, o kur savaiminis procesas – mašininis vyksmas ir kopijavimas, paslėptas po saldžiu įmantrybių glajumi. Sako, daugiausia žmonių, apsinuodijančių kepiniais, kaip tik suserga dėl pasenusio glajaus ir prastos kokybės dekoratyvinių elementų – tai kiaušiniai būna užkrėsti salmonelioze, tai dar kokie nors panašūs dalykai. Todėl man labiausiai patinka paprasti ir nesudėtingi kepiniai, nes su jais kur kas mažiau vargo, o dėl įgimto atsargumo paprastai stengiuosi išvengti galimų nesėkmių.

Prieš pradedant kepti, būtina pasirinkti tinkamą receptą. Žodis "tinkamas" šiame kontekste lengvai keistinas žodžiu "skanus". Jūs galėtumėte paprieštarauti ir, be abejo, būtumėte teisūs, kad "skanus" yra subjektyvią ir daugialypę prasmę turintis žodis, o "tinkamas" – priešingai, puikiausiai atspindi nuomonių pliuralizmo galimybę. Vis dėlto reikia pripažinti, kad egzistuoja tam tikras skonio kanonas, kuris yra pats įdomiausias, nes paprastai būtent jis, o ne subjektyvusis elementas, lemia pasirinkimą. Toks kanonas yra neišvengiamybė, nepermaldaujama ir neperžengiama paradigma, kaip pasakytų mano smegenys, skonio receptorių sritis, sintetinanti visas patirtis, daranti jų kopijas ir išvedanti bendrą vardiklį – savotišką kopijų matricą, į kurią vėl mėginame sugrūsti visą skonių įvairovę ir tariamą pliuralizmą. Anot smegenų, tik taip išgyvename, tik taip pažįstame skonį.

iliustracija
Ola Billgren. Arbatos gėrėjas. 1970

Mano smegenys, kurios aktyviai studijuoja ir kasdien išklauso daugybę paskaitų, kalba per seminarus ir siurbia informaciją iš pačių skirtingiausių informacijos šaltinių, manosi esą pasinėrusios modernybėje. Tiesą sakant, tas pasinėrimas man kelia vis didesnį nerimą, nes verčia manyti, kad nepaprastu greičiu artėjama prie skendimo stadijos. Galynėjuosi su jomis, mėginu pateikti argumentų, nors ir suvokiu, kokie apgailėtinai silpni ir niekingi jie atrodo smegenims. Aš vis tiek mėginu kalbėti, per daug nesijaudindamas, kad mano kalbą jos laiko tik juokingu tauškimu. Skirtingos informacijos perpildytos ir apdorotos smegenys yra modernybės bastionas manyje. Jis atstovauja tariamai pasaulio realybei ir visais būdais mėgina įtikinti, kad ta realybė yra karas. Smegenys stengiasi įvelti mane į karą. Tai jų tikslas. Jos yra atominis ginklas.

Kepimas taip pat yra karas. Simbolinė pradų kova – vandens ir ugnies mūšis, kuriame iš esmės pranyksta opozicijos, visa tampa viena. Tačiau aš ir mano smegenys nesivienijame. Neleidžiu nieko kepti smegenims. Jei nors kartą neapdairiai pasiduočiau jų maldavimams ir šantažui, nebegalėčiau išsilaisvinti iš tešlos ir kepinių jūros, paprasčiausiai paskęsčiau taip, kaip miestas skendo puodelio privirtoje košėje. Smegenys niekad nesiliautų gaminti kopijų, su makabrišku tikslumu ir patologine didybe vaizduodamos įkvėptąjį autorių. Dabar jos kenčia, tačiau nepraleidžia progos prikaišioti, kad naikinu jų talentą, jų galią atskleisti žmogaus prigimtį, todėl visada būsiu nelaimingas. Dar jos priduria, kad aš vis tiek vieną dieną prarasiu budrumą, jos apipils mane miltais, visa tų miltų gausybe, kurią dabar mums kooperuojantis būtų galima panaudoti produktyviam kepimui. Paskui būsią per vėlu, aš nuskęsiąs, uždusiąs miltų kalnuose, beorėje tobuloje kopijoje, kuriai nebėra nė menkiausio lašelio vilties grįžti į savo pradžią.

Miltai yra neišsemiamas pakartojimas, tobulas pradžios klonas, gryniausias simuliakras. Bet taip galvoju tik aš, mano smegenys laikosi priešingos nuostatos. Jos įsitikinusios tik miltų tobulybe ir žavesiu, trykštančiu it baltas fontanas iš pačių pasaulio esmės gelmių. Mano smegenims miltai yra amžinybės, besiskleidžiančios dabartyje, įvaizdis. Galią žarstyti miltus jos suvokia kaip neišsenkančią kūrybinę jėgą, valią valdyti, įtikinti, įsitikinti ir galiausiai tikėti. "Tikėti vien dėl tikėjimo, – sako smegenys, – yra nelygstama vertybė, pranokstanti visas kitas, nes tik ji padaro žmogų laimingą". Mano smegenys nori laimės. Jos tiki, kad sugebės ją pasiekti. Reikalauja laimės tiesiog hic et nunc. Vargšės mano smegenys, aš joms galiu pasiūlyti tik miltų krūvas, jų pačių primaltų nevalgomų miltų rietuves. Nesenkančio, nedaigaus, išsigimusio javų derliaus miltai mano moderniose smegenyse! Netinkamus miltus, kaip ir sūrumo netekusią druską, reikia išbarstyti.

Kepėjai, tiesą sakant, labai dažnai būtent taip ir daro, kitos išeities nebėra. Viename garsaus režisieriaus spektaklyje buvo išbarstyta keli šimtai kilogramų miltų. Visur išbarstyta – scenoje, užkulisiuose, ant žiūrovų galvų ir t. t. Visi buvo patenkinti. "Tai bent sumanymas!" – per pertrauką kalbėjo publika, valydamasi ir purtydama miltuotus apdarus. Tai tas pat, kas purtyti nuo savęs pelenus krematoriume.

Neseniai mano smegenys rado išeitį – jos nebetrokšta kepti, o pasitenkina vien receptais. Tačiau tai nereiškia, kad esu apsaugotas nuo šantažo. Aš tiesiog patikiu tais receptais, smegenyse gyvenančiomis ir jų gyvybę laiduojančiomis kopijomis, tariamomis modernybės simuliacijomis, šlykščiomis iškamšomis. Nieko negaliu padaryti – aš tiesiog pradedu jomis tikėti. Aš pamažu pradedu kartoti jų sukurtas mantras. Aš žinau, kad tai tik nukopijuoti receptai, bet nepajėgiu nieko kito, vien juos kartoti –

      Keletas stiklinių šūdo (rekomenduojama, skystos konsistencijos),
      Žiupsnis įvairių spalvų ir kilmės keiksmagarsių,
      Nesuvirškinto maisto likučių pagal skonį ir galimybes,
      Krematoriumo dulkių berti nesigailint,
      Užpilt perrūgusio mišių vyno,
      Supjaustytų kūno dalių, geriausiai nebeeksploatuojamų,
                    dėti prieš pabaigą,
      Kepti apspjaudytą.

Miltai apsaugo kepėją nuo nesėkmių (prisvilimo, pyrago virtimo degėsiais etc.), suteikia pasitikėjimo. Mantrų kartojimas lygiai taip pat. Tai neatskiriami dalykai. Todėl reikia nuolat barstyti ir barstytis miltais. Kaip švęstu vandeniu, šventa dvasia. Tik taip galima sukurti prasmes, jas atitikti, jomis įtikėti. Kito kelio jau nėra.

Nebesuprantu, kas dabar kalba – mano smegenys ar aš pats.

          Miltų miltai! – sakau. –
          Miltų miltai! Visa yra miltai!

Nebėra kur dėti per didelio perrūgusio pasaulio; nebeaišku, ką veikti su perdžiančiu klonažmogiu. Liko vienas klausimas: kaip kepti iš šūdo miltų?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


150211. Butvydė2009-02-14 22:05
mm..man patiko

Rodoma versija 30 iš 31 
0:38:52 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba