ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-03-26 nr. 742

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (42) • ANDRIUS MARTINKUS. Naujosios pagonybės prakeiksmas (63) • PAULIUS SAUDARGAS. "Drungnojo karo" šešėlyjeGINTARAS BERESNEVIČIUS. Kažkas nebeveikia (72) • OUJAN SIU. PoezijaŽANETA SMOLSKUTĖ. Pietų Lietuvos moterų veikla rezistencijoje 1944–1953 m. (2) • SIGITAS GEDA. Žydinčių bulvių sapnai (3) • GIEDRIUS JOKUBAUSKIS. Miltai (1) • GYTIS NORVILAS. PoezijaKONSTANTIN KRYLOV. Moteriški politikos aspektaiDAIVA TAMOŠAITYTĖ. Čarli, pabusk! (223) • Mums rašo Daiva Steponavičienė. Sunaikinimas?TOMAS KAVALIAUSKAS. Išryškintas paviršius ir vidus (1) • JONAS KIRVELIS. Penki vakarai su mizantropuJŪRATĖ VISOCKAITĖ. LNK ir kt. – "pasiklydę vertime"

"Drungnojo karo" šešėlyje

PAULIUS SAUDARGAS

[skaityti komentarus]

JAV ir Rusija – dvi gigantiškos politinės mašinos, kartais be stabdžių judančios pasauliniu greitkeliu. Ar galima drąsiai teigti, kad šaltasis karas liko užverstuose istorijos puslapiuose, vienai iš šių mašinų ėmus rūdyti ir strigti? Šaltojo karo įtampa ėmė slūgti dar nesugriuvus Tarybų Sąjungai. Viena iš priežasčių: didėjančios komunikacijos galimybės, ryšių technologijų progresas, atvėręs duris nevaržomai žodžio laisvei. Kita priežastis – kritinė atominio karo baimės įkrova, kuriai ėmus kibirkščiuoti po Černobylio branduolinės katastrofos pagaliau atsivėrė akys ir konkuruojančios supervalstybės pradėjo konstruktyvų dialogą.

"Pasiligojus" Rusijos ekonomikai, galios konkursas atsidūrė aklagatvyje, tačiau atsargūs valstybių santykiai įpareigoja žvelgti giliau: ar dvišalės varžybos laikinai neperėjo į "drungnojo karo" laikotarpį? Kaip klostysis ambicingiausių šalių konfrontacija po kelių dešimtmečių atsigavus Rusijos ekonomikai? Išlieka galimybė, kad JAV ir Rusija draugiškai susivienys bendrai kovai su nauja grėsme – terorizmu... Tačiau sudvejintos pajėgos beatodairiškai "raganų medžioklei" musulmoniškuose kraštuose gali sujudinti "rytietišką širšių lizdą". Tokiame kontekste ambicijų gali turėti ir nauji galios židiniai: šuoliais augančios ekonomikos Azijos kraštai. Pasaulinės globalizacijos tėkmėje susidūrusios nesuderinamų religijų ir kultūrų jėgos gali įžiebti pavojingus neramumus. Mažosioms valstybėms telieka tenkintis pasyvaus stebėtojo vaidmeniu, dangstantis iš pirmo žvilgsnio tvirtomis ir daug žadančiomis tarptautinėmis sąjungomis. Belieka viltis, kad Europos Sąjunga sugebės atsverti didžiųjų nacijų ambicijas ir kontroliuoti "santykių tarp žemynų aiškinimąsi". Tautinė ir kultūrinė diferenciacija susivienijusioje Europoje skatina toleranciją ir neleidžia įsivyrauti pasipūtėliško nacionalizmo nuotaikoms, ilgainiui galinčioms peraugti į tarptautinę konfrontaciją. Deja, vienybė turi savo ribas ir atskiroms valstybėms tenka pačioms atlaikyti politinį spaudimą.

Pastarojo meto Lietuvos užsienio santykiuose su Rusija dominuoja ekonominis aspektas. Europos kontekste minimaliai sumažėjus karinės grėsmės tikimybei, lieka energetikos kontrolė, kuri ir taikiame demokratiniame pasaulyje yra galingas svertas sprendžiant tarptautinio bendravimo klausimus. Siekiant gauti politinės naudos griebiamasi ir kitokių ekonominio spaudimo būdų: prekybos, transporto ribojimo. Tiesiogiai ir netiesiogiai Lietuva yra priklausoma nuo Rusijos naftos ir dujų tiekimo.

Lietuvos prezidento dilema – "vykti ar nevykti" į Maskvą švęsti pergalės prieš nacistinę beprotybę metinių – parodė, kad net istorijos grynumo ir valstybingumo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į tarptautinį verslą.

Ar pakankamai suprantame galingąsias pasaulio tautas, kad sugebėtume prognozuoti jų veiksmus? Subtilus suvokimas, kas gi yra "velikaja strana Rossija", plevena šios tautos kultūroje ir įvairiais pavidalais atsispindi literatūros genijų žodyje, tačiau galutinai suvokti šios neišsenkančios energijos šalies nepavyko niekam. Rusų mentaliteto "dešifruotojams" prisilietus prie pažinimo ir perteikus jį menine forma, lieka daug interpretacijos erdvės. Tad peršasi vienintelė tikra išvada: sąvoka "russkaja duša" turi tiek atspalvių, kad tikėtis galima bet ko.

Lietuvos santykiai su Jungtinėmis Valstijomis visuomet buvo kryptingi. Neturėdami nei rimtų istorinių, nei ekonominių saitų lietuviai nuo seno laikė Ameriką savo didžiąja drauge ir užtarėja. Nuo rezistencijos laikų Lietuvoje vyrauja tikėjimas demokratine Amerikos galia: "Ateis amerikiečiai ir visus išgelbės". Be išlygų tikėdama JAV bandomu sau prisiskirti "pasaulio policininko" vaidmeniu Lietuva kartais gali pasidžiaugti draugiškos politikos trupinėliais. Vilniuje JAV prezidento George’o W. Busho ištartus pasižadėjimo užtarti karinės grėsmės akivaizdoje žodžius miesto valdžia netgi iškalė akmenyje. Deja, net ironiškai žvelgiant į šiuos lūkesčius tenka pripažinti: geriau tiek negu nieko. Todėl ir nesigiliname į JAV kariaujamų karų motyvų pagrįstumą. Tylėti galime, tačiau atkreipti dėmesį reikėtų... Ar ne per mažai gilinamės į šių dienų "kryžiaus žygių" priežastis? Gal tiesiog džiaugiamės, kad kariaujama kažkur toli?

Kur glūdi giliausios valstybių nesusikalbėjimo, tarptautinio spaudimo, konfliktų šaknys? Kodėl supervalstybės visuomet "susiranda problemų" strategiškai ir ekonomiškai patraukliuose regionuose? Vienoms šalims kūrenant vos rusenantį demokratinį taikos aukurą, kitos jaučia pareigą šią demokratiją įvesti tankais ir raketomis. "Demokratijos stoka" paprastai atrandama kartu su energetiniais ištekliais, o mažosioms šalims telieka arba pritariamai linkčioti, arba stoti į "potencialių teroristų" eilę. Panašu, kad karas tėra vienintelė priemonė, kaip savo rankose išlaikyti milžiniškos valstybės vairą. Kaip liovęsis plaukti ryklys tiesiog paskęstų, taip ir didžiųjų valstybių vadovams reikia nuolat kariauti tiek savo, tiek svetimus karus. Holivudo kino filme "Uodega vizgina šunį" išreikšta mintis, kad siekiant nukreipti visuomenės dėmesį nuo prezidentą juodinančio skandalo galima sukelti nedidelį karą, nebeatrodo utopinė.

Istorijos retrospektyva neatskleidžia nieko naujo: prisimenant senovės imperijų kūrimą pasitelkus kardą, matyti, kad egzistuoja kritinė valstybės masė, kurią viršijus taikiai išlaikyti imperijos neįmanoma. Ar technologinis progresas ir globalizacija nutrauks žmonijos karų prakeiksmą? O gal po šaltojo karo pauzės sulauksime "karštojo karo"?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 30 iš 31 
0:38:49 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba