ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-03-26 nr. 742

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (42) • ANDRIUS MARTINKUS. Naujosios pagonybės prakeiksmas (63) • PAULIUS SAUDARGAS. "Drungnojo karo" šešėlyjeGINTARAS BERESNEVIČIUS. Kažkas nebeveikia (72) • OUJAN SIU. PoezijaŽANETA SMOLSKUTĖ. Pietų Lietuvos moterų veikla rezistencijoje 1944–1953 m. (2) • SIGITAS GEDA. Žydinčių bulvių sapnai (3) • GIEDRIUS JOKUBAUSKIS. Miltai (1) • GYTIS NORVILAS. PoezijaKONSTANTIN KRYLOV. Moteriški politikos aspektaiDAIVA TAMOŠAITYTĖ. Čarli, pabusk! (223) • Mums rašo Daiva Steponavičienė. Sunaikinimas?TOMAS KAVALIAUSKAS. Išryškintas paviršius ir vidus (1) • JONAS KIRVELIS. Penki vakarai su mizantropuJŪRATĖ VISOCKAITĖ. LNK ir kt. – "pasiklydę vertime"

Pietų Lietuvos moterų veikla rezistencijoje 1944–1953 m.

ŽANETA SMOLSKUTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kazimiero rinktinės DLK Vytauto grupės partizanų sąskrydyje
1948 m.

Partizaninis 1944–1953 m. karas Lietuvos istorijoje vertinamas kaip vienas iš tragiškiausių laikotarpių. Šioje nelygioje kovoje reiškėsi ir moterys. Tačiau jų veikla rezistencijoje dar neįvertinta. Istoriografijoje žengtas mažas ir nedrąsus žingsnis. Todėl manau, kad ši tema yra aktuali.

Straipsnis skirtas Pietų Lietuvos moterų veiklai nušviesti. Tikslas – atskleisti moterų indėlį, jų veiklos sritis ir įtaką partizaniniame judėjime. Pirmasis mano uždavinys – apibendrinant literatūrą ir šaltinius istorijos pjūvyje ieškoti momentų, kurie atspindi moterų dalyvavimo rezistencijoje ištakas, nustatyti veiksnius ir priežastis, lėmusius moterų apsisprendimą dalyvauti partizaniniame judėjime. Taip pat parodyti skirtingas ir įvairialypes moterų veiklos sritis. Skirstyti moteris pagal veiklą į partizanes, ryšininkes ar rėmėjas problemiška, kadangi neįmanoma nubrėžti griežtos ribos, kur baigiasi rėmėjos pareigos ir prasideda ryšininkės ar partizanės veikla. Tai viena iš problemų norint sugrupuoti partizaniniame judėjime dalyvavusias moteris į kategorijas pagal jų veiklą. Kitas svarbus momentas – išdavystės. Straipsnyje bandysiu išsiaiškinti prielaidas, kodėl moterys tapdavo provokatorėmis.

Žvelgiant į Lietuvos istoriją nuo pat seniausių laikų galima rasti įvairiausių pavyzdžių, kai moteris neliko pasyvi istorijos stebėtoja. Tačiau vis dėlto dažniausiai vyrai eidavo ginti savo Tėvynės, o moterys reprezentavo namus. Vykstant partizaniniam karui moterys drąsiai kilo į žūtbūtinę kovą. Šiandien kyla klausimas, kas galėjo inspiruoti moterų apsisprendimą nelikti pasyvioms partizaninio karo metais (1944–1953) ir kur buvo rezistenčių veiklos atspirties taškai.

Istorijos pjūvyje beieškant veiksnių, kurie lėmė moterų dalyvavimą rezistencijoje, reikėtų stabtelėti prie XIX a. pab.–XX a. pr., kai ypač suaktyvėja moterų kultūrinė ir visuomeninė veikla. Šis laikotarpis žymi moterų judėjimo pradžią. Tai tarsi savotiškas visuomenės gyvenimo lūžis, kai moterys pasipriešina lyčių vaidmenų stereotipams ir siekia įsitvirtinti vyriškoje vertybių hierarchijoje. Jau XIX a. pab. aktyvėja moterų veikla tautiniame atgimime, jos reiškiasi slaptosiose daraktorių mokyklose, spaudos draudimo metu nevengia pavojingos knygnešio dalios. (Tai įrodo V. Merkio pateikti duomenys.)

XIX a. pab.–XX a. pr. laikotarpis turi lemiamą reikšmę formuojantis moters pasaulėžiūrai, tad jį galima laikyti moterų dalyvavimo rezistencijoje atspirties tašku. Eidamos į visuomenę, moterys siekia dalyvauti bendroje kovoje už tautos likimą.

Moterų judėjimo istorinė analizė rodo, kad jų veikla buvo ypač reikšminga XX a. pirmaisiais dešimtmečiais (dalyvavimas tautiniame judėjime, atkuriant ir kuriant valstybę, tautinio identiteto išsaugojimas, moterų politinių ir pilietinių teisių išsikovojimas).

Pirmojo pasaulinio karo metais, vokiečių okupacijos laikotarpiu, taip pat lenkams užėmus Vilnių išryškėja moters rėmėjos tipas. Jos maitino belaisvius, slaugė sužeistus karius, siuvo drabužius ir rinko visame krašte aukas nukentėjusiems nuo karo, luošiems, sužeistiems, likusiems be namų. 1918 m. moterys įsitraukė į valstybės kuriamąjį darbą, įkūrė Moterų karo komitetą. Be šios organizacijos, veikė 12 moterų būrelis, 1920 m. lenkams užėmus Vilnių "Saulės" mokytojų seminarijos (Kaune) mokinės išvyko iš mokyklos į Alytaus frontą ir kaip partizanės išbuvo fronto linijoje apie keturias savaites. 1920 m. spalio 3 d. Kaune buvo įkurtas Lietuvos moterų komitetas Tėvynei ginti (LMKTG). Matome, kaip plečiasi moterų veiklos spektras, bręsta moters rėmėjos tipas, ypač svarbų vaidmenį jis suvaidino rezistencijos metais. Moterys nelieka abejingos Lietuvos valstybės reikalams. Jos prisideda prie kariuomenės formavimo, tampa gailestingosiomis seserimis. Partizaninio karo metais šią veiklą jos reprezentuoja ir pratęsia.

XX a. pr. moterys jau pakankamai subrendusios įsitraukė į Lietuvos valstybingumo reikalus, daugelis jų apsišvietusios ir išsilavinusios. Jau 1920 m. Lietuvoje moterims buvo suteikta teisė būti renkamoms į valstybės institucijas. Politinių teisių išsikovojimas – tai dar vienas veiksnys, turėjęs reikšmės moterų apsisprendimui dalyvauti partizaniniame kare. Formuojasi moters kaip pilietės statusas, auga jos atsakomybė valstybei. Rezistencijos metais šis supratimas padeda moterims apsispręsti. Jos suvokia save kaip tautos atstoves.

Aptariamuoju laikotarpiu susiformavusi moters pasaulėžiūra lėmė subjektyvias dalyvavimo rezistencijoje priežastis, jos kilo iš asmenybės vidinių nuostatų.

Kilus pasipriešinimo bangai, vyrams išėjus į mišką, lietuvė moteris tapo namų židinio saugotoja, kovotojų rėmėja, vilties puoselėtoja, ryšininke, tremtine ir aktyvia kovotoja.

Priežastis, skatinusias moteris priešintis okupantui, galima skirstyti į dvi grupes: objektyvias ir subjektyvias. Prie objektyvių priskirtinos nuo žmogaus valios nepriklausančios aplinkybės. Subjektyvios priežastys kilo iš asmenybės vidinių nuostatų. Merginų apsisprendimui lemiamą reikšmę turėjo tradicinė lietuvių šeima, formavusi jaunose širdyse patriotizmą ir meilę Tėvynei.

Išsamiausiai ir nuosekliausiai partizaninį judėjimą tyrinėję išeiviai prof. J. Brazaitis ir K. Grinius skiria keletą veiksnių, turėjusių įtakos atskirų asmenų apsisprendimui: ankstesnės sovietinės okupacijos patirtis, vokiečių okupacijos padariniai, tikėjimas Vakarų pagalba ir t. t. Visa tai veikė ir moterų supratimą apie okupaciją bei turėjo reikšmės apsisprendžiant palaikyti partizanų pusę.

Nagrinėjant moterų dalyvavimo rezistencijoje priežastis, išryškėja keli apsisprendimo etapai. Pirminio apsisprendimo motyvacija – tai išlikimo ir patriotizmo mišinys. Šiame etape išryškėja keli momentai, skatinę moteris padėti partizanams. Tėvų apsisprendimą savo sodyboje leisti įkurti bunkerį ar priimti partizanus po žygio vainikavo merginų parama pastariesiems, kylanti iš pagarbos ir papratimo paklusti vyresniesiems. Kitas momentas – tai natūralus, giminiškų, dažnai kraujo ryšių sąlygotas noras padėti artimiesiems išgyventi to meto sąlygomis.

Tiek moterų, tiek vyrų apsisprendimui įtakos turėjo sovietų valdžios vykdoma politika, pradžioje labiausiai pasireiškusi jaunų vyrų ėmimu į Raudonąją armiją. Artimųjų išėjimas į mišką skatino moteris tapti jų rėmėjomis ir ryšininkėmis. Į mišką išėję artimieji, tėvų rodomas pavyzdys ir meilė gimtajam kraštui nulėmė moterų pirminį apsisprendimą dalyvauti rezistencinėje veikloje.

Antrajame moterų dalyvavimo rezistencijoje apsisprendimo etape išryškėja kiek radikalesnės priežastys. Viena jų – bėgimas nuo tremties. Sudeginti namai, išvežti tėvai, atimtas turtas... Dažnai moterys pereidavo į nelegalią padėtį, nes jas atskleisdavo kaip partizanų talkininkes, išduodavo, jos slėpdavosi nuo arešto.

iliustracija
Stasė Saulėnaitė - Srogienė
(g. 1928 m. Varėnos r. Pavarėnio k.)

Ištekėjusių moterų ar turinčių mylimąjį pagrindine motyvacija tapdavo antroji pusė (čia reikia paminėti Stefą Ziminskaitę-Damulevičienę, Eleną Mockutę-Eglę, Marcelę Grybauskaitę-Žindžiuvienę-Tigrinę (Felikso Žindžio-Tigro žmoną), Eleną Puskunigienę-Stirną. Čekistai kovojančių partizanų žmonas persekiodavo, verbuodavo (paminėtina Tauro apygardos vado A. Baltūsio žmona, Vanago žmona Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė).

Skaitant baudžiamąsias bylas, išryškėja dar viena tendencija, susijusi su moterų apsisprendimu prisidėti prie rezistencinės veiklos. Antosės Kurtinytės (g. 1930 m. Jasenavos k., Prienų r.) baudžiamojoje byloje užfiksuota: " Buvau užverbuota partizanų Tylos ir Aido. Jie manęs paprašė, kad aš jiems padėčiau pristatyti korespondenciją iš vienos grupės į kitą. Sutikau". Įdomu tai, kad partizanai patys ją susirado, per patikimą žmogų nusiuntė laišką ir pakvietė susitikti. Taip prasidėjo rimtesnės merginos pareigos. Panašūs atvejai užfiksuoti ir Marytės Banislauskaitės (g. 1936 m. Sarginių k., Prienų r.), Antosės Lukšytės-Garšvienės (g. 1924 m. Perlojoje, turėjo slapyvardį Milda) bylose.

Nors galiojo nuostata vengti priimti į aktyvių kovotojų gretas moteris, vis dėlto partizanams jos buvo labai reikalingos pagalbininkės. Tad šie kartais patys verbuodavo merginas, kurios slapstydavosi nuo tremties ar arešto. Žinoma, nereikėtų pamiršti prielaidos, kad baudžiamojoje byloje užfiksuoti faktai apie partizanų merginų verbavimą galėjo būti pateikiami norint sudaryti sovietams įspūdį, jog merginos padėdavo partizanams ne savo noru.

Į priešų akiratį pakliuvusios moterys jau nebegalėjo ramiai gyventi, tad joms tekdavo dar kartą apsispręsti. Didžioji dalis moterų pasitraukė į nelegalią padėtį ir tapo ištikimomis partizanų pagalbininkėmis, dažnai aktyviomis kovotojomis, partizanėmis, kitos įsigijo fiktyvius dokumentus ir gyveno pusiau nelegaliai, neatsižadėdamos rėmėjos ar ryšininkės pareigų, trečios išvyko į kitą miestą, taip nutraukdamos visus ryšius su partizanais.

Pietų Lietuvos sritis įkurta 1946 m. pradžioje, susijungus Tauro ir Dainavos apygardoms. Iš tėvūnijų "vyriškiausia" buvo DLK Kęstučio, kurioje moterys buvo tik rėmėjos arba ryšininkės, nė viena nežuvo ginkluotoje kovoje kaip partizanė. Bene daugiausia moterų žuvo Geležinio Vilko tėvūnijoje. Partizaninis karas moterims buvo sunkus ir sudėtingas. Minėta nuostata vengti priimti į aktyvių kovotojų gretas moteris buvo aiškiai suformuluota 1949 m. Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio tarybos posėdyje: čekistų persekiojamoms moterims buvo stengiamasi padėti įsigyti dokumentus, kad jos galėtų gyventi legaliai. Tačiau moterys vis tiek dalyvavo rezistencijoje, kai kurios netgi labai aktyviai.

Dokumentų, kuriuose būtų aiškiai apibrėžta moters padėtis partizaniniame judėjime, nėra, tačiau visi dokumentai, galiojantys vyrams partizanams, taip pat taikytini ir moterims partizanėms. Moterys nėjo vadovaujamų pareigų, štabuose dažniausiai leido spaudą, tvarkė ūkio reikalus ir finansus, dirbo medicinos seserimis. Moterims dažnai būdavo suteikiamos rimtos pareigos. "Petronėlė Pučinskaitė-Vilija tapo Ryšių tarnybos viršininku. [...] 1946 m. pavasarį Sanitarijos skyriaus viršininku paskirta Danutė Didžpinigytė-Laima, Laimutė". Izabelė Šmigelskaitė-Pušelė (Pušis) buvo štabo apsaugos viršininke.

Užfiksuota atvejų, kai moterys dalyvaudavo įvairiuose pasitarimuose svarbiais rezistencijos klausimais. Pietų Lietuvos partizanų posėdžio protokolą dėl bendros partizanų vadovybės sudarymo pasirašė ir D. Didžpinigytė-Laima, medicinos sesuo, Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanė.

Šiandien sunku suskaičiuoti, kiek moterų dalyvavo rezistencijoje. Tokie statistiniai duomenys istoriografijoje nepateikiami. Manoma, kad "...tarp suimtųjų Lietuvos laisvės kovotojų buvo 18% moterų. Kartu su vyrais jos patyrė visus partizaninio karo sunkumus: areštuotos ir kankinamos kalėjimų baisumus ir mirtį, gulėdamos išniekintos kartu su jais ant gatvės grindinio..."

Viena iš svarbiausių moterų veiklos rezistencijoje sričių – žvalgyba ir duomenų rinkimas. Šios veiklos pobūdis buvo labai įvairus. Vienos moterys rinko duomenis apie sovietų armiją, jos dydį, dalinių išsidėstymą, planuojamus trėmimus ar kratas, kitos paprasčiausiai šniukštinėdavo aplink ieškodamos bet kokios informacijos.

Albina Lukevičiūtė-Laimė (g. 1928 m., Kalniaus būrio ryšininkė, 1947 m. tapo partizane) rinko žvalgybos duomenis ir palaikė ryšius tarp partizanų. Albina Peleckaitė-Lepūnėlė (g. 1930 m., Šaškaus būrio ryšininkė) gyveno legaliai, turėjo dokumentus. Vykdė žvalgybos užduotis tame rajone, kur veikė partizanų būrys, tarp gyventojų platino pogrindinę spaudą. Marija Milkevičiūtė-Lapė (Alytaus aps., Seirijų vlsč.) į Šaškaus būrį buvo priimta kaip žvalgybininkė. Dalyvavo kovinėse operacijose, gamino valgį, skalbė drabužius, palaikė ryšį tarp partizanų. Genė Krušinskaitė-Aguona (g. 1928 m.) vykdė žvalgybą partizanų būrio veikimo rajone, užmegzdavo ryšį su partizanų būrio ryšininkais ir rėmėjais, perduodavo jiems partizanų vadovybės užduotis. Zosė Budėnaitė-Ramunė buvo Vanago apdovanota pagyrimo raštu, kad gerai perduodavo informaciją partizanams. Kazimiera Pūraitė-Laimutė (g. 1923 m.) daugiausia partizanavo Varėnos r., buvo žvalgė ir t. t. L. Baliukevičius-Dzūkas savo dienoraštyje rašo, kad moterys viską stebėdavo, rinko žvalgybos duomenis.

Skaitant baudžiamąsias bylas, išryškėja tendencija, kad buvo moterų partizanių, kurios dažnai su ginklu rankose dalyvaudavo išpuoliuose prieš sovietų armiją. B. Kašelionio veikale "Dainavos partizanai" aprašytos kautynės su sovietų kariuomene, kuriose dalyvavo Albina Lukevičiūtė-Laimė, Ona Jančiūtė-Deimantas. Buvo nukauti sovietų pareigūnai.

Ona Saveikytė (g. 1924 m., Alytaus aps., Seirijų vlsč., Žagariškių k.) 1946 m. liepą įstojo į Šaškaus partizanų būrį ir gavo Neužmirštuolės slapyvardį. Dalyvavo kovose su sovietų kariuomene ir išpuoliuose prieš sovietų aktyvą. Ji kurį laiką buvo ginkluota pistoletu. Atliko ryšininkės vaidmenį.

Marija Milkevičiūtė-Lapė dalyvavo 1947 m. vasario 8 d. iš pasalos nušaunant MVD Seirijų valsčiaus leitenantą Gaivanenką ir liaudies teismo sekretorių. Taip pat dalyvavo kautynėse, kur buvo nušauti septyni Lazdijų MVD pareigūnai, tačiau ginklo ji neturėjo.

Tauro apygardos Vytauto rinktinės Lietuvos laisvės kovotojai 1947 m. vasario 18 d. surengė sovietinių pareigūnų sunaikinimą Marijampolėje, vadinamąsias "sužieduotuves" ("Užgavėnių balių"). Su moterų pagalba buvo sunaikinti sovietų pareigūnai. Šis planas nebuvo pačių moterų sugalvotas ir parengtas, tačiau jos tiesiogiai dalyvavo ir numatė visos operacijos eigą, buvo pagrindinės įgyvendinant sumanymą. "...Įsakiau Pušelei elgtis savo nuožiūra pagal aplinkybes..." – raporte teigė rinktinės vadas.

iliustracija
M. Didikaitė - Leikūnienė (iš kairės) Sibire

Moterys dalyvavo ne tik mūšiuose su sovietų armija, bet ir specialiose operacijose naikinant sovietų pareigūnus. Apie moterų dalyvavimą mūšiuose byloja ir jų žūtys.

Svarbus moterų indėlis platinant spaudą. Dzūkijoje ypač daug nusipelnė I. Skliutaitė-Navarackienė, P. Pušinskaitė-Vėlyvienė, Ona Vyšniauskaitė-Pušelė, Ona Valickaitė-Šimbelienė-Rūta, Česnulevičiūtė-Nemuno Banga ir kitos. Moterys parūpindavo reikalingų priemonių, platindavo laikraštėlius.

Nemaža dalis merginų buvo partizanų gailestingosios seserys. Jos parūpindavo medikamentų, tvarsčių ir kitų reikalingų priemonių sužeistiesiems. Be to, pačios turėdavo juos slaugyti ir gydyti, dažnai ir pasirūpinti sužeistųjų pervežimu į saugią vietą. Joms tekdavo gyventi sudėtingomis sąlygomis, dažnai rizikuoti gyvybe. Daugelis merginų yra gavusios apdovanojimus už savo veiklą. "Geležinio Vilko Rinktinės Štabo Sanitarijos Viršininkui Laisvės Kovotojai Laimai už uolų sužeistų bei sergančių laisvės kovotojų gydymą, kuris buvo ypatingai sėkmingas, tarnybos vardu dėkoju", – skelbiama apygardos vado įsakyme.

Moterų veiklos spektras rezistencijoje labai platus. Tai rėmėjos, padėjusios partizanams maistu ir kitais buities daiktais; ryšininkės ir partizanės, platinusios spaudą, gydžiusios, dirbusios informacijos rinkimo ir perdavimo srityje, dalyvavusios kovinėse operacijose ir t. t. Kaip minėta, skirstyti moteris pagal veiklą į partizanes, ryšininkes ar rėmėjas problemiška, kadangi neįmanoma nubrėžti griežtos ribos, kur baigiasi rėmėjos pareigos ir prasideda ryšininkės ar partizanės veikla. Norėtųsi skirstyti moteris į daugiau sričių pagal jų veiklos rūšis, išskiriant tarpines grupes: rėmėja, rėmėja-ryšininkė, ryšininkė, ryšininkė-partizanė, partizanė. Savo darbe remiuosi istorikų, kurie yra nuosekliai tyrinėję partizaninį judėjimą, pasiūlyta moterų klasifikacija į tris kategorijas: rėmėja, ryšininkė, partizanė. Kartu norėčiau pabrėžti, kad šios kategorijos neturi griežtų ribų.

Partizaninis karas, kaip ir kiekvienas karas, buvo paženklintas ir didvyriškais poelgiais, ir tragiškais įvykiais. Visų skaudžiausios išdavystės. Už šias paslaugas būdavo dosniai atsilyginama.

Piniginėmis premijomis susigundė buvusi partizanų ryšininkė Birutė Vežikauskaitė. Išsitraukusi pluoštą kupiūrų, ji pasigyrė kitai ryšininkei: kokia tu kvaila, rizikuoji, slapstaisi, kai gali turėti šitiek pinigų! Piniginėmis premijomis susigundė ir agentė Žena (Žmona, g. 1921 m., gyv. Dulgininkų k.): "Per savo bendradarbiavimo su MGB laiką (nuo 1950 m. gruodžio) agentė Žena teikia vertą operatyvinio dėmesio medžiagą. Š. m. vasarį pagal jos duomenis Lipliūno miško masyve nukauti du Vytenio gaujos dalyviai. [...] Žena ne vieną kartą buvo apdovanojama. Šiuo metu šnipinėja Žvalgo banditų grupę".

Agentė Marčytė (Morta Utarienė, g. 1894 m. Veisiejų r., Rusonių k.,) 1948 m. užverbuota tokiomis aplinkybėmis: iki verbavimo Marčytė buvo naudojama "v tiomnuju" – per agentą Bojeviką, pati to nežinodama. Vėliau ji pareiškė norą bendradarbiauti su MGB organais ir pasirinko kryptį. Už aktyvų darbą agentė Marčytė ne kartą gavo piniginį apdovanojimą. Tai puikus paskatinimas, dažnai turėjęs lemiamą reikšmę. Žinomas ir kitas panašus atvejis: "Agento Vasario rekomendacija užverbuota 1950 m. kovo 2 d. ryšininkė, slapyvardis Kvietkas – jo sesuo Kalantaitė Julija, Mato d., g. 1934 m. Lazdijų aps., Leipalingio vlsč., Degėsių k. Užverbuota Druskininkų konspiraciniame bute, panaudojant Vasario raštelį dėl pagalbos jam dirbant su MGB organais".

Provokacija – tai dar vienas būdas užverbuoti žmogų ir priversti jį bendradarbiauti. Susigundžiusių sovietų pažadėtais turtais ir piniginėmis premijomis buvo ir daugiau, kiti sutikdavo tapti Judo sekėjais šantažuojami padirbtais dokumentais, tačiau daugelis išdavikų provokatoriais tapo patys to nežinodami: "Ag. Žena šnipinėja gaujos dalyvius per veikiančią banditų ryšininkę Stasę Vilkelytę. Inf. Maskeliūnas šnipinėja gaujos dalyvius per buv. bandito Šturmo motiną – Oną Radzevičienę. Inf. Akis šnipinėja per ryšininkę Uršulę Vilkelienę. Inf. Irena šnipinėja gaujos dalyvius per ryšininkus: Lazauskaitę ir Eglę Skrabulytę".

Partizaninio karo metu čekistai ieškojo agentų, verbavo kiekvieną į jų akiratį pakliuvusį asmenį. Sutikimą bendradarbiauti išgaudavo šantažuodami kompromituojamąja medžiaga. Iš verbuojamojo pirmiausia išgaudavo bendradarbiavimo raštelį, jis ir tapdavo šantažo priemone. Dažnas verbuojamasis būdavo nufotografuojamas šalia nukautųjų lavonų ar linksmoje čekistų draugijoje, būdavo grasinama nuotraukas išplatinti tarp gyventojų. Ypač išradingai čekistai naudodavo "pirmosios išdavystės" efektą. Kartais tokia išdavystė būdavo inscenizuojama.

Sovietų valdžia naudojo daugybę metodų, kaip sunaikinti partizaninį judėjimą. Daugelis žmonių buvo netiesiogiai užverbuoti agentai, patys to nežinodami tapdavo provokatoriais. Siekdama likviduoti Žaibo būrį ir patį vadą, LSSR MVD UBB įkūrė specialiąją Kęstučio grupę, vadovaujamą majoro Sokolovo. Ši grupė buvo išmesta į Žaibo veiklos ir dislokacijos rajoną (Trakų aps., Aukštadvario vlsč.) su užduotimi užmegzti ryšį su Žaibu ir vėliau likviduoti jį bei kitus jo štabo narius. Siekiant "sustiprinti savo autoritetą" tarp ryšininkų ir rėmėjų bei greičiau užmegzti kontaktus su partizanais, 1947 m. sausio 13 d. buvo organizuota planinė "gaujos išpuolio" inscenizacija – MVD konvojaus užpuolimas. Inscenizacija buvo veiksminga. Išlaisvintoji Bronė Juodytė pareiškė, kad ją vis vien areštuos, todėl panoro likti "gaujoje". Specialioji grupė nutarė palikti Juodytę savo sudėtyje, kad jai nežinant panaudotų ryšiams su Žaibo būriu ir vietos nacionalistais. (Bronė Juodytė, g. 1926 m. valstiečių vidutiniokų šeimoje, gyveno Trakų aps., Aukštadvario vlsč., Barboriškių k., buvo tiesioginė Klumpio grupės vado ryšininkė, Kęstučio gaujos užverbuota Žibutės slapyvardžiu.) Nors čekistams nepavyko sužinoti, kur slepiasi Žaibo būrys, ir jį likviduoti, su šios merginos pagalba buvo padaryta nemažai žalos partizanams.

Pranešimas skaitytas konferencijoje
"Moteris Lietuvos visuomenėje" 2005 m. kovo 8 d.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


57327. Egle Mockute :-) 2006-06-07 15:51
Staripsnis labai įdomus.

107974. Ieva :-) 2008-01-19 14:43
Ačiū už informaciją.

Rodoma versija 30 iš 31 
0:38:47 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba