ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-01-22 nr. 733

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Juodosios sapnų technologijos (76) • VIDAS POŠKUS. Sunaikinimas (50) • PATRICIJA ŠMIT. PoezijaSu Butkiškės kaimo bibliotekos vedėja VIRGINIJA PAKARKLIENE kalbasi Aistė Birgerė. Gyveni ten, kur esi (2) • RUBEN DAVID GONZÁLEZ GALLEGO. Juodu ant balto (1) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardųAGNĖ NARUŠYTĖ. Pakeisk adresą!WILLIAM SHAKESPEARE. Troilas ir KresidaAURELIJA JUODYTĖ. Vidutiniškai plepanti televizijaASTA GUSTAITIENĖ. Apie (ne)girdėjimą (3) • MYKOLAS SLUCKIS. Žemiški ir nežemiškiJUSTINAS KUBILIUS. ProperšosLiaudies medicinos ir tautosakos žinovę RITĄ BALSEVIČIŪTĘ kalbina Juozas Šorys. Tarp šventų žolių, gyvių ir dvasių (17) • DMITRIJ GORČIOV. Padugnės (1) • TURINYS (23) • L A I Š K A I (147) •

Juodu ant balto

RUBEN DAVID GONZÁLEZ GALLEGO

[skaityti komentarus]

iliustracija
Maurice Tabard. 1929

Dokumentinė proza. Autorius – rusų rašytojas Rubenas Davidas Gonzįlezas Gallego (g. 1968 m.), dabar gyvenantis Madride, Ispanijos komunistų partijos generalinio sekretoriaus vaikaitis. Taip rašoma jo knygos anotacijose.

Tačiau autoriaus curriculum vitae primena viduramžius. Komunistinius. Jis tapo politinių žaidimų auka arba šių laikų "geležine kauke".

Rubenui, išvydusiam pasaulį Kremliaus ligoninėje, kur jo brolis dvynys mirė netrukus po gimimo, gydytojai nustatė cerebrinį paralyžių. Nežinia kieno "gera valia" motinai buvo pranešta, kad vaikas mirė. Juk komunistai negali būti neįgalūs! Oficialių gimimo ir mirimo dokumentų jai nebuvo pateikta. Nelaiminga motina grįžo į Ispaniją, o našlaičiui teko žiauri sovietinių ligoninių, vaikų ir senelių namų gyventojo dalia.

Tačiau vaikelis nepasidavė: nieko nežinodamas apie savo genealoginį medį, nevaldydamas kojų, vos vos dviem kairės rankos pirštais kontaktuodamas su pasauliu, įveikdamas negalią ir skausmus, iš paskutiniųjų kabinosi į gyvenimą – skaitė, mokėsi kalbų, lavino protą ir vylėsi, kad jo pasaulio pabaiga ne nežinomose Rusijos platybių kapinėse.

Kelionė į nežinią baigėsi taip, kaip gali baigtis tik stebuklinėse pasakose: geri žmonės suteikė vilčių; atšilus politiniam klimatui, atsirado ir prarastoji mama, įvaldytas kompiuteris suteikė galimybę sparčiau raityti abėcėlės "karakulius". Pabuvota ir "prakeiktoje" Amerikoje ir pagaliau sugrįžta namo – į Ispaniją.

Savo vaikystės kančias Rubenas Davidas Gonzįlezas Gallego aprašė ne aukštu romantiniu stiliumi, o paprastai, taip, kaip matė ir išgyveno. Už šią knygą, kuri išversta į daugelį pasaulio kalbų, jis gavo rusiškai rašantiems kūrėjams skiriamą Bookerio premiją – 15 000 dolerių. Tikiuosi, ir Lietuvoje pavyks rasti leidyklą, kuri išleis šią tragišką ir kupiną žmogiškos vilties knygą.

Vertėjas

Ispanė

Ligoninė. Aš guliu iki pusės sugipsuotas. Kaip visada, ant nugaros. Guliu daugiau nei metai. Žiūriu į lubas. Daugiau nei metai žvelgiu į tą pačią vietą lubose. Gyventi visai nesinori. Stengiuosi mažiau gerti ir valgyti. Stengiuosi kiek tik išgaliu. Tai darau todėl, kad gerai žinau, jog kuo rečiau valgai, tuo rečiau tau vėliau bus reikalinga pagalba. Prašyti kitų pagalbos – pats baisiausias ir nemaloniausias dalykas gyvenime.

Vizitacija. Lydimas jaunų studentų po palatas vaikščioja gydytojas. Prieina prie mano lovos. Žvilgteli į ligos istoriją ir garsiai skaito tai, ką girdžiu jau visus metus. Kalba apie mano rankas, kojas ir apie protinį atsilikimą. Aš pripratau. Apžiūros vyksta dažnai. Aš prie daug ko pripratau šitoje ligoninėje. Man beveik viskas vis tiek.

Gydytojas nukloja paklodę, pasiima lazdelę ir vangiai aprodo nuobodžiaujantiems studentams mano kūną. Aiškina jiems apie gydymo metodus ir kitas nesąmones. Studentai beveik miega.

– Kiek bus du plius du? – klausia jis manęs netikėtai.

– Keturi.

– O trys plius trys?

– Šeši.

Studentai pralinksmėja, beveik prabunda. Gydytojas trumpai ir įtaigiai aiškina jiems, kad man pakenkti ne visi smegenų plotai. "Berniukas netgi prisimena savo vardą ir atpažįsta gydytojus". Jis šypsosi man. Man pažįstama tokia veido išraiška, nekenčiu jos. Taip šypsomasi labai mažiems vaikams arba gyvūnams. Nenuoširdžiai šypsomasi.

– O kiek bus du padauginus iš dviejų?

Žodį "padauginus" jis ištaria ypač pabrėžtinai. To jau per daug. Netgi man to jau per daug, netgi šitoje ligoninėje, tebūnie ji prakeikta.

– Dukart du bus keturi, triskart trys – devyni, keturis padauginti iš keturių – šešiolika. Man šalta. Užklokite mane paklode arba bent jau uždarykite orlaidę. Taip, esu debilas, aš tai žinau, bet debilams taip pat būna šalta. Aš jums ne bandomasis triušis.

Žodžių samplaiką "bandomasis triušis" kartą nuklausiau perrišimo kambaryje. Gydytojas labai keistai žiūri į mane. Stovi. Tyli. Mergina iš jo svitos greitai pasilenkia prie manęs, užkloja paklode ir taip pat greitai atsitraukia.

Vizitacija baigta.

Vakare prie mano lovos artėja moteris namine suknele, jauna ir graži. Ji be chalato. Jau daugiau kaip metai nemačiau žmonių be chalatų. Ryžtingai pasilenkia virš mano veido, klausia:

– Tu ispanas?

– Taip.

– Aš taip pat ispanė. Mokausi pedagoginiame institute. Mums uždavė perpasakoti "Sakmę apie Igorio žygį". Tekstas sudėtingas, jame nieko nesuprantu, ar tu gali man padėti?

– Bet aš dar mažas, o jūs jau institute mokotės.

– Sakyk man "tu".

– Gerai, aš pasistengsiu tau padėti.

Ji susiranda krepšelyje knygą, pristumia prie mano lovos kėdę, ima skaityti. Skaito lėtai, beveik skiemenimis. Daugumą "nesuprantamų" žodžių aš pažįstu, o tiems, kurie man nežinomi, knygoje padarytos tinkamos išnašos. Gera knyga.

Temsta. Jai jau metas eiti. Mergina užverčia knygą, atsistoja.

– Mes ne viską perskaitėme, aš vėl ateisiu rytoj. Mano vardas Lolita.

– Mano – Rubenas.

Ji šypsosi.

– Aš žinau, kuo tu vardu. Lauk manęs rytoj, Rubenai.

Naktį aš beveik nemiegojau. Pas mane dar niekas niekuomet nebuvo atėjęs. Visus, kai prasideda "lankymo banga", kažkas aplankė: tėvai, senelės su seneliais, broliai ir seserys. Net pusbrolis gruzinas pas vieną vaikiną buvo atvykęs. To vaikino tėvai buvo mirę, jis augo pas dėdę. Gruzinas aiškino man, kad pusbrolis – jo kraujo giminė. O kraujo giminaičiai, aiškino jis man, patys artimiausi žmonės pasaulyje. Jis turėjo daug kraujo giminių. Aš neturėjau nė vieno.

Kitą dieną mus aplankė šefai. Pedagoginis institutas staiga ėmė globoti mūsų ligoninės vaikų skyrių. Tai yra formaliai šefai jie turbūt buvo ir prieš tai, bet kaip tik tą dieną pasuko būtent į mūsų palatą. Tame būryje, žinoma, buvo ir Lolita. Ant suknelės ji buvo užsimetusi baltą chalatą.

Priėjo prie mano lovos.

– Matai, aš atėjau. Kodėl tu verki?

*

Šefai lankydavo mus gana dažnai, beveik kiekvieną sekmadienį. Lolita ateidavo ne visada, bet kai pasirodydavo, ilgai sėdėdavo prie mano lovos. Mes kalbėdavomės. Šiaip plepėdavome. Bendrauti su žmogumi – tai man buvo labai daug, netgi per daug vaikiškai sąmonei. Žavinga prabanga. Jai gi visada ir visko buvo maža. Vien tik ateiti pas sergantį vienišą vaiką – maža. Vieną kartą studentai atnešė į ligoninę kino projektorių. Poilsio kambaryje rodė animacinius filmukus, kaip ir visada, aš likau vienas kambaryje. Užėjo Lolita, pažvelgė į mane, kažką pasakė, aš kažką atsakiau. Matyt, šiandien jos bloga nuotaika, pamaniau. Greitai išlėkė iš kambario. O kitą sekmadienį studentai į mūsų kambarį įnešė kino projektorių. Mano lovą perstūmė į kitą vietą. Baltoje dėmėje ant ligoninės sienos komiškas vilkas beviltiškai bandė pagauti išradingą kiškį. Rodė visas dešimt dalių, dešimt dalių paties žinomiausio rusiško animacinio filmo. Aš tą "multiką" žiūrėjau pirmą kartą gyvenime.

Su Lolita viskas buvo pirmą kartą. Pirmą kartą mane perkėlė iš lovos į riedamąją kėdę ir išvežė į lauką. Pirmą kartą per visą savo gyvenimą ligoninėje galėjau matyti dangų. Dangų vietoj amžinų baltų lubų.

*

Šventė. Ligoninėje iškilminga diena. Šventės man nerūpėjo, man į jas buvo nusispjaut. Kažkas kažkur linksmai leido laiką.

Ryte į palatą įbėgo išsipuošusi Lolita – ispanišku kostiumu, ryškiai išsidažiusi ir be chalato.

– Tuoj, Rubenai, atveš riedamąją kėdę, keliausim į poilsio kambarį. Šiandien aš šoksiu.

Ji kupina džiugesio ir graži. Tikra gyva šventė.

Į kambarį kyštelėjo nosį medicinos sesuo. Paprasta medicinos seselė su baltu chalatu.

– Ligonio negalima judinti. Jam neseniai buvo atlikta operacija.

Pasirodžius Lolitai, man visai iš galvos išgaravo ta operacija. Dar kartą gydytojai supjaustė mano gipsą, dar kartą buvau pasmerktas beprasmiškam skausmui. Negalima. Nieko ir niekada negalima. Beje, man tai ne naujiena, aš jau beveik pripratau prie amžinų "negalima". Lolita nepripratusi. Išbėgo iš palatos. Išėjo.

Po poros minučių sugrįžo, triukšmingai įsiveržė, prakalbo ispaniškai. Iš paskos jai – Pablo ir ūsuotas žemo ūgio vaikinas. Pablo buvo su gitara, Pablo aš pažinojau. Ūsuotasis peršoko į rusų kalbą.

– Tu, Lolita, turi būti renginyje, tučtuojau.

– Aš šoksiu čia. Čia ir dabar.

– Tu šoksi ten, kur tau pasakys. Gitarą aš pasiimu. Pablo, eime.

– Tu eik, Pablo.

Lolita valiūkiškai žiūrėjo į stuomeningą vaikiną. Žiūrėjo atvirai, įžūliai, džiaugsmingai. Pablo nuleido akis.

Ūsuotasis išėjo, išsitempė ir nelaimingąjį Pablo. Mes ligoninės palatoje likome vieni.

Ispanė pasileido šokti. Šoko pirštais spragsėdama ritmą.

Lolita judėjo grakščiai. Šoko sau. Įsitempusi griežtai trepseno tolimą, keistą ritmą. Be gitaros, be Pablo. Siautė atsidavusi, visu kūnu.

Pas mus į vaikų namus kartais atvažiuodavo šokių kolektyvai. Jaunutės kvaišos stropiai trypdavo vaiknamio klubo sceną. Konferansjė pasirodydavo ant pakylos, skelbdavo kitą numerį. Kvaišos strikinėdavo po sceną kaip visada. Nuobodžiai.

Tiktai kartą nustatyta tvarka buvo sulaužyta. Pergalės dienos proga mus palinksminti atvyko eilinė šokių grupė. Kažkelintą kartą jie užgrojo nuvalkiotą melodiją. Staiga ant scenos užšoko mūsų istorijos mokytojas ir kažką pašnibždėjo į ausį sutrikusiam armonikininkui. Ir pritūpdamas, skambčiodamas prisegtais ordinais pasileido ratu. Merginos prasiskyrė prieš veteraną, netrukdė jam. Ką gi, išgėrė žmogus, tegul sau šoka. Mokytojas tądien iš tikrųjų buvo išmetęs burnelę. Tam juk ir skirta Pergalės diena. Šoko jis linksmai, su laukiniu įniršiu ir visiškai atsipalaidavęs. Tas pasirodymas man rodėsi neapčiuopiamai pažįstamas. Laisve nuo jo dvelkė, jėga. Daugiau nieko panašaus gyvenime neteko regėti.

Bet dabar pirmą kartą tikrą, gyvą šokį aš pamačiau šiaurės Rusijos ligoninėje. Gaivališką šokį, ispanišką.

*

Mes atsisveikinome. Lolita rengėsi išvykti namo.

– Aš surasiu tave, berniuk. Būtinai parašysiu tau, lauk.

Ji žadėjo rašyti, aš netikėjau, kaip paprastai, netikėjau.

– Tau nepavyks manęs surasti. Net nežinau, kada ir į kokį vaiknamį mane išveš.

Aš netikėjau.

Po poros metų atėjo laiškas. Paprastas laiškas. Pirmasis laiškas mano gyvenime. Voke – gražus atvirukas. Ant jo – šokanti ispanė su ilga marga suknele. Suknelė atviruke buvo išsiuvinėta įvairiaspalviais siūlais. Tokių atvirukų Rusijoje spaustuvės negamindavo.

Laišką man atnešė auklėtoja. Padėjo prieš mane ant lovos atplėštą voką. Atsisėdo priešais.

– Rubenai, man reikia su tavim atvirai pasikalbėti. Aš perskaičiau, kas čia parašyta. Ten nėra nieko pavojingo. Kol kas nėra. Ispanija, žinok, kapitalistinė šalis. Susirašinėti su kapitalistinėmis šalimis nerekomenduojama. Kiekvienas užsienietis gali pasirodyti esąs šnipas. Tu protingas berniukas ir turi suprasti, kad vaikų namų administracija neturi teisės leisti tau taip rizikuoti.

Pasiėmė voką su atgaliniu adresu, išėjo.

Aš ilgai apžiūrinėjau atviruką, paskui paslėpiau jį matematikos vadovėlyje.

Rytą tarp vadovėlio puslapių atviruko nebebuvo.


"Inostrannaja literatura", 2002, Nr. 1
Vertė Andrius Šiuša

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


103203. audra :-) 2007-11-27 14:23
Si knyga isversta ir i Esperanto kalba

Rodoma versija 28 iš 29 
0:37:57 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba