Juodosios sapnų technologijos

Kaktos faradizacija. 1862

Gražus kaip nusišnekėjimas ankstų rytą; vienas žmogus, toks rubuilis iš kadetų gimnazijos, man siūlė padovanoti savo sistemą, tinkančią tiek teologijos, tiek filosofijos klausimams spręsti, sakė net atiduosiantis parkerį, kuriuo aprašė tos sistemos pamatus, skundėsi, kad bandė prasimušti iki gimnazijos direktoriaus, premjero, prezidentūros ir Švedijos ambasados, bet niekaip nepavyko; o rusams jis niekada neparduosiąs šios sistemos, nes esąs Žemaičių ir Lietuvos patriotas. Sistema didžiai paprasta, ji susideda iš dviejų dalių, sakė tas žmogus, jis turėjo burną su dantimis, aš tą pastebėjau, kaip ir jo žalias akis; ir kadeto uniformą su raudonu lakuotu diržu. Nosis jo buvo panaši į modernius drožtukus, ji buvo apvali ir lengvai dryžuota nuo, matyt, to paties parkerio susilietimų su jąja. Matėsi, kad žmogus mąstantis.

Pirmiausia, sakė jis, reikia nustatyti žmogaus religingumo laipsnį; o tą jis jau padaręs sociologiniais tyrimais. Jis pirmasis pasaulyje įvedęs tikėjimo galingumo terminą (gal gilumo? – perklausiau aš, bet jis sakė, kad galingumo, mat norėjo būti pirmasis, kaip koks Džaulis ar Vatas ar tas, kuris išrado cepeliną, kurio vardas tampa bendriniu žodžiu). Jo vardas buvo Scipijonas, bet jis kuklinosi ir sakė, kad galiu vadinti jį paprastai – Africanus.

Šitai skaitydami galite pagalvoti, kad aš rašau kebliais sakiniais, bet tai netiesa, nes aš rašau sakinį (vienaskaita) ir paskui pridedu kitą, o jis, tas Scipijonas, kalbėjo vienu nesibaigiančiu sakiniu, kurio gale vis mataravosi kažkokia driežiška uodegėlė – niekaip nesibaigianti ir nuolat viksčiojanti, žybčiojanti ir atauganti; kai pamėgindavau jį pertraukti, jis mandagiai ją apsukdavo, ir ta žaismė niekaip nesibaigė.

Jeigu jau taip norisi, galim mėginti, taigi, Scipijonas sakė, kad žmonės yra tikintys, bet jų tikėjimo svoris nevienodas ir nustatomas socialinę padėtį dauginant iš amžiaus ir dalijant iš lyties bei vardo raidžių sumos ištraukus šaknį; kokią šaknį, – klausiau aš, bet jis giliamintiškai atsakė, kad valerijono, ir likau it mietą kandęs, – o galiausiai žmogaus religingumas nustatomas iš akies, kairiosios, žvilgsnio ir iš jo sapnų; Scipijonas vis dėlto kuklinosi ir sakė, kad, deja, jo vardas netinkąs tikėjimo galiai išmatuoti, jis nutarė pavadinti tikėjimo galios vienetus paprastai, apolonais, ir, sakykime, jeigu klonuoto žmogaus tikėjimas yra nulis apolonų, o Liuciferio – minus šimtas, tai valstietė moteris, šešiasdešimties metų, vardu Eleonora, baigusi Kembridžą užpernai, tiki keturiais apolonais, valstietis, neišsilavinęs, vardu Juozas, devyniasdešimties metų, tiki net šešiasdešimt apolonų galingumu, panelių Izės ir Roželės religingumas septyniolika apolonų; bet kas iš to, – paklausiau aš; iš to nauda mokslui, atsakė Scipijonas, didelė nauda, kuri gali nušviesti tamsybes; na, o kokiu galingumu tiki Dievas, – teiravausi, ir Scipijonas sąžiningai atsakė, kad Dievas visai netiki, ir apskritai, jei jau pradėjome apie metafiziką, tai šimtas apolonų sudaro vieną jahvį, ir angelas tiki penkių jahvių galingumu, o arkangelas išvis keturiasdešimties, ir tokia energija jau pakankama, kad būtų galima sukelti gerą cunamį ar nubausti Sodomą su Gomora dar kartą ar sugriauti Lisaboną, ir tai bus gera; o kadangi Dievas yra iš netikinčių padermės, tai jis viską leidžia ir viską laimina, nes yra pasakęs savo angelams, kad viskas galima, jeigu Dievo nėra, tai tie angelai ir smaginasi pūsdami visokias triūbas, vėtras, cunamius ir erikus, ir reikia surinkti žmones, kurie tiki bent penkiolikos apolonų galingumu, ir bandyti iš jų sapnų sužinoti, kaip priversti patikėti Dievą, tam reikia tūkstantį žmonių suguldyti ištisine linija ant tam tikro konvejerio ir leisti jiems sapnuoti, ir tada jie visi sapnuos pakankamai didele galia ir pats mandagiausias iš tų žmonių galės nueiti pas Dievą ir pasiklausti, kodėl šis ateistas, ir pamėginti aristotelinės logikos elementais atvesti jį į protą; bet gal į tikėjimą? – paklausiau aš vėl ne vietoje, nes Scipijonas pasakė, kad jis juk minėjęs, jog Dievas netiki, tai jį atvesti galima tik į protą, o tikėjimas neturi su protu nieko bendra; o Dievas turi būti pakankamai protingas, kad grįžtų į protą; bet tai nesąmonė, galvoju aš, nesąmonė ir bliuznijimas, bet Scipijonas buvo gudrus ir pasakė, kad bliuznijimas yra malda, prilygstanti penkiasdešimčiai apolonų, ir kad Dievas maldų bemaž nesiklauso, nes jam jos jau pakyrėjusios, o bliuznijimai atkreipia Jo dėmesį, ir jis lengvai pasuka ausį link bliuznijančio ir net kartais maloniai linkteli jo pusėn, o kartais mirkteli trikampe akimi, bet iš taip toli nelabai kas matosi, ir bliuznytojui atrodo, kad tai tik šešėlių žaismas sapne apie nebuvėlius, kurių yra daug, ir nebuvėliai tiki kažkur apie keturiasdešimt devynių jahvių pajėgumu; to užtenka susprogdinti galaktikai, – su pagarba pasakė Scipijonas, žiūrėdamas kur į šoną, ir tęsė, tiesdamas man didelį foliantą, žinoma, juoda oda įrištą, su užrašu "Juodosios sapnų technologijos", bet aš kažkodėl neėmiau, tik paklausiau, ar jis kartais nėra tas pats, kuris mano sapnuose stovi už peties, kairiojo, ir viską aiškina, ką tik aš bepamatyčiau, tai yra aiškina, kas man rodoma, ir Scipijonas pasakė, kad tai, žinoma, jis ar bent iš dalies jis, ir tai, kad jis dabar atsidūrė mano akiplotyje, yra tam tikras akių vylius, kas sapnuose dažnai nutinka, ir kad galima į neryškią fokusuotę nekreipti dėmesio – jis sugeba ne tiek ir ne to, bet, žinoma, nemoka dar daugiau, o dabar jis išdėstysiąs antrąją sistemos dalį, dalį, kurios niekas taip ir nesupranta apie sapnus kalbėdamas, ir ne tik teologai nusišneka (gardaus juoko būna Dievui, kai teologas, turintis pusantro apolono, kalba apie jį gražiai kaip apie piktą ir gražų arabų ristūną, grynaveislį), taigi, nusišneka ne tik teologai ir filosofuojančios moterys, bet net bliuznytojai, ir tie prašauna šikšnele pro teisybę, nes nežino, kaip arti tiesos jie yra pabuvoję, o teisybė yra ta, kad sapne kiekvienas gali paimti Knygą, kuri yra visų šventaknygių pramotė, – ir ta knyga atsirado prieš mane ant marmurinio piupitro atversta tiesiai per vidurį, jos lapų skaičius buvo begalinis ir jie buvo ploni, ir negaliu apsakyti, kaip ji buvo skaitoma, bet ji buvo skaitoma, kiek tau rūpėjo, ji galėjo atsiversti ties kiekvienu amžinu klausimu ir pasakoti smulkiai arba ilgai, apie drugelio sparno sandarą ji galėjo pasakoti ne tūkstančiuose, bet milijonuose puslapių, nes kiekviena drugelio sparno molekulė susideda iš atomų, kurių kiekvienas yra atskira visata, o toje visatoje yra savų drugelių ir žmonių ir žirgų ir kentaurų, bet galėjo tau atsakyti ir trimis sakiniais, ir man buvo leista pasiklausti tos knygos, ir aš išbandymui pasirinkau dingusius frankų metraščius iki Grigaliaus Turiečio, ir pasirodė, kad jie tokie buvo, ir knyga man juos parodė, aš supratau rašmenis ir mačiau keistą tų dingusių metraščių formą, jie buvo iš odos, nevienodo dydžio patamsėję skivytai, suverti ant vienos išdžiūvusios gyslos, ir juose su nuostaba skaičiau labai šykščias eilutes, Aclodas užmušė Thursą, Chlodas įsiviešpatavo ir panašiai, – jie neturėjo istorinės sąmonės iki pat Grigaliaus Turiečio "Gesta Dei per Francos", – aiškino knyga, ne taip kaip daugelis kitų rankraščių, kurie dingo, tarkime, Ammiano Marcelino "Res Gestae" pirmosios trylika knygų, Tacito "Istorijos" baigiamasis skyrius ar vyskupo Kristijono kronika – šitų, žinoma, gaila, bet jie yra šioje knygoje, ir aš jau tiesiau ranką į knygą pasiklausti apie prūsų istorijos pervartas šeštajame amžiuje ir pamačiau, kad knyga sušiugždėjo, joje buvusi eilutė pavirto pastraipa, ši puslapiu, o puslapis išsiplėtė iki skyriaus, skyrius iki visos knygos, ir ten buvo surašyta viskas, tą akimirką aš supratau, kad nėra laiko, kažkodėl nėra laiko, bet viena akim spėjau pamatyti, koks ten žinių ir patirčių lobynas ir kelias frazes, – paskutinį kartą knyga leidosi paklausiama tik vieno svarbiausio dalyko, ir aš, suprantama, paklausiau svarbiausiojo žmonijos klausimo, beje, sutampančio ir su man didžia problema – ar blogis yra substancialus; ar tai vien privatio boni, – deja, skausmingai buvo atsakyta, Atsimetėlis taip pasielgė savo valia ir mes ją gerbiame, ir blogis substancialus, ir knyga išnyko, kaip išnyko ir piupitras, ir aš pasakiau Scipijonui: kas tai? – ir Scipijonas atsakė Dievo vėjeliu pro raudono marmuro katedros grotas, – tau yra parodyta, kad ieškotum tos knygos, nes iki ją rasi, nenurimsi, bet jos turėjimas nuramdo per daug, todėl jūs ir gaunat netobulus atšvaitus iki laiko, – tai tu, pasakiau aš gana nustebęs, kad nustebau, nes sapne nenustembama, tai išties buvo jis, ir aš visai netyčiom supratau, kas yra didžiausias ir didysis bliuznytojas ir kas didžiausias šventvagysčių meisteris, ir man pasidarė gera ir ramu, nes esu patikimose rankose patikimame lopšyje iki laikų pabaigos ar net anksčiau.