ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-01-22 nr. 733

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Juodosios sapnų technologijos (76) • VIDAS POŠKUS. Sunaikinimas (50) • PATRICIJA ŠMIT. PoezijaSu Butkiškės kaimo bibliotekos vedėja VIRGINIJA PAKARKLIENE kalbasi Aistė Birgerė. Gyveni ten, kur esi (2) • RUBEN DAVID GONZÁLEZ GALLEGO. Juodu ant balto (1) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardųAGNĖ NARUŠYTĖ. Pakeisk adresą!WILLIAM SHAKESPEARE. Troilas ir KresidaAURELIJA JUODYTĖ. Vidutiniškai plepanti televizijaASTA GUSTAITIENĖ. Apie (ne)girdėjimą (3) • MYKOLAS SLUCKIS. Žemiški ir nežemiškiJUSTINAS KUBILIUS. ProperšosLiaudies medicinos ir tautosakos žinovę RITĄ BALSEVIČIŪTĘ kalbina Juozas Šorys. Tarp šventų žolių, gyvių ir dvasių (17) • DMITRIJ GORČIOV. Padugnės (1) • TURINYS (23) • L A I Š K A I (147) •

Properšos

Estetizuojančios sąmonės etiudai (1)

JUSTINAS KUBILIUS

[skaityti komentarus]


Visada sukrečia tai, kas atsiveria: praplyšta rūko drobulė – ir prieš tavo akis erdvėja upės slėnis, lyg žvelgtum į Ventos vingį nuo aukšto skardžio ties Papile; skaitai dabartinį M. Martinaičio "K. B. apie užverbuotą rudenį" ir staiga suvoki (kartu su Autoriumi ir turbūt savuoju antrininku), kad "buvai įdavinėjamas kūrybos. O kūryba – / tai baisūs tardymai prie atvirų kapų". Savęs (kartu ir istorijos, atminties, patyrimo) "tardymai" – kad atsivertum...
Surandi žodį – ir skleidžiasi, veriasi sūnaus (ir to mitinio, to iš Šventojo Rašto) širdis. Ir reikės tau stiprybės, kad pakeltum, ką ten išvysi – tikras atsivėrimas visada yra – ir į gyvenimą, ir į mirtį.
Tačiau nereikia nei taip pakylėtai, nei taip dramatiškai – paprasčiausiai eik keliu: kaip tave palydi medžiai, kaip skleisdamasis priima laukų erdvumas, grąžindamas tau gimtuosius namus – lyg iš laikų ir miestų nelaisvės tėviškėn grįžtum... Iki skausmo paprastai atsiveria gamta: ežero pakrantė, šnekindama tave nendrėm – ta praamžiška kalba, bangele paliesdama tavo kojas; tamsus miškas, užliedamas laukymės šviesa – lyg laukimo, kažko džiugaus išsipildymas!
Ir gaubiantis tave gyvybės, sąmonės okeanas – impulsu, judesiu, mintimi, nes kas gi yra mintis, jei ne šviesa to, kas atsivėrė, – netikėtas, apakinantis blyksnis.
Gal net labiau sukrečia mus tai, kas iš naujo atveria sena – mūsų daiktai, išsaugantys buvusį laiką, buvusius žmones, išsaugantys patį rankų darbą – šiaip ar taip žvelgsi – turbūt švariausią, nebanaliausią vertybę. Ir nereikia ieškoti kokių ypatingų, estetinių daiktų ar "objektų", – tik paprasčiausia brauktuvė: matai, kaip ja slydo sruogos linų, kaip dilo jos kraštas, kaip smagu buvo ja mojuoti jaunai stipriai (ar jau seniai pavargusiai) rankai; matai ir tai, kaip ją darė meistras, kaip lygino, nuglostė, kaip plokštumą išplonino...
Kaip dažnai kalbama apie materialinę tautos kultūrą, net nemėginant išklausyti daiktų, įnagių, apyvokos reikmenų, paverčiant juos nebyliais eksponatais, kitaip tariant, nužudant juose slypinčią laiko (ir žmogaus sąmonės, įgūdžių, lūkesčių) gelmę. Ir tvarumą – jis juk ir yra išsaugotas mūsų laikas, atmintis ir kalba, gimusi kartu su daromais daiktais. Žaidimas ir darbas – atviri ir gyvi mūsų kūrybos ir egzistencijos šaltiniai. Iš jų – ir daiktas, ir menas...
Dabar jau atskira knygele išleista A. J. Greimo "Apie netobulumą" – tokių (šiuokart estetinių) properšų, staigių atsivėrimų knyga. Joje taip ir sakoma: "Tad ar regimybę vis dėlto įmanoma keisti, tobulinti? Ir galop, viską sudėjus: ar tas dūmų šydas gali bent kiek praplyšti ir prasiskleisti – nesvarbu – į gyvenimą ar į mirtį?" O pabaigoje reziumuojama: "Norėti pasakyti nepasakoma, nupiešti nematoma: jau tai įrodo, kad kažkas nepakartojama įvyko, kad turbūt galima ir kažkas kita. [...]
Kas gi mums lieka? Pirmapradė nekaltybė: svajoti apie grįžimą į ištakas, į tą metą, kai žmogus ir pasaulis buvo sujungti prigimtinėje pankalijoje. Arba viltingai laukti vienintelės esthésis, blykstelėjančio apakimo, kuris neverstų užmerkti akis. Mehr Licht!"
A. J. Greimas tą esthésis, tas properšas į estetinę būtį, atveria keliais pasaulinės literatūros pavyzdžiais ir įžvalgia jų analize: lašui klepsidroje "atsisakius" kristi ir nutraukus laiką, apakinusi šviesa leidžia herojui išvysti kitą (lūkesčių) salą; moters krūtinės vaizdinys sulieja vienovėn patį vaizdinį ir į jį nukreiptą žvilgsnį (subjekto ir objekto ištirpimas vieno kitame, t. y. estetinis blyksnis, guizzo); alsinančią popietę įsiveržusi tikrovė ("išpuoselėtas parkas, aukštas ir viską turintis") jauną merginą paverčia moterimi (atveria joje moterį, kuri atstumia tą tikrovę, nes jazminų kvapas įžeidžia) ir t. t. Sąmoningai neminiu nei autorių, nei kūrinių, nei pernelyg detalizuoju – perskaitykit "Apie netobulumą", nors tai ir nebus lengvas darbas – ir todėl, kad sunku jau kalkėjančioje savo estetinėje sąmonėje atverti properšas, dar sunkiau išlaikyti jas neužakusias, nes viską akimirksniu užneša kasdienybės srautas...
Be to, regis, dabarties menui (ir estetikai) nebeužtenka grožio sąvokos, būtinos properšos, galinčios sukrėsti sąmonės pamatus, apversti, sukeisti ir, kaip pasakytų M. Heideggeris, atverti žmogiškąją lemtį... Ir nemanau, kad postmodernas tai padaryti pajėgus: šokiruoti dar nereiškia atverti. Saviraiškos formos, besiremiančios tuščiu paradoksu, paviršutiniška ir arogantiška asociacija, o iš tikrųjų – drastišku neįprastumu, niekada nebus nenutraukiamais ryšiais susietos su visuma ir gelme, kurios žmogaus gyvenimui yra kaip medžio lapui pats medis ir jo šaknys. O žmogaus gelmė yra, ko gero, net ne mąstymas, o gyvybė. Išraiška, tai ignoruojanti, paprasčiausiai įžeidžia. Tiesą sakant, tai dažniausiai ir būna didžiausias postmodernistinio meno "pasiekimas".
Tačiau ne užsipulti man rūpi, o ta nuostata, tezė, kurią suformulavo šių dienų prancūzų filosofas B. Latouras, aptardamas vakarietišką mentalitetą: mes niekada iš tikrųjų nebuvome modernūs, nes juk dabartis ir pasirodo mums tik todėl, kad yra apsunkusi praeitimi, o mūsų egzistencija – tai nepaliaujama praeities, kuri graužia ateitį, raida.
Kaip mąstymas yra neišvengiamai susijęs su atmintimi – emocine, logine, istorine, taip ir prasmė nekyla vien dabartyje. Tad šiuolaikiškumo (modernumo) sąvoka nėra nei savarankiška, nei gryna. Ji ne mažiau apsunkusi praeitimi nei prasmė. Mėginimai to "išvengti" veda tiesiai į emocinę, dvasinę ir kultūrinę tuštumą...
Prašau neįtarti (kaip antai M. Martinaitis yra įtariamas K. B.), kad "Proskyną" parašiau norėdamas efektingiau užbaigti šį etiudą. Eilėraštis tikrai ankstesnis (2004.XI.2) už šiuos kone amorfiškus samprotavimus. Nors cituoti save įžūlu, vis dėlto per daug šiuokart pagundos sampratą transformuoti į vaizdinį.

Biriu smėliu ta proskyna į kalną kyla,
paskui staiga prie raisto leidžias, –
ten sujuda vanduo – lyg būtų gyvos –
užsiveria, savin akivarų akelės veizi...

Nuščiūva vėjas, į aštrią žolę susižeidęs:
lyg plėstųsi erdvė – tie lapai sklęsdami šoką
(ką apraudos jie čia ir ką jie laidos?) –
žvelgs pro šalnos apnuogintas šakas
vaiskesnis vis rudenės girios veidas.

Lyg pabaigą nujausdami, berželiai virpa. Šąla.
Ir ne kaltė – giliai įsmigęs gelia
praėjusių dienų nebeištirpdomas kristalas.
Dvi provėžos, dangus, aukštyn nubėgančios pušelės –
ta proskyna – gelmė. Galbūt ir kelias...

Gili dabar giria – tarsi kamienai tylą gaustų:
diena štai vakarop, tamsyn šešėliai blyškūs.
Galbūt yra dar laiko, bet nėra žmogaus jau,
kuris keliu tuo eitų, kol visai išnyktų, –

Ta proskyna negrįžtama. Ir ne išėjusių ji laukia,
Vėlėms – ir paukščiams – Šiaurėn traukiant.


Taigi properšų – kaip kažko kito – ilgesys, kaip estetinių ir būtiškųjų "duobių" atvėrimas ir sąmonėje, ir pasaulyje. Vis dėlto padermės, apdovanotos sąmone, drama slypi kitur: properšos, nušvitimai ir įžvalgos, kaip sakiau, itin linkusios užsiverti, nes jos ir nėra natūralios. Galima pasakyti ir kitaip: aplink mus tvyro didžiulis inertiškas beprasmiškumo ūkas; pati kultūra (tradicija) juk įprastai ir būna kaip besiilsinčios, neaktualizuotos prćsmės. Mintis, įžvalga, prasmė atgaivinama kaskart iš naujo. Esame pasmerkti nuolatiniam lūkesčiui ir dar didesnei pastangai. Esame pasmerkti būti gyvi. Šią būseną ir mėginsiu aprašyti kitame etiude pasitelkęs gyvybės poetiką.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 28 iš 29 
0:37:54 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba