ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-01-22 nr. 733

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Juodosios sapnų technologijos (76) • VIDAS POŠKUS. Sunaikinimas (50) • PATRICIJA ŠMIT. PoezijaSu Butkiškės kaimo bibliotekos vedėja VIRGINIJA PAKARKLIENE kalbasi Aistė Birgerė. Gyveni ten, kur esi (2) • RUBEN DAVID GONZÁLEZ GALLEGO. Juodu ant balto (1) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardųAGNĖ NARUŠYTĖ. Pakeisk adresą!WILLIAM SHAKESPEARE. Troilas ir KresidaAURELIJA JUODYTĖ. Vidutiniškai plepanti televizijaASTA GUSTAITIENĖ. Apie (ne)girdėjimą (3) • MYKOLAS SLUCKIS. Žemiški ir nežemiškiJUSTINAS KUBILIUS. ProperšosLiaudies medicinos ir tautosakos žinovę RITĄ BALSEVIČIŪTĘ kalbina Juozas Šorys. Tarp šventų žolių, gyvių ir dvasių (17) • DMITRIJ GORČIOV. Padugnės (1) • TURINYS (23) • L A I Š K A I (147) •

Pakeisk adresą!

AGNĖ NARUŠYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglė Rakauskaitė. Mano adresas – ne namas ir ne gatvė, mano adresas – prekybos centras. Privatumo išsaugojimas. 2004

Kai pasiklausai, gali susidaryti įspūdis, kad daugelis žmonių gyvenimo kokybę matuoja tuo, ką randa parduotuvėse. Juk pigios dešros pažadas jau seniai yra tapęs lemiamu visų rinkimų veiksniu. Ir santykis su tarybine praeitimi išreiškiamas dviem pagrindinėmis opozicijomis: tuščios–pilnos lentynos, pigu–brangu. Ištisos močiučių brigados anais laikais darbuodavosi eilėse alpdamos nuo kraujo kvapo, kad galėtų aprūpinti šeimą mėsa. Dabar tas darbas tapo švente. Bet ar neperspėja kai kurie įžvalgūs amžininkai (antiglobalistai) apie šios šventės užkulisiuose rezgamas pinkles? Taigi: apsipirkti – ne toks jau paprastas dalykas.

Eglės Rakauskaitės instaliacijos Šiuolaikinio meno centre pavadinimas "Mano adresas – ne namas ir ne gatvė, mano adresas – prekybos centras" žadėjo mažiausiai du dalykus: vartotojiškos dabarties komentarą ir sąskaitų su praeitimi suvedimą. Kiek prisimenu, ištardami ankstesnę frazės pabaigą ("mano adresas – Tarybų Sąjunga") šiek tiek pagiežingai juokdavomės iš pamiršusių savo konkrečios tėvynės adresą Rusijos bastūnų (dabar galime pasijuokti iš savęs). Pasaulį apglėbusią prekybos centrų sistemą iš tikrųjų galima laikyti savotišku anos valstybės ekvivalentu – visur tas pats standartas, padedantis užmiršti, kuriame Žemės pakraštyje esi. Tik pilką tuštumą pakeitė spalvota gausybė. Anuo adresu gyvenę socialistinio darbo pirmūnai ir kiti "draugai" virto vartotojais. Tada iš už sienos dusliai pasigirsdavęs kitokio (žinoma, geresnio) gyvenimo šūkis "laikas – pinigai" dabar tapo gyvenimo norma. Bet jau kalbama (vis tie tekstai apie globalizacijos padarinius), kad dabartinis mūsų adresas taip pat yra prievartinis – į prekybos centrus mus esą gudriai suvaro godulio ribų nežinantys milijonieriai. Pasirinkimas, sako, yra tik iliuzija, o už jokios sienos jokio "kitokio" gyvenimo nebėra. Bet Eglė, regis, kalba apie ką kita. Ji klausia:

Ko eini į prekybos centrą?

Aišku, ne tik apsipirkti. Girdėjau, kad kai kurie eina pasižmonėti, pabūti kartu su tą patį ritualą atliekančia bendruomene: tarsi bažnyčioje, bet nespiriami būtinybės atgailauti. Kiti, visą dieną reklamavę ir pardavinėję save, paprasčiausiai nori pabūti anonimais. Čia niekas, kaip mažesnėse parduotuvėse, nesikabinėja: "Gal ko pageidausite? Gal kuo padėti?" Niekas netrikdo malonumo mintyse ragauti ir matuotis kitokį gyvenimo būdą, neverčia kuo greičiau pasirinkti ir nešdintis. Nekreipdami jokio dėmesio į mūsų esybę, uniformuoti prekybos centro tarnautojai sudaro sąlygas pabūti "su savimi". Yra ir trečia priežastis nuklysti į prekybos centro platybes – čia neegzistuoja baimė (net mirties). Reklamos peršamas begalinis atsinaujinimas sukuria saugumo atmosferą, kuri subliūkšta, vos tik iš prekybos centro išeini į darganą.

Negyvenimas videospintoje

Ar tik ne šį išėjimą reprezentuoja videodarbas, nufilmuotas baldų parduotuvėje – iš spintos į spintą vaikščiojantys žmonės: įeinantys, ten "pagyvenantys" ir išeinantys? Jei taip, tuomet tikriausiai malonumų ir lengvos būties ieškojimas švytinčioje prekybos centrų erdvėje čia apverčiamas: pateikiamas kaip gyvenimo spintoje tamsa. Na, nebūtinai; bet šiuo keliu patraukusi į Eglės instaliaciją randu vietą šiam tarsi iš kito kūrinio atklydusiam segmentui. Šiaip ar taip, Eglė yra semiotikė, ji liepia skaityti, ieškoti sąsajų ir analizuoti – instaliaciją sudarančios fotografijos ir videofilmai prastai sudaigstyti, tarsi nelimpa vienas prie kito, o akis badančios siūlės gundo jas praardyti ieškant to, ką dengia šis virtualių vaizdų audinys. Tikėkimės, ne tik sieną.

Čia pasigirdusi netikėjimo gaidelė nėra atsitiktinė. Mat videofilmas – dirbtinis nuo sumanymo iki rezultato: akivaizdžiai vaidinantys žmonės užsidarinėja spintose ne žaisdami slėpynes, bet iliustruodami pabaigoje pasirodysiančią sentenciją: "Jie gyvena ne spintose. Jie gyvena ankštai kaip spintose". Atrodo, lyg aplinkiniu keliu būtų grįžtama prie XX a. pradžioje kinematografininkų mėgto tiesmukiško montažo, kuriuo jie prikišamai parodydavo, ką ir kaip reikia suprasti. Eglė tarsi nebepasitiki žiūrovo sugebėjimais skaityti vaizdą.

Lyginu šį instaliacijos segmentą su ankstesniais Eglės darbais, taip pat kalbančiais apie kaustančius apribojimus. Baltas merginų sukneles sutramdo juodi švarkai, jų kasos supintos į tinklą ("Spąstai. Išvarymas iš rojaus", 1995) – nepajudėsi viena, nebent visos kartu. Už kasų tampo istorija, pasąmonėje įsitvirtinusios normos ir ritualai – ši socialinio suvaržymo patirtis yra archetipinė ir neabstrakti, ji tikra, nors ir suvaidinta. Tikras buvo ir gulėjimas taukų vonioje ("Taukuose", 1998) – savanoriškas pasinėrimas į substanciją, kurios bandai atsikratyti visą gyvenimą. Ir kartu – jos bjaurasties išgyvenimas, čia pat transliuojant žiūrovui vaizdą, užsimenantį apie paslaugiai dailininkų drobėse prigulusias danajas ir kitas amžinas įsimylėjėles, kurioms, beje, riebalų netrūko.

O kaip veikia dabartinis užsidarinėjimas spintose? Jis ne tik tiesmukiškas. Aiškiai nyksta istorinė dimensija, universalumas (kalbama nebe apie moters patirtį, bet apie visus, unisex, kaip rašoma ant angliškų batų) lemia konkretumo, taip pat ir patirties unikalumo praradimą. Palyginti su gulėjimu dusinančiuose taukuose, veiksmas neįpareigojantis – prie tokio įspūdžio, be abejo, prisideda ir abejingai, lyg tarp kitko vaikštinėjantys akcijos dalyviai. Apskritai toks videomenas man atrodo tingus. Vaizdas atsiranda tarsi savaime ir nieko nereikia daryti. Lieka tik faktai, menas apsimeta kalbąs moksliškai. Bet paprastai kino kalbos išmanymas padeda pasakyti daugiau, leidžia atskirti kūrinį nuo daugybės anonimiškų judančio vaizdo tekstų (siūlau palyginti su čia pat demonstruojamu Deimanto Narkevičiaus "Kaimiečiu"). Juk nepaneigsi, kad, būdama dailės parodų erdvėje, Eglė Rakauskaitė, kaip ir daugelis kitų, patenka ir į kino diskursą. O atsisakydama kalbėti vaizdu pralaimi kinui.

Jau girdžiu, kaip prieštarauja būtent tokio – kažką arba nieką dokumentuojančio – videomeno mėgėjai. Ir žinau, kad žvelgiu ne iš tos perspektyvos, bet kas man uždraus?

Transgresijos likimas

Ar transgresija gali išvaduoti iš globalizacijos suręstų spintų?

Kitų dviejų videoprojekcijų žiūrovas įtaisomas slaptos kameros vietoje (nors kas žino, kur ta slapta kamera būna?) ir stebi po prekybos centrą šmirinėjančius pirkėjus. Pamažu kai kurie jų ima skleisti skėčius, vaikštinėja šen bei ten ir pagaliau susiburia krūvon. Paaiškinimas (vėl užrašytas): jiems trūksta privatumo. Tikrai – aš, slapta kamera, dabar nebematau, ką tie žmonės galbūt dedasi į kišenes (man, tiesą sakant, tai ir nerūpi). Kiti pirkėjai (matau) kruopščiai slepia maistą tarp visokių cheminių valiklių tikėdamiesi kitą dieną jį ten rasti. Štai tokia mažytė transgresija, šioks toks sistemos pažeidimas. Bet tai nieko iš tikrųjų nesutrikdo, todėl transgresija tampa kukliu, trumpą šypsnį sukeliančiu pokštu.

Ir vėl prisimenu ankstesnę Eglės Rakauskaitės transgresiją – šokoladinių nukryžiuotųjų (1996–2000) ažūrą ant Šiuolaikinio meno centro sienos. Iš tolo abstraktus geometrinio rašto ritmas slėpė nuodėmingą šokolado saldulį ir visuomenės normų išdavystę, tik kvapas kažką šnibždėjo. Priėjus arčiau, nuodėmė nuostabiai susiliejo su eucharistijos tiesa – juk ir ten suvartojamas kūnas, nors ir simboliškai. O kas atsitinka, kai jis gundančiai saldus? Visus kilnius siekius nušluoja godulys? Ar daugiau suvalgyto Dievo kūno reiškia daugiau dvasingumo? Ana Eglės transgresija vertė kvestionuoti religijos normas ir egzistencijos pagrindus. Šiųmetė tik kviečia paišdykauti, per daug neįsiutinant komercijos gigantų, nekeičiant adreso.

Apie malonumų kainas

Bet, galima sakyti, iki šiol aptarinėjau tik foną. Šios videoprojekcijos atrodo kiek kitaip, jei suvoki jas kaip ženklus, įvesdinančius suvokėją į situaciją, o pagrindinį patirties kodą pateikia dar vienas videodokumentas: Eglė, padedama Ūlos Tornau, atlieka eksperimentą klausinėdama iš prekybos centro išeinančių žmonių, ar šie jaučia malonumą pirkdami ir ar norėtų dar kartą apsipirkti, jei savo prekes už tą pačią sumą parduotų kam kitam. Kitaip tariant, jos ragina atsisakyti pasiekto tikslo ir susitelkti į procesą. Vos keletas atsako "taip". O dauguma svarsto, kad taip, pirkti malonu, bet iš pilkų, šlapių, vėjuotų, nykių parduotuvės prieigų grįžti į šiltą, kvepiantį, tviskantį prekybos centrą ir pirkti dar kartą – ne. Kodėl? Dažniausiai visų kartota priežastis – nėra laiko. Eglės klausimą peradresuodama sau patikslinu – gaila laiko. Keista, nes paprastai malonumams jo negaila, gali jo gailėti nemėgstamam darbui, nuobodžiam kartojimui, bet ne malonumams. Įtartinas tas pirkimo malonumas, tas procesas.

Anksčiau Eglė taip pat yra kai ką pasakiusi apie laiką – iš jazminų žiedlapių siūdama marškinėlius ("Virginijai", 1994–1998), kasmet naujus iš naujų žiedlapių. Kai ji juos pakelia, sušnara laikas, sugautas lėto proceso metu, pakvimpa sudžiūvusi praeitis, trupa trapi dabartis. Pirkimo malonumui toli iki marškinėlių siuvimo, nes čia čežės tik plastikiniai maišeliai ir pakuotės, kurios bus netrukus išmestos į šiukšlių dėžę, gundančius kvapus vėliau pakeis puvimo ir rūgimo smarvė, o išmesta ir suvalgyta dabartis širdyje nepaliks jokio pėdsako.

Instaliacijoje šią slinktį nurodo keturių celofanine plėvele aptrauktų maisto gniutulų fotografijos (fotografavo Modestas Ežerskis) – prieblanda ir plėvelės blizgumas neleidžia įžiūrėti, ar produktai dar ką tik nupirkti, ar tai jau tik atliekos. "Kalėdos", "Velykos", "Joninės" ir "Helovinas" – tik keli vos įžiūrimi specifinių pirkinių siluetai leidžia atskirti Velykas nuo Joninių, o iš kalėdinio gniutulo baugiai spokso Kalėdų Senio (ar nykštuko) akys. Malonumo degradacija akivaizdi. Galbūt pirkimo malonumas panašus į televizoriaus žiūrėjimą – traukia galimybė pabūti pasyviam, bet procesui pasibaigus lieka neišgyvento laiko, nepanaudotos energijos pojūtis. Taigi kurdama beveik televizinį reportažą apie nieką Eglė vis dėlto truputį pakeičia mano perspektyvą.

Balsas

Televizijos kanalais mintis pastūmėja ir diktorės balsas (iš tų laikų, kai "mano" adresas buvo dar ne prekybos centras), žvaliai skaitantis patarimus tarybinėms šeimininkėms: kaip atsikratyti dėmių, blogo kvapo, pleiskanų, t. y. visų tų dalykų, kurių dabar kasdien moko atsikratyti reklama. Tačiau šių ir anų laikų pranešimai akivaizdžiai disonuoja. Dabarčiai atstovaujančios videoprojekcijos siūlo problemas spręsti investuojant šiek tiek pinigų: nusipirk šitą chemijos pramonės produktą ir dėmės / blogas kvapas / pleiskanos stebuklingai išnyks. O anie laikai – prieštaraudami tam, ką matau – pataria atsispirti prekybininkų gundymams ir ištrinti galvą svogūnu, į šaldytuvą įdėti nuskustą bulvę, kažką dar padaryti su kiaušinių lukštais ir t. t. Daugeliui praeities patarimai pasirodys paprasčiausiai juokingi (juos išrašinėdama juokėsi ir Eglė). Man jie skambėjo ne juokingai, o įspėjamai. Mat chemikalai sunaikina ne tik blogą kvapą, bet ir jazmino žiedlapius.

Įspėjimo toną griežtina ir tos keturios fotografijos – materialūs pirkimo malonumo rezultatai įtartinai primena per šventes gerai prikimštus skrandžius. Kalėdos, Velykos, Joninės ir Helovinas (nebe Vėlinės, nes joms tiek maisto nereikėjo) – keturi kulminaciniai metų ciklo taškai. Per juos persiritęs laikas pažymimas tik nauju prekių asortimentu. Papilkėjusios silkės ir kiaušiniai tarsi liudija, kad šventės laikas buvo išmatuotas skonio receptoriais, sukramtytas ir nurytas, bet turbūt neįsisąmonintas ir neišgyventas kaip laikas sau (taip su šventės laiku pataria elgtis Hansas Georgas Gadameris). Prekybos centro gyventojo šventė yra tik apsunkęs skrandis. O gyvenimas?

Kurį laiką pagyvenusi komercijos pasaulio ritmu, Eglė atveria jo spalvingu paviršiumi pridengtą beprasmybę. Kad kuo ilgiau jos nepastebėtum, čia žodžiai turi tik tiesiogines reikšmes, daiktai – tik funkcijas, veiksmai – tik piniginę vertę. Viskas paprasta ir aišku: spinta yra spinta, silkė yra silkė, skėtis yra skėtis, nuolaida yra nuolaida, jazmino žiedlapis...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 28 iš 29 
0:37:53 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba