ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-01-22 nr. 733

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Juodosios sapnų technologijos (76) • VIDAS POŠKUS. Sunaikinimas (50) • PATRICIJA ŠMIT. PoezijaSu Butkiškės kaimo bibliotekos vedėja VIRGINIJA PAKARKLIENE kalbasi Aistė Birgerė. Gyveni ten, kur esi (2) • RUBEN DAVID GONZÁLEZ GALLEGO. Juodu ant balto (1) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardųAGNĖ NARUŠYTĖ. Pakeisk adresą!WILLIAM SHAKESPEARE. Troilas ir KresidaAURELIJA JUODYTĖ. Vidutiniškai plepanti televizijaASTA GUSTAITIENĖ. Apie (ne)girdėjimą (3) • MYKOLAS SLUCKIS. Žemiški ir nežemiškiJUSTINAS KUBILIUS. ProperšosLiaudies medicinos ir tautosakos žinovę RITĄ BALSEVIČIŪTĘ kalbina Juozas Šorys. Tarp šventų žolių, gyvių ir dvasių (17) • DMITRIJ GORČIOV. Padugnės (1) • TURINYS (23) • L A I Š K A I (147) •

Gyveni ten, kur esi

Su Butkiškės kaimo bibliotekos vedėja VIRGINIJA PAKARKLIENE kalbasi Aistė Birgerė

[skaityti komentarus]

– Gyvenate Raseinių rajone, Butkiškėje. Ten tokios gražios vietos – Dubysa, jos svaigūs peizažai... Ar gerai ten jaučiatės?

– Kaip čia pasakyti... Gamta čia tikrai graži, bet iš tiesų tai aš – ne kaimo žmogus. Mano širdis visada buvo mieste. Miesto ilgesys turbūt yra mano genuose, ypač iš senelio giminės, nes joje nėra nė vieno kaime gyvenusio. Nors jie turėjo žemės, senelis sakydavo: ariau ariau aš tą žemę, arkliai pasibaidė, mane parvertė, neduok tu Dieve, niekad daugiau nebearsiu... Ir išėjo jis iš kaimo. Paliko žemę, pasistatė namą Raseiniuose ir gyveno mieste. Pasirodo, ir mano prosenelis buvo Raseinių teisėjas – na, žodžiu, visi ne iš kaimo. Ir tėvas visada svajojo tik apie miestą, bet mamos niekaip į jį neišsitempė. Mama nei tėvo, nei manęs nesuprato. Ji vis sakydavo: man taip gražu, kai aš grėbiu šieną, ir tie gyvuliukai tokie gražūs – aš galiu glostyti, šerti ir ilgai ilgai žiūrėti, kaip jie ėda. Tada jai sakydavau: mama, tu esi laiminga, o aš pašeriu, nusisuku ir išeinu. Man į kaimą užtektų atvažiuoti, pasižiūrėti (aš jo tikrai labai pasiilgčiau) ir vėl išvažiuoti. Kai tuos dvejus metus buvau Vilniuj, taip buvo gera į kaimą žiūrėti iš šalies: kaip ten žmonės gyvena, kaip dirba, kaip grėbia šieną, bet su jais nenorėjau sutapti. Svajojau išvažiuoti. Buvimas Vilniuj buvo fantastiškiausias gyvenimo laikas. Vilnius – mano jaunystės miestas... Aš pirmą kartą ištrūkau iš kaimo. Kartu su drauge įstojom į Kultūros mokyklą, į bibliotekininkystę. Na, ir prasidėjo mūsų Vilniaus gyvenimas, jį tiesiog semte sėmėm: kinai, teatrai, koncertai – per paskaitas taip pat. Už paskutines kapeikas dalyvaudavom visuose renginiuose, kokie tik vyko. Eidavom į Operos ir baleto teatrą su savo nertais kaimietiškais megztukais – dabar juokinga, o tada visai nekreipėm į tai dėmesio. Svarbiausia buvo – dalyvauti.

– Kodėl sugrįžote dirbti į kaimą?

– Baigusi Vilniaus kultūros mokyklą tikrai galėjau gauti paskyrimą dirbti Vilniaus knygų rūmuose. Bet buvau jauna, įsimylėjusi ir man labai reikėjo grįžti pas savo tik 18 metų teturintį vyrą, norėjau būti šalia jo. Susituokėm, kai buvau antram kurse. Gimė dukra. Paskui – labai greitai – sūnus; po kelerių metų – vienas po kito – dar du sūnūs. Atrodė, kad gyventi Vilniuj mums bus tiesiog neįmanoma. Nors ir toliau neįsivaizdavau gyvenimo kaime. Ir dabar susitikusios buvusios klasės draugės klausia: tai kaip tu kaime gyveni? Mat visiems dar vidurinės suole buvau apsiskelbusi, kad jau kaime tai aš niekada negyvensiu. Tik mama sakydavo: nežinai tu savo gyvenimo. Tada jai atrėždavau: tegul man nors ministras pasiperša – kaime negyvensiu. Paskui ji juokėsi: užteko tau ir traktoristo.

– Kaip jautėtės grįžusi į gimtąsias vietas? Turbūt Vilniaus labai trūko?

– Aišku, kad trūko. Ir labai. Tada su drauge buvom sugalvojusios ir net bandėm lankyti (nors nesupratom, kas tai per dalykas) liaudies universitetą. Iš Ariogalos buvom pasiryžusios vieną kartą per savaitę ten važiuot – kelias nebrangus, galvojom... Aš dabar jau neatsimenu, ko ten mokė, bet tada tai buvo labai įdomu...

– Tačiau dirbant bibliotekoje mieste įgytą kultūrinę patirtį buvo galima puoselėti, savaip plėtoti...

– Bibliotekoje pradėjau dirbti vėliau – nuo kokių 1991-ųjų. Aš ilgai auginau savo vyresniuosius vaikus. Į darbą išėjau, kai dukra jau ėjo į mokyklą. Bet gerai sakei – mūsų kaime labai graži gamta, todėl turėjau, kuo širdį palepinti. Gamta visada galėjo suteikti tai, ko man reikėjo ir tebereikia – svaigaus polėkio. Pavyzdžiui, vienais metais buvo tokia graži žiema. Įsivaizduok: kaimo sodyba, aplinkui pusnys, šerkšnas. Šiaip aš vasarą visada išsinešu į kiemą tokią senovišką geležinę lovą ir viena lauke miegu. Dabar kartais prisideda anūkai, kurių vienam – septyneri, kitam – penkeri. Dažniausiai tos lovos niekas į namus nebeįneša. Tai va, tą žiemą atsikeliu, pasižiūriu pro langą – toks nuostabus rytas, ta mano geležinė lova taip gražiai apšerkšnijusi. Ne, galvoju, reikia joje nusifotografuoti. Apsigobiau savo peniuarais, pasistačiau dekoracijas – žvakides – ir liepiau dukrai fotografuoti. Tik ji – prasta fotografė: iš toli fotografavo – prastos nuotraukos išėjo. Bet už tai kokia aš laiminga buvau! Geros nuotaikos visai savaitei užteko.

– Ar taip romantiškai ir savo Butkiškės bibliotekoj gyvenat? Juk šiuo metu bibliotekoms, ypač kaimo, nelengvas metas. Apie tai neseniai priminė žvakelių akcija, kuri minint mūsų spaudos atgavimo šimtmetį buvo ypač graudi... Kaip šiandien gyvuoja Butkiškės biblioteka?

– Manau, kad ta akcija vis dėlto padėjo, nors kol kas tegirdime kalbas: kiekvienas Seimo narys ką nors apie tai pasako. Bet juk bibliotekų padėtis labai seniai yra bloga. Per Nepriklausomybės metus kaimo bibliotekų fondai labai paseno. Per vienus metus gaunam tik apie 60 spaudinių, ir tai ne visada. Į šį skaičių įeina ne tik knygos, bet, pavyzdžiui, ir visokios brošiūrėlės. Palyginimui galiu pasakyti, kad sovietiniais laikais 60 knygų gaudavom per mėnesį, dabar tiek – per metus. Galima įsivaizduoti, kas yra pasidarę. Atrodo, tarsi sėdėtum kokiam senų knygų sandėly... O dar mums sako: reklamuokit savo biblioteką. Bet kaip reklamuoti šitą senų knygų sandėlį?

– Kaip tarybinės klasikos kolekciją...

– Bet mes gi kalbam ne apie literatūros tyrinėtoją, kuriam tokia "kolekcija" gal ir būtų įdomi, o apie paprastą skaitytoją, kuriam reikia ne dešimt kartų skaitytų knygų, o naujų, kurios jam dabar būtų įdomios, patrauklios... Kodėl visi pripažįsta, kad miesto skaitytojui tokių knygų reikia, o kaimuose ar mažuose miesteliuose tai jau kitokie skaitytojai gyvena?!

– Nejaugi visiškai negaunat nors per pastaruosius dvejus metus pasirodžiusių romanų, poezijos rinkinių ar pažintinių knygų?

– Šiek tiek gaunam – negaliu sakyti, bet tikrai nepakankamai. Mano supratimu, biblioteka (net ir kaimo) neturėtų taip tragiškai skirtis nuo knygynų. O dabar, kai nueini į knygyną ir pamatai, kokios knygos jame parduodamos, tai taip graudu pasidaro, kad net juokinga. Neseniai buvom Grūto parke – ten sukomplektuotos sovietinių laikų knygos. Pagalvojau: panašiai kaip mūsų bibliotekoj...

– Sakėt, kad dabar biblioteką perkėlė į kaimo pradinę mokyklą...

– Taip, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Čia jaučiuosi labai gerai – tai mano erdvė. Mat šios patalpos buvo pirmasis mano butas, jame po vedybų gyvenau pirmus trejus metus. Aišku, biblioteka, kaip ir mokykla, šildoma krosnimi, kuri statyta gal šimtmečio pradžioj. Reikia malkų. Ta krosnis negreitai kaista, bet kai įkaista – būna šilta. Kai pagalvoju, kiek laiko šalom – dvylika metų, kaip kokioj tremty. Biblioteka buvo įsikūrusi kultūros namuose. Laikai keitėsi, kultūros namų nebešildė... Pamenu, esu rimtai rankas nušalusi, net gydytojo reikėjo...

– Visai kaip Daukantas, kuris dar XIX amžiuje guodėsi, kad sėdėdamas drėgname ir šaltame archyve taip baisiai sustingsta, kad paskui eidamas visą valandą nejaučia kojų; po dešimties metų įsimetė liga, kurios net gydytojai nenustatė...

– Žinai, gal nekuklu sakyti, bet man buvo beveik panašiai. Tačiau ir dabar yra bibliotekų, veikiančių ledinėse ir drėgnose patalpose. Mums pasisekė. Kita vertus, atveža man malkas, suverčia neskaldytas kieme ir daryk ką nori – pati pjauk, pati kapok... Tai savi vaikai padeda – sutempia jas į antrą aukštą. Pati kūrenu, pati bibliotekos patalpas plaunu. Turiu tik pusę etato (buvo etatų mažinimas), todėl dabar biblioteka dirba tik dvi su puse dienos per savaitę. Per šį laiką reikia spėti ne tik biblioteką išplauti, iškūrenti, bet ir renginius suorganizuoti, katalogus susisteminti, ataskaitas parašyti. O kur dar bendravimas su žmonėmis – juk biblioteka yra kultūros centriukas. Ateina kokia močiutė knygos ir nori pasikalbėti apie savo gyvenimą – tai ir klausai valandą, dvi...

– Bet kai biblioteką perkėlė į pradinės mokyklos patalpas, gal pasikeitė jos statusas? Atsirado daugiau galimybių, skaitytojų?

– Bibliotekos skaitytojai visada daugiausiai buvo ir yra vaikai. Ypač mažesnieji. Vyresni jau važiuoja į Ariogalą ar Raseinius, nes mūsų bibliotekoj reikiamų knygų neranda. Nors yra ir suaugusiųjų, kurie čia skaitė ir tebeskaito. Ši biblioteka nepriklauso mokyklai. Ji – Raseinių viešosios bibliotekos filialas. Ta pradinė mokyklėlė mums yra tik šiltas ir malonus prieglobstis... Kartais jau imu svajoti, kad padėtis tikrai ims gerėti: juk yra kaimo bibliotekų, kurios turi ir kompiuterius, ir suremontuotas patalpas...

– O Jūsų biblioteka ar turi kompiuterį? Dabar jis puikus informacijos, taip pat ir kultūrinės, šaltinis...

– Biblioteka kompiuterio neturi. O mokyklėlėje jis yra, tik, kiek žinau, internetas ten neveikia, nes kaime sunku jį įvesti.

– O kaip su vaikiškom knygom, vadovėliais?

– Vadovėliais rūpinasi mokykla – ne mes; ji pati komplektuoja savo bibliotekėlę. O mes naujomis vaikiškomis knygelėmis pradinukų irgi nelepinam – gaunam po vieną per mėnesį, ir tai ne visada. Turim vienintelę vaikų enciklopediją, kuri vaikams labai patinka, todėl yra jau gerokai apiplyšusi. Blogiausia, kad aš ir pati nežinau, ko galiu norėti, kokios naujos knygos išleidžiamos. Todėl pernai užsiprenumeravau "Rubinaitį", kad nors ką žinočiau. Gerai, kad vietoj "Laimos" dabar ėmė prenumeruoti žurnalą "Tarp knygų". Pavyzdžiui, tik iš "Rubinaičio" sužinojau, kokios vaikiškos knygelės šiemet Nacionalinėj bibliotekoj išrinktos kaip skaitomiausios. Iš jų aš savo bibliotekoj turiu tik vieną. Kai tai sužinai, supranti, kad kaimo vaikas yra pasmerktas žinių ir lavinimosi spragoms...

– Ar vaikai labai jaučia šią socialinę ir kultūrinę atskirtį? Kaip apie tai kalba?

– Ne, jie tiesiog per maži tai suprasti. Pradinukai dar turi optimizmo, gal kad ir miesto mažai matę. Jų patiklumas ir nuoširdumas yra beribis: gali vienu sausainiu ir arbatos puodeliu dalytis – kaip mažą stebukliuką per rankutes leisti. Tada žiūri ir supranti, kaip tarsi iš nieko galima gražiai gyventi. Kurti iš to, ką turi čia ir dabar. Ir džiaugtis tuo. Tik su vyresniaisiais kitaip – jiems skaudžiau, nes jie šitą kaimo ir miesto atotrūkį jau supranta.

– Bet ne mažiau apmaudu turėtų būti ir suaugusiesiems. Naujų knygų, sakote, gaunat nedaug, periodikos turbūt taip pat...

– Na, gaunam rajoninį laikraštį "Naujas rytas", "Valstiečių laikraštį", "Moterį", kuriuos mums prenumeruoja Raseinių viešoji biblioteka. Dar gaunam "Sodo spalvas", nes moterys mėgsta savo sodybas puošti; jaunimui – "Kompiuteriją"; "Lietuvos ryto" penktadienio ir šeštadienio numerius. Turėčiau pasakyti, kad visus juos bibliotekai užsakė Seimo narys Kęstutis Skamarakas, nes kai ieškojau rėmėjų, jis sutiko. Anksčiau dukros, kuri taip pat Vilniuj studijavo bibliotekininkystę, prašydavau, kad iš draugių surinktų senų, bet brangių moteriškų žurnalų. Parveždavo šūsnis. Tai moterys tuos žurnalus namo nešdavosi iškart po penkiolika – joms tai buvo neįkainojama literatūra. Visaip apie tuos žurnalus kalba, bet moterys juos skaito. Nors yra aukštesniųjų klasių mokinių, kurie mielai skaitytų ir kultūrinę spaudą, bet jos mes negaunam.

– Bet kai pagalvoji, šiuo metu yra daugybė programų: rengiant įvairius projektus, galima gauti lėšų, kurios leistų bibliotekai normaliai dirbti. Ar mėginote tai daryti?

– Mėginti tai mėginome. Ypač sėkmingai tai daro Raseinių viešoji biblioteka: joje esame informuojami apie įvairias bibliotekų ateities galimybes. Pavyzdžiui, viešojoje bibliotekoje dirbantis Jonas Brigys net Lietuvos metų bibliotekininku buvo išrinktas. Rašau ir pati tokius projektus, dalyvauju programose. Neseniai savo iniciatyva rašiau projektus ir Švietimo kaitos fondui (jų programai "Knygos kaimo bendruomenei"), ir "Šiaurės bibliotekų savaitei", bet nieko nelaimėjau... Na, ne visiems gi pasiseka. Pagrindinė mūsų kliūtis – mažas skaitytojų skaičius.

– O kiek skaitytojų turit?

– Šimtą penkiasdešimt: vienais metais daugiau, kitais – mažiau. Bet, mano manymu, skaitytojų skaičius yra nepamatuojamas dalykas. Jei iš kaimo skaito nors keli vaikai, atrodo, vien dėl jų verta stengtis. O kaime tikrai yra tokių vaikų, kurie skaito, ir labai noriai, bet tikrai žinau, kad tėvai jiems knygų neišgalės nupirkti. Kita vertus, mūsų kaimas parapinis, yra sena bažnyčia, tai reiškia, kad mūsų bibliotekoje gali skaityti ir aplinkinių kaimų žmonės. Bet bibliotekoje iš esmės skaito tik Butkiškės gyventojai. Žmonėms iš atokesnių kaimų biblioteka yra visiškai nepasiekiama. Norėdami į ją atvažiuoti, jie turėtų sėsti ryte į autobusą ir tik po pietų (nes toks autobusų grafikas), pasiėmę knygą, grįžti namo. Taip neįmanoma, jie negali palikti ūkio. Daug yra išvykusių ar kitur skaitančių – tai žmonių pasirinkimas. Dažnai visai rimtai iškyla klausimas: arba turėtų kas nors keistis, arba mažos bibliotekėlės turės užsidaryti. O šito juk taip nesinori. Tai ir prisigalvoji visokių dalykų, kad tik skaitytojų bibliotekoje būtų daugiau, gyvenimas, kaip kokiam kultūros centriuke, vyktų...

– Tai ką gi sumanot, kad Jūsų bibliotekoje gyvenimas kunkuliuotų?

– Idėjų netrūksta. Ypač dabar, kai jau turim šiltas patalpas, nors bandydavom ir ten, kur buvo šalta. Tik tada buvo sudėtinga: vasarą žmonės neturi laiko – nieko daug nepadarysi; o žiemą, kada galėtum ką nors daryti, tai patalpos būdavo neįmanomai šaltos. O dabar, kai šilta, buvo atvažiavęs rašytojas Bronius Jauniškis. Net iškilų vaikų poetą Martyną Vainilaitį išdrįsau pasikviesti. Su Vainilaičiu susipažinome popchorų šventėj, kuri vyksta Jurbarke; ten skamba visos vaikiškos dainelės pagal Vainilaičio žodžius. Su mokinukais vis važiuojam – vaikai labai laukia ir nori. Kai jau susidraugavom, tuomet įsidrąsinau jį pakviesti ir į mūsų biblioteką. Paskambinau, susitarėm. Paskui atvažiavęs jis man ir sako: bet kas tam jūsų telefonui, kad juo taip greitai kalbat? Sakau: tai kad aš savo mobiliuoju skambinu, už kurį pati ir moku; biblioteka telefono neturi. Tuomet tik nusišypsojom... O juk bibliotekai reikia ne tik knygų, laikraščių ar telefono. Manau, kad biblioteka turėtų ir kaimo patirtį stengtis išsaugoti: ją rinkti, kalbinti dar gyvus žmones, užrašinėti, gal net filmuoti. Bet! Neturim net diktofono, ką ir kalbėti apie fotoaparatą, nes šiuolaikinė kraštotyra be jo neįsivaizduojama. Vis svajoju už savus pinigus kada nors nusipirkti, nes kraštotyriniai darbai neįkainojami – ir, deja, nelaukiantys.

– Ar Butkiškės kultūrinis gyvenimas tik bibliotekoje vyksta? Gal yra kaime dar, kaip Jūs sakot, kuo širdį palepinti?

– Na, tikrai ne tik bibliotekoj įdomus gyvenimas vyksta. Butkiškė turi net savo mėnesinį laikraštuką, kuriame žmonės vieni apie kitus rašo; kaip – kitas klausimas. Iš tiesų tai kultūros gyvenimas kaime – fantazijos reikalas. Pavyzdžiui, mes esam kelios draugės, kurios jau daug metų vienoj gatvėj gyvenam. Tai ir prisigalvojam visokių niekų, kad tik smagiau būtų. Pavyzdžiui, kai tik atšyla oras, rytais pasimelžiam karves (turim kiekviena po kokias penkias ar dešimt) ir paskui bėgam visos porą kilometrų į Dubysą maudytis. Gi ant Dubysos kranto gyvenam! O jos šlaitai tokie dideli ir gražūs... Bet iš tiesų tai mes nebėgam – einam ir plepam, tik sakom, kad bėgam į Dubysą. Ir mano anūkai, visus akmenukus pakeliui apžiūrėdami, dažnai su mumis į Dubysą maudytis "bėga". Mūsų Dubysa juk tokia nuostabi! Net žiemą, kai kokie rūpesčiai ar vargai prispaudžia, atsigulu lovoj, užsimerkiu ir įsivaizduoju kelionę į savo Dubysą. Vasarą gėlių daugybė – vienos nužydi, kitos pradeda žydėti – paukščiai čiulba... Tokia atgaiva! Kai pasineri į Dubysos vandenį, atrodo, visus rūpesčius jis nuo tavęs nuplauna. Šiaip mes labai anksti pradedam maudytis ir maudomės iki spalio, o kitos – ir iki lapkričio. Sako, vanduo tai nieko, bet išlipus ant sniego labai kojom šalta. O išsimaudžiusios vėl atgal porą kilometrų "parbėgam" jau į mano kiemą, po riešutmedžiu nulūžusia viršūne, gerti kavos ir, aišku, skaityti eilėraščių. Mat į mūsų kaimą ir į mūsų gatvę vasaroti atvažiuoja tokia poetė Zenė Sadauskaitė, kuri leidžia knygas – labai įdomi, kūrybinga ir geros širdies moteris. Tai mes po tuo senu riešutmedžiu ir susikuriam tokią bohemą...

– O, tai kaime ir bohema egzistuoja?

– Na, mes tik taip vadinam – kad būtų linksmiau. Toji mūsų poetė nuo visų ligų ir šiaip nuo visko geriausiu vaistu laiko naminukę. Tai ji mus būtinai priverčia, parbėgus iš Dubysos, po vieną stikliuką prie kavos išgert. Tada išklausom jos iš po nakties parašytų eilėraščių. Kokį kartą ir vyrus savo nutveriam, kartu pasisodinam, tai jie taip nejaukiai jaučiasi, kai apie meilę skaito. Žinai, tie kaimo vyrai...

– Beje, o kaip kaime vyrai gyvena?

– Įvairiai. Dažniausiai moterys su jais vargsta... Bet kai mes įkūrėm savo moterų klubą, tai ir vyrai užsidegė – mes irgi organizuosim. Taip, sakom, juk iš to savo klubo grįšit žemę graibstydami... Bet jie vis tiek ruošiasi ką nors organizuot, nes tie mūsų susibūrimai juos jau pykdo.

– Na, ir po maudynių Dubysoj, kavos, naminukės, eilėraščių – kas toliau?

– Toliau gi bėgam dirbti. Jau tekinos, nes tiek daug laiko būnam praleidusios. Iš tikrųjų tai, žinok, aš ūkininkė. Jau seniausiai esu įregistravusi ūkį: nuomoju 30 hektarų žemės ir gyvulių krūvą. Esu auginusi daug kiaulių ir daug grūdų, bičių, o dabar turiu 17 galvijų, iš jų 10 melžiamų karvių, ir jas visas pamelžti reikia. Neva iš to gyvenam. Ai, geriau apie tai nekalbėkim: gana, kad melžiu, o dar apie jas kalbėti...

– Tai, kaip suprantu, Jūsų moterų klubas toks boheminis?

– Tai čia tik mes, "dubysinės", vienos gatvės draugės, esam tokios, kaip tu sakai, boheminės. Bet kaime yra ir oficialus moterų klubas, kuris vadinasi "MMM": mergaitės, moterys, motinos. Ten jau rimta. Šį klubą remia kunigas Gintautas Rumševičius. Jis turi autobusiuką ir mus visur vežioja. Mes su juo daug kur po Lietuvą keliavom – ir Kretingos žiemos sode, ir prie jūros, ir Kernavėj esam buvusios. Žinai, anksčiau kaime tikrai buvo laikas, kai niekas nieko nenorėjo, o dabar toks pakilimas – visi visur nori eiti, važiuoti, dalyvauti. Aišku, ypač moterys. Tie moterų klubai kaimuose labai populiarūs – mada tiesiog.

– Tai jūsų klubas ne vienintelis?

– Ne! Tikrai ne vienintelis! Mūsų kaimo klubui tik vieni metai. Pavyzdžiui, Čekiškėje toks klubas jau šešerius metus gyvuoja, tai buvom pasikvietusios, kad apie savo patirtį papasakotų. Moterų klubuose dabar ypač populiarūs teminiai vakarėliai: sakykim, skrybėlaičių – visos ateina su skrybėlaitėm. Ypač ruošėmės Kalėdų vakarėliui. Norėjau rūbus iš Kauno muzikinio teatro išsinuomoti, bet nedavė. Sakė, Vilniaus kino studijoj nuomoja, bet labai brangu, toli... Tai iš sūnaus draugės, renginių organizatorės, gavau vienuolės kostiumą. Labai įtikinamas! Tai buvo juoko. Turėjau šio to renginiui nusipirkti, tai užėjau su tuo vienuolės kostiumu į kaimo parduotuvę. Ten vyrai kaip tik alų gėrė – tai suglumo, iš karto bokalus ant stalo pastatė ir net atsistot, neva pagerbt bandė. Žodžiu, visko prisigalvojam. Todėl aš tau pasakysiu: neteisybė, ir didelė neteisybė, kai sako, kad kaimo žmonėms kultūros nereikia. Va, Butkiškėj žmonės dainuoti norėjo (aš tai nedainuojanti), tai patys vadovą iš Ariogalos savo mašinom atsiveždavo ir vėl atgal nuveždavo, mėnesinį atlyginimą iš savų pinigų jam mokėjo, kad tik dainuoti mokytų, kad tik jie galėtų dainuoti... Tai kaip nereikia – reikia. O mes, moterys, vienu metu buvom labai užsidegusios aerobika – mokėjom pinigus, kad vadovė pas mus iš Raseinių važinėtų. Aš niekur taip neatsipalaiduodavau, kaip toj aerobikoj, nes šokt labai mėgstu. Pamenu, tuose šaltuose kultūros namuose pasitiesiam kokį vilnonį keturlinką užklotą, nes grindys tai ledinės, ir darom pratimus. Bet man tai buvo šventas reikalas! Dukra iš Vilniaus, iš studijų, savaitgaliais parvažiuodavo, tai net pykdavo, kad ir tada aš į tą aerobiką lekiu. Bet man tai buvo šventa. Aš ten iš vyriausių buvau kokia antra nuo galo, nes šiaip rinkdavosi jaunos. Kartais, atrodė, neištversiu tų pratimų, bet atlaikydavau iš paskutiniųjų. Taigi gėda nukristi, nes sakys: va, močiutė sugalvojo į aerobiką eiti ir nukrito. Bet paskui norinčiųjų mažėjo ir viskas baigėsi. Dar, atsimenu, pavasarį sugalvojom sportuoti lauke. Yra tokia išbetonuota aikštelė, išsinešėm savo magnetofonus ir pradėjom aerobikos pratimus daryti – katės pozas visokias. Tai ką tu galvoji, aplinkinių namų langai iš karto atsidarė, paaugliai su dviračiais atmynė, ratu apstojo ir žiūrėjo kaip spektaklį. Taip ir baigėsi mūsų aerobika. Man ir dabar jos gaila.

– Kai klausai, tai visai neliūdnas tas Jūsų kaimo gyvenimas... Ar nebus taip, kad jame ėmėte ir sukūrėte tai, ko Jums labiausiai trūko – polėkiu alsuojantį gyvenimą?

– Galbūt. Polėkio tai tikrai man reikia. Visada. Viena didžiųjų mano svajonių iki šiol – motociklas. Nėščia buvau, bet vis tiek važiuodavau. Dabar sūnus parvažiavo su draugo motociklu ir klausia: mama, ar nori perlėkti, ar mokėsi? Atsisėdau: visi įgūdžiai išlikę – ir perlėkiau per kaimą. Vaikai liko išsižioję. Gaila, neturiu aš motociklo: taip smagiai su anūkais kur nors nulėkčiau... Tai ir pasakiau: vaikai, jei kuris būsit labai turtingas, nesvarbu, kiek man bus metų, – padovanokit man motociklą... Pirmiausia aš juo į Vilnių nulėksiu. Bet... Neišvengiamai turi gyventi ten, kur esi, ir kurti iš to, ką turi. O kalbant atvirai, tai Vilnius tebėra mano neišsipildžiusi svajonė, kuri turbūt jau niekad neišsipildys, bet aš dar jos neatsisakau – tuščias viltis puoselėju. Vis galvoju, reikėjo man Vilniuj pasilikti – būčiau turėjusi visai kitokį gyvenimą. Nebūtų jau buvę taip blogai: būčiau išgyvenusi ir su tais vaikais, ir tie gimdymai būtų praėję... Bet jau taip pasisuko gyvenimas. Liko Vilnius – mano svajonių miestas. Todėl dabar, kai atvažiuoju pas dukrą į Vilnių, tai vyresnėliui anūkui sakau: va, pasistatysiu Vilniaus pakrašty vagonėlį ir gyvensiu; šiaip ar taip, vis tiek Vilnius. Vaiko akutės tik išsiplečia: močiute, tu tikrai tam vagonėly gyvensi?.. Arba kai jis iš kaimo važiuoja į Vilnių, tai aš vis klausiu: Eimantai, tu važiuoji į mano Vilnių? Vaikas vėl nesupranta: kodėl į tavo Vilnių? Na, taip jau yra: turiu aš savo Vilnių – ir savo Butkiškę. Tik gerai būtų, kad į tą mano Butkiškę kuo daugiau rimtų kultūros žmonių atvažiuotų. Kiek įmanoma daugiau. Taip, į tokius renginius neateitų tiek žmonių, kiek į Aliukų koncertą, bet jų vis tiek reikia. Dabar svajoju į biblioteką pasikviesti aktorę Doloresą Kazragytę... Nedidelė būna tokių susitikimų auditorija, bet dešimčiai dvidešimčiai žmonių jų reikia – kaip oro.

– Tad linkiu Jums kuo grynesnio kultūros oro ir dėkoju už pokalbį.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


104349. 888 :-) 2007-12-07 19:14
liux

Rodoma versija 28 iš 29 
0:37:51 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba