ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-01-22 nr. 733

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Juodosios sapnų technologijos (76) • VIDAS POŠKUS. Sunaikinimas (50) • PATRICIJA ŠMIT. PoezijaSu Butkiškės kaimo bibliotekos vedėja VIRGINIJA PAKARKLIENE kalbasi Aistė Birgerė. Gyveni ten, kur esi (2) • RUBEN DAVID GONZÁLEZ GALLEGO. Juodu ant balto (1) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardųAGNĖ NARUŠYTĖ. Pakeisk adresą!WILLIAM SHAKESPEARE. Troilas ir KresidaAURELIJA JUODYTĖ. Vidutiniškai plepanti televizijaASTA GUSTAITIENĖ. Apie (ne)girdėjimą (3) • MYKOLAS SLUCKIS. Žemiški ir nežemiškiJUSTINAS KUBILIUS. ProperšosLiaudies medicinos ir tautosakos žinovę RITĄ BALSEVIČIŪTĘ kalbina Juozas Šorys. Tarp šventų žolių, gyvių ir dvasių (17) • DMITRIJ GORČIOV. Padugnės (1) • TURINYS (23) • L A I Š K A I (147) •

Padugnės

DMITRIJ GORČIOV

[skaityti komentarus]

iliustracija
Šoka Serge’as Lifaras ir Olga Spesivceva. 1927

Tikrasis Aikido

Dabar jau nebėra Tikrojo Aikido. Mūsų laikais aikido vadinosi, kai du pusgalviai talžo vienas kitam žandikaulius kulnimis arba laužo vienas kitam sąnarius, arba net nežinau, kuo jie ten užsiima, niekad nemačiau.

O Tikrasis Aikido – jis buvo visai kas kita. Jo esmė buvo nugalėti Nedraugą taip, kad pačiam nereiktų didelių pastangų. Ir dėl to net nebūtina su tuo Nedraugu susitikti.

Na, pavyzdžiui, eina pas jus Nedraugas su kirviu, kad jus nachui sukapotų. O jūs gyvenate tokioje vietoje, kad kol Nedraugas pas jus eina, jis du kartus ant šūdo paslysta ir į tą patį šūdą dar ir snukiu drebiasi. Ir nusikerta sau iš pykčio pirštą. Kas nugalėjo? Žinoma, jūs, ir gali būti, kad apie tai net nesužinojot. Tai ir yra pati tikriausia pergalė.

Arba, tarkime, Nedraugas nusprendė pasiųsti jus įvairiausiais būdais nachui. O jūsų mobiliakas atjungtas dėl skolų ir namuose telefonas atjungtas dėl skolų, o durų jūs niekam neatidarote, kadangi jau užpiso – vaikšto ir vaikšto visi. Nedraugas į jūsų duris skambina skambina, beldžiasi beldžiasi, na ir perkanda savo ranką iš pykčio. O jūs ir vėl jį nugalėjote.

Na, gerai, tarkime, tenka jums vis dėlto eiti ant tatamio ar kaip jis ten vadinasi. Ir Nedraugas taip pat išeina urgzdamas. O jūs stovite toks, žinote, basakojis, rankų oda suskeldėjusi, nosimi šniurkščiojat. Kai tik Nedraugas pažiūri į jus, iš karto savo basakoję vaikystę prisimena, upeliūkštį, karosiuką, avižėlę, plūdę iš kamščio, senutėlę mamą, kuriai jau penketą metų neskambino, ir apsiverkia. Numoja į jus ranka ir namo keliauja. O pakeliui persivalgo ledų kaip vaikystėje, sunegaluoja ir galiausiai užsilenkia.

O jūs ir vėl kaip visada nugalėjote.

Kita vertus, nebėra jau tokių Tikrojo Aikido Meistrų, pradingo kažkur visi.

Pasižiūri į kurį nors – tarsi ir Meistras, bet vis tiek nors sykį neapsižiūrėjo, atsipalaidavo, susimąstė, – štai jau ir voliojasi ant tatamio su kirviu nugaroje ir tris kartus nachui pasiųstas.

Lemtis

Kai žmogus jau būna pasirengęs ateiti į šį pasaulį, jį aplanko Viešpats Dievas su didžiule kailine kepure rankose. "Trauk", – sako Viešpats Dievas, ir žmogus ištraukia iš kepurės popierėlį su savo Lemtimi. Ir štai atkeliauja jis į pasaulį, atgniaužia kumštį – o popierėlio ir nebėr, ten pasiliko. Ir perskaityti nesuspėjo.

Iš pradžių žmogus dar tikisi, kad popierėlis su lemtimi kokiu nors būdu iškris iš jo motulės, ir šliaužioja visur jai iš paskos, bet ne – nieko panašaus neiškrenta. Vadinasi, reikia žmogui pačiam savo apvalia galva su ausimis galvoti, dėl to jis ir padarytas žmogumi, o ne šešiakoje bybiene. Šešiakojei bybienei tai kas? – joje Lemtis mirtinai įmontuota, kaip spalvotų rūbų skalbimo programa automatinėje skalbiamojoje mašinoje. O žmogui vis pačiam tenka, vis pačiam.

Štai ir plūkiasi jis, nelaimėlis. Gerai, jeigu jo Lemtis paprasta: sulaukti sūnaus, pasodinti medį ir panašiai, ir taip toliau. Arba, pavyzdžiui, vaikystėje susirgti kokliušu ir numirti. O jeigu jam lemta kirviu užkapoti senę priemenėj, kad kitas žmogus apie tai parašytų romaną? O jeigu nelemta, bet jis ėmė ir užkapojo?

Iš tikrųjų sužinoti savo Lemtį nelabai sudėtinga: jeigu žmogus ką nors daro šiaip sau, ne už pinigus, ir iš viso tai niekam nachui nereikalinga, reiškia, kad būtent tai ir yra jo Lemtis. Kas kita, kad yra tokių žmonių, kurie šiaip sau apskritai nieko nedaro – be abejo, jiems sunkiau.

Nuo kitos veiklos Lemties vykdymas skiriasi tuo, kad už jos atlikimą Žemėje nepriklauso joks atlygis, apdovanojimas bus vėliau, po mirties arba apskritai nebus, tai ne svarbiausia. Bet kad įvykdytų tai, kas lemta, žmogui reikia kažką valgyti, kažkaip gyventi. Štai jis ir užsiima įvairiausia nuobodžia bybiene, už kurią atlygis, atvirkščiai, priklauso tuojau pat arba blogiausiu atveju pirmadienį. Bet ir tai žmogui nesiseka, kadangi štai jis užsiima nuobodžia bybiene, užsiima ir staiga jaučia, kad laikas vykdyti Lemtį. Tokiu atveju jis privalo viską nedelsdamas mesti, pasiųsti visus nachui, išjungti telefoną ir vykdyti. Todėl, kad tai vienintelė priežastis, kodėl jis čia atsirado, nėra daugiau jokių kitų priežasčių ir nebus.

O žmonės daužosi į duris, prievartauja telefoną, šaukia, tranko stalą kumščiu jam prieš nosį ir neduoda pinigų. Kadangi jie patys savąją Lemtį vykdo blogai, atžagariai – jie turi šeimą, vaikų, reikalų, piktą uošvę, darbą, mažai laiko. Ir jeigu jie mato žmogų, tvarkingai vykdantį savo Lemtį, juos tuojau pat ima dusinti Angina. Kadangi jie gerai žino, kas būna žmogui, kuris neįvykdo Lemties. Na, ar bent jau nujaučia.

Miršta žmonės tik dėl dviejų priežasčių: kai jie jau būna įvykdę savo Lemtį arba kai Visata supranta, kad jie jos vykdyti ir nesiruošia. Visata, jos neapipisi.

Apie įsimylėjėlius

Meilė – tai labai nuostabus jausmas.

Kai žmogus įsimylėjęs, šis jausmas jį užplūsta visą, iki plaukų galiukų. Jis lengvai parduos Tėvynę, savo tėvą, senutę motiną; jis pavogs, papjaus, padegs ir netgi pats nesupras, ko pridaręs.

Iš šalies žvelgiant, įsimylėjėliai kelią nemalonų įspūdį.

Paliksi juos vienus penkioms minutėms kavos nupirkęs, sugrįši – o jie jau ant grindų nuvirtę. Arba sėdi, bet snukiai išraudę, akys išsprogę ir liežuviai drėgni. Ir šnopuoja.

Įsimylėjėliai apskritai daug šnopuoja, čepsi ir šniurkščioja. Iš jų visą laiką kažkas teka. Jeigu per kvailumą įsimylėjėlius paguldysi miegoti ant naujos paklodės, jie ją taip sutvatins, kad teliks išmesti.

Jeigu įsimylėjėlis vienas, jis turi Meilės Objektą.

Jeigu Meilės Objektas dėl lengvabūdiškumo tokį įsimylėjėlį įsileis nors penkis centimentrus į vidų, jis tuojau pat ten įsikurs kaip maršalas Rokosovskis vokiečių mieste, įves komendanto valandą ir sušaudymą vietoje, ims kontroliuoti vidaus sekrecijas ir mėnesinių ciklą. Nepaisant to, jis retai palieka palikuonių, kadangi visą laiką klausinėja: "Ar tau gerai? O kaip tau gerai? Kaip praėjusį sykį ar kaip kitaip? O kaip kitaip?"

Užtat kai įsimylėjėlis iš ten išvaromas, jis nedelsdamas pjaunasi venas ir šoka pro langą. Po dviejų valandų skambina girtas kaip subinė ir siunčia nachui. Po dviejų minučių vėl skambina, prašo atleisti ir verkia. Tokie įsimylėjėliai apskritai daug verkia, šniurkščioja nosim ir jų balsas lūžinėja.

Vienišas įsimylėjėlis gatvėje matomas už kilometro: jo galva tirta, nes nuodijosi dujomis, bet liko gyvas; jis eina išsižergęs, nes šoko pro langą, bet už šakos užkliuvo ir mašnelę persiplėšė. O į jo venas geriau iš viso nežiūrėti – faršas parduotuvėje, o ne venos. Bet vis dėlto jis budrus: akys spindi, jis laižosi, kadangi kaip tik eina Aiškintis Santykių. Prieš tai jis visą naktį Meilės Objektui skambino telefonu, dvidešimt keturis kartus po šimtą dvidešimt signalų, o dabar skubinasi į duris belstis, kad uždavinėtų Klausimus. Jo Klausimai tokie: "Tu manai, aš nieko nesuprantu?", "Kodėl tu nenori manęs suprasti?" ir "Kas tau darosi?"

Dar jis sako: "Jeigu aš tau įgrisau, tu taip ir sakyk" ir "Aš galiu išeiti nors ir tuojau pat, bet man rūpi tavo likimas". Jis nesiklauso jokių atsakymų, kadangi ir taip visus juos žino.

O kartais jis parašo eilėraštuką ir visiems jį rodo, jis visiškai nejaučia jokios gėdos.

O apskritai įsimylėjėliai – mielos ir naudingos būtybės. Apie juos kuriamos dainos ir rašomos knygos. Įsimylėjėlio su telefono rageliu rankoje iškamša puikiausiai galėtų papuošti bet kokio kraštotyros muziejaus ekspoziciją, tai būtų Bugulma ar Abakanas.

Ir jeigu jums nepažįstamas šis pats nuostabiausias jausmas, jūsų tai nepuošia.

Deja, jūs – primityvi paliegusi būtybė, nedaug tesiskirianti nuo vynuoginės sraigės arba kerpės. Į jus netgi žiūrėti bjauru, o kalbėtis – tai nė iš tolo.

Iki pasimatymo.

Grybas

Maskvos viduryje, ten, kur visi mano, kad Kremlius, stovi didžiulis Grybas.

Šis Grybas skleidžia tokius haliucinogenus, kad visiems atrodo, tarsi aplinkui švytėtų auksiniai kupolai, gum`as-cum`as, čistyje prudai ir didysis teatras.

O iš tikrųjų Maskvoje stovi penketas šešetas suklypusių trobelių, kuriose gyvena viršininkai, o kiti maskviečiai gyvena žeminėse, ir tai tik pasiturintys, o šiaip įprastai po krūmu arba duobutėje. Bet patys maskviečiai to visiškai nežino. Pavyzdžiui, gyvena žmogus griovyje po ievos krūmu, o Grybas jam įteigęs, neva tai penkių kambarių butas naujajame arbate. Ir žmogus dėl to tampa toks patenkintas, kad chui jis su jumis kalbėsis.

Tiktai kartais naktį, jeigu papučia stiprus vėjas ir haliucinogenus nuneša į domojedovo pusę, maskviečiai sapnuoja, kad ant krūtinės tupi žiurkė ir laižo jiems lūpas. Tai štai, kaip tik ši žiurkė ir yra tikra, o visa kita – Mulkinimas.

Jeigu protingas žmogus atvažiuoja į Maskvą su dujokauke, jis iš karto pamato, kad čia nėra jokių trijų stočių, o tiktai vienas geltonas vienaaukštis pastatas, netgi be bufeto. Priešais pastatą ganosi karvė, o pro karvę triračiu motociklu uralas-su-priekaba pravažiuoja meras lužkovas suskretusia kepure ir veža namo kaimyniniame kolūkyje nupyzdintą šieno kaugelę, nedidelę, bet kietai sutrombuotą.

Tačiau netgi pats protingiausias žmogus vargu ar suspėtų tai pamatyti, kadangi jį iš karto suimtų milicija, nuvestų į durnanamį ir ten jam privarytų tokių vaistų, kad jis ir be jokio Grybo matytų tik auksinius kupolus. Šiuo atžvilgiu Maskvoje griežta.

Daugelis Maskvos gyventojų netikri, jie netgi nemoka kalbėti – tai gerai žino bet kuris atvykėlis. O ir patys maskviečiai tarpusavyje niekados nesišneka: tikrieji bjaurisi netikraisiais ir atvirkščiai.

Beje, dėl teisybės reiktų pasakyti, kad Maskvoje ne viskas haliucinacija, nes tai seniai būtų pastebėję iš kosmoso.

Yra šis tas beveik tikra: aš, pavyzdžiui, kartą sėdėjau kažkokiame parke ir Kristaus Išganytojo šventovės fone grožėjausi petru pirmuoju, sukurtu skulptoriaus ceretelio. Staiga papūtė vėjas, ir petras pirmasis kartu su laiveliu pistelėjo tiesiog į šventovę. Tuomet iš už horizonto pasirodė kone debesis siekiantis siūbuojantis senis su veržliarakčiu ir laužtuvu, viską greitai pastatė į vietą, užmaukšlino petrui pirmajam triragę skrybėlę, kuri buvo nusiritusi į maskvos upę, pataisė kažkokius didinamuosius lęšius ir vėl pranyko už horizonto – ko gero, remontuoti petropavlovsko tvirtovės, kuri apskritai po du sykius per dieną virsta į nevą.

Ir vėl petro pirmojo laivelio burės išsipūtė į vieną pusę, o vėliava – į kitą, nusitvėrė caras petras žaislinio šturvalo, iššiepė savo kreivus dantis, ir viskas tapo dar nuostabiau nei anksčiau, jeigu taip apskritai gali būti.

Vertė Sigitas Parulskis

Ištraukos skaitytos tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume "Šiaurės vasara. Juoko galia", vykusiame Vilniuje ir Jurbarke 2004 m. rugpjūčio 26–-29 d.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


168565. x :-) 2009-08-23 21:30
na ka siuolaikine literatura... :D

Rodoma versija 28 iš 29 
0:37:50 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba