ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-01-22 nr. 733

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Juodosios sapnų technologijos (76) • VIDAS POŠKUS. Sunaikinimas (50) • PATRICIJA ŠMIT. PoezijaSu Butkiškės kaimo bibliotekos vedėja VIRGINIJA PAKARKLIENE kalbasi Aistė Birgerė. Gyveni ten, kur esi (2) • RUBEN DAVID GONZÁLEZ GALLEGO. Juodu ant balto (1) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardųAGNĖ NARUŠYTĖ. Pakeisk adresą!WILLIAM SHAKESPEARE. Troilas ir KresidaAURELIJA JUODYTĖ. Vidutiniškai plepanti televizijaASTA GUSTAITIENĖ. Apie (ne)girdėjimą (3) • MYKOLAS SLUCKIS. Žemiški ir nežemiškiJUSTINAS KUBILIUS. ProperšosLiaudies medicinos ir tautosakos žinovę RITĄ BALSEVIČIŪTĘ kalbina Juozas Šorys. Tarp šventų žolių, gyvių ir dvasių (17) • DMITRIJ GORČIOV. Padugnės (1) • TURINYS (23) • L A I Š K A I (147) •

Tarp šventų žolių, gyvių ir dvasių

Liaudies medicinos ir tautosakos žinovę RITĄ BALSEVIČIŪTĘ kalbina Juozas Šorys

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rita Balsevičiūtė su senele Ona Vindziuliene. 2003. Ritos Balkutės nuotrauka

– Esate patyrusi žolininkė, išmanote tautosaką, papročius, be to, siekiate mokslų... Kas iš artimųjų Jums turėjo didžiausią įtaką?

– Užaugau pas senelę. Pas tėvus gyventi nenorėjau, bet ne todėl, kad ten man būtų buvę blogai. Nuo pat mažens jutau trauką prie senelės. Ji man buvo gera, įdomi. Pas ją išaugau, ir ant mano rankų ji numirė. Gyvenome Jogalinos kaime (Prienų r.), nors gimiau Kareiviškių kaime (Trakų r.). Pas senelę – vis minios žmonių, nes ji nešykštėjo patarimų, ypač moterims. Buvo gera siuvėja, išskirtinė moteris, traukianti kitus. Ji užaugo Karapolio kaime, jos tėvas Siniavskis (Lietuvoje – Siniauskas) buvo slaviškos kilmės – iš Kėdanonių. Caro laikais jie buvo atitremti iš Rusijos gilumos. Senelės Janinos Siniauskaitės motina Švabauskaitė – iš lenkuojančių Aukštadvario lietuvių, patyrusių dvarų įtaką.

Tėvo mama Ona Vindziulienė – irgi labai įdomi. Jos tėvo Valkausko šaknys susijusios su Vilčyznos dvaru. Jo senelis tą dvarą pragėrė ir pralošė. Žodžiu, šunbajoriai... Vėliau apsigyveno Grybiškėse, senelė ten ir užaugo, viena jos teta buvo užkalbėtoja, kita – pribuvėja.

– Kuo išsiskiria Jūsų gimtosios vietovės?

– Prie Lėliaus ežero, tarp Kristapiškių ir Lebelionių, yra Liešiškių šaltinis. Senelė Vindziulienė sakė, kad jis turįs gydomųjų galių. Dabar beveik užakęs. Ji buvo ką tik atitekėjusi į Kristapiškes, ir jautis ragais smarkiai sužalojo arkliui krūtinę. Jai liepė nueiti prie to šaltinio ir išgriebti juodo dumblo. Parnešė porą medinių kibirų. Krovė ant lininių paklodžių, plėšė jas ir arkliui ant krūtinės (jis jau nesikėlė) dėjo tą dumblą. Kai sudžiūsta – keičia paklodėmis su šlapiu dumblu. Trečią dieną arklys atsikėlė. Liešiškių šaltinio dumblu gydė ir atviras žmonių žaizdas. Užtraukdavo. To šaltinio vanduo ypatingas – lyg rudas, panašus į rūdis, bet kvapas ir skonis gana malonūs. Esu daug raistų aplandžiojusi, bet tiktai ten auga gydomoji žolė, kurią man parodė senelė. Ji panaši į kopūstą, kai pradeda augti jų rasoda. Ta žolė – ypatingas vaistas, senelės giminaitė pribuvėja jos pasirinkdavo ir naudojo, jei moterims gimdant prasidėdavo kraujoplūdis.

Kvietkinės kaime yra gydomųjų savybių turintis, iš kalno bėgantis šaltinis, tiesa, labai suniokotas, nes netoli buvo pastatyta ferma. Dar ten buvo pastatytas kryžius, dabar jis jau nugriuvęs. Minėjo ten buvus akmenį su skylute. Neseniai ieškojau, bet neradau. Gal kas kur nutempė, reikės paklausinėti. Sena močiutė Belickienė sakė: kai akmens skylutė prilydavo vandens, tai žmonės sakydavo, kad juo reikia akis plauti – gerai matysi. Gal ten buvo senovinė kulto vieta – ir šaltinis, ir kryžius, ir dubenėtasis akmuo? Tos vietos žmonės vengdavo, sakė, kad vakarais, nakčia ten vaidenasi. Tenka važiuoti prieš kalną – baidosi arkliai, perverčia vežimus, vienas žmogus net žuvęs.

Netoli mano dabartinių namų Jogalinos kaime yra Sienakalnis. Iš vienos pusės teka upelis, iš kitos – telkšo Gelužio ežeras. Iš pietinės pusės – labai status šlaitas. Vieta ypatinga tuo, kad jei sunku, nerandi sprendimo, nežinai, kas darosi, reikia ten nueiti, susikurti ugnį ir pabūti. Palengvėja, ima aiškėti, ką daryti, žinai, ko nori. Kalnas matomas už maždaug trisdešimties kilometrų, manau, ir senovės laikais jis negalėjo būti nepastebėtas. Ant kalno yra duobė arba dauba. Jos dugnas ir šonai grįsti akmenimis. Gal tai – aukų duobė? Ar alkakalnis? Daugybė akmenų ant kalno, kiti jau nuristi. Kalnas garsėja legendomis. Vėlyviausia – kad ten norėta statyti bažnyčią. Vieta lyg ir tinkama, žmonės jau dirbę, bet kiek pastato per dieną, nakčia kažkas nuridena akmenis, viską išvarto... Tai esąs velnių darbas, nes kiek bandė, tiek nepavyko. Dar žmonės sako, kad naktį geriau nevažiuoti akmenim grįstu keliuku į kalną (vietovė šaltiniuota, apačioje – revas (griovys), teka upeliukas). Skersai kelio krenta medžiai, kažkas kvatoja, rėkia. Dvasios nenori įsileisti, tiesa, jei geras žmogus važiuoja, tai dar nieko, o jei blogas – gali gyvas nebegrįžti. Ir pačiai naktį grįžtant su merginomis iš šokių teko ten vaikščioti. Medžiai cypia, girgžda, kai vėjas juos klebena... Ten auga vaistingų augalų – rūgtis (arkliarūgštė), iš jos su kiaulės taukais daromas tepalas nuo dedervinių, odos ligų. Auga plautė – mėlynai žydinti, nepakeičiamas vaistas nuo plaučių ligų, nuo sukatos (džiovos). Dar auga žolė, panaši į kriaušės lapus; jos nuoviras tinka turintiems priklausomybę nuo alkoholio. Sukelia vėmimą, jei padauginsi.

– Kodėl Sienakalnis?

– Iš vienos pusės kalnas status kaip siena. Prieš tai jis buvo vadinamas Senapiliu, dar ir dabar senieji taip pasako. Bronius Kviklys "Mūsų Lietuvoje" irgi mini Senapilį. Gal ir kokia medinė pilaitė seniau stovėjo, nes kryžiuočiai pro Stakliškes, Semeliškes traukdavo link Trakų.

Dar Senasis kelias. Jis vingiuoja pro vadinamąją Napoleono Kepurę link Aukštadvario, Trakų, grįstas akmenimis, žinomas nuo senų senovės. Netoli Stakliškių yra Lelionių dvaras, raistelis, teka upelis, auga seni ąžuolai. Vieta, vadinama Tridubiu, susieta su ąžuolais. Gal šventvietė? Nuo senų laikų ten vaidenasi. Net kunigui pro ten važiuojant arkliai pasibaidė, bėgo išsimušę iš kelio, nežinia, kaip ten atsitiko, bet karieta užstrigo tarp šakų. Žmonės kalbėjo, kad velniai kunigą su karieta įkėlė medin. Buvo pastatyta koplytėlė. Neseniai moteris ėjo pro ten dieną, ir nors nebuvo vėjo, lūžo šaka ir jai smarkiai sumušė petį bei ranką. Va, sako, ir netikėk.

Važiavo žmogus iš Stakliškių. Baidėsi arkliai, sulaužė vežimą. Žmogus burba: "Kas čia per velnias, tamsu, nieko nesimato. O gal ir gerai, prašvis ir judėsiu toliau". Prieina toks žmogus ir sako: "Ačiū tau, Motiejau. Tu mane išgelbėjai. Jau kiek metų čia kankinuosi. Duok ranką. Su Dievu. Aš jau einu". Sako: visiems, kurie ateidavo, blogai, o tau gerai.

Tuo pačiu keliu link Stakliškių einant yra Juodasis akmuo. Nepriėjus – Grūšių kalnas, nors jų nė padujų. Kriaušė lietuviams seniau daug reiškė, buvo stebuklingas medis. Motina vaikams vis rodė akmenį prie kelio – prie jo ugnelė kūrenasi. Bet ne visiems ji pasirodanti. Tik labai geram žmogui. Jei jis sugebės, išsikas lobį prie to akmens, kuris suteikiąs galią. Jei pamatai prie jo ugnelę, reikia ką nors palikti – klumpes, šaliką, kepurę, skarelę. Ką paliksi, tiek reikės kasti. Jei skarelę – reikės kasti sulig galva. Jei klumpes – pakaks truputį pakasėti ir tapsi turtingas. Akmuo – didelis kaip stalas, be ženklų, truputį įgaubtas kaip balnas.

Pro Jogalinos kaimą eina revas. Ten buvo dvaras, priklausęs bajorams Suchockiams. Už dvaro buvusį revą vadino Pustynėmis. Jei žmonės pro ten eis ir ką nors nešis – viso to neteks, kažkas išpūstija kišenes, palieka be nieko. Stalionis pasakojo, kad ėjo prisipirkęs šventėms. Buvo dar nevėlu, bet jam akys užtemo, mato, kad jau dvaras, tuoj pareis namo, o dvare groja muzika ir jį kviečiasi, atseit: užeik, kaimyne. Sako: nieko neturiu – keletą silkių, degtukų. Vis tiek užeik, esi laukiamas. O ten muzikantai, ponaičiai kaip su lygiu elgiasi. Šoko su panelėmis. Sako: jei neturi pinigų, duosim, tik tu dar pabūk. Pajunta, kad šalta jam, žiūri, kad jis reve, kuris baigiasi raisteliu. Viksvų kupstai dideli, o jis tarp jų sukniubęs. Stalas tapo kupstu, ant jo ir silkės, ir krepšelis, o kišenėse vietoj pinigų – arklio mėšlas.

Pasirodydavo ten katė, bliaudavo baroniukas. Žmonės aiškino, kad tai užkasti pinigai, "vaikščiojantis" paslėptas lobis. Reikia juodą katę ar baroniuką pavyti ir spirti. Jei tinkamu momentu įspirsi – pabyrės pinigai. Bliauna baroniukas, murkia katė tai vienam, tai kitam revo krašte, bet žmogui nesiduoda.

Močiutė Janina Siniauskaitė gimė su raudona dėme ant veiduko. Motina vedė ją pas seną luošą moterį, ši sakė, kad tą paženklinimą reikia paliesti negyvėlio ranka, tada jis dėmę nusineš į kapus. Taip padarė, bet neatsitiko, kaip sakyta. Maža būdama ji miegojo ant pečiaus. Vieną naktį jai nulipus iš po pečelio išniro didelis juodas šuo (tuo buvo įsitikinusi). Ir ją vedasi už rankutės, o ji negali nei ką pasakyti, nei rėkti. Kai jau buvo prie slenksčio, prabudo motina galvodama, ko naktį vaikas žabalioja. Sako, ir šuo dingo, tada mergaitė ėmė verkt. Atsipeikėjusi papasakojo. Nesusiprato – reikėjo spirti tam šuniui. Motina su pusbroliu, garsiu čerauninku Budriku, buvo išsipranašavusi, kad jos mergaitė turi neeilinių galių.

Budrikas senelę kaip giminaitę mokė burti kortomis, raganavimo, ji daug apie tai pasakojo, bet neužsiėmė. Žinojo viską, bet nedarė.

– O Budrikas ir gydė, ir būrė?

– Ir kortomis būrė, ir ištikus nelaimei žmonėms padėdavo. Pasakydavo, kurioje pusėje yra pavogtas arklys arba vagis. Kartais tai pasakydavo iš kortų, kartais ir be jų.

– Kuo Jūs gydote besikreipiančius žmones – žolelėmis ar naudojate ir magiją?

– Kartais vaikai šlapinasi į lovą, o daktarai būna bejėgiai. Jei taip daro mergaitė, reikia kviesti krikšto mamą, jei berniukas – krikšto tėvą. Pasikvieti į namus, nieko negalima kalbėti, reikia čiupti nuo galvos kepurę (jei berniukas) arba skarelę (jei mergaitė). Nieko nekalbant jais apvalyti vaikui akis. Ir praeis. Tikėta, kad prieš vaiko krikštą krikštatėviai neturi vaikštinėti nei į tualetą, nei kur kitur. Kai pasirodo pirmieji "žydėjimo" požymiai, mergaitę reikia mušti per veidą. Nieko nekalbant. Privesti prie durų, kad paimtų rankeną. Visada bus graži, lengvai gimdys stiprius vaikus.

Išsikasa iš žemės žmonės vadinamuosius "velnio pirštus". Sako, kad tai pailgi suakmenėję buvę jūros gyvūnai. Jais gydomos negyjančios žaizdos. Reikia paskusti "velnio piršto" ir užberti tiesiai ant žaizdos. Senelė savo motinai šio vaisto skuto ir davė gerti gydydama skrandį. Vadino "perkūno kulkomis". Kitus žmones girdėjau sakant, kad tai "laumės papai".

– Vis dėlto, matyt, daugiau naudojate augalus?

– Yra augalas su taškuotais lapais, lyg amaro nusėtais. Pas mus jį vadina gegutės lineliais, gegutės rankšluostukais. Retas augalas, įtrauktas į Raudonąją knygą. Seniau jis buvo naudojamas panoms bernus pritraukti. Lyg iš šaknų augtų vienas, bet išauga du. Didesnis žydi pailgais violetiniais žiedais. Tarsi dvilypis – vyras ir moteris. Jo šaknytės – kaip dvi rankos su piršteliais. Tais piršteliais pana patinkantį berną paliečia. Gaudo. Dar tas šaknytes liaudies medikai magiškais tikslais naudojo pagelbėti vyrams nuo lytinės negalios. Kartais jie eidavo ir pas čerauninkus, nes reikėdavo atburti, jei kokia pikta moteris bus ką padariusi. Ir burtininkai dažnai jiems duodavo gerti gegutės linelių nuoviro. Jis grąžina energiją, gerina savijautą – žmogus tarsi atsinaujina, nes jei jis jaučiasi blogai, sutrinka daugelis funkcijų.

– Kokių dar "viliokų" mergos naudojo bernams pritraukti?

– Žinomas šikšnosparnio kauliukas, panašus į kabliuką. Jį plačiai naudojo raganos, tik paruošimas nevienodas. Buvo negeras čerauninkas Petras, apie jį papasakojo senelė. Šikšnosparnį kepurėje jis nešiojosi trejus metus. Paskui jį reikia dėti į skruzdėlyną, kad liktų tik kauliukai. Tai stiprus maginis "prietaisas" norint pritraukti arba atstumti priešingos lyties asmenis. Jei naudosi kabliuką – pritrauksi, o jei apatinės kūno dalies lyg kojytę – atstumsi. Minėtas čerauninkas, be žmonos, turėjo daugybę kitų moterų. Nebuvo gražus, bet mokėjo burtų, vyrai jį būtų nudėję, todėl spruko net į Kubą. Dvi merginos nuo jo tapo nėščios ir mirė, matyt, uždavė kokių žolių. Senelė pasakojo, kad jo "juodąją knygą" bandė skaityti dukra. Nieko nesupranta, bet vis tiek skaito. Staiga atsidarė pečiaus durys (iš senovinio kamino dar buvo durelės) ir į pirkią ėmė nešti visokius lapus ir kitką, anot senelės, šūdus. Ir nežino, ką daryti. Sako, nei šaukėm, nei ką, o Petras jau ir stovi kambary. Prilėkė prie knygos ir išsinešė.

– Kaip įgyjamos galios veikti žmones?

– Manau, kad žmogus daug atsineša gimdamas. Mano sesuo sako: mokyk mane kiek nori, man nerūpi. Be galių, reikia turėti ir nuojautą. Mažai man tai buvo įdomu, klausydavau išsižiojusi, bet nemaniau, kad kada prireiks. Nuo 1986 m. man atsitiko keisti dalykai. Labai bendravau su pussesere. Kai jai buvo aštuoniolika metų, ji staiga paslaptingai mirė. Labai išgyvenau, patyriau stiprų sukrėtimą. Paskui ji ėmė man rodytis sapnuose ir kalbėti apie gyvenimiškus ir anapusinio pasaulio dalykus. Ją mirusią rengiau, papuošiau, viską parengiau; vėliau ji sakė, kad man gal kitaip reikėjo daryti. Ant galvos dėjau nuometą ir gėlytes, bet jų neprisiuvau. Nuometą užpakaly perkirpau, kad priekis gražiau atrodytų. Ji man priekaištavo, kad jai reikia naujo nuometo. Sakau: kaip jį tau paduosiu? Galiu tik iškasti duobę ir uždėti. Ji sakė: tu taip ir padaryk. Ko dar lauki? Kitąkart ji vėl ateina pas mane, ruošiamės sukneles, kažkur eisim. Sako: nenoriu juodos suknelės, duok man tą savo gražią violetinę. Vėliau vėl ateina labai gražiai apsirengusi. Sakau: kaip tau sekasi? Taip tavęs pasiilgau ir laukiau. Dažniau ateik! Sako: ne visada galiu, ne visada mane leidžia. Tu pas mane ateik. Sakau, kad man dar per anksti. Atsibudau išsigandusi. Kitąkart pas ją neva nueinu, ieškau. Ten vyrai su juodais kostiumais vaikšto, moterų tik viena kita, bet irgi su juodais rūbais. Klausiu: o kur Irena? Sako: ji jau nuėjo. Pusseserės klausiau: ar tau dar daug liko? Ji atsakė: oi, dar pusė. Žmogus ten turi atkentėti, ką čia blogai padarė.

Paskui mirė mano senelė. Labai gaila buvo. Nežinojau, kaip viena gyvensiu. Sakau: kaip tu mane paliksi ir mirsi? Sakė: ką padarysi, vaikeli, visi miršta, gyvensiu ir po to. Po laidotuvių mačiau – atėjo ji ir mane glostė. Jutau, kalbėjom taip, kaip mes dabar.

Mirė ji paskutinę metų dieną. Visi išėjo, likau su ja viena ir šnekuosi. Nors ji buvo grabe, atėjo mūsų katinas ir įlipo pas ją. Sakau jam: sutaršysi suknelę. Jei nori – pagulėk. Net prie negyvos atėjo. Paskui girdžiu (mintyse): "Tau šalta". Nejaučiau, laksčiau su suknele. Vėl girdžiu: "Atsidaryk spintą, lentynoje yra apdaras".

Mintyse jas reikia kviesti (ir mama mirusi). Ir mirusieji padeda. Turi būti ryšys su anuoju pasauliu. Mama per sapną paprašė žmogui grąžinti 10 litų skolą. Pasirodo, parduotuvėje skolinosi, ir aš grąžinau, nes mama liepė. Žmogus, sugebantis gydyti kitus, ne tik turi užgimdamas kažką atsinešti, bet ir turėti ryšį su anuoju pasauliu. Pabandau už mirusiuosius pasimelsti, pagalvoti, kad jiems ten būtų gerai, kažkuo padėti.

– Ar po šių išgyvenimų įgijote naujos dvasinės ir gydomosios patirties?

– Tapau dar kitokia. Nors nuo mažens man viskas įdomu. Kitaip ėmiau žiūrėti į žmogų. Kuo galėdamas visada žmogui padėk. Jei ir mirė – vis tiek padėk. Jei kas paprašo, ir mirusį žmogų sutvarkau. Viską, kas gali palaukti, mesk, jei žmogui nelaimė. Toks jausmas atbudo.

– Kuo ypatinga Jums buvo vaiko patirtis?

– Nuo mažens sirgau. Iš giminės paveldėjau silpnus plaučius, vežė ir pas daktarus, o senelė buvo rimtai susirūpinusi. Vis mane gydė žolėmis, gerdavau česnaką su pienu, medaus įsidedu. Gėriau bičių pikį. Tiesa, dar bėrė odą, buvau nusilpusi, bet pasveikau. Abi su senele eidavom pasirinkti žolyčių. Apie kai kurias sakydavo: šitų geriau nekibink, nes dideli nuodai; be to, yra ir panašių į jas, jei suklysi, žmogus numirs.

– Kuo gydote kitas vidaus ligas?

– Pavyzdžiui, skrandžiui gerai žolė, kurios pavadinimo nežinau, mes vadinam skrandininku. Jo svogūną reikia sutarkuoti ir užpilti pirmųjų lašų namine rugine degtine. Nors sakoma, kad pirmieji lašai – tikri nuodai, labai stipri degtinė. Jei skrandžio žaizdos negyja, gali padėti skrandininkas. Arba "velnio piršto" nuokaišos.

Inkstų ligas gydau ožkabarzdžiais ar dirviniais asiūkliais, namine arba vandeniu užpiltais. Dar tinka darželiuose augantys šparagai – imu pavasarį jų spyglių.

– Kada ir kaip vaistams renkamos žolės?

– Visoje Lietuvoje žolės skinamos iki Joninių, anksti ryte. Galima ir dieną, bet poveikis bus kitoks. Augalų šaknytes reikia kasti tada, kai dyla mėnulis. Tada, kaip močiutė sako, visa jo macė eina šaknysna. Kai mėnuo priešpilnis visa veržiasi, veši, lipa viršun.

– Kaip liaudies medicinoje naudojama rupūžė?

– Tai šventas gyvūnas. Jos užpilą reikia gerti, pavyzdžiui, dėl gerklės skausmų. Rupūžes gaudyti reikia, kol jos ką tik iš žemės, kol būna nevalgiusios. Savo tėvui jos laukiau pavasarį kaip išganymo. Ir žmogus, išaręs dirvoje, ją man atnešė. Buvo labai stipri, sukaupusi daug gydomųjų savybių. Tinka tik karūnuotosios rupūžės arba jų vaikai. Mano sodyboje gyveno karūnuotoji rupūžė. Palyginti su kitomis, ji didelė, imant į rankas reikia dviejų delnų. Pasiimdavau ją į rankas. Nakčia ji vaikščioja, o dieną ateina prie statinės lietaus vandeniui rinkti, esančios prie tvarto. Ji tūno po ta statine, paimu ją, panešioju. Nunešiau pieno, įlindo į jį, pabuvo ir išlipo. Pavasarį ji vėl pas mane ateis. Pas mano draugę rupūžė ateina ir į kambarį.

– Kokia jos karūna?

– Ant galvos, virš akyčių, yra maži gumburėliai. Tai jos karūna, ji rupūžių karalienė, didžiausia iš visų.

– Ar naudojate gydymui gyvates, žalčius?

– Pas mus gyvačių jau nėra. Senelė iš Karapolio žinojo, kam gyvatė tinka. Budrikas naudojo ir dėles. Gyvatę sudžiovindavo prismeigę prie namo sienos, po gabalėlį sutrindavo ir įmaišydavo į maistą. Moteris iš Vydžionių gydėsi gyvate, užpilta rugine.

– Kaip ruošiate tepalus arba, kaimiškai sakant, mostes?

– Daugiausia žoleles maišau su kiaulės taukais. Mostės tinka odai įtrinti – prieš tai pasirenki augalų šaknų, jas susmulkini, užpili vandeniu ir pavirini. Ištirpdai taukus ir pili užpilą su vandeniu. Maišai tol, kol išgaruoja vanduo. Naudingi yra zuikio, barsuko, žąsies taukai. Vištos taukai tinka žaizdoms patepti. Bebro taukai gerai nuo plaučių ligų. Bebro taukai geriausi pavasarį. Žalios veršiuko kepenys nuima votis – pūlinį ištraukia į paviršių ir jis pratrūksta.

Jei įkanda pasiutęs šuo, reikia jį nudobti ir jo smegenis duoti valgyti įkąstam žmogui.

Pasakojo, kad pelkėse auga augalas, kurio lapai kaip strėlės. Žydi rausvai. Jo šaknų nuoviras irgi padeda nuo pasiutusio šuns įkandimo, kuris laikomas nepagydomu.

– Kaip sveikam žmogui palaikyti nuolat nuslūgstantį gyvybingumą?

– Labai pripažįstu avižas. Jei neturi grūdų, tinka ir šiaudų nuovirą gerti. Gali ir visą gyvenimą jį gerti – gerai funkcionuos vidaus organai, neturėsi jokių akmenų, kraujas bus normalus. Išvalo. Grūdus užplikai ir geri vietoj vandens. Neturi įtakos kraujospūdžiui.

Šalavijus irgi reiktų visą gyvenimą vartoti dėl kraujagyslių valymo – apsaugo nuo insultų, infarktų.

– Ar tinka žolės, auginamos prie namų, persodintos?

– Jos tinka, bet turi mažiau galių nei tos, kurios iš raisto, gyvenančios savo namuose. Esu parsinešusi, pavyzdžiui, gyvatžolę prie namų, bet ji jau ne tokia.

– Kokį poveikį žmogaus sveikatai turi naminiai gyvūnai?

– Neįsivaizduoju gyvenimo be kačių, šunų, gyvulių. Man gera būti su katinais, ypač su juodais, tada man neskauda galvos, aš su jais miegu, jie veikia raminamai. Pas mane vis ateina koks paklydęs ar išvarytas šuo ir tampa savas.

– Šunys su antrosiomis akutėmis mato dvasias?

– Taip, tada loja. Arba jaučia. Ten, kur gyvenu, gal ir negyvenčiau, bet esu įsitikinusi, kad į tuos namus pareina senelė. Kai būna blogai, apsiraminu, kai pajaučiu, kad ji namuose. Ir šuo tai jaučia – žiūri į kažką ir vizgina uodegą. O jei kas pikta, šuo su keturiom akutėm loja, lyg norėtų ką nuvyti.

– Kaip šalia katinų, šunų apibūdintumėte arklį?

– Arklys lietuviui nuo amžių – šventas gyvulys. Negalima jo mušti, ką blogo sakyti. Pagalbininkas. Jei pavojus, sako, arklys baidosi, prunkščia. Praneša šeimininkui, kad, tarkim, tuo keliu nevažiuokim. Nujaučia nelaimę – jei arklys tingi ar nenori keltis, geriau atidėti kelionę. Tikėta, kad jei arklys prieš važiavimą guli, jį gali pavogti. Per naktigones ryšiai su arkliais ypač sustiprėdavo, nes kartu ant tos pačios žemės guldavo ir keldavo.

– Gyvenate tarp šventų žolių, gyvių. Kas dar Jums artima, šventa?

– Medžiai. Visa mano pakelė nusodinta beržais. Atvažiavo, ženklino, sako, pjauk beržus. Kodėl turėčiau? Kartu su jais užaugau, pro juos ir su džiaugsmu, ir apsiverkusi ėjau. Gale pirkios auga ąžuolas, kurį augino mano netikras senelis. Kasdien į jį pažiūriu, jis drūtas ir dar drūtesnis darosi. Apsikabinu jį, jaučiu, kaip auga. Ąžuolas duoda daug jėgų. Stakliškių piliakalnio ąžuolas – perkūno trenktas, pažeistas, bet apsikabink jį ir pastovėk. Koks drūtas nuo jo eisi!

Medžiai kaip žmonės. Jie viską mato, jaučia, jei nulauži šakutę. Tai darau tik iš būtinybės, atsiprašiusi medžio. Sakysim, noriu prisivarvinti beržo sulos, kuri pavasarį – vaistai, duodantys jėgų. Beržas dar būna nė lapelių neišskleidęs, o jo kraujas jau teka. Juo, einančiu iš žemės, pasimaitinsi ir sustiprėsi.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


29031. IVS2005-01-24 00:02
Tas apie bibliotekininkę daug geresnis.

29037. Faifoklis :-) 2005-01-24 07:14
Ačiū už įdomų pašnekesį. Nemaniau, kad ir jaunų žolininkių, kurios imasi žmones gydyti šiais laikais yra. O juk esama. Tad yra ir vilties, kad bent menka didžiulio paveldo dalis bus išsaugota.

29038. Praeivis2005-01-24 08:23
Pats įdomiausias straipsnis, sakau kaip žmogus, per savaitgalį perskaitęs visą laikraštinuką.

29049. ebola2005-01-24 13:59
Idomu ir baisu vienu metu.Atrodo kazkas negerai, kai zmogus tiek sulenda kazkur.Atrodo kad suleidzia saknis ir pats medziu ar kokiu augalu patampa.

29090. kaimietė2005-01-25 09:25
Na, nežinau, nežinau. Nenoriu kritikuoti. Gal, šis straipsnis neatskleidžia to, ko ieškau. O, gal, aš pati nesugebu rasti. Na, kad ir toks dalykas, kaip būdai panoms bernus privilioti. Man tai susiję su prievarta kito asmens atžvilgiu. Negaliu priimti. Kas iš tokio pritraukimo?.. Būsiu kandi – o ir pati RB be vyro. Šiaučius be batų? Atmintis gera, žinių yra, bet ant kokio pagrindo visai tai dedama? Beje, kokių mokslų RB siekia? Tikriausiai, ne verslo vadybos? Išgriebiu iš šios tyrės avižas ir šalavijus. Gal, išbandysiu kada.

29100. kaimietei :-) 2005-01-25 13:05
Perskaičiau straipsnį. Patiko. Beje, niekur kalbinamoji nesako, kad kam nors padeda "pakabinti" kokį vyrioką. Ji sakosi gydanti, o liaudies papročius, tradicijas užrašo, kad jos perniek neprapultų. Tai nereiškia, kad būtinai jai ir privalu viską išbandyti ir užrašytos informacijos teisingumą patvirtinti:))))))))))

29113. kaimietė2005-01-25 16:53
"Ji sakosi gydanti, o liaudies papročius, tradicijas užrašo, kad jos perniek neprapultų" – kažkaip neradau šito tekste. Prašau bakstelti pirštu. Ne į mane, į tekstą :D O užkliuvo man štai toks dalykas. JŠ klausia: "Kuo Jūs gydote besikreipiančius žmones – žolelėmis ar naudojate ir magiją? " Į tai pašnekovė pateikia magijos pavyzdžius. JŠ vėl bando nukreipti pokalbį į gydymą žolėmis:"Vis dėlto, matyt, daugiau naudojate augalus?" Atrodytų toks paprastas klausimas. Naudoji augalus, ar ne? Kokius ir kokioms ligoms negalioms gydyti? Čia tokia plati tema. Knygoms, o ne straipsniams. Paklaustų bet ką. Na, kad ir tave. Papasakotum kokias arbatas geri. Bet pašnekovė vėl tiesiu taikymu žergiasi savo mylimą magijos kiaulaitę. Juk JŠ nežnybia jai į šlaunį ir nemerkia akies, apie ką reikia kalbėti?

29303. Knygius2005-01-28 17:22
Perskaičiau, nes patiko, nes buvo intriga. O kalbinama žolininkė tikrai ateity galėtų kokią knygelę išleisti. Tokių žmonių patirtis turi būti užfiksuota. Pažinojau vieną seną žolininką. Keistuolis buvo. Nedaug su kuo į kalbas leisdavosi, tačiau žmogui visada stengėsi padėti. Dabar jo nebėra, tad gailiuosi, kad nesugebėjau surašyti jo išminties ir patirties, kad vos pabandžiau ir nustojau "belstis". Tikrai gaila. Tad R.Balsevičiūtei linkiu surašyti viską, kitaip kam tas visas darbas, tas visas žinojimas.

29365. Tauragnas2005-01-30 16:31
Visiem žolininkių gerbėjams ir sekėjams rekomenduoju paskaityti Šinkūnaitės darbus - ji ir mokslininkė, ir žolininkė. Geresnio derinio nerasi!

29401. Abejojantis2005-01-31 10:17
Daug pramano E.Šimkūnaitės darbuose. Gal yra kokie neskelbti darbai, kur pateikiamos tikros, o ne sufantazuotos žinios?

38019. 000/inform verte = nulis2005-07-19 10:25
sufantazuotu ZINIU NEBUNA! O MAGIJA IR AUGALAI VEIKE ISVIEN-KITA KART NESIKVAILINK

49973. S.Tam :-) 2006-01-08 13:15
Straipsnis labai patiko.Taciau as noriu paklausti ir aisku gauti atsakyma i mano El.pasta.Kepiau zasi.Liko labai daug zasies tauku.Noriu suzinoti kaip ir nuo kokiu ligu galiu juos naudoti.Buciau labai dekinga uz atsakyma.

164035. Vytautas :-) 2009-06-24 12:47
Super!! Sekmes Tau Rita!

188175. Laima :-) 2010-03-29 19:46
Laba diena as norejau paklaust kur galima surasti zolininke sita koks adresas gal kas zino ir telefono numeri buciau labai dekinga.

Rodoma versija 28 iš 29 
0:37:48 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba