ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-01-22 nr. 733

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Juodosios sapnų technologijos (76) • VIDAS POŠKUS. Sunaikinimas (50) • PATRICIJA ŠMIT. PoezijaSu Butkiškės kaimo bibliotekos vedėja VIRGINIJA PAKARKLIENE kalbasi Aistė Birgerė. Gyveni ten, kur esi (2) • RUBEN DAVID GONZÁLEZ GALLEGO. Juodu ant balto (1) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardųAGNĖ NARUŠYTĖ. Pakeisk adresą!WILLIAM SHAKESPEARE. Troilas ir KresidaAURELIJA JUODYTĖ. Vidutiniškai plepanti televizijaASTA GUSTAITIENĖ. Apie (ne)girdėjimą (3) • MYKOLAS SLUCKIS. Žemiški ir nežemiškiJUSTINAS KUBILIUS. ProperšosLiaudies medicinos ir tautosakos žinovę RITĄ BALSEVIČIŪTĘ kalbina Juozas Šorys. Tarp šventų žolių, gyvių ir dvasių (17) • DMITRIJ GORČIOV. Padugnės (1) • TURINYS (23) • L A I Š K A I (147) •

Vidutiniškai plepanti televizija

AURELIJA JUODYTĖ

[skaityti komentarus]

Diskutuojantieji apie lietuvių visuomenės būklę dažnai prieina išvadą, esą niekaip mūsų šalyje nesiformuoja vidurinis sluoksnis: čia žlugdomas smulkusis verslas ir nepuoselėjamos inteligentiško miesčioniškumo, taip subtiliai tarpukariu pašiepto Vytauto Sirijos Giros poezijoje, tradicijos. "Argi tikrai?" – susimąsčiau tarpušvenčiu. Mat laiką nuo sočių Kalėdų iki laimingų Naujųjų metų leidau tysodama lovoje ir spoksodama į televizorių. Banali programa ramino sunkiai virškinančio skrandžio urzgimą ir leido vidutinėms mintims suktis vidutiniu greičiu. Televizija man formavo nuomonę, kad taip skeptiškai situaciją vertinantieji apsirinka. Begulinėjant ir gimė naujos pradžios planas: bent savaitėlę pagyventi vidutinio tarnautojo gyvenimą ir visu kūnu pajusti, rūpinasi tokia, vidutiniška, manimi kas nors ar ne.

Taigi kelias savaites pabudusi rytais iškart įsijungdavau "Radiocentrą", kuris mane pasitikdavo horoskopais ir pranešimais, kad radiacinis fonas Lietuvoje nepakitęs. Jau norėdavau klausti, kodėl tuomet, pasak tos pačios radijo stoties, sausį šalies miškuose auga voveraitės, o Rusnėje galima pamatyti lakstant driežus. Tačiau vidutinio stiprumo puodelis kavos mane apramindavo ir aš draugiškai nužingsniuodavau į darbą.

Kaip ir visos vidutiniškai garbingos institucijos, manoji pilna dykinėjančių kolegų. Tačiau naujus metus aš buvau nusiteikusi pradėti ryžtingai: asmeniniam paštui ir internetui – 2 valandos, kavai ir plepalams – pusantros, rūkymo pertraukėlėms – tik valandėlė, o visa kita – vidutiniškai aukštos kokybės darbui. Į vidutinės televizijos ar spaudos akiratį toks režimas nepakliūva, todėl ramu...

Pakeitusi gyvenimo būdą, namo grįždavau anksti, todėl jau apie 17.30 val. įsitaisydavau minkštame fotelyje ir nuspausdavau nuotolinio valdymo pultelį. Mane pasitikdavo draugiška Nomedos šypsena ("Nomeda", TV3).

Kartą įsijungiau temą "Žvelgiau mirčiai į akis": nusižudyti ketinusios paauglės, beatodairiško jachtos kapitono ir žemės drebėjimą pramiegojusio operos solisto istorijos. "Sveika, tu taip gražiai atrodai, malonu tave matyti"; "Ką reiškia "jachtos žuvo"? [...] Ar tai jau viskas, kai kapitonas padeda ranką, – taip kaip filmuose?"; "Aš sakau: nereikia manęs gelbėti, nes žinau, kad reikės sumokėti, bet pasirodo, kad Olandijos, kaip ir Japonijos, gelbėtojai gelbsti nemokamai, jie gauna visas socialines lengvatas"; "Dažnai tenka mirti, [...] opera apskritai – gražus vaizdas"; "O man jau atrodo – viskas, šakės, ir nieko – vaizdų kaip nematau, taip nematau..."

Su mano vidutinišku gyvenimu nėra ko lyginti. Koks nuoširdumas, kokie nuotykiai, kokia drąsa, pagaliau – koks stojiškumas! Sėdžiu savo fotelyje, geriu vidutinio brangumo aromatizuotą arbatą ir jaučiuosi prisilietusi prie šių vidutiniškai nepaprastų žmonių gyvenimo, jų patirtis – pamokanti, jų likimams pamėtėti neeiliniai išbandymai...

Tačiau, kaip būdinga visiems vidutinių gabumų žmonėms, TV3 transliuojamas signalas nebepasiekia mano sąmonės, nuklysta į šoną, nes atmintyje iškyla studijų metai, vėl girdžiu dėstytoją: "Komercinės žiniasklaidos formavimosi pirminiame etape vyko atkaklios bendravimo protezų – masinėje komunikacijoje prarasto artumo pakaitalų – paieškos. Transliuotojai greitai suvokė, kaip pavojinga neatsakyti į klausytojų ar žiūrovų jausmus, ir išrado daugybę strategijų, skirtų kompensuoti tai, kas buvo atimta: kitų buvimą šalia, pokalbio dinamiką, asmenišką toną ir pan." Kaip lengvai tai, kas kitados tiko Amerikai, šiandien taikoma "Nomedos" Lietuvoje...

Kad išlaikyčiau vidutiniško pasišaipymo stilių, pridursiu, jog Nomeda – ne transliuotoja. Tik laidos vedėja. Gaila, kad iš tiesų nuoširdi ir mergaitiška – tokia, kokia buvo pradėjus rodyti šią laidą – ji jau nebegali būti, nes neįtikėtina, kad per tuos televizinio rodymosi metus Nomeda (juo labiau "Nomeda") nebūtų supratusi, kodėl ji yra tokia populiari ir tokia pageidaujama eteryje. Jei tikrai nesupranta, tuomet ji (ji) viso labo infantiliška.

Kitas dalykas – vedėjos apranga, greitai supanašėsianti su "Sekso ir miesto" (TV3) merginų ar "Fashion TV" "žurnalisčių" garderobu. Ir ta visuomet šiek tiek įžūlokai per petį permesta rankinė – išankstinis aukų rinkimo krepšelis?.. Beje, pastaba dėl aprangos tik vidutiniškai tinkama, mat kartais laidos temos tokius madų pasirodymus pateisina, nors šnekant apie mirtį Azijos šalių gyventojų tragedijos kontekste santūrumas derėtų.

Kokius moralinius įsipareigojimus sutvirtina žmonių bendravimas eteryje, jei žurnalistė, kalbinanti olandę Xavierą Hollander, – laidos pradžioje šią moterį pristačiusi kaip buvusią prostitutę, erotinių memuarų rašytoją, išgarsėjusią savo kūriniu "Laiminga prostitutė", šiuo metu geidžiamiausią žiniasklaidos pašnekovę, už kurią reikia pakloti nemažą sumą, taip pat papasakojusi apie jos knygas, įtakingus draugus, buvusius meilužius ir pomėgius, – laidos pabaigoje padaro išvadą, kad "Xaviera – pasakų suaugusiesiems rašytoja, protu ir sumanumu įsitvirtinusi pasaulyje" ("Arti toli", LTV). Keista, kodėl žurnalistė neuždavė nė vieno vidutiniškai nesmagaus klausimo, nors tai leidžia daryti jos profesija, pavyzdžiui, ar poniai buvusiai prostitutei jos gyvenimo būdas neatrodo dviprasmiškas, o galbūt net labiau smerktinas nei kitų šios profesijos atstovių; jeigu ji turėjo ne tik kūną, bet ir kitų gabumų, kodėl nenorėjo užsidirbti pragyvenimui vien iš jų?

Savo knygų sėkmę ši moteris aiškina tuo, kad jose skaitytojas gali atrasti kasdienį realų gyvenimą, apie seksą jose kalbama normaliai, vengiant tiek pornografijos, tiek eufemizmų. "Tai ne fikcija, tai tikra aš". Taip, fizinis kontaktas – vis dar nepranokstama vertybė, todėl kamera smalsiai slankioja po Xavieros namus, atidžiai įsižiūri į jos veidą, demonstruoja į senatvę gerokai pasunkėjusį kūną. Televizija visais įmanomais būdais tikina filmuojanti gyvą vaizdą, modeliuojanti "vieno iš mūsų" situaciją. Tarsi prieš kamerą mes ir toliau galime įprastai komunikuoti, tarsi prieš ją nevirstame aktoriais ir vaidmenų atlikėjais. Vis dar teisiname save, kad esame autentiški, nuo pradžios iki pabaigos atsitiktinių aplinkybių įkalbėti, skirtingai jų paveikti ir visą vidutinišką gyvenimą nieko kito neveikiame, tik bandome atrasti kitą, ką nors panašaus patyrusį. Todėl ir sėdime vidutiniškai pusę laisvo vakaro prie komercializuotą nuoširdumą transliuojančio televizoriaus, kad mažų mažiausiai pasitvirtintume: "Matai, aš ne vienas toks..."

Norėdama būti nors vidutiniškai objektyvi, turiu pripažinti, kad kūnas būna ir tikras, ne vien plepantis ar koketuojantis. Nesuklastotas jis tuomet, kai kenčia. Tokį jį bando parodyti "Geras kinas" Vilniaus kino teatrų salėse: Franēois Ozonas skyrybų istoriją pradeda nuo (tradicinio?) išsiskyrusios poros pasimylėjimo viešbutyje iškart po skyrybų dokumentų sutvarkymo. Pradeda scena, kai moteris beveik išprievartaujama – tai paskutinis beviltiškas dviejų žmonių bandymas, kaip paaiškėja iš atvirkštine tvarka sumontuotų filmo epizodų, patirti iš naujo kadaise juos siejusį artumą ("5x2").

Tikro gyvenimo, – tiesa, savaip įsivaizduojamo, nors akimirką ir filmo herojams, ir žiūrovams pasirodo, kad taip pat jaučiamo, – trokšta Sibilė ir Kahitas, stačia galva lekiantys į prarają Fatiho Akino filme ("Galva į sieną"). Beprotiškų jausmų ir beviltiškų taisyklių pasaulyje žmogus gali išlikti tik "užsikabinęs" už subalansuoto, kad ir vidutiniško, pragmatiškumo, ir tai padaryti pavyksta tik vienam iš filmo herojų.

Skausmingai kasdienybės žavesį junta ir vieniši Franēois Dupeyrono filmo herojai – Korano išmintį sukaupęs krautuvėlės savininkas ir kaimynystėje gyvenantis žydų berniukas ("Ponas Ibrahimas"). Jų draugystė ir artumas, kaip ir minėtose televizijos laidose, mezgasi per pokalbį. Tik pokalbis čia grįstas mąstyti skatinančiais nutylėjimais, o "patarimų tiesa" tikrinama dalyvavimo patirtimi. Tuo tarpu televizijos pokalbių laidų žiūrovai džiūgauja klausydamiesi plepalų, nors visa, ką jie iš tiesų nugirsta – murmesys, neva vaduojantis mus iš spengiančios vienišumo tylos.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 28 iš 29 
0:37:47 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba