ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-02-27 nr. 930

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

W. PHILLIP KELLER. 23 Dovydo psalmė avių piemens akimis (54) • -js-. Sekmadienio postilė (301) • Nuo interneto iki knygos (36) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Mūsų namai (3) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiaiVertėjus reikia lepintiMINDAUGAS NASTARAVIČIUS. Eilės (5) • INETA ŽYMANČIŪTĖ. Eilės (1) • LEVUTIS MALINAUSKAS. Kempinėlė ir titnagasGINTARAS BLEIZGYS. Tų pėdkelnių, sklidinų moteriškumo (44) • BRONĖ STUNDŽIENĖ. Kodėl ir ko Norberto Vėliaus eita per Lietuvą? (2) • ALFRED BRUST. KristaNERIJUS LAURINAVIČIUS. Miniatiūros (5) • sušvilpk, kai vėl prisijungsi (423) • 2009 m. kovo 6 d. Nr. 9 (931) turinys (2) •

Mūsų namai

RIMANTAS ŽILEVIČIUS

[skaityti komentarus]

Prakypęs ėmiau tyrinėti gimtinės nomą. Viekšniškiai sako noms, bet eidavome į numus, gyvenome numūse.

Šis buvo miestietiškas – ne dviem galais, kaip derėjo Žemaitijoje, o keturiais pereinamais kambariais apačioje ir dviem salkose, neskaitant bieningio – erdvios laiptų aikštelės, kur pailgose lentynose tilpo didžioji dalis šeimos bibliotekos.

Namą baigė statyti 1924-aisiais – antraisiais tėvukų santuokos metais. Iki tol jaunavedžiai gyveno progimnazijos pašonėje, prie galingų liepų alėjos, kur dienų dienom keldavo triukšmą kovai.

Budinkų statybai ėmė paskolą. Ją atidavė per penkerius metus. Būtų greičiau išstenėję, bet... „Mes gyvenom tik iš tėčio algos, – prisiminė mamunėlė. – Savosios neėmiau, tik susikūrė Lietuva, kaip galėjome, ją rėmėme.“

Meistrų meistrai – dročiai

Namą rentė iš pušinių rąstų talkos būdu. Sunkiausius darbus atliko dročiai – pjovė lentas. Raudonos zomšos šeimos albume radau nuotrauką, kurioje matyti būrys pietaujančių darbininkų, o kvadratiniai vyrai, t. y. dročiai, ilgiausiu pjūklu džirina rąstą. Augalotas stipruolis stovėdavo ant trimetrinio ožio, o kitas apačioje gysliodavo pjūklą žemyn. Rąstą supjaudavo per kelias valandas. Dročiai avėjo auliniais batais, mat imdavo gerus pinigus ir jų neturėjai painioti su kitais darbininkais. Mokėdavo ir keliems meistrams bei staliams. Mūsų namas buvo pirmas ką tik nutiestoje J. Basanavičiaus gatvėje.

Vandentiekis – dyvas miestelyje

Iš kiemo atvėrus duris, pasitikdavo kilometrinis koridorius, vedantis į skalbyklą ir vonios kambarį. Šie tilpo raudonų plytų priestate lygutėlėm cemento grindim su grioveliais į kanalizacijos šulinį.

Mūsų namas bene pirmasis Viekšniuose turėjo vandentiekį ir kanalizaciją, tik apšildėme jį dviem krosnimis.

Vonios kambaryje stovėjo vokiškas agregatas vandeniui šildyti. Gudrumėlis tų friciukų! Cilindrinė krosnis kūrenosi ūždama, ugnis iš vidaus laižė vario sieneles, o karštas vanduo rinkosi ties čiaupu. Šaltas atitekėdavo iš vandentiekio, jo niekad nepritrūkdavo.

Pradžioje lepindavomės cinkuotos skardos vonioje. Vėliau įtaisė plautus. Tai smagumo būta pertvarkytoje pirtelėje! Užsiropštę ant plačių lentynų tvatindavomės beržine ar ąžuoline vanta, leipėdavom ūžtelėjus garo bangai.

Tačiau mūsiškė neprilygo siuvėjo Gargaso medinei pirtelei. Ten tai oho! Liepsnos nulaižyta krūsnis akmenų, šalia – ąžuolinė statinė su šaltiniuotu Kalupės vandeniu. Karštą sėmėme iš ketinio katilo, įmūryto ant akmenų. Pirtelė ponui mokytojui buvo užleidžiama trečiadieniais ir tada šeimyna puškendavosi iki vidurnakčio. Tiesa, atvežti rogutes malkų, pritempti 12 kibirų vandens – Rimantėlio pareiga.

Na, o mūsiškė rudenį ar pavasarį nestovėdavo dyka. Išsimaudę namiškiai lėkdavo ilguoju koridorium trobon, mane suvyniojusi į frotinį rankšluostį mamunėlė nešdavo glėbyje, o aš neatplėšiamai apsivydavau jai kaklą.

Žiemą čia maudytis atsisakėme – atgrasios neįšylančios mūro sienos ir nuo lubų krintantys lediniai lašai.

Į Ventą su skalbiniais

Penktadieniais skalbykla skendėdavo garų migloje. Ant pailgo stalo rikiuodavosi dubenys, kampe pūpsodavo skudurai, kuriuos mamunėlė su tarnaite griebdavo, iškėlusios burbuliuojantį puodą. Šį nutrenkdavo ant cementinių grindų – nebuvo sveikatos tąsytis. Kiek praaušusius skalbinius gręždavo virš kanalizacijos angos ir tuoj nardindavo į vonią. Į mirkstančius rūbus sykį „dėjau niurką“.

Pasitaikyk tu man – kampe gulėjo pietų šutynei pasmerktas begalvis kukariekorius. Man besisukinėjant, įsižeidęs dėl tokios neteisybės gaidelis pasipurtė ir ėmė strapalioti. Apimtas baimės traukiausi atatupstas ir – keberiokšt į vonią.

Moteriškės raitėsi iš juoko, o aš braukiau ašaras. Katei džiaugsmas, pelei skausmas...

Skalbėjos, įraudusios, pasikaišiusios sijonus, nešdavo kieman garuojančius skalbinius, ten prie ratelių lūkuriuodavo Untoniukas.

Viską sukrovusios, nepamiršdavo poros kultuvių ir trintuvės. Ratelius traukdavo Untonėlis ir tarnaitė. Ūgtelėjęs į pamainą stojau aš. Skalaudavo, talžydavo kultuvėm vis toje pačioje vietoje – ant lieptelio prie tilto.

Linksma būdavo kelionė per miestelį! Įveikdavom tris kalnelius ir tiek pat pakalnių. Reikėdavo sveikatos traukti kalnelin, bet ne mažiau spėkos pristabdyti žemyn dardantį vežimaitį.

Darže laukdavo ištemptos nerūdijančio plieno vielos. Jas perbraukusios skuduru, moteriškaitės džiaudavo „belizną“. Su atramom netrūkdavo nuotykių. Tvokstels vėjas – triokšt papuvęs stiebas. Pusė skalbinių į griovį. Tyliai keiksnodama inteligentą Jonį, mamunėlė atrinkdavo naują kartį ir grūsdavo į žemę. Praskalautus rūbus vėl kabindavo, prašydama Dievulio, kad mažintų vėją. Lengvai plevenant paklodžių burėms, susėsdavom kieme prie pailgo stalo. Šeimininkė atnešdavo dubenėlį medaus, nežinia kur slėptą ragaišio puskepalį, ąsotį pieno.

„Sapnininkas“ – ne atgimusios Lietuvos vaikams

Tarnaitė Bronė eidavo prigulti į savo kambarėlį. Šis buvo po laiptais, išdažytas ochros spalva. Medinė lovytė užėmė vos ne visą patalpą, galvūgalis – puikiais tekintais bumbulais. Kambarėlyje tilpo staliukas, ant kurio kvepėjo alyvų puokštė. Po juo atvirukais apklijuotoje dėžutėje – tarnaitės brangenybės. Prie maldaknygės keli vėriniai stiklo karoliukų, į pluoštelį surišti laiškai, gėlėtoje skarutėje pačiam dugne – „Sapnininkas kiekvienai dienai“. Pamačiusi šį skaitalą, mamunėlė ilgai juokėsi, o vakarieniaujant išrėžė, kad „tokios knygpalaikės – ne atgimusios Lietuvos vaikams“.

– Sapnų aiškinimas, horoskopai, burtai – viduramžių tamsybė. Tauta negrįš šimtmečius atgal.

Kavalieriai neturėjo teisės užsukti į panelės buduarą, išskyrus Vincą, vokiečių okupacijos metais veikusios savisaugos rinktinės leitenantą. Aukštas, puria šukuosena gražuolis paskutinį sykį atėjo atsisveikinti besileidžiant vasaros saulei. Už valandos jis išvažiavo į Plinkšes – ten su keliais tūkstančiais vyrų prie Sedos buvo sumaltas rusų tankų.

Bronelė už meilę Vincui buvo ištremta Sibiran. Dešimt metų gaudavom jos laiškus iš vietovės keistu pavadinimu – Oirotija.

Žiemą tarnaitės kambarėlyje laikydavom kelias statinaites sūdytų rudmėsių, dėžėse kvepėjo obuoliai, pintinėlėn kraudavom negausius besišeriančių vištų kiaušinius. Tarnaitė miegojo virtuvėje. Stale! Tai buvo gudriai sumeistrauta lova (tokios nepasitaikė matyti). Joje išsitekdavo čiužinys ir patalynė. Dieną lovą užvoždavo plačiu dangčiu ir niekas neįtardavo, kad čia guolio esama. Prie lovos-stalo glaudėsi suolas, kelios taburetės. Ne valgomajame, o prie šio stalo maitinomės.

Valgėme be konservantų

Žemaitijoje rytais košė, pusmarškonė ar marškonė, pagardinama „patermesu“ – spirgučių, pieno ir miltų padažu. Jei iškepdavo blynų, tai mokykloje pasigirdavom ir piktdžiugiškai stebėdavom, kaip draugai atsidusdavo – „ne visada mama blynus kepa“.

Per pietus – šutynė ar bulbynė. Sriubos būdavo sočios, viralo paviršiuje plaukiodavo riebalų akys, o iš puodo kyšodavo kaulas, apaugęs mėsa.

Saldžioji – tik sekmadieniais, grįžus iš bažnyčios – varškės pyragaitis su kompotu.

Barščiai su grybais ar kopūstienė su kiaulės karka sunkesnių darbų dienomis – mėžiant tvartą, sodinant bulves, rimčiau darbuojantis prie ūkės. Kopūstienė ar grybai – gardumynai tik iš rudens. Ilgiau pastovėję kopūstai geležėdavosi, „traukdavo giminę“. Tačiau mamunėlei nesiguosk: „Ką regi, tą kerti.“

Per vakarienę – balinta gnaibytų kukulaičių sriuba zacirka. Virdavo ir bulvinių kleckučių, makaronų. Visos lengvos, kad skrandis neapsunktų, gerai miegotųsi. Sūrio vakare neprašyk. Šeimininkė sakydavo: „Sūris ryte auksas, vakare švinas.“

Bronelė keldavosi pirmoji, kurdavo ugnį, marmindavo pusryčius. Dar spėdavo nuplauti baltus koklius, nušveisti žalvarinius kabliukus samčiams ar graibštukams. Suūždavo viryklė, kurios gale – problemiškas vandens šildymo „agregatas“. Tai ketinė dėžė, įleista ant dūmų tako. Ją užmiršus pripildyti vandens, išdegdavo skylės. Papunėlis subjurdavo – reikia naujos, o be Peterio Šliterio neapsieisi. Jis dar prieš karą pritapo Viekšniuose ir visus juokino sakydamas: „Būti padaryti.“ Šliteris, supratingai šypsodamasis, keistom replėm išjudindavo pradegusią dėžę, įsprausdavo naują ir, rūpestingai susiskaičiavęs pluoštelį rublių, sėsdavo ant dviračio – „iki kitas kartas“.

Priešais krosnį pūpsojo spinta. Joje – puodai, keptuvės, prieskonių ir birių produktų lentynos. Apačia – malkoms. Parūpinti jų – mano pareiga. Tilpdavo keturi krepšiai, o jei pritrūkdavo – išvysdavau rūstų mamytės veidą. Pasikartojus keliems žioplumams ir į kromą užvažiuodavo. Nebuvo tada vaikų popinimo departamento, gyvenom žinodami pareigas, nuolat padėjom tėvams.

Žiemą krosnis šaudydavo... katinais. Išradingoji Peckė su Tuciu paslapčia atsikrapštydavo viryklos dureles ir įsipatogindavo šiltuose pelenuose. Kai mamunėlė ar Bronelė dėdavo malkas, šie sulaikę kvapą tūnodavo. Tik įkišus degančią balaną pasigirsdavo baisiausias triukšmas ir katės šaudavo pro duris – telikdavo pelenų debesis.

Kai sovietai uždraudė samdytis tarnaitę, mamunėlė viena tvarkėsi virtuvėje. Po vakarienės nusiplūkusi su vištom eidavo gulti. Ne ką padelsęs, nupėdindavo ir papunėlis. Tiesa, jis retkarčiais patikrindavo, ar aš vadovėlin įbedęs nosį, paklausinėdavo, ką išmokęs. Dažniausiai tai būdavo signalas – ryt šauks prie lentos.

Namų darbai prie „šrato“

Ruošti pamokas likdavau vėstančioje virtuvėje. Įšokdavau į mamunėlės veltinius, apsigaubdavau kailiniais. Dar nebuvo televizoriaus, radijo neturėjome – jokių pagundų, nebent smetonišką romaniūkštį nugriebdavau.

Žibalinė lempa rūkdavo, o kad nepliekstų į akis, stiklą apmaudavau laikraštine kepure. Elektra, tiekiama iš Viekšnių malūno, gesdavo ir vėl blūkteldavo. Tai bylodavo, kad pavasarį ar rudenį Ventos vanduo verčiasi per užtvanką, nebepasuka apsemto rato.

Tuoj po karo pasišviesdavom „šratais“. Tėvukas suplodavo orlikono šovinio tūtos galą, praurbindavo skylę žibalui įpilti ir pritaikęs dagtį uždegdavo. Šis bedieviškai rūkdavo, bet kol buvo prastas elektros tiekimas, vertėmės taip.

Brolis Leonidas buvo surinkęs vokišką karbidinę lempą. Gražios šios būta – nikeliuota, pakabinama ant įmantriai išlankstyto lankelio. Papumpavus ir uždegus tinklelį, kambarys nušvisdavo melsva spalva. Tik va nelaimė – iškratytą nebetinkamą karbidą daržo gale aptiko raibosios. Už kelių dienų, it susitarusios, vištytės vieningai iškeliavo į amžino rojaus šalį.

Prie virtuvės buvo sandėliukas. Jame stovėjo rakinama spinta su nežemiškais skanėstais – pyragaičiais su varške ar cukruotais rabarbarais, kelių rūšių uogienėmis, spanguolinio kisieliaus ąsočiu. Retkarčiais užklysdavo marmeladiniai saldainiai (kitokių nebūdavo). Eidama gulti, mamunėlė užrakindavo sandėliuko duris, kad „vyrai nešmirinėtų“.

Po kojomis buvo rūsys, kuriame laikė daržoves. Vasarą atkeldavo grindų dangtį ir taip vėdindavo patalpą. Dar Smetonos laikais atsitiko tragikomiškas nuotykis. Sekmadienio popietę žydelis Finkelšteinas, nenorėdamas, kad jį pastebėtų bankelyje, aptarti reikalų apsilankė pas mus.

Išeidamas Abraomo sūnus pataikė ne į lauko, o į sandėliuko duris. Žengė žingsnį ir – nugarmėjo į rūsį.

– Ui, vei givalt, – pasigirdo aimanos. – Poni nori nugalabyt vargšą žydelį, – sklido iš rūsio.

– Vos su tarnaite ištraukėme, – prisiminė mamunėlė. – Žydas guli rūsio smėlyje ir nė menkiausių pastangų išsikrapštyti nerodo.

Nemeluojantis senelio barometras

Valgomajame stovėjo ąžuolinis stalas. Apie jį šešios kėdės, apipintos bambukų vytelėm. Šeimyna prie šio stalo susėsdavo tik per šventes. Svetainėje sodindavo ir svečius, tarp jų ir į gastroles atvažiavusį tėvelio mokinį režisierių Juozą Miltinį.

Priešais stalą Švč. Mergelės Marijos portretas – puiki spaudos būdu tiražuota Bernardino Luini kopija. Po ja senelio palikimas – barometras ir termometras subtiliai pjaustytais juodojo klevo rėmais. Instrumentas įsigytas garsioje Pavelo Štarkės parduotuvėje Peterburge. Firma aprūpindavo navigaciniais prietaisais caro laivyną. (100 metų senumo barometras man ištikimai tarnauja iki šiol, tik senoliui reikia duoti porą dienų pagalvoti.)

Prie kitos sienos – tekintomis kolonomis, barokinėm vazom puošta indauja. Vertingiausias arbatos servizas – pagal Kazimiro Malevičiaus eskizus.

Prie svetainės krosnies – tautiškais raštais puoštas tapčianas. Ant jo mėgdavo nusnūsti papunėlis. Tada ša! – jokio zujimo, visi namai paskęsdavo tyloje. Poguliuko neatsisakydavo ir mamunėlė.

Nuo krosnies į virtuvės dūmtraukį ėjo skardinis vamzdis. Gerai pakūrenus, šis skleidė malonią šilumą, kuri leidosi ant įsitaisiusiojo ant tapčiano. Kur rasi tokią palaimą – šonas mėgaujasi sienelės šiluma, drungnuma dvelkia iš viršaus.

Pabaiga kitame numeryje

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


152899. Ontuons :-) 2009-03-05 22:19
Dėkte diekavuojo ož ton rašėni. So nakontromo laukso kėta numari.

153438. Jurvieplis2009-03-11 14:24
Skaneee.

Rodoma versija 33 iš 34 
0:37:05 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba