ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-02-27 nr. 930

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

W. PHILLIP KELLER. 23 Dovydo psalmė avių piemens akimis (54) • -js-. Sekmadienio postilė (301) • Nuo interneto iki knygos (36) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Mūsų namai (3) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiaiVertėjus reikia lepintiMINDAUGAS NASTARAVIČIUS. Eilės (5) • INETA ŽYMANČIŪTĖ. Eilės (1) • LEVUTIS MALINAUSKAS. Kempinėlė ir titnagasGINTARAS BLEIZGYS. Tų pėdkelnių, sklidinų moteriškumo (44) • BRONĖ STUNDŽIENĖ. Kodėl ir ko Norberto Vėliaus eita per Lietuvą? (2) • ALFRED BRUST. KristaNERIJUS LAURINAVIČIUS. Miniatiūros (5) • sušvilpk, kai vėl prisijungsi (423) • 2009 m. kovo 6 d. Nr. 9 (931) turinys (2) •

Miniatiūros

NERIJUS LAURINAVIČIUS

[skaityti komentarus]

Klaustrofobija

Erdvūnas Triukšmauskas paniškai bijojo užsidarančių durų. Užsidarančios durys jam reiškė fatališką užtvanką, kaprizingai sustabdančią įprastą gyvenimo tėkmę. Užsidarančios durys jam reiškė egzistencinį potvynį, kuriame itin padidėdavo tikimybė akis į akį susidurti su pačiu savimi – apgraibomis užčiuopti merdinčios savimonės pulsą, užkrešėjusią savasties arteriją. Užsidarančios durys jam reiškė neišvengiamą vidinį veidrodį, į kurį kraupu pažiūrėti, nes netikėtai gali išvysti savo tikrąjį Aš.

Nors Erdvūnas Triukšmauskas gyveno dangoraižio šimtajame aukšte, liftu niekada nesinaudojo, todėl pamažu jo kojos tapo miklios kaip antilopės ir jis pats susipažino su beveik visais šimtaaukščio „akvariumo“ gyventojais. Jo erdvus butas pagal specialų užsakymą neturėjo stogo, tačiau ypatingų keblumų dėl šios aplinkybės uždarų erdvių nemėgėjas (švelniai tariant) nepatirdavo, nes tuo metu visuotinis klimato atšilimas jau buvo pasiekęs apogėjų, o nesmarkus lietus toje klimato zonoje svečiuodavosi vos keletą kartų per metus. Erdvūno bičiuliai jo būstą vadino „Gyvenamuoju planetariumu“ arba „Karvelių rojumi“, tačiau prastu humoro jausmu nuo pat gimimo garsėjantis buto šeimininkas šio sąmojo nesuprato ir visada praleisdavo pro savo plaukuotas ausis. Visa atviroji erdvė knibždėte knibždėjo įvairiaspalvių balandžių, šie buvo labai mandagūs ir išauklėti – niekada nedergdavo ten, kur pakliuvo. Karvelius ponas Triukšmauskas be galo mylėjo, nes jie nei dieną, nei naktį savo terapiniais burkavimais neleisdavo jam užsimiršti, nejučia nugrimzti nei į aklumu spengiančią Nebūtį, nei į ramybe alsuojančias grynųjų prasmių sritis.

Dar pagrindinis pasakojimo veikėjas neapsakomai mėgo daugiatūkstantines minias, įvairiausius triukšmu sprogstančius renginius po atviru dangumi, masines eitynes, demonstracijas, basetiškai apsiseilėjusias viešąsias politikų rietenas, gėjų bei lesbiečių paradus ir kitus įnirtingai trepsinčius sambrūzdžius – juose jausdavosi išganingai prarandąs nuolatos įkyriai kraują siurbiančią savąją tapatybę.

Tą ankstyvą birželio vakarą Erdvūnas Triukšmauskas vikriai iššoko iš vėjeliu švilpiančio geltonojo kabrioleto ir jau buvo bepasipustąs padus liuoksėti į šimtąjį „akvariumo“ aukštą, tik staiga...

– Gel-bė-kit!.. Gel-----bė-----kit!.. – išgirdo nei vyrišką, nei moterišką gailų balsą, sklindantį iš elektros skydinės, kurios durys buvo paslaptingai praviros. Ponas Triukšmauskas lyg magneto traukiamas įslinko į tirštą prieblandą, o elektros skydinės durys gūsingu skersvėju užsitrenkė jam už nugaros, akustiniu aidu ištirpdydamos laiko ir vietos sampratą. Elektros įtampa spengė taip, kaip moka spengti tiktai tyla arba, jei galima taip sakyti, Absoliutas.

– Ko spoksai išsižiojęs kaip koks begemotas? Aš juk ne tavo dantistas, kad galėtum manęs bijoti dar net man prie tavęs neprisilietus, – išraiškingai tarė visa aprėpiantis balsas, kurio ištakų nebuvo įmanoma apčiuopti. – Pažvelk man į akis... nagi, drąsiau!..

Erdvūnas ne juokais persigando ir beveik nesuvokdamas savęs ėmė dairytis aplink, kol pagaliau įžiūrėjo palubėje kabančias dvi rūškanai šviečiančias akis, šiek tiek panašias į tamsoje sėlinančio katino. Tada jis ir suprato (pusiau sąmoningai, pusiau nesąmoningai) pirmą kartą gyvenime akis į akį susidūręs su savo tikruoju Aš.

– Mano akys rūškanai šviečia ne todėl, kad išseko kokie nors įsivaizduojami maitinimo elementai, o todėl, kad jose ilgainiui susikaupė per daug klampių nuosėdų, panašių į kavos tirščius, – ramiai pasakė tikrasis Aš. – Atsijok, iškošk mano žvilgsnį, išgrynink manyje tikrąjį Gėrį, tikrąją Šviesą! Aš noriu sugerti ir atspindėti Saulę.

Ponas Triukšmauskas netikėtai aprimo ir net pamiršo neseniai užsidariusias duris, tačiau pakelti akių ir įsiskverbti į blankiai sužybsėjusį savo tikrąjį Aš kol kas nepajėgė.

– Tau visada trūko drąsos leisti Vienatvei bent skraistės krašteliu prisiliesti prie tavo esybės. Tu net savo dantisto niekada taip nebijojai... Drungnas minios trypiamos žolės tvaikas visuomet tau buvo mielesnis už staiga užsiplieskiantį tyrinantį savasties gaisrą, akimirksniu praryjantį visas menkaverčio egzistavimo sąšlavas. Visuomet mielesnis... Visuomet mielesnis už poliarinio speigo skalpelį, negailestingai atveriantį kelią į neginčijamą išminties paprastumą. Tau visada labiau patiko terapinis karvelių burkavimas... Nagi, pažvelk man į akis!

– Taip, taip... – tesugebėjo vos girdimai po nosim sumurmėti pagrindinis mūsų pasakojimo veikėjas, visomis jėgomis mėgindamas sutelkti paskutinius padrikus valios likučius, kad bent kiek galėtų nukreipti žvilgsnį į patį save – į savo tikrąjį Aš.

Šis egzistencinis potvynis, regis, nė kiek neslūgo, jis be gailesčio prarijo visas kaprizingas įprasto gyvenimo sroves. Sunku pasakyti, ar tuomet pavyko tobulai pakelti žvilgsnį iki reikiamo lygio, ar pasisekė deramai sujungti visus iki tol snaudusius filtravimo mechanizmus, tačiau kai tai nutiks, nei pono Erdvūno Triukšmausko, tokio, kokį jį pažinojome, nei mūsų pačių, tokių, kokie buvome, daugiau niekur niekada šioje Žemėje nebesutiksime...

Bičių vaškas

Įsikibę vienas kitam į parankę dulkėtu priemiesčio keliu lingavo du ta pačia kryptimi žiūrintys seneliukai. Tiksliau sakant, seneliukas ir seneliukė. Tokia įžanga galbūt labiau tiktų pasakos pradžiai, tačiau pakelėse alų gurkšnojantys paaugliai manė kiek kitaip ir tirštai išpučiamais cigarečių dūmais ore raizgė cinišką savo nuomonę: „Tiek žmonės negyvena!“ Gal ir negyvena arba tai nutinka labai retai, galų gale, kaip sakoma, kiekvienam savo... Kiekvienam sava smilga. Smilga kopti ir smilga kristi. Smilga žemuogėms verti ir smilga kirminų karoliams. Smilga kurmių virškinamajam traktui arba smilga motiniškoms Saulės glamonėms.

Abu jie ką tik buvo perkopę šimto metų ribą, todėl nusprendė, kad pats metas miestą palikti užnugaryje. Miestiečio akimis žiūrint, atrodė, kad šis vyksmas reiškė pasitraukimą iš centro į periferiją, tačiau, kas ten žino, galbūt kaip tik tai buvo valties atsispyrimas nuo Tikrosios Būties periferijos (nuo žemiško pavidalo) centro link, atsispyrimas į galutinį Dangiškąjį dovanotos gyvybės įprasminimą?..

Nesutramdomuose pavasario laukuose švietė iki absurdo įkaitusios pienės. Viskas aplinkui dvelkė uoliu bičių dūzgimu, lengvais boružių sparnų virpėjimais, rūgščiu skruzdėlių trepsėjimu ir neapibūdinamu kūdikystės pienu. Nuo menkiausio vėjelio dvelktelėjimo besistiebianti žaluma švelniai susiūbuodavo, visai kaip svorį praradusios užuolaidos šalia plačiai į pavasarį atverto lango.

Ne viena karta jau buvo išsibarsčiusi po visą Žemės rutulį, todėl seneliukai jautėsi kaip savo darbą baigiančios bitės, kurioms greitai jau nebereikės nešti medaus, nebent tik paskutinį saiką vaško Amžinybės žvakei įforminti. Atrodė, jie jau nebeturi nieko bendro su šia Atomine pavasario elektrine, nepaliaujamai kuriančia vitalinį egzistencinį krūvį. Jie netroško nugyventi viršvalandžių, kurių taip beatodairiškai vaikėsi kiti jų bendraamžiai (tokių, reikia pripažinti, mūsų planetoje buvo ne tiek ir daug) arba kur kas „jaunesni“ į nubyrantį laiką įsisiurbę seniai. Kai nebekamavo nenugalimas čionykščio gyvenimo alkis, mirtis nebereiškė fatališkos nesėkmės, ištinkančios visiškai nepasiruošusius kur nors pajudėti.

Todėl įsikibę vienas kitam į parankę seneliukai lėtai kulniavo dulkėtu priemiesčio keliu žvelgdami į vieną tašką, kuris buvo netgi ne horizonte, o kur kas toliau už jo. Ir tai visai ne pasakos pabaiga, ne tiesmukai gera pasakos pabaiga, o Absoliuti Ramybė, kurios dar nepažįsta metų laikų misterijoje savo darbo nebaigusios bitės.

Nepaprastoji padėtis

Visos šalies masinės informavimo priemonės tą įsimintiną dieną paskelbė nepaprastąją padėtį. Padėtis iš tikrųjų buvo nepaprasta. Tokia akivaizdi karo grėsmė iki pačių šaknų pašiurpino net ir atkakliausius skeptikus, iki pat praeitos paros išnaktų tvirtinusius, kad karo proveržis – tai tik nepagrįsta panikos persisunkusi drebuliškai virpančių bailių iliuzija. Vis dėlto faktas kaip blynas... nevėkšliškai šleptelėjo ant riebaluoto miesto visu savo svoriu (beje, miestas taip ir vadinosi – San Riebaluotis).

Žvilgtelėkime, kas dėjosi aplinkui... Visi kaip įmanydami bandė gelbėti apčiuopiamą savo turtą. Vieni platino kanalizacijos angas gatvėse, kad pro jas būtų galima prastumti didžiulius sentimentalių dulkių pritvinkusius fotelius, kiti, taip nesivargindami, manė, kad kiekybė visgi svarbiau, todėl kaip į krepšį vieną po kitos į pogrindį mėtė tiesmukas taburetes. Be abejo, neišvengta brutalių kivirčų ir muštynių, bet policija tą dieną buvo visiškai neįgali, nes ir ją kaip epidemija apsėdo visuotinė slėpimo manija. Kruopščiai paslėpę visą apčiuopiamą turtą, žmonės ėmė į atokiausius plyšius ir užkaborius slėpti vieni kitus.

Tuo tarpu pačiame San Riebaluočio centre, didelėje smėlio dėžėje, kuriai dar vakar dosnioji miesto savivaldybė atseikėjo didžiulę krūvą garuojančio šviežut šviežutėlio smėlio, ramiai tupinėjo du vaikučiai, neatitraukiamai įsijautę į smėlėtos pasakos užkulisius. Jie klausiamai stumdė akmenukus iš vienos vietos į kitą, paslaptingai rausė klastingus tunelius, statė neregėtų formų amfiteatrus, planavo traukinių maršrutus ir filosofiškai mosavo nedidelėmis plastikinėmis lopetėlėmis.

O karas buvo žiaurus! Išradingojo žmogaus kruopščiai suregztos naujausios technologijos be gailesčio smogė į vienus žmonijos vartus. Žmogus vartininkas pasirodė esąs visiškas bejėgis. Iš San Riebaluočio, tarptautinių ekspertų pripažinto perspektyvaus pramoninio miesto, teliko chaotiškai išsibarstę dulkėmis aplipę betono kepalai ir daugybė smulkių sprangių industrinių nuograužų. Kadaise apčiuopiamas turtas tapo visiškai nebeapčiuopiamas. Neliko skirtumo ne tik tarp fotelio ir taburetės, bet ir tarp fotelio ir pramogų arenos. Net jei žmonės ir būtų turėję galimybę ieškoti vieni kitų, vis vien nebūtų nieko radę tuose plyšiuose, į kuriuos neseniai rūpestingai išsislapstė. Netgi pasišviečiant pačiu moderniausiu žiburiu visame susmukusiame mieste nebuvo įmanoma aptikti nė vienos bent šiek tiek gyvos žiurkės.

O didelėje smėlio dėžėje, kuriai dar vakar dosnioji miesto savivaldybė atseikėjo didžiulę krūvą šviežut šviežutėlio duoniškai garuojančio smėlio, ramiai tupinėjo du vaikučiai ir filosofiškai mosavo nedidelėmis plastikinėmis lopetėlėmis. Nė viena skeveldra nepataikė į šią neliečiamybės statusą turinčią oazę, nes neregimas absoliučiai tobulos kūdikystės gaubtas neginčijamai garantavo visapusišką apsaugą nuo visų išorinio pasaulio dirgiklių. Tik tokia padėtis iš tikrųjų ir vadinama tikrąja nepaprastąja padėtimi.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


152797. katė2009-03-05 12:09
Tobula.

152991. Anushka 2009-03-06 12:30
Tikrai šaunu

153289. mama2009-03-09 15:01
Nematau čia nieko šaunaus. Praeita paviršiumi, o ir stilius gana nuvalkiotas

153336. mamai2009-03-10 08:08
Nepavydėk.

185161. be pavydo2010-03-04 20:48
Nuobodokai

Rodoma versija 33 iš 34 
0:37:01 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba