ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-02-27 nr. 930

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

W. PHILLIP KELLER. 23 Dovydo psalmė avių piemens akimis (54) • -js-. Sekmadienio postilė (301) • Nuo interneto iki knygos (36) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Mūsų namai (3) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiaiVertėjus reikia lepintiMINDAUGAS NASTARAVIČIUS. Eilės (5) • INETA ŽYMANČIŪTĖ. Eilės (1) • LEVUTIS MALINAUSKAS. Kempinėlė ir titnagasGINTARAS BLEIZGYS. Tų pėdkelnių, sklidinų moteriškumo (44) • BRONĖ STUNDŽIENĖ. Kodėl ir ko Norberto Vėliaus eita per Lietuvą? (2) • ALFRED BRUST. KristaNERIJUS LAURINAVIČIUS. Miniatiūros (5) • sušvilpk, kai vėl prisijungsi (423) • 2009 m. kovo 6 d. Nr. 9 (931) turinys (2) •

23 Dovydo psalmė avių piemens akimis

W. PHILLIP KELLER

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglės Kuckaitės piešinys

    Dr. W. Phillipas Kelleris (1920–1997) gimė Rytų Afrikoje, Toronto universitete studijavo dirvotyrą, vėliau Kanadoje dirbo gyvulininkystės specialistu, tapo žemės ūkio mokslų daktaru, fotografavo laukinę gamtą, aštuonerius metus pats augino avis, skaitė daug pranešimų religinėmis temomis ir ilgą laiką sakė uždegančius pamokslus įvairiose bažnyčiose.

    Keturios jo knygos („A Gardener Looks at the Fruits of the Spirit“, autobiografinė „Wonder O’ the Wind“, „Lessons from a Sheep Dog“ ir „A Shepherd Looks at Psalm 23“) tapo bestseleriais. Pagal knygą „Lessons from a Sheep Dog“ sukurtas filmas. 1969 m. išleista knyga „A Shepherd Looks at Psalm 23“, kurios ištraukas čia spausdiname, išversta į daugelį pasaulio kalbų. Šioje knygoje žemės ūkio mokslų daktaras, pamokslininkas ir avių augintojas kalbėdamas apie 23 Dovydo psalmę ir Šventąjį Raštą atskleidžia autentiškas įžvalgas ar net praregėjimus, įvykusius ganant avis, gretinant avių ir žmonių gyvenimus, mąstant apie Kristų kaip apie didžiausią visų laikų Piemenį – žmonijos Ganytoją.

    -gb-



„Viešpats yra mano ganytojas“ (Ps 23, 1; čia ir toliau cituojama iš Kosto Burbulio parengto Šventojo Rašto vertimo, išleisto leidyklos „Tikėjimo žodis“, 2004 – Z. P.). Tą dieną, kai nusipirkau avis, supratau, jog reiks įdėti daug pastangų, kad avys sėkmingai augtų ir veistųsi. Jos pačios savimi nesirūpina ir joms reikia daugiau priežiūros negu kitiems gyvuliams. Dievas mus apibūdina kaip avis, nes daugeliu atžvilgių avies elgesys yra panašus į žmogaus: mūsų bandos instinktas, mūsų baimė ir neryžtingumas, mūsų užgaidos ir blogi įpročiai. Nepaisydamas mūsų neigiamų savybių, Jėzus mus išsirinko ir išpirko, padarė savo nuosavybe ir dabar ištikimai mumis rūpinasi. [...]

Prisimenu savo kaimyną avininką. Jo avys visada buvo liesos, silpnos, ligotos, apniktos parazitų. Jas nuolat matydavau prisišliejusias prie tvoros ir pro vielas ilgesingai įsistebeilijusias į sultingas, žalias ganyklas, kuriose dūko mano avys. Šio vaizdo niekada neužmiršiu.

Žmogus, kuris leidžiasi vadovaujamas Kristaus, įgyja ypatingą privilegiją. Privilegiją priklausyti šiam įžymiam piemeniui.

Kai nusipirkau pirmas 30 avių, kaimynas padavė peilį ir pasakė: dabar, Phillipai, turi jas paženklinti. Kiekvienas avininkas turi savo ženklą, kurį įrėžia aviai į ausį. Taip galima ir iš toli nustatyti, kam viena ar kita avis priklauso.

Panašus dalykas yra aprašytas Senajame Testamente: jeigu vergas išreikšdavo norą priklausyti šeimininko namams visą gyvenimą, jam reikėjo ausį pridėti prie staktos, ir šeimininkas yla išdurdavo ausyje skylutę. Šis ženklas reiškė vergo priklausymą šeimininkui visą gyvenimą.

Ar aš esu Kristaus nuosavybė? Ar klausau Jo nurodymų? Ar randu Jame sau tikrą ramybę? Jei taip, tai su dėkingumu ir džiaugsmu galiu pritarti Dovydui: „Viešpats yra mano ganytojas.“ [...]

„Aš nestokosiu.“ Remiantis Biblijos mokymu, galima suprasti, kad Dovydas taip sakydamas turėjo mintyje ne išorinius ar sveikatos poreikius. Dovydą su savo kariais persekiojo karalius Saulius ir net Dovydo sūnus Abšalomas. Tačiau Dovydas tikėjo Dievo apsauga. Jei žmogus patiki savo gyvenimą į Dievo rankas, tai jį lydi pasitenkinimas. Paprastas ir nusižeminęs krikščionis, Gerojo Ganytojo avis, turėtų sakyti: „Viešpats yra mano ganytojas – aš nestokosiu“, sutinku su tuo, kaip Jis mano gyvenimą vairuoja, ir esu patenkintas. Kodėl? Nes Jis yra mano Ganytojas, kuris rūpinasi savo banda ir kuriam jokios pastangos nėra per didelės. Jis yra avių savininkas, kuris avis myli ir džiaugiasi jomis. [...]

„Jis paguldo mane žaliuojančiose ganyklose.“ Norint, kad avis atsigultų, reikia įvykdyti 4 sąlygas:

1. Avių baikštumas neleidžia joms atsigulti, todėl avys neturi jausti jokios baimės.

2. Bandos instinktas aviai neleidžia gultis, jeigu nesigula kitos avys, todėl gultis jos turi visos.

3. Kol avį puola musės ar parazitai, ji neatsipalaiduos, todėl musių ir kitų parazitų neturi būti.

4. Avys neatsigula, kol jaučia alkį.

Ilgainiui pastebėjau, kad mano avys nurimsta ir jaučiasi saugios, kai žino, jog aš esu ganykloje. Jų savininko, jų saugotojo buvimas arti gali jas tuoj pat nuraminti, nesvarbu, ar būtų diena, ar naktis. Taip ir krikščionio gyvenime. Mes nuolat esam pavojuje, tačiau suvokimas, kad Jėzus, Gerasis Ganytojas, yra su mumis, viską nušviečia kita šviesa. Ramybė teka į širdį. Mes galime atsipalaiduoti. Paulius sakė: „Išmokau būti patenkintas savo būkle“ (Fil 4, 11).

Gerojo Ganytojo palankumas reiškia man daug daugiau negu pirmumas visuomenėje – ypač tada, kai aš tą vietą galiu pasiekti tik per kovas ir rungimąsi su kitais. [...]

Viešpats ateina į pagalbą, kai aš kreipiuosi į Jį su savo bėdomis. Kartais užtenka garsiai pasakyti: „Viešpatie, tai viršija mano jėgas. Man tai darosi neįmanoma. Mane tai veda iš proto. Negaliu nusiraminti. Prašau, perimk Tu šį reikalą!“ Ir Jis mano bėdas sprendžia savo būdu.

Jis paruošia žalias ganyklas visiems, kurie nori pasisotinti ir atsigaivinti. Jie ras džiaugsmą ir ramybę. Bet tik tie, kurie to nori; labai stebėdavausi, kad kai kurios mano avys kartais rinkdavosi prastesnės kokybės pašarus. [...]

„Veda mane prie tylių vandenų.“ 70 procentų avies kūno sudaro vanduo. Nuo vandens kiekio kūne priklauso avies jėga, gyvenimo energija ir tvirtumas. Ištroškusi avis eina ieškoti vandens. Jei ji nenuvedama prie šaltinio, gali atsigerti iš bet kur – purvino vandens ir užsikrėsti įvairiais parazitais.

Žmogaus siela numalšins troškulį tik tada, kai ras prieglobstį pas Jėzų. Tik Jis vienas žino, kur yra tylus, ramus, gilus ir tyras vanduo, kuris vienintelis gali numalšinti troškulį. Visos pasaulio religijos, pagoniški kultai, žmonių filosofija kilo iš Dievo troškulio.

Kai stovėjau ir žiūrėjau, kaip mano avys malšina troškulį tyru vandeniu, pagalvojau: kad gyvuliai gerai jaustųsi, labai daug priklauso ir nuo šeimininko stropumo. [...]

„Jis atgaivina mano sielą.“ Jeigu avis atsigula ant nugaros, tai pati jau negali atsistoti. Jei šeimininkas laiku neateina į pagalbą, avis žūsta. Ne kartą daug valandų praleidau ieškodamas dingusios avies, o ji tiesiog nuklydusi gulėdavo ant nugaros. Dažniausiai taip atsitinka sunkioms, riebioms ar ilgai nekirptoms avims, kurios atsigula klonyje ar įduboje. Jos pasisuka kiek į šoną, norėdamos išsitiesti ar pasirąžyti, ir nejučiom kojos atitrūksta nuo žemės. Sutrinka kraujotaka, kraujas nepatenka į kojas. Jei lauke šilta ir saulėta, avis per kelias valandas pastimpa. Kai vėsu, apsiniaukę ar lyja, avis gali išgyventi keletą dienų. Kai po ilgo ieškojimo pagaliau rasdavau tokią nuvargusią avį, širdyje kildavo ir baimė, ir džiaugsmas. Baimė, kad galbūt jau per vėlu, o džiaugsmas – kad ją vis dėlto radau. Kartais tekdavo ilgai masažuoti avies kojas, kad galėčiau ją pastatyti.

Avys dažnai atsiduria pavojuje, kai ieško patogios, minkštos įdubos prigulti. Panašiai pavojus iškyla ir krikščioniui, jei jis nuolat ieško malonios, patogios, jaukios vietelės, kur nėra įsipareigojimų, atsakomybės, poreikio būti ištvermingam ir disciplinuotam. Dažniausiai mes klystame ir krintame ten, kur saugiausiai jaučiamės. Gerasis Ganytojas su didele užuojauta skuba man į pagalbą ir šiandien – nesvarbu, kur, kaip ar kada aš bejėgiškai „gulėčiau ant nugaros“. [...]

„Veda mane teisumo takais dėl savo vardo.“ Jei avys paliekamos vienos, jos turi įprotį tol eiti tuo pačiu taku, kol šis pavirsta numindžiotu grioviu. Jos ėda žolę ant vis tos pačios kalvos – kol ši pavirsta dykuma. Pasaulyje daug avių auginimo vietų dėl pernelyg didelio žolės išnaikinimo, netinkamo ūkio tvarkymo ar abejingų ir neišmanančių avių laikytojų yra visiškai sunaikintos. Nuomonė, kad avys „visur kažkaip išsivers“, yra klaidinga. Jokiai kitai gyvulių veislei nereikia tiek rūpestingos priežiūros ir tvarkos kaip avims. Jos turi būti reguliariai genamos iš vienos ganyklos į kitą. Auginant avis, daugiausiai mano pastangų prireikė ganant bandą. Kiekvieną dieną vaikščiodavau po ganyklą, kurioje ganėsi mano avys. Nuolat stebėjau, kaip avys nuėda žolę ir kaip greitai ji atauga. Beveik kiekvieną savaitę gindavau bandą į naują ganyklą. [...]

Pranašas Izaijas sako: „Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome savo keliu.“ Tačiau atėjo Gerasis Ganytojas Jėzus ir pasakė mums: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). Bėda, kad daugelis žmonių nenori eiti, nenori sekti Kristumi. Jiems yra lengviau eiti savo keliu, net jei šis kelias veda tiesiai į pražūtį. [...]

„Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi.“ Visi stropūs Palestinos ir JAV avių augintojai stengiasi vasarą avių bandas nuginti į tolimas ganyklas kalnuose. Tenka ilgai keliauti pėsčiomis. Kalnuose avys ganosi visą vasarą. Čia jos randa sultingiausios žolės ir tyriausio vandens. Dieną ir naktį jos jaučia nuolatinę ganytojo globą. Kai pranašas Samuelis, Dievo pasiųstas, norėjo Dovydą patepti Izraelio karaliumi, namuose jo nerado – jis kalnuose ganė tėvo avis. Dovydas gerai žinojo kalnuose tykančius pavojus: šėlstančios, patvinstančios upės, akmenų griūtys, nuodingi augalai, plėšrieji žvėrys, kruša ir pūgos. Jis buvo pasiruošęs savo bandą rūpestingai saugoti ir vesti taku aukštyn į kalnus per slėnius ir pavojingus tarpeklius. Jo avys buvo saugios.

Mūsų gyvenime yra daug slėnių, kuriuos turime pereiti. Tačiau tai ne aklavietės. Neišsipildžiusios viltys, nusivylimai, drąsos praradimas, sunkios dienos gali virsti tamsiais kloniais, bet tai ne katastrofa. Mirtis yra tamsus slėnis, bet tikinčiajam nėra ko bijoti, nes tai tik vartai į aukštesnį gyvenimą. Gerasis Ganytojas Jėzus, žinodamas tai, pasakė: „Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas“ – taigi ir mirties šešėlio slėnyje. Kokia tai paguoda! Aš ir pats patyriau šią paguodą, kai mano žmona iškeliavo į „aukštai esančią šalį“. Ir jos ligos metu, ir po jos mirties į mane nuolat sroveno jėga, paguoda ir ramybė. Gedinčiam labiausiai padės tas, kas neteko mylimo žmogaus. [...]

„Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane.“ Ganydamas kalnuose bandą piemuo dažniausiai turi tik šautuvą, nedidelę kuprinę ir ilgą, ploną lazdą. Artimuosiuose Rytuose piemuo nešasi tik lazdą ir gumbuotą kuoką. Aviai jos savininko lazda ir kuoka reiškia didelę paguodą. Panaudodamas kuoką, piemuo bet kuriuo metu gali apsaugoti bandą nuo plėšrūnų: prerijų vilkų, hienų, pumų, stepių vilkų, lokių, o nuklydusias į šoną avis lengvai grąžina atgal. Dažnai jis sviedžia kuoką į krūmynus, norėdamas išvaikyti gyvates ar kitus gyvius, kurie galėtų pakenkti jo bandai. Dovydas ne kartą sėkmingai įveikė jo bandą puolusius lokius ir liūtus. Tam tikslui jis be abejonės naudojo savo kuoką.

Kuoka ir lazda reikalingos ne tik gynybai. Piemuo jomis naudojasi norėdamas avis patikrinti ir suskaičiuoti. Senajame Testamente tai vadinama „avių pervedimu po lazda“ (Ez 20, 37). Kadangi avių vilna dažnai būna ilga, nėra taip paprasta pamatyti jų ligas ar nustatyti sužalojimus. Kai avys po vieną išeina iš aptvaro, piemuo jas lazda sustabdo, atverčia kailį ir, ranka apčiupinėdamas kūną, ieško, ar nėra sužeidimų ar kokios ligos požymių.

Piemens lazda būna ilga ir plona, su išlinkiu ar kabliu gale. Piemuo ja naudojasi ir tada, kai paklydusį ką tik avies atsivestą ėriuką reikia švelniai privesti prie motinos. Piemuo niekada nenaudoja lazdos gyvuliui mušti. Atsargiai prispaudęs lazdos galą gyvuliui prie šono, jis veda avį ten, kur nori. Kartais tik draugiškai prispaudžia lazdą aviai prie šono, norėdamas pabendrauti su ja. Avis akivaizdžiai džiaugiasi jai rodomu dėmesiu. Toks piemens elgesys jai reiškia ypatingą padrąsinimą. [...]

Prisimenu pagyvenusius Afrikos ir Artimųjų Rytų avių piemenis, kurie, saulei leidžiantis, pavargę atsiremdavo ant lazdos ir tyliai stebėdavo savo bandą.

Prisimenu, kaip naudodavau savo lazdą tam, kad ištraukčiau nuo stataus skardžio į jūrą įkritusią avį. Beieškodamos skanios žolės, kai kurios po kelis kartus nuslysdavo skardžiu ir įkrisdavo į jūrą. Tik su savo ilga piemens lazda galėdavau jas ištraukti iš vandens ir pastatyti ant kojų.

Piemens lazda ar kuoka tarsi nurodo į Dievo žodžio valią žmonėms. Dievo žodžiu mes esame guodžiami ir stiprinami. Šventasis Raštas yra mūsų Gerojo Ganytojo lazda. Šiuo metu, kai vyrauja sumaištis ir įvairiausios pasaulėžiūros, Dievo vaikas jaučiasi ramus, kai į Šventąjį Raštą žvelgia su tvirtu įsitikinimu: čia kalba mano Gerasis Ganytojas, turintis didžiausią autoritetą. Kokia paguoda, kad mes turime savo rankose aiškų, pagarbą keliantį Dievo žodį ir savo gyvenime galime Juo vadovautis. [...]

„Tu paruoši man stalą mano priešų akivaizdoje.“ Aukštai esančias, sunkiai prieinamas, bet vešlias kalnų ganyklas Dovydas savo psalmėje apibūdina kaip stalą. Sumanus ir stropus avių savininkas randa tokias ganyklas ir iš anksto jas paruošia. Prieš išgindamas avis, jis pasiima druskos, kitų mineralų ir išbarsto juos po visą ganyklų plotą. Jis dar kartą atidžiai apžiūri visas ganyklas ir patikrina, ar nėra arti pavojingų augalų. Radęs imasi priemonių jiems išnaikinti.

Mano avių ganyklose augo mėlynosios ir baltosios lelijos. Kai pavasarį pradėdavo žydėti mėlynosios lelijos, būdavo nepaprastai gražu. Baltosios lelijos (nuodingieji Šiaurės Amerikos augalai) mažiau žavėjo. Nors atrodė įspūdingai, jos buvo mirtinai pavojingos avims. Ypač mažiems ėriukams, kurie, pakramsnoję nors truputį baltosios lelijos lapų, paralyžiuoti krisdavo, sustingdavo ir pastipdavo.

Dažnai ištisą dieną su savo vaikais vaikščiodavau po ganyklą – raudavome visus nuodingus augalus. Tai turėjome daryti kiekvieną pavasarį, prieš išgindami avis. Kad avys išgyventų, turėjome „paruošti stalą mano priešų akivaizdoje“.

Kiti priešai, kuriuos sekiau akimis, buvo plėšrūnai. Pasislėpę už uolų, jie dažnai tykojo, stebėdami kiekvieną avies judesį, kad, susiklosčius tinkamai progai, ją pačiuptų. Ypač pavojingos pumos. Jos dažniausiai prisėlindavo naktį, išpjaudavo daug avių, tuoj pat išgerdavo kai kurių kraują ir suėsdavo kepenis. Taip ir nepavyko nuo pumų apsiginti, net pamatyti jų neteko.

Mūsų Ganytojas žino visas klastas šėtono, kuris mus taip pat kiekvieną akimirką nori užpulti. Šventasis Raštas apibūdina šėtoną kaip „riaumojantį liūtą“, kuris slankioja aplinkui ieškodamas, ką galėtų praryti. Šiandien jau tampa mada sumenkinti šį pavojų ir velnią laikyti tik humoristine figūra. Yra žmonių, kurie jo egzistavimą visiškai neigia. Tačiau pažeisti, sugriauti žmonių gyvenimai akivaizdžiai parodo šio priešo atakas. Gerai darome, jei stengiamės būti arti Gerojo Ganytojo Jėzaus. Čia mes esame saugūs. Turime žinoti, kad mūsų gyvenime bus ir aukštumų, ir slėnių. Nėra kalnų be slėnių, o ir pačiose kalnų viršūnėse gali iškilti sunkumų. Tik Gerojo Ganytojo dėka mes ir sunkumuose patiriame džiaugsmo, dėkodami už tą kainą, kurią Jam teko sumokėti, kad mums paruoštų „stalą“.

„Aliejumi man patepi galvą, mano taurė sklidina.“ Vasarą avims kalnuose būtų labai gerai, jei, atšilus orui, nepasirodytų spiečiai vabzdžių. Avių gyvenimą ypač apsunkina galvijiniai gyliai, juodosios musės, uodai ir dar daug kitų mažų skraidančių parazitų. Kai jie užpuola avis, auksiniai vasaros mėnesiai virsta kančia. Avis ypač puola nosinės musės. Šios mažytės musės dūzgia aplink avies galvą ir nosies gleivinėje bando padėti kiaušinius. Jeigu joms pasiseka, po kelių dienų išsirita mažos, plonos, į kirmėles panašios lervos. Šios lervos kvėpavimo takais patekusios į avies galvą sukelia didelį skausmą ir uždegimą. Avis apima paniška baimė. Jos daužo galvą į medžius, akmenis, trina į žemę, kad tik išsivaduotų iš skausmo. Kai kurios ima trypti kojomis ir lakstyti iš vieno ganyklos krašto į kitą, kol galiausiai išsekusios krinta ant žemės. Kitos pasislepia krūmuose ir tūno, liaujasi ėsti.

Norėdamas apsaugoti avis, iš sėmenų aliejaus, sieros ir deguto pagamindavau tepalo ir juo ištepdavau avims galvą ir nosį. Akimirksniu pasikeisdavo jų elgesys. Pykčio, pašėlusio lėkimo, nervingumo nelikdavo nė ženklo. Avys vėl ramiai imdavo ėsti žolę. [...]

Kaip lengvai į mano ramių, dvasinių minčių „tepalą“ gali įlįsti „musė“. Kaip dažnai ramybę prarandu dėl nereikšmingų mažmožių. Dievo Dvasia turi mus nuolat patepti, guosti ir stiprinti. Tik Ji suteikia mūsų gyvenimui tokių charakterio savybių kaip džiaugsmas, ramybė, malonumas, gerumas, pakantumas, meilė. Jėzuje Kristuje slypi visi pažinimo ir išminties lobiai. Krikščionio pergalingo gyvenimo taurė pripildyta paties Jėzaus gyvenimo ir meilės, ji sklidina gėrio. [...]

„Tikrai, gerumas ir gailestingumas lydės mane per visas mano gyvenimo dienas.“ Jeigu avis priklauso stropiam, užjaučiančiam ir supratingam šeimininkui, tai jai nėra dėl ko nerimauti. Kiek krikščionių tuo pasitiki? Aišku, lengva kalbėti, kai sekasi, mūsų sveikata gera, kyla pajamos, gerai klojasi šeimai, turime puikių draugų. Tada lengva pasakyti: „Gerumas ir gailestingumas lydės mane per visas mano gyvenimo dienas.“ Bet ką jaučiame, kai svajonės sudūžta, netenkame mylimo žmogaus, prarandame darbą, nesiseka vaikams, nuvilia draugai. Kai pasitikėjimas Geruoju Ganytoju ištiriamas, ar galime ir toliau tvirtinti: „Tikrai, gerumas ir gailestingumas lydės mane per visas mano gyvenimo dienas“?

Kai apmąstau savo gyvenimą, vis aiškiau suvokiu, kad tam, kuris patiki savo gyvenimą Gerajam Ganytojui Jėzui Kristui, nėra sunkumų, nelaimingų situacijų, viso to, kas neišeitų į gera. Mano gyvenime buvo tokių įvykių, kuriuos laikiau didelėmis nelaimėmis. Teko išgyventi tokių dienų, kai galvojau, kad neišlaikysiu. Bet galiausiai viskas išeidavo į naudą. Tai tiksli šių žodžių reikšmė: „Gerumas ir gailestingumas lydės mane per visas mano gyvenimo dienas.“ Tai stiprus mano tikėjimo ir pasitikėjimo Viešpačiu pamatas. [...]

„Aš gyvensiu Viešpaties namuose per amžius.“ Artėjant žiemai, kai imdavo pūsti lediniai vėjai, ligotos mano kaimyno avys stovėdavo prisispaudusios prie tvoros ir ilgesingai žiūrėdavo į vešlias ganyklas, kuriose ganėsi mano avys. Šie vargani, apleisti gyvuliai priklausė beširdžiam savininkui, apie kurį rašiau pradžioje. Jo avys kentėjo ištisus metus. Vasarą jos badavo, lyso ir sirgo. Jas puolė musės ir plėšrūnai. Kai kurios buvo taip nusilpusios, kad jų plonos kojos vos išlaikė liesą kūną. Jų akyse dar ruseno silpna vilties kibirkštėlė, kad galbūt kažkaip pavyks išsmukti pro tvorą į laisvę. Kai tokia proga pasitaikydavo, jos godžiai puldavo pešti mano ganyklos žolę. Tokia „puota“ jų išsekusiems kūnams dažnai baigdavosi tragiškai.

Pasaulis yra kaip nusmukusi ferma, o velnias – jos negailestingas savininkas. Jo valdžioje gyvena šimtai nelaimingų žmonių. Yra tik vienas kelias, vedantis į Gerojo Ganytojo „gardą“, į Viešpaties namus. Jėzus sako: „Aš esu vartai. Jei kas įeis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras“ (Jn 10, 9). Jis gyvens Viešpaties namuose per amžius.


Iš: W. Phillip Keller. Psalm 23. Aus der Sicht eines Schafhirten. Wetzlar, 1976

Vertė Zita Pocevičienė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


152669. algirdas2009-03-04 09:05
amen, aleliuja.

152674. Noė2009-03-04 12:27
Vėl protestantiška mažvaikystė. Ir, savaime suprantama, vertimas netikęs. Niekada jo nenaudočiau.

152681. Aussia :-) 2009-03-04 13:16
Per daug Dievo.

152688. ram2009-03-04 14:02
...kad nebūtumėt rasta bekovojanti prieš Dievą.Jei Dievą laikome Autoritetu,tai pirmiausia žvelkime į Jo Žodį, o ne į protestantus ir katalikus.

152689. ram2009-03-04 14:02
rašiau Noei

152690. Ramunė :-) 2009-03-04 14:04
Niekaip nesupratu, prie ko čia "protestantai" ir dar jų mažvaikystė. Man šis tekstas labai patiko - nes grąžina Biblijos pasakojimus į gyvenamą pasaulį. Naujojo Testamento istorijos ima rodytis užpildytos konkretaus turinio, o ne tik grynai simboliškos (ir liūdniausia, visai negyvos). Norėčiau, kad kokia leidykla išleistų visą knygą.

152693. ram - Aussia2009-03-04 14:09
Ar gali būti Jo perdaug?

152696. Noei nuo am2009-03-04 14:13
ir iš kur toji jūsų alergija? ne tik protestantizmui, bet ir viskam, kas netelpa į jūsų sukaltus "rėmus"? esu čia l.retas svečias, bet, skaitant jūsų nuolatinius niurzgėjimus, atrodo, kad siekiate ne "evangelizuoti", o priešingai - atmušti žmonėms ir tą menką norą domėtis krikščionybe (jūsų atveju - romėniškaja). trumpai tariant, savo bažnyčiai darote meškos paslauga

152716. yra priklausoma, va del ko2009-03-04 16:02
152585. Noė 2009-03-02 19:38 Viskas, išeinu. Ir nebegrįšiu. Niekados.

152768. Noės klausimu2009-03-05 10:07
Kas čia kur išeina ir nebegrįš?

152771. Li2009-03-05 10:30
Vau, apie avis keturi pastebėjimai neblogi , neblogi , ... Yra apie ką pamąstyti

152774. ragana Kornelija2009-03-05 10:42
labai primityvus rašinys. pritariu Noei, kad Biblijos vertimą pasirinko tikrai ne patį geriausią, ir niekaip nesuprantu, kodėl - kam reikėjo iškasti kažkokį marginalinį Burbulį, kai yra tikrai geresnių vertimų. o kuo dėti protestantai, klausė Ramunė. tai jai norėjau atsakyti, kad kaip tik tuo ir dėti, kad "grąžina Biblijos pasakojimus į gyvenamą pasaulį", kaip ji sakė. tai ne katalikiškas stilius - priartinti krikščionybės mokymą prie gyvenimo :). bet dar buvau neskaičiusi paties teksto. o skaitant... taigi dar ir Kostas Burbulis protestantas buvo, tiksliau, metodistas, jei gerai prisimenu. o Noei gal ir autoriaus pavardė girdėta kaip iš priešų stovyklos :)

152794. "protestantas"2009-03-05 11:54
Tai džiaukitės, žmonės, kad kas nors stengiasi krikščionybės mokymą prie gyvenimo priartinti, ar Jūs galvojate, kad krikščionybė yra iš kažkokio kito (ne mūsiško) gyvenimo? Beje, dėl to vertimo, tai man patiko. Pažiūrėjau kitus vertimus - taip, jie poetiškesni, bet juk krikščionybė - tai ne tik poezija, tai ne tik kažkoks mistinis (ne mūsiškas) gyvenimas. Krikščionybė yra reali, kaip ir realus cituojamas vertimas.

152796. "katalikas" "protestantui"2009-03-05 12:06
O, pasirodo ir "protestantų" Lietuvoje besama, Tik man kažkaip labai negera darosi - kodėl gi mes čia visi kabutėse rašomės, kas čia mes tokie žmonės kabutėse, šūds, mano diedukas būtų pasakęs, šūds, čia ne žmonės.

152798. dar "katalikas" "protestantui"2009-03-05 12:09
Matai, vertimas pasirodė tinkamas, realus, kaip realus gyvenimas. Nesuprantu, kur čia kas realus, šūds, mano diedukas būtų pasakęs, šūds, visas išmanymas.

152800. "Inkvizitorius" raganai2009-03-05 12:14
Ragana išsigando, kad kažkas priartina krikščionybės mokymą prie gyvenimo. Gerai, kad išsigando. Aš net ir pats išsigandau. Ir dar, atsižvelgdamas į "kataliko" nuomones, siūlau visiems mums nuo šiol rašytis kabutėse, nes tas šūds, tai man patiko, šūds, esu aš, šūds esi tu, šūds esame mes, šūds yra jie. Mano broliukai jau daug metų moka iš žmogaus išspausti šūdą. Patikėkit.

152802. am2009-03-05 12:30
o gal taip ir rašykimės - aš šūds? ir darželinukams tai patiktų - jie mėgsta tokius žodžius vartoti. sako, Freudas net paaiškino, kodėl

152803. Li2009-03-05 12:31
Пей вода , еш вода –
По большой нужде не будеш бегать ни когда

152804. r2009-03-05 12:50
man toks ramus poziuris i gyvenima visai grazus

152806. katė2009-03-05 12:52
O manęs po to, kai perskaičiau nepaleidžia mintis auginti avių bandą.

152807. Ramunė Katei 2009-03-05 13:09
Aš irgi iš pradžių pagalvojau, kad norėčiau auginti avis. Bet šitam mažam tekstuky nuošaly lieka vienas liūdnas dalykas - aveles augina ne tik vilnai, bet ir mėsai, vadinas, anksčiau ar vėliau jas nugalabija.

152815. zina - Kornelijai2009-03-05 14:05
Visas Šventasis Raštas yra Dievo įkvėptas. O Jėzus sakė, kad Šventoji Dvasia mus įves į visą tiesą. Šventasis Raštas yra Šventasis Raštas nepriklausomai nuo to, Burbulis jį vertė ar ne Burbulis.

152816. "Inkvizitorius"2009-03-05 14:14
Tai radau dirvą savo reikalams tvarkyti. Ir pataikyk tu man šitaip. Kaip pirštu šikno..

152824. an to am2009-03-05 14:35
Ir darželinukams tai patiktų, ir seimo nariams.

152825. Poliak z Litvy2009-03-05 14:39
O kur protestantai buvo, kai Liublino unoija rasemes. Pasakykit, kur jie buvo? Kokia teise jie apskritai turi buti Lietuvoje arba Lenkijoje, Rzecpospolita be protestantu.

152826. uuu2009-03-05 14:40
jako w kokonie

152843. Poliak z Litvy - uuu2009-03-05 14:57
A kokia kokona cia kalbates, gal jus ilindote i baliona gerb.

152844. uuu2009-03-05 15:00
atojakze

152845. Poliak z Litvy - uuu2009-03-05 15:03
Jakze pakze

152848. 2 Poliak z Litvy2009-03-05 15:11
taiklus priekaištas, tikrai gaila, kad protestantai tai gėdingai unijai nesugebėjo pasipriešinti...

152851. Poliak z Litvy - 152848.2009-03-05 15:22
O pshia krev, kas drista Ljiublino unijai priesintis. Cia esminis yvykis lietuviu tautos istorijoje. Ka jus cia vadinat gedinga.

152852. Poliak z Litvy - 152848.2009-03-05 15:24
Ir dar. Mes popieziu davem pasauliui.

152853. Tuteisus to Poliak 1528522009-03-05 15:25
O "mes", tai kas cia tokie. As irgi klausiu garsiai: kas cia tokie mes?

152854. Poliak z Litvy - Tuteisus2009-03-05 15:26
Mes - to jiest poliaki.

152855. Tuteisus to Poliak 1528542009-03-05 15:28
Tai koks tu poliak, jeigu tu z Litvy, ir koks tu "mes", tai su kuo tu cia "mes" su litvinais, ar su poliakais, kuriu nesi mates?

152856. Poliak z Litvy - Tuteisus2009-03-05 15:29
O psia krev demagogija. O demagogija. Latrai.

152858. Baltarusas2009-03-05 15:30
CHa cha cha

152886. cc2009-03-05 20:33
Naivoka.

152922. krankt2009-03-05 23:36
"aštuonerius metus pats augino avis,(...) ir ilgą laiką sakė uždegančius pamokslus įvairiose bažnyčiose. " jooooooooooo. nenuostabu, kad zmogus galop pasimete. cia nieko neturiu pries avis, jos yra nuostabiausi gamtos sutverimeliai, daug saunesni, nei pamokslautojas, tai jau tikrai. :)

152937. e- Jėzus sakė, kad Šventoji Dvasia mus įves į visą tiesą.2009-03-06 08:11
Tai ar įvedė?

153002. "protestantas" - e 1529372009-03-06 13:30
Įvedė į visą tiesą, tuos, kurie priėmė Šventąją Dvasią, o kurie jos nenorėjo (nenori) priimti, tai kaip galėtų įvesti į tiesą?

153037. Jelizaveta Ivanovna to 152937 :-) 2009-03-07 01:00
eJezus - neblogai...:)cia tik tarp kitko i jusu pastebejimus isiterpiau...

153084. e -ramybė2009-03-07 19:27
pritariu protestantui. Papildysiu: "visiems, kurie Jį (Jėzų) priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais...."

153143. kvailute2009-03-08 09:27
Negirdejau, kad yra zaliuju partija, gal tik judejimas, atsiprasau - krutejimas.

153148. kvailute noei2009-03-08 10:05
Pirmiausia reikia issiaiskinti, kokia tiksliai situacija. Aiskintis ne is bobuciu pliurpalu, o susirandant popierius. Jie labai megsta pazeidineti zmoniu teise gauti visa reikiama informacija ir itakoti priimamus sprendimus. Gali buti, kad terminai praleisti, bet tai reikia issiaiskint. Konsultuokis su kazokiskiu bendruomene. Pirmadieni galesiu atsiusti telefona.

153150. Aussia - ram2009-03-08 10:18
Šiame tekste - Jo tikrai per daug.

153156. e- 153084. e -ramybė2009-03-08 12:02
Čia ne Ežero rašyta.

153160. varna2009-03-08 12:15
Krikščionybė tik ir kalba apie avis, avis, avis... Kvailiausias gyvūnas (po vištos). Bet krikščionys matyt tik su avimis ir lygintini.

153161. Noė2009-03-08 12:44
Štai dar vienas kultūrininkas:).

153233. ram (ramybė) - Aussiai2009-03-08 21:45
Kokia prasme?

153236. zz2009-03-08 21:58
O ko taip didžiuojasi ir pyksta ne krikščionis? Jis kalba kaip povas, povas, povas.....

153237. zz2009-03-08 21:58
sakiau varnai

153283. Aussia2009-03-09 14:20
Vis Dievas, Dievas, Dievas, tikėjimas, tikėjimas, tikėjimas, Jėzus, Jėzus, Jėzus - Dievas - tai ne kažkosios sektos stabas, kad būtų galima tą patį ir per tą patį sukti apie Dievą. Jei autorius tikrai tikėtų krikščionių Šventuoju - nerėkautų taip garsiai, bet kuriam žmogui (šiuo tveju, skaitytojui) neatvertų savojo tikėjimo tiesų, kaip garbina Viešpatį, kaip jis tiki pasaulio sukūrimu per 7 dienas. Ai, žodžiu, žmonės, ramybės man reik. Einu arbatintis.

153348. am2009-03-10 11:24
o dabar apie tekstą. gražu lyg kokiame "sargybos bokšto" paveikslėlyje. bet grožio kartais būna per daug. ir per daug supaprastinta. kaip elementoriuje

Rodoma versija 33 iš 34 
0:37:01 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba