ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-02-27 nr. 930

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

W. PHILLIP KELLER. 23 Dovydo psalmė avių piemens akimis (54) • -js-. Sekmadienio postilė (301) • Nuo interneto iki knygos (36) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Mūsų namai (3) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiaiVertėjus reikia lepintiMINDAUGAS NASTARAVIČIUS. Eilės (5) • INETA ŽYMANČIŪTĖ. Eilės (1) • LEVUTIS MALINAUSKAS. Kempinėlė ir titnagasGINTARAS BLEIZGYS. Tų pėdkelnių, sklidinų moteriškumo (44) • BRONĖ STUNDŽIENĖ. Kodėl ir ko Norberto Vėliaus eita per Lietuvą? (2) • ALFRED BRUST. KristaNERIJUS LAURINAVIČIUS. Miniatiūros (5) • sušvilpk, kai vėl prisijungsi (423) • 2009 m. kovo 6 d. Nr. 9 (931) turinys (2) •

Priraišioti vieversiai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

2006

Apie „Trečią brolį“

Su juo susijusios bene keturių rašytojų mirtys.

Antanas Ramonas paslydo lipdamas laiptais į tualetą, esantį rūsyje. Krito, ritosi, susidaužė. Nuvestas ir užrakintas „Metų“ redakcijoj (ten tada dirbo), mirė naktį. 1993 metais.

Raimondas Jonutis pasmaugtas po to, kai kavinė užsidarė, o jis išėjo į gatvę.

Elena Mezginaitė paslydo lipdama tais pačiais laiptais iš „Trečio brolio“ į tualetą 2004 metais po rašytojų suvažiavimo.

Gintaras Beresnevičius paimtas iš RS kiemelio, kur gulėjo išvarytas iš „Trečio brolio“ 2006 metų rugpjūčio 7 dieną. Mirė (ar užmuštas) policijos bagažinėje. Yra versija, kad buvo vežamas šunims skirtam narve...

Pridėkite dar tuos, kurie susižalojo ten pat (laiptinėj ar pačioj landynėj), sužalojo kitus etc.

Tai galėtų būti susieta ir su tam tikru požiūriu į rašytojus. Dar daug anksčiau, nei įvyko šios dramos, kavinėje dėjosi negeri ir negražūs dalykai (KGB „šefuojama“ girdykla).

Baimės didelės akys

Šiandien U. prisiminė, kaip simboliškai (už tris vagnorkas) pirkom šuniuką. Buvo dar ir jo „sesuo“, baltagerklė, o šis – juodu gomuriu.

Panemunėse tilpdavo į kišenę, inkšdavo įstrigęs žolėj. Kiek paaugęs pamatė Kazio arklį...

Čia tai bent žvėris! Parlėkė šuoliais į namus, sustingo prie durų sustiklėjusiu žvilgsniu... Kas gali apsakyti siaubą: šuniukas savo žlibėmis pirmąsyk mato šimtąkart didesnę nei jis būtybę!!!

Yra dalykų, kurių žmogus niekados nepajus ir nesupras. Neapsakys. Tai kas, kad Matsuo Bashō rašė XVII amžiuje: „Ąžuolas – / jo nedomina / vyšnių žiedai“...

Tiesą sakant, tuo norima pasakyti kažkas kita. Galbūt tai, kad mes turime smalsaujančią sąmonę?

Gruodžio 24, sekmadienis

Kūčios


        Aguonos, svogūnas ir – Jėzus
        galop priminė,
        jog ir jie yra šiam pasauly.

P. S. Pats metas prisiminti ir savo namykščius.

– Vaikščiok tokioj murgloj! – tarė mažytis mano tėvas, įtraukdamas galvą į aviganio kailius... Jau miręs.

Murgla – lietus, miglos.

Šįsyk – šv. Kalėdų išvakarėse.

Apie šv. Pranciškų

Savąją „Saulės giesmę“ (kurią esu vertęs) jis sukūrė Neturto seserų (klarisių) vienuolyno sode. Šv. Klara, šio ordino įkūrėja, su kitomis vienuolėmis glaudėsi Šv. Domijono bažnyčioje, o jis – vaikščiojo po sodą! Kaip Antanas Vienažindys, beje, savo lyrikoje turįs kažką iš šito vienuoliuko.

Dar kartą „beje“: tokiam sode – pavasarį – prie tokios bažnyčios ir man kas nors šautų į galvą...

Apie 1212 metus.

Užpoliarės jausmas

Pas mus tokia šviesa – prieš Kalėdas. Būsena, regis, tuojau ims ir išauš. Lauki 1–1,5 ir – amen! Viskas pradeda temti. Skaityk laikraščius...

Principium formale

Šį lot. terminą Dante vartoja tai šen, tai ten. Maždaug: tai, kas esmiška. Esmingasis pradmuo, esminė pradžia.

Formos principas... Kai jį suvoki, suvoki ir esmę. Ir grožį, ir prasmę.

Kai dabar mes kartais pasakom, kad „menas yra susitarimo reikalas“, tai tik pusė tiesos. Kaži kur dingsta tai, ką atpažįstame, kas glūdi ir mumyse. Atpažinę apstulbstame, džiaugiamės, žavimės. Kūrybos talentas – išreikšti, pagauti tuos dalykus. Tiesa ir tai, kad ilgainiui priimame ir mums primestus dalykus – schemas, kanonus... Sunku netgi pasakyti – ar jie padėjo mums atpažinti pačius save, ar buvome... apkvailinti!

Mat nėr stabilių dalykų. Ptolemajo sistemoje nebuvo empirėjaus – stinglaus ir nejudančio dangaus zonos, kurioje vėliau teologai „įkurdino“ amžinąjį Dievą...

Iš lietuvių – pirmieji Dievo kintamumą suvokė V. Krėvė-Mickevičius („Skirgailoje“ kalbama apie mūsų dievų senatvę); M. K. Čiurlionio Dievas – visai kitoks, kosminė galia, suvokta vaizduote (labiau nei protu).

Senovinės religijos reformos, apie kurias savo tyrinėjimuose kalba a. a. Gintaras B., liko kaži kur už horizonto. Krikščionybė „palaidojo“ daugelį mūsų vaizdinių, nugramzdino.

Kalėdiniai pranešimai – iš Juozuko karalystės

Tikrieji mūsų didvyriai yra Manekenas ir Manekenė. Žmonės, kurių jausmai, pagavos, vaizduotė atrofavosi. Neįtikėtinai pasikeitė. Kokie nors jausmai (namų, gamtos, tėvų, moters, meilės, tėvynės) neturi reikšmės.

Žmogus jų tiesiog neteko. Amen. Dėl to ir kokia nors poezija nereikalinga, nesuprantama – žodžių dėlionė.

Dabar žmogus (žmogė) privalo būti ant leidinio viršelio. Standartinis, statistinis – sterili lėlė (lėlius).

Nei vaiko, nei senelio. Nei tėvo, nei motinos.

Kai galop bus įteisinta eutanazija (o aš pirmas už ją), neliks nei mirties, nei pomirtės vaizduotės.

Pasaulyje gyvens manekenai ir manekenės. Vaikai ateis iš laboratorijų. Visi – su internetu ir mobiliaisiais, su kadilakais ir daugiaaukščiais.

Jau dabar pasaulis yra mirusiųjų karalystė. Iš tikrųjų jau niekas negyvena ir neturi jokių idėjų. Tiktai žudo vieni kitus, neįtikėtinai išsipuošę.

Susitaikymo metas

Arba 5-oji pakopa (pagal sengraikius). Vyro amžius, kada pastebi nesigailįs – bent jau ne itin – dėl to, kas nepavyko. Užbaigti tai, kas pradėta. Nesikrimsti dėl to, kas išėjo kitaip, antraip, trečiaip. Nesigraužti ir nesielvartauti. Negailėti gerų patarimų (betgi čia jau šoktelėjau atgal – į ketvirtąją pakopą...).

Esu neformalus klasicistas. Dešimtas vanduo nuo Makedoniečio kisieliaus...

Norėčiau būti bebras

Pagalvojau Neries pakrantėj, kur kas rytas matau jų dorojamą epušę. Kokius reikia turėti dantis! Kokia sultinga drebuliena!

Ir visą tą medį jie verčia į savo mėsą, kraują, kailinėlius... Srūvančiuos vandenuos.

Naktimis.

Sliekai arba sraigės... Kodėl mes neturime tokių aparatų? Esam toli gražu „ne pirminės veislės“, maitinamės – pirmuonimis.

Jiems priklauso pasaulis, aš irgi jiems priklausysiu...

Gruodžio 25, pirmadienis

Šv. Kalėdos ir profaniški dalykai

Lenkų l. dainelė (per radiją), išvertus maždaug –


        Angeliukai džiaugias,
        Kai žmogeliai dauginas,
        Rankelėmis ploja,
        Sparneliais plasnoja,
        Gloria, gloria
        In excelsis...

Regis, šiuo principu naudojosi ir mano jaunystės dienų autoritetas – Strazdelis. Geriausias būdas perteikti žmonėms kokią šventą idėją – nuleisti ją iš debesų... Suprofanuoti, paversti linksmais ritualais. Taip šv. Pranciškus atsistoja greta Tomo Akviniečio.

Dar kur nors atsistojęs K. Donelaitis laikysis pietistams privalomos rimties ir niekins bet kokias talaluškas.

Religija dažnai yra tik vienas iš būties aspektų, Visagalis – „tikrasis Dievas“ – nei apsakomas, nei aprėpiamas. Jeigu kuriam nors laike (epochoje) žmonės manosi atradę tiesą, tai kiti laikai, užgriuvę „iš niekur“, viską verčia aukštyn kojom.

Gruodžio 27, trečiadienis

Tarp(u)kalėdis

Apie pirmąjį istorijoje vibratorių. Neva archeologai atradę, neva l. rimtai... Jį turėjusi karalienė Kleopatra: molio indelis, prileistas zvimbiančių bičių...

„Pranešė“ R. Gr. Sakau:

– Nekrėsk juokų! O kaip jį ten įleisdavo?

– Ką?

– Na tą... ąsotėlį...

– O kaip įleidžia telefono ragelį?

Sliekynų plotai

Ten, kur senasis rašytnamis priešais Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Pagrioviui buvęs lenkų lūšnynas, daržai. Labai įtręšta žemė (dabar naujas kvartalas). Meškeriojantys rašėjai buvo pasiskirstę, kur kam sliekai kasioti... Tas pats R.:

– Ir aš ten eidavau. Kartą girdžiu balsą... Neliesk, ten Edzkos sliekynas!

(Edzka buvo vadinamas E. M.)

V. S. ir filologijos berželis

Jo kartos rašytojų ne vienas buvo pašalintas iš anuometinio universiteto. Įvairiais sumetimais. Kai šalino V. S., dekanas buvo Zigmas Z. Jis pasikvietė V., atsivertė storą „žinyną“ ir sako:

– Tai va, čia parašyta, kad esi lankęs vos 2–3 paskaitas. Ką darysim? Negaliu tamstos palikti studentų sąraše...

V.:

– Neišmesi...

Z.:

– Kaip neišmesiu?

V.:

– Jei išmesi, tai ateisiu naktį ir nupjausiu filologijos berželį...

V., žinoma, pašalino, o sargui Zarembai buvo prisakyta sustiprinti berželio apsaugą...

Naminė duona

Seno stomatologo pastebėjimu – žmonių dantys būdavę sveiki iki senatvės todėl, kad rupi naminė duona, stora jos riekė, valgoma dideliais kąsniais, masažuodavo dantenas... Arba (žemaičių receptas): jeigu suskaudo dantį, kramtyk žirnius... Pūliniai „išsivaikšto“.

Valdžia ir menininkai

Aš neprisimenu, kas pirmas pasakė, jog svajotojai mus išvargina, todėl jie turi pasitraukti pirma laiko, kad žmonės galėtų gyventi toliau, t. y. tęsti banalų kasdienybės spektaklį.

Ir daugelis mūsų poetų buvo (buvome) pakibę ant šio kabliuko.

Pradėkim kad ir nuo Juliaus Janonio. Arba mano jaunystėje pradėję garsėti V. Šimkus ir A. Mikuta. Abu susiviliojo Kazachstano „plėšiniais“ – „На целину!“ Duosim Tėvynei kviečių ir gerovės!

Dar išlikusios jaunų Vilniaus universiteto studentų fotografijos: pro vagonų langus šviečiantys savanorių veidai, gėlės, plakatai – peronuose... Tik vėliau žmogus supranta, kad buvo gražiai suviliotas. O kas kuriam krašte nebuvo suviliotas ir suvedžiotas? Jauną žmogų (ir mane patį) lengva buvo apgauti.

Apie visa tai pagalvojau gavęs naujametinį sveikinimą iš mokyklos, kurią baigiau prieš 45 metus. Kairiajame atvarte tokios eilės:


        ...Žiemos šarmoj sustokim pagalvoti,
        kas nuveikta, ko siekta, kaip gyventa.
        O kaip surasti tą gražiausią žodį
        artėjančiai žmogaus ir žemės šventei...

Vieną mirksnį žybtelėjo ir autoriaus pavardė – Martinaitis... Negi M. čia taip optimistiškai gražbyliavo?

Ne, A... Taigi Antano Martinaičio, seniai mirusio tapytojo, eilės. Jis nešiodavosi jas mažoje knygelėje. Išgėręs ištraukdavo kyštelėjęs ranką užantin ir – pirmyn!

Jeigu „žmogaus“ parašytum iš didžiosios – kuo ne Eduardo M.?

Tenorėjau pasakyti, kad net ir tie, kurie niekur nevažiavo, viešai nedemonstravo savojo entuziazmo ar skepticizmo, – priklauso, t. y. pakluso tapačiam kalbėjimui. Bet kokiu atveju paskutinę eilutę gali interpretuoti kaip artėjančią, žadamą, svajojamą komunistinę – šviesią žmonijos ateitį. Tegul ir neminimi privalomi (vienu laiku) Stalino, Lenino, Tarybų valdžios etc. vardai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 33 iš 34 
0:37:00 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba