ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-02-27 nr. 930

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

W. PHILLIP KELLER. 23 Dovydo psalmė avių piemens akimis (54) • -js-. Sekmadienio postilė (301) • Nuo interneto iki knygos (36) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Mūsų namai (3) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiaiVertėjus reikia lepintiMINDAUGAS NASTARAVIČIUS. Eilės (5) • INETA ŽYMANČIŪTĖ. Eilės (1) • LEVUTIS MALINAUSKAS. Kempinėlė ir titnagasGINTARAS BLEIZGYS. Tų pėdkelnių, sklidinų moteriškumo (44) • BRONĖ STUNDŽIENĖ. Kodėl ir ko Norberto Vėliaus eita per Lietuvą? (2) • ALFRED BRUST. KristaNERIJUS LAURINAVIČIUS. Miniatiūros (5) • sušvilpk, kai vėl prisijungsi (423) • 2009 m. kovo 6 d. Nr. 9 (931) turinys (2) •

Kempinėlė ir titnagas

LEVUTIS MALINAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Arthuro Zaidenbergo iliustracija romano „Atvirkščiai“ 1931 metų leidimui

Joris-Karl Huysmans. Atvirkščiai. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Diana Bučiūtė. V.: Vaga, 2008. 248 p.

„Ar jūsų nagai natūralūs?“ – paklausė nuobodžiaujantis metroseksualas. Mane it žaibas pervėręs palaimingos tuštumos pojūtis netruko virsti siaubu, nes negalėjau atsakyti ne tik į šį, bet ir į visus kitus klausimus. Kas aš, kur aš? Buvau praradęs gebėjimą judėti ir kalbėti. Laimei, atmintis ir judesių laisvumas pamažėle grįžo. Aš, Levutis Malinauskas, esu viename Vilniaus prekybos centrų, užsukau čia sušilti. Šiuo metu stoviu prie kosmetikos stendo, pardavėjas konsultantas kažką švelniai suokia ir poliruoja man mažylio nagą stebuklinga kempinėle.

Likau be galo sužavėtas šituo gaminiu. Dabar mano nagas atspindėjo šviesą lyg taurusis opalas. Apsidairiau aplinkui – kur traukti toliau? Greta žaižaravo stiklo vazelių ir dubenėlių parduotuvė. Tačiau buvau nusiteikęs pernelyg pakiliai, kad kelčiau ten koją. Viena aprangos stilistė sakė siekianti, kad jos klientas, pažvelgęs į veidrodį, ištartų: „Taip gražiai atrodau – einu paskaitysiu Nabokovą.“ Tą akimirką būtent taip ir jaučiausi, taigi pasukau į knygų skyrių. Atstatęs nebenatūralų pirštą, manevravau tarp knygų krūvų ir krūvelių, bukai žiūrėdamas į niekur. Man visad sunkiai sekasi orientuotis knygynuose. Viršeliai susilieja į spalvotas dėmes, abėcėlės raidės maišosi ir šokinėja nuo lentynų kaip ryžiai, įelektrinti plastikiniu šaukšteliu. Dar kelios akimirkos, ir minkštas trintukas mano galvoje ims trinti rašytojų vardus, ir vėl atsikartos tas amnezijos košmaras. Kaip išsigelbėjimą stvėriau knygą gerai atpažįstamu serijos „Pasaulinės literatūros biblioteka“ viršeliu, įbedžiau žvilgsnį į sunkiai įskaitomą auksinį užrašą ant nugarėlės. Tačiau vietoj romių Turgenevo ar Dickenso manęs laukė siurprizas.

Atmintis atgijo, sužėrėjo visomis spalvomis, išvydus seną gerą pažįstamą. Po serijos viršeliu slėpėsi tekstas, tituluojamas dekadanso enciklopedija, katekizmu, Biblija. „Dekadanso Koranas!“ – šitaip sakė patsai Oscaras Wilde’as. „Šventoji dendžio knyga!“ – kalbėjo turbūt tie, kurie naudojosi šiuo tekstu kaip praktiniu gyvenimo vadovu. Žodžiu, pagaliau ir mus pasiekė Joriso-Karlo Huysmanso romanas „Atvirkščiai“ (1884)! Knygą išvertė Diana Bučiūtė, ir aš kažkodėl įsivaizduoju, kad vertėja darbavosi sėdėdama Metų vertėjo krėsle (jo nusipelnė 2003-iaisiais). Šio kūrinio ištraukos kiek anksčiau jau galėjo paragauti ir „Šiaurės Atėnų“ skaitytojai.

Pratarmėje, parašytoje po dvidešimties metų, Huysmansas apgailestauja, kad po to, „kai teko atkimšti kelis buteliukus, išdėliotus romano „Atvirkščiai“ spintutėje“, aromatas jam atrodė jau išsivadėjęs. Tačiau po 125 metų knyga atrodo kaip daugiasluoksnių kvepalų esencija, kurios santūri pakuotė, sodrus turinys ir solidi kaina atbaidys ne vieną. Vis dėlto džiaugiuosi, kad romanas išleistas serijoje „Pasaulinės literatūros biblioteka“ kaip vienas esminių kultūros tekstų. Be minėtos rašytojo pratarmės, šiame leidime yra Vytauto Bikulčiaus palydimasis žodis ir gausūs komentarai. Vienintelė vizualinė puošmena – Odilono Redono „Verkiančio voro“ reprodukcija.

Palyginimų su šventraščiais ar enciklopedijomis romanas „Atvirkščiai“ nusipelnė todėl, kad čia išdėstyti vadinamosios dekadentinės laikysenos pagrindai. Pagarsėjusi kaip romanas be siužeto, ši knyga iš esmės yra aprašomojo pobūdžio ir labiau primena tam tikrų vertybių sąvadą, o ne romaną įprastine prasme. „Atvirkščiai“ protagonistas – nunykusios kilmingos giminės palikuonis Dezesentas, išauklėtas jėzuitų, paskui pagarsėjęs kaip ekstravagantiškas dendis. Staiga jis dingsta iš socialinio gyvenimo ir vienui vienas gyvena gyvenimą atvirkščiai. Natūralumui priešina dirbtinumą. Užuot miegojęs naktį – miega dieną. Užuot keliavęs – svajoja apie keliones. Tikras gėles iškeičia į dirbtines, o tas – vėl į gyvas, kurios primena dirbtines.

Visą romano veiksmą sudaro nuoseklus savo pasaulio kūrimas iš tokių sudedamųjų dalių kaip brangakmeniai, gėrimai, paveikslai, kvepalai, knygos. Tai sąmoningai apribotas gyvenimas, kurį sudaro baigtinis skaičius tekstų, daiktų. Knygoje kruopščiai surūšiuoti visi banginiai, ant kurių laikosi Dezesento pasaulis. Taigi „Atvirkščiai“ veda į kitus vardus, į kitus kūrinius. Pavyzdžiui, man taip patiko vieta apie Mallarmé eilėraščius proza, kad tuoj puoliau prie jų.

Knygoje visai mažai paties Dezesento išorės, drabužių aprašymų, įsidėmėjau vien gelsvai rudas kojines. Kai kada net pats protagonistas išnyksta. Jį arba praryja fantasmagorijos, arba išgarina neutraliu tonu dėstomi samprotavimai, tarkim, apie lotynų kalbos ir literatūros istoriją. Antra vertus, romane gausu įvairiausių herojaus ligų aprašymų. Dezesentas – neabejotinas hipochondrikas. Šis dėmesys organizmo funkcijoms atėjęs iš Huysmanso literatūrinės praeities – iš pradžių rašytojas šliejosi prie natūralizmo srovės atstovų. Tačiau dėl visos tos fiziologijos supranti, kad toks ištobulintas gyvenimas reikalauja daug pastangų ir slepia daug kančių. Štai knygoje gausybė sinestezijos pavyzdžių, kai vieni pojūčiai pereina į kitus. Ir herojus gali „klausytis muzikos skonio“, o pašlaksčius kvapniųjų medžiagų gimsta „aromatų stancos“ (tik gastronomijos čia nedaug – Dezesento virškinimo traktas smarkiai pakrikęs). Tačiau estetinis pajautimas, pasiekęs apogėjų, romane visuomet pavirsta į priepuolį, haliucinaciją, kankynę. Va tokia kaina mokama už aukščiausio lygio dendizmą, į kurį orientavosi ne tik kitas literatūros personažas Dorianas Grėjus, bet ir visai realūs žmonės.

Nors dendį paprastai įsivaizduojame kaip visuomenės puošmeną, salonų liūtą, iš tikrųjų jo gyvenimui kaip menui nereikia jokių stebėtojų: „[...] dabar Dezesentas niekino save už tuos vaikiškus ir atgyvenusius pasirodymus, neįprastus drabužius, keistų būstų čiustijimą. Ir tiesiog svajojo savo paties malonumui, o nebe kitų stulbinimui įsirengti patogius namus, bet vis dėlto savitai juos išdabinti, susikurti įdomią ir ramią aplinką, pritaikytą būsimos vienatvės poreikiams“ (p. 33). Nieko keista, kad romano herojus itin prielankus vienuoliams, o savo poziciją nusako religine tonacija: „Iš esmės tai buvo polėkis, veržimasis į idealą, į nepažįstamą pasaulį, į tolimą palaimą, trokštamą kaip toji, kurią mums žada Šventraštis“ (p. 89). Tiesa, Dezesentas vis dėlto prisibijo, kad jį netikėtai ims ir aplankys malonė.

Romano finalas – dar vienas atvirkščias veiksmas, tik visai ne toks, kokio norėtų herojus. Gydytojas įsako jam kuo skubiausiai grįžti į visuomenę ir gyventi įprastą, smagų gyvenimą. Dezesentas ypač nervinasi, kad kiti (atsiskyrėliai, vienuoliai, šventieji) atvirkščiai gyvena be liūdnų padarinių sveikatai, tai kodėl jam neišeina? Kitas dalykas – su kuo gi jis leis dienas toje visuomenėje? „Ar jis pažįsta kokį žmogų, gebantį įvertinti frazės grakštumą, paveikslo subtilumą, minties kvintesenciją, žmogų, kurio siela būtų tiek nugludinta, kad suprastų Malarmė ir mėgtų Verleną?“ (p. 202)

Skaitydamas būtent tokias knygos vietas nuoširdžiai gėriuosi Dezesentu. „Teisingai kalba, niekšas!“ – sakau sau ir sykiu negaliu nesijuokti. Herojaus lepumas, išrankumas retsykiais atrodo kaip dekadentizmo ir dendizmo autoparodija. Tik taip galiu vertinti kad ir tą epizodą, kai dispepsijos iškankintam Dezesentui gydytojas liepia maitintis atvirkščiai, tai yra naudojant visiems žinomą vidurių valymo prietaisą. Ir Dezesentas, pagautas įkvėpimo, ima sudarinėti „atvirkščius“ valgiaraščius.

Viename interneto puslapyje radau patarimą, kad romano „Atvirkščiai“ geriau neimti į rankas, iki sukaks 65-eri. Kitaip tariant, skaitytojui nepakenks šioks toks atbukimas nuo gyvenimo, antraip dar puls vaikiškai tapatintis su herojumi ar, neduok Dieve, kovoti su kokia nors sistema. Reikia čia ir kantrybės. Vietomis tekstas darosi neišbrendamai klampus, paskui, žiūrėk, išsausėja; kalba gali būti netašyta, įmantri, senstelėjusi arba lyg išgalvota. Tad išgvildenęs skyrelį kitą jauti didelį, bet malonų nuovargį, lyg būtum dirbęs fizinį darbą gryname ore.

Šiek tiek prailginti Dezesento atsiskyrėlišką gyvenimą galėjo dar vienas menas, gimęs tik praėjus vienuolikai metų po knygos pasirodymo. Taip, omeny turiu kinematografą, viliojamai suliejantį vaizdus ir garsus. Žinoma, su išlyga, kad Dezesentas būtų turėjęs galimybę filmus žiūrėti namie, o ne kino teatre, šito išbandymo jis tai jau nebūtų pakėlęs (dėl tos priežasties Dezesentas gan šaltai atsiliepia apie muzikos kūrinius, išskyrus choralus, o teatro nė nemini). Įdomu, kokie filmai sudarytų jo kolekciją? Galvodamas apie Dezesento sanklodos personažus prisiminiau lietuviškąjį filmą „Aš esi tu“, tačiau gan greitai šitą variantą atmečiau. Taip, filmo protagonistas architektas Baronas irgi persisotina kvailais užsakymais ir malonumais, paniekina pasaulio sumaištį ir keliasi gyventi į labai estetiškai įrengtą namelį medyje. Tačiau, priešingai negu Dezesentą, jį traukia būtent natūralumas, gamta, nieko nedrumsčiamas sielos gyvenimas. Baronui veikiau artimesnis vėlesnio Huysmanso romano „Apačioje“ personažas varpininkas, gyvenantis Šv. Sulpicijaus bažnyčios varpinės viršuje. Apačioje tęsiasi apgailėtina kasdienybė, o padebesiuose renkasi maža giminingų sielų draugija. Tiesa, net ir mėgaudamiesi pabėgimu iš pasaulio ir ragaudami paprastą, bet gardų viralą Huysmanso personažai vis tiek negali apsieiti be šiurpių diskusijų okultizmo temomis.

Paskui prisiminiau dar vieną kino personažą – šįkart iš Kiros Muratovos filmo „Du viename“. Tai – Andrejus Andrejevičius, pasirodantis antroje filmo dalyje. Jis gyvena gražiuose dideliuose namuose, kolekcionuoja paveikslus, vaizduojančius vien nuogas moteris. Andrejus Andrejevičius panašus į Mėlynbarzdį: laiko namuose įkalintą dukrą, liepia jai atvesti kokią nors moterį, antraip pačiai teks eiti su juo į slaptą miegamojo kambarį. (Sutapimas: Diurtalis iš romano „Apačioje“ rašo XV amžiaus Bretanės maršalo Gilles’io de Rais biografiją. Tas maršalas iš pradžių kovėsi drauge su Orleano mergele, vėliau tapo tikru pabaisa – vaikų grobiku ir žudiku, buvo pramintas Mėlynbarzdžiu, apie jį ir sukurta toji pasaka.) Meno vertybėmis ir brangiais daiktais užgriozdinti Andrejaus Andrejevičiaus namai – begalinių atspindžių ir pakaitalų pasaulis, tiesiog tobulas nenatūralumas. Šeimininkas nužengęs dar toliau už Dezesentą. Jam nėra didelio skirtumo tarp tikrų moterų ir jų atvaizdų, jis kalbasi su Kustodijevo paveikslo nuogale. Išorinis pasaulis jo irgi nedomina: Andrejus Andrejevičius pareiškia neskaitąs „paleistuviškų laikraščių“ ir kaipmat išjungia televizorių, transliuojantį naujametinę Lukašenkos kalbą. Andrejus Andrejevičius ir pats nevisiškai tikras. Juk iš tiesų jis tėra scenoje vaidinamo spektaklio, kuriam buvo ruoštasi pirmoje filmo dalyje, personažas. Taigi, kai įsikiša vampyro dantis, jis tik gąsdina, kad gąsdina.

Romane „Atvirkščiai“ yra vienas nežmogiškas personažas – vėžlys. Ko gero, pačiame liūdniausiame knygos epizode Dezesentas išgražina jo šarvą brangakmeniais, ir gyvūnas nudvesia nepakėlęs puošmenų. Tai štai – vėžlys man atrodo nukeliavęs į Otaro Joselianio kiną ir ten patyręs įvairių persikūnijimų. Vienur pavirtęs į marabu, kitur – į krokodilą, o naujausiame filme „Sodai rudenį“ tapęs iškart ir gepardu, ir tukanu. Joselianio filmuose neretai turčiai laiko egzotišką gyvį, kuris jiems turbūt reiškia „ko nors aukštesnio“ siekį, o žiūrovui – mįslingą „daiktą savyje“, ekscentrikos blyksnį banalioje kasdienybėje.

Ką gi būtų galima pasakyti apie realų gyvenimą, o ne jo atvaizdus? Gerai nežinau visų Huysmanso gyvenimo smulkmenų, išskyrus tai, kad jis priklausė valdininkų inteligentų sluoksniui, 27 metus išdirbo valstybinėje tarnybėlėje (mano nuomone, svajonių darbas rašytojui), už tai buvo apdovanotas Garbės legiono ordinu. Havelockas Ellisas, kuriam teko susidurti su rašytoju, rašė, kad tasai laikėsi atokiai, bjaurėjosi visuomene, tačiau „jautri nervinė sistema ir ekstravagantiška vaizduotė visad buvo pavaldžios sveikam ir valingam Huysmanso protui“. Tuo tarpu Barbey d’Aurevilly, perskaitęs romaną „Atvirkščiai“, pranašavo: „Po tokios knygos autoriui belieka pasirinkti arba pistoleto vamzdį, arba kryžiaus papėdę.“ Ir jis neklydo, nes Huysmansui iš tiesų nutiko tai, ko taip bijojo Dezesentas, – jis ėmė ir atsivertė į tikėjimą. Įsivaizduoju, kokia neviltis užplūdo Oscarą Wilde’ą ir Aubrey Beardsley, kai šie, it piligrimai atvykę aplankyti dievinamo rašytojo, rado jį begyvenantį trapistų vienuolių prieglobstyje!

Romane „Atvirkščiai“ iškelta kartelė šiandien smarkiai smuktelėjusi, ir šiuolaikinio dendžio kosmetikos rinkinys atrodo gan skurdžiai. Suprantu, kad aimanuoju čia visai kaip Dezesentas, idealą regėjęs viduramžiuose, bet vis tiek pasiguosiu. Žinia, dabar irgi netrūksta gyvenimo ir meno maišymo pavyzdžių, tik dažniausiai jie primena miesčioniškas fantazijas, o ne senų laikų kultūringiems žmonėms būdingą tegu žaismingą, bet kietą laikyseną. Kad taptum rinktinis, užtenka tiesiog reguliariai pasirodyti tam tikrose draugijose. Tai negi lindėsi savo urve ir niekam nepademonstruosi poliruotų nagų bei kitų detalių! Kultūrologas, kinotyrininkas Michailas Jampolskis straipsnyje „Realybės išnykimas“ susumuoja taip: „Vietoj impulso gyventi gyvenimą kaip prasmės kupiną tekstą – impulsas išgyventi savo egzistavimą kaip projektą, kaip be galo reikšmingą saviraiškos aktą.“

Neprošal turėti kempinėlę, kad būtų ką pakišti, kai iš kibirkšties norėsi įžiebti prasmės ugnį. Tik pirma dar reikia skelti titnagu į plieną.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 33 iš 34 
0:36:59 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba