Eilės

prisipažinsiu, drauge

menamoje mūsų rūstybėje vaiskia šviesa
tebesiskleidžiantis tikėjimas išbristi
po mažą žingsnį vaikiškai nedrąsų
tolyn nuo to liūliuojančio užutėkio

ir kuo didesnį šokt į priekį, lyg ašis
nebeįstengtų rato nulaikyt, atgal? – o gal
ne taip, klaidų vėl pridarau, pripratęs
tik nebausk per stipriai, nesuveržk nelaisvo

per daug mes jais tikėjome ir per ilgai
kiek per ilgai nebėgdavome slėptis
per daug išgerdavome kartais pasislėpę
o, pameni, kelis kartus visai rimtai

šuoliuodavome vienas paskui kitą
prisipažinsiu – tu labiau žinojai kryptį
buvai toksai nujaučiantis ar žinantis
kas laukia, aš labiau žinojau – kas nebe

per daug padarę būsime ir per dažnai
nebepadarę nieko, o tau gerai bent tiek
kad nusibraukęs vieną raidę pavardėj
gali į sceną kopt, prabusti lyrikoj vidurnakčio

o aš gal kiek ramiau blaškysiuosi tarp tų
kelių autoritetų, nurimsiu ir pamiršiu šitą gūsį
ir šitą apgaulingąjį artėjimą prie menamo
ir vis sunkiau lemenamo – gal dar po vieną

laikykis, tiek aš ir tesugebu šį rytą
laikykis darkart, kaip tada – sutemus
paėmęs šukę mėginai aptemęs
nebepaklusti valiai sutvėrėjo – vėjo

dabar laikykis, lyg nesilaikyčiau
gerai, dar sugalvosiu sinonimą
o kol laikausi įsitvėręs rimo
pasilaikyk ir tu, gal kojos nebelaiko

neberandu, kas žodžiai, kur vienuolis
kurį norėjai aplankyti bernardinuos
tarp datų pasiklydusi mirtis – gimimas
ir dar labiau mintis, jog nesibaigsim

baisu? baugu, nes ji dar laukia, apsidairo
tada nutildo vėją ir supurto laiką
paspringsta kąsniais ir palieka tvaiką
laikykis, sapnavau, kaip šalia mūsų trepsi

alter ego

nepasakyta liko daug daugiau, o pasakyta
tiek, kiek jausmo griuvo skradžiai tamsoje
sustojus pagiedoti ditirambų išdidžiai, ir tai

ne dionisui ir ne einantiems į naują mūšį
išbalinant gatves kitų dievų ar priešų seilėm
į paširdį blausios nakties įsmigęs vėjas, ir tu

kaskart smingi it pažadą nebesugrįžti davęs
ir per anksti prisipažinęs alkanu įsmigęs tyliai
kol ji skaičiavo likusias dienas iki rudens

manai, ištversime bent tai, kas jau sutverta
ne mūsų kūnams ir ne kūne mūsų, ir kam
įsmeigt reikėtų keršyti už naktį šią, už eilę

šią, ilgėjančią prie durų, už budinčių malonę
leist pirmiesiems šokt, malonę būti pastumtiems
girdėjai, kalba, kad skrendi sekundę, rodos

švinta, sekundę, antrą jau nebe, ištvinsta ji
kol virpa kūnas, mūsų nebe mūsų kūnas
žadėjai būti pirmas, dabar leisk rinktis man

nes aš ne čia, nes čia dar regimas pratamsis
ir tu ne čia, paklydęs žvilgsnis dievo, iš kurio
akies taip nejučiom išvirs manasis alter ego