ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-02-27 nr. 930

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

W. PHILLIP KELLER. 23 Dovydo psalmė avių piemens akimis (54) • -js-. Sekmadienio postilė (301) • Nuo interneto iki knygos (36) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Mūsų namai (3) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiaiVertėjus reikia lepintiMINDAUGAS NASTARAVIČIUS. Eilės (5) • INETA ŽYMANČIŪTĖ. Eilės (1) • LEVUTIS MALINAUSKAS. Kempinėlė ir titnagasGINTARAS BLEIZGYS. Tų pėdkelnių, sklidinų moteriškumo (44) • BRONĖ STUNDŽIENĖ. Kodėl ir ko Norberto Vėliaus eita per Lietuvą? (2) • ALFRED BRUST. KristaNERIJUS LAURINAVIČIUS. Miniatiūros (5) • sušvilpk, kai vėl prisijungsi (423) • 2009 m. kovo 6 d. Nr. 9 (931) turinys (2) •

Vertėjus reikia lepinti

Su Latvijos literatūros centro direktoriumi JĀNIU OGA kalbasi Laura Laurušaitė

[skaityti komentarus]

Kaip susidūrei su literatūra? Koks Tavo, kaip literatūros vadybininko ir latvių literatūros ambasadoriaus užsienyje, darbas?

– Su literatūra draugauju nuo pat vaikystės, man visada labai patiko skaityti, domino ir rašytojų gyvenimas, santykis su amžininkais. Dar studijuodamas universitete (baltų filologiją) pradėjau dirbti leidykloje „Atēna“, vėliau įkūriau savo leidyklą „Mansards“, o nuo 2006 m. vasaros vadovauju Latvijos literatūros centrui (LLC).

Žiūrint iš šalies atrodo, kad labai aktyviai ir produktyviai tvarkotės. Kiek suprantu, jūsų centras yra tam tikras mūsų „Lietuviškų knygų“ atitikmuo. Keliais žodžiais nusakyk, kuo jūs užsiimat.

– Latvijos literatūros centras veiklą pradėjo 2002 m., taigi velkamės uodegoj, palyginti su lietuviais ir estais („Lietuviškos knygos“ įkurtos 1998, Estų literatūros centras – 2001 m.). Įsisteigėme pagal kaimynų pavyzdį – kaip nevalstybinė organizacija, kurios veiklą finansuoja valstybė. LLC iniciatoriai buvo rašytojai, vertėjai ir leidėjai, vadovaujami prozininkės Noros Ikstenos, taip pat Kultūros ministerija. Taip įkurtos organizacijos turi „laisvesnes rankas“ planuoti veiklą, būna mažiau biurokratijos bendradarbiaujant.

Aišku, labai džiugina komplimentas, kad darbuojamės aktyviai, nors dažnai tenka blaškytis skirtingomis kryptimis, nesugebant nė vienai jų skirti pakankamai dėmesio. Pavyzdžiui, 2008 m. LLC buvo atsakingas už Latvijos literatūros ir knygų leidybos ekspoziciją Leipcigo, Linco, Prahos, Maskvos ir Frankfurto knygų mugėse, padėjo išleisti latvių literatūros vertimus Švedijoje ir juos rėmė, nes Latvija turėjo garbės viešnios statusą Geteborgo knygų mugėje; surengė tarptautinį poezijos vertimo seminarą Ventspilio tarptautiniuose rašytojų ir vertėjų namuose. Buvome vieni iš kultūros programos rengėjų Baltijos knygų šventėje Rygoje; suorganizavome Prancūzijos ir Švedijos leidėjų profesinius vizitus Latvijoje; be to, į mūsų pareigas įeina ir konkursų užsienio leidėjams rengimas dukart per metus, informacinės medžiagos leidyba. Metų pabaigoje LLC buvo atsakingas už Imanto Ziedonio „Spalvotų pasakų“ multimedijos spektaklius Paryžiuje.

Panašiai pluša ir mūsų kolegos Lietuvoje bei Estijoje, 2–3 darbuotojai faktiškai atlieka vidutinio dydžio valstybės agentūros darbą.

Kokios latvių literatūros silpnosios ir stipriosios savybės, palyginti su kitų tautų literatūromis? Ar pritartum, kad latvių literatūra yra orientuota į vidų, nepritaikyta sklaidai, todėl sunkiai konvertuojama?

– Man atrodo, literatūrų nereikėtų lyginti, taip pat kaip ir tautų ar mentalitetų. Taip, tikriausiai šiuo metu mūsų literatūra yra šiek tiek nukreipta į vidų, bet tai reiškia, kad vis dar turim daugybę sau patiems neatsakytų klausimų. Juk rašytojai, kuriantys latvių ar lietuvių kalba, pirmiausia ir orientuojasi į latvių ar lietuvių skaitytojus. Ir dažniausiai taip jau nutinka, kad visai ne tie kūriniai, kurie buvo tikslingai rašyti tarptautinei publikai, tampa žinomi užsienyje.

Kaip manai, kodėl taip sunku pažadinti susidomėjimą vienų kitais? Ar būtų galima teigti, kad tas interesas baigėsi sykiu su sovietmečiu? 1990–2007 m. latviškai išėjo beveik 30 lietuviškų knygų, 1990–2004 m. Lietuvoje išleisti 24 latvių vertimai. Ar tai mažai, ar daug?

– Taigi kasmet viena dvi knygos. Tai jokiu būdu nėra mažai, nors būtų idealiausia, jeigu kiekvienas vertėjas kasmet bent vieną knygą išverstų ir publikuotų. Aišku, nepaprastai sunku įkalbėti leidėjus imtis verstinės literatūros, jei tai ne tarptautiniu mastu pripažintas anglų ar prancūzų romanas – net nelabai svarbu, ar jis aukštos kokybės, ar komercinis. Visa Europa serga savotišku savipakankamumo virusu, tiesą sakant, ne tik literatūra – mes nenormaliai mažai žinom ir apie kaimynų kompozitorius, kino ir teatro režisierius, filosofus, netgi popgrupes. Latviai nebepažįsta lietuvių ir estų, čekai – slovakų ir t. t. Bet mes galim tik konstatuoti faktus ir daryti, kas mūsų jėgoms. Pavyzdžiui, 2009 m. Bulgarijoj išeis keturios latvių knygos – pirmosios nuo devintojo dešimtmečio vidurio. O juk tereikia vertėjų iniciatyvos ir nedidelės Latvijos finansinės paramos. Pastarosios visgi tenka laukti ilgokai, nes paraiškų konkursui būna mažiausiai dvigubai daugiau, nei įmanoma paremti.

Svarbiausias, aišku, yra vertėjų atliktas darbas. Latvių literatūra Lietuvoje jau nuo seno turi patikimą ambasadorių batalioną – tai Kęstutis Nastopka, Silvestras Gaižiūnas, Vladas Braziūnas, Dzintra Elga Irbytė, jie nuolat domisi, kas vyksta latvių literatūroj. Ir nė vienas oficialiųjų institucijų (tokių kaip LLC) pasiūlymas nėra toks svarbus kaip pačių vertėjų išsirinktas kūrinys.

Stengiamės skatinti leidėjų „natūrinius mainus“, kai dviejų šalių leidyklos tarpusavyje susitaria, kad leis viena kitos atstovaujamą autorių, aišku, irgi parėmus valstybei. Retsykiais pavyksta.

Kaip atsitinka, kad lietuviškų knygų vertimai guli Latvijos knygynuose prie nukainotų knygų? (Tas pats ir Lietuvoje: leidyklos „Pasviręs pasaulis“ atstovai yra skundęsi, kad latviškos knygos gramzdina visą seriją.) Ar kaimynų literatūra nerentabili? Kaip apskritai sekasi verstinei literatūrai užsienyje?

– Deja, taip dažnai nutinka ne tik kaimynų literatūros vertimams. Menka paguoda, bet nukainoja ir originaliosios literatūros knygas. Kita vertus, per leidyklų ir prekybininkų organizuotas akcijas daugelis gali sau leisti įsigyti leidinių, kurių kitaip ne(į)pirktų. Dar neseniai, prieš ekonominę krizę, kuri gerokai atsikando ir LLC biudžeto, planavom papildomą paramos projektą knygų reklamos renginiams, autorių vizitams (tokią programą sėkmingai vykdo Švedų kultūros institutas).

Paradoksalu, kad verstinę literatūrą pasaulyje daugiausia leidžia ir finansinę riziką užsikrauna mažieji leidėjai, o banginiai atvirai kalba apie nerentabilumą. Todėl LLC ir Valstybės kultūros kapitalo fondas stengiasi remti ne tik vertėjus, skirdami stipendijas vertimams, bet ir leidyklas.

Daug bendrauji su vertėjais. Koks jis, tas šiandienos vertėjas?

– Įstojus į Europos Sąjungą vertėjo darbas tapo prestižiškesnis, už jį geriau mokama – žinoma, jei tas vertėjas dirba Europos institucijose, taigi užsiima techniniu ir sinchroniniu vertimu. Už literatūros vertimą vis dar menkiau mokama, ir jį kaip pagrindinį darbą retas gali sau leisti. Jaunieji rašytojai vertimais dažniausiai nebeužsiima, kaip tą darydavo jų kolegos tarybų laikais, kai kalbų mokėjimas reiškė tiek išsiveržimą, tiek prieigą, bent dalinę, prie informacijos, kuri kitiems nebuvo prieinama.

Vis gausėja vertėjų, kurie patys nėra literatai, bet pasirenka mokytis „nerentabilių“ kalbų ir verčia tiek komercinius, tiek grožinius tekstus. Todėl kiekvienai valstybei itin svarbu remti savo kalbos mokymosi galimybes užsienyje. Džiaugiuosi, kad per pastaruosius metus, kai tuo rūpinasi Valstybinė kalbos agentūra, daug kas pakrypo į gera.

Iš patirties galiu pasakyti, kad vertėjo darbas tampa vis sunkesnis, nes dažnai jam pačiam tenka susirasti ne tik finansinius šaltinius, bet ir leidyklą, kuri būtų suinteresuota kūrinį išleisti ir platinti. Ar sutiktum, kad literatūros populiarinimas yra misijos darbas?

– Taip, visiškai. Tikrai, grožinės literatūros vertėjas šiandien yra ir literatūros, kultūros bei šalies ambasadorius, be to, turi turėti storą odą. Vertėjus reikia lepinti – ne tik finansine, bet – svarbiausia – moraline parama, nepamirštant, kad dažnai jų darbas yra lemiamas literatūros kelyje į užsienį.

Čekijoje yra 11 vertėjų iš latvių kalbos (kad ir kaip paradoksalu, lietuviams Čekijoje atstovauja vienas vienintelis!), Švedijoje šiemet išeina daugiau kaip dešimt latvių knygų. Kas lemia tokius efektingus skaičius: atitinkamas finansavimas ir projektai, palanki auditorija, asmeninės pažintys, charizmatiškas ir toliaregis vertėjas, nujaučiantis skaitytojo ir leidėjo mentalitetą, ar?..

– Čekijoje senos latvių literatūros vertimo tradicijos. Nuo šeštojo dešimtmečio tuo ypač rūpinosi profesorius Radegastas Parolekas, kuris įsteigė latvių kalbos ir literatūros specialybę Karolio universitete ir ją šefavo. Profesoriaus Paroleko darbų tęsėjas ir Baltijos katedros vedėjo vietininkas yra Pavelas Štollas, ugdantis naujokus, pats verčiantis ir tyrinėjantis Latvijos ir Čekijos kultūrų ryšius.

Latvių literatūra Švedijoje jau nuo aštuntojo dešimtmečio rūpinasi latvių poetas Juris Kronbergas, gimęs 1946 m. Švedijoje, praėjus dvejiems metams po tėvų emigracijos, ir visąlaik pragyvenęs tarp dviejų kalbų. Jis verčia kartu su sūnumis – tai tarsi šventoji trejybė: Kronbergas ir sūnūs.

Čekijoje ir Švedijoje vertimų padaugėjo dėl Latvijos viešnios statuso Prahos ir Geteborgo knygų mugėse. Sunkiausia pasiekti, kad knygos šiose šalyse nenustotų eiti ir po mugių.

Pagal „Lietuviškų knygų“ statistiką daugiausia verčiami užsienyje gyvenantys autoriai, t. y. Tomas Venclova, Icchokas Meras, Saulius Tomas Kondrotas, Grigorijus Kanovičius ir Jonas Mekas. Iš vietinių lietuvių literatūrą plačiausiai reprezentuoja Jurga Ivanauskaitė, Sigitas Geda, Romualdas Granauskas, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Eugenijus Ališanka ir Sigitas Parulskis. O kokie latvių vardai garsiausi pasaulyje?

– Šiandien pasaulyje žinomiausi yra latvių poetai: Juris Kronbergas, Amanda Aizpuriete, Knutas Skujeniekas. Jau 11 kalbų (greitai pasirodys dar du vertimai) išėjo politikės, buvusios užsienio reikalų ministrės Sandros Kalnietės atsiminimų knyga „Su išeiginiais bateliais Sibiro snieguose“ – dokumentinis pasakojimas apie savo šeimos likimą. Nors tai nėra grožinė literatūra įprasta prasme, Kalnietės knyga padeda pažinti Latviją faktologiškai tiksliai ir sykiu labai emocingai. Prancūzijoje, Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse gerai sekasi rašytojos ir dramaturgės Ingos Ābelės pjesėms, romanams ir apsakymams, į įvairias kalbas išversti Noros Ikstenos ir Laimos Muktupāvelos romanai.

Šiuo metu pasaulyje yra apie 100 lietuvių literatūros vertėjų, trečdalis iš jų verčia nuolat ir aktyviai. Kokie šie skaičiai Latvijos vertimo rinkoje?

– LLC žiniomis, latvių literatūrą į kitas kalbas šiuo metu gali versti apytiksliai 80 vertėjų, aktyviai darbuojasi apie 30, taigi panašiai kaip ir Lietuvoj.

Lietuviai daugiausia reprezentuojami Vokietijoje (49 knygos 1990–2004 m.). Į kokią kalbą daugiausia verčiama latvių literatūra ir kodėl?

– Išskirtinis įvykis lietuvių literatūrai buvo dalyvavimas viešnios statusu Frankfurto knygų mugėje – dėl to mes jums pavydim. Daugiausia latvių literatūros vertimų per pastaruosius 15 metų išėjo Švedijoje, Čekijoje ir Lietuvoje.

Tikriausiai skirtingose šalyse paklausios skirtingos knygos? Juk turbūt neįmanoma sudaryti populiariausių knygų, kurias reikėtų išversti, dešimtuko. Kokios knygos, Tavo nuomone, galėtų sulaukti pasisekimo Lietuvoj?

– Tokie sąrašai sudarinėti ne kartą. 2006 m. buvo atlikta studentų ir literatūros specialistų apklausa ir suformuotas sąrašas 100 knygų, kurias, apklaustųjų nuomone, reikėtų versti ir populiarinti užsienyje. Į pirmąjį dešimtuką pateko tik vienas XX a. antrosios pusės autoriaus kūrinys (Vizmos Belševicos „Bille“). Šiuo metu buvusios kultūros ministrės iniciatyva kuriamas kultūros vertybių kanonas įvardijant septynias didžiausias vertybes įvairiose kultūros srityse. Galbūt tokie sąrašai padeda patiems latviams suvokti savo prioritetus, bet verčiant kūrinį esminę reikšmę turi adresatas, kurį savo ruožtu geriausiai pažįsta vertėjas.

Man regis, Lietuvoje vis dar mažai žinoma apie XX a. antrosios pusės, ypač egzodo, literatūrą, taip pat vardus, kurie cirkuliuoja literatūroje šiame amžiuje.

Kokie vardai ir kūriniai formavo latvių literatūros peizažą atgavus nepriklausomybę?

– Didelę reikšmę turėjo Vizmos Belševicos trilogija „Bille“, Zigmundo Skujinio romanas „Kūno spalvos domino“, Noros Ikstenos ir Andros Neiburgos apsakymai – knygos, kurios neabejotinai yra geriausių Europos kūrinių lygmens. Ne vieną maloniai nustebino Roaldo Dobrovenskio romanas „Rainis ir jo broliai“ – tiek dėl romano vidinės kokybės, tiek dėl to, kad jo autorius yra Latvijos rusas.

Ar Latvijoje įmanoma pragyventi vien iš literatūrinio darbo?

– Gal tai ir pavyksta porai rašytojų, kurie šalia grožinės literatūros rašo publicistiką ir kuria scenarijus.

Ar Latvijos kūrėjus smarkiai traumuoja komercinės aplinkos diktatas? Kiek rašytojas ir kritikas sugeba būti laisvas nuo, tarkim, leidyklų įtakos ir / ar spaudimo?

– Jau dešimt metų egzistuoja „Latvijos laikraščio“ serija „Lato romanas“, kurioje leidžiami išskirtinai komercinio pobūdžio kūriniai. Už juos mokami įspūdingi honorarai. Lengvesnio turinio lektūrą mėgsta ir „Zvaigzne ABC“. Kitos leidyklos iš esmės orientuojasi į rimtesnę originaliąją literatūrą arba neleidžia jos išvis. Spaudimo, kiek žinau, nėra, pasirinkimas, kokiai plačiai skaitytojų auditorijai skirti savo knygą, yra paties rašytojo reikalas. Taip pat ir kritikai patys sprendžia, kurią knygą recenzuoti.

Kokie yra Latvijos periodiniai literatūros leidiniai? Ar jie palyginti objektyviai atspindi literatūros ir kritikos procesą, ar jų užtenka?

– Deja, Latvijoje eina tik vienas literatūros žurnalas – „Karogs“, kuris galėtų būti toks, koks yra, jei šalia dar būtų kokie trys. Literatūra publikuojama ir apžvelgiama dienraštyje „Diena“ ir jo priede „Kultūros diena“, „Nepriklausomame ryto laikraštyje“, „Kultūros forume“ ir „Latvijos laikraštyje“, taip pat interneto portale „Satori.lv“. Nors leidiniai stengiasi sekti literatūros procesą, jų tikrai neužtenka – neretai apie reikšmingą knygą pasirodo vos 2–3 recenzijos.

Esu mačiusi Tavo pavardę Ingos Ābelės knygoje kaip viršelio dizainerio. Ar laisvalaikiu užsiimi ir tuo?

– Taip, kad neprarasčiau pirštų miklumo – prieš įsidarbindamas leidykloje esu dirbęs maketuotoju laikraštyje ir reklamos agentūroje.

Jei Tau nesvetimas pranašysčių žanras, būtų įdomu išgirsti Tavo asmeninę ateities prognozę.

– Esu beviltiškai įsitikinęs, kad Baltijos šalių literatūros ateityje pasižymės panašiai kaip Skandinavijos literatūra, kuri daugiau nei 50 metų pasauliui asocijavosi tik su Henriku Ibsenu, Augustu Strindbergu, Knutu Hamsunu, Selma Lagerlöf, o iš mūsų laikų rašytojų plačiau buvo žinoma tik Astrid Lindgren. Tada Peteris Høegas išleido „Panelės Smilos sniego jausmą“, o Josteinas Gaarderis – „Sofijos pasaulį“. Ir akimirksniu viskas pasikeitė. Įdomiausia, kad neįmanoma numatyti, kaip, kada ir su kuriais darbais įvyks latvių, lietuvių ir estų literatūros „prasilaužimas“. Labai tikėtina, kad šie kūriniai jau parašyti.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 33 iš 34 
0:36:55 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba