ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-04-22 nr. 794

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (68) • AGNĖ BILIŪNAITĖ. Kiniškas sodas (11) • PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros-js-. Sekmadienio postilė (4) • VIDAS POŠKUS. Prestižinė iliustracijaDANUTĖ RIMKEVIČIŪTĖ. Laiškonių baladėsJACKIE WULLSCHLAGER. Nesupranti? Tai tamsuolis!LAURIE GOODSTEIN. Rankraštis apie Jėzų ir Judą?SIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiROMAS RAILA. EilėsRAMŪNAS JARAS. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (69) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Atkastos knygosLAIMANTAS JONUŠYS. Srovenimas savitomis vagomisSVETLANA RYŽAKOVA. Kalkutos zoroastristaiALDONA RADUŠYTĖ. Labanoro Rožė (1) • ANDRIUS ŠIUŠA. Vademekumas, arba Pažink pasaulį (3)LAIŠKAI (170) •

Prestižinė iliustracija

VIDAS POŠKUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Albina Makūnaitë. Pelų duonelė. 1959

Albinos Makūnaitės (1926–2001) grafiką, kurios tik nedidelė dalis balandžio mėnesį eksponuota Lietuvos nacionaliniame muziejuje surengtoje jubiliejinėje parodoje (kuratorės – Skaidrė Urbonienė ir Jolanta Bernotaitytė), norėtųsi apibrėžti iliustratyvumo kategorija. Ir ne vien todėl, kad šioje taikomosios grafikos srityje dailininkė nuveikė daugiausia. A. Makūnaitė priklauso lietuvių iliustracinę grafiką į tarptautinius vandenis nukreipusiai, jos prestižą pakėlusiai lietuvių grafikų kartai. Menininkės darbai buvo įvertinti diplomais ir medaliais ne vienoje tarptautinėje parodoje. Be jos medžio graviūrų ir linoraižinių tiesiog neįsivaizduojami kai kurie lietuvių literatūros šedevrai – stebuklinių pasakų rinkiniai, K. Donelaičio, Just. Marcinkevičiaus, V. Krėvės kūriniai. Iliustratyvus (gerąja prasme) yra ir atskirų kūrinių charakteris. Pirmiausia dėl puikiai įvaldytos kontinuacinės ir simultaninės pasakojimo manierų, cikliškumo, organiško teksto ir vaizdo santykio, aiškios minties, tobulo piešinio, nepriekaištingo planų išdėstymo. Be to, iliustratyvūs (lot. illustrare – aiškinti, vaizduoti) yra ne tik patys motyvai, bet ir savarankiškos formos. Baltas štrichas, juoda dėmė A. Makūnaitės kūriniuose pasako ne ką mažiau, o kartais net ir daugiau nei figūrų gestai, pozos ar mimika. Virtuoziškai įvaldžiusi linoraižinio ir medžio graviūros technikas dailininkė gebėjo pasakoti, įtikinti, sužadinti vaizduotę pasitelkdama pačius elementariausius, tačiau nepriekaištingai atliktus pavidalus.

Per beveik pusės amžiaus kūrybinę karjerą A. Makūnaitės grafiką veikė nauji iššūkiai ir inspiracijos šaltiniai. Dailininkės, kaip ir jos kolegų, nuopelnas buvo tas, kad po slogios socialistinio realizmo dogmų saistomos atmosferos vėl buvo grąžintos tarpukario laikais "išmoktos" pamokos. A. Makūnaitė buvo viena iš tų menininkų, kurie šeštojo dešimtmečio pabaigoje aktualizavo (tiesa, nuosaikesniu pavidalu) tarpukario laikais lietuvių grafikoje P. Augiaus, V. Petravičiaus įdiegtą ir geram dešimtmečiui dirbtinai nuslopintą ekspresyvią raišką. Paryžiaus mokyklos įtaka – kubizmui ir art deco būdinga stilizacija, paviršių ir siluetų laužymas į segmentines plokštumas, monumentalumas – ypač ryški dailininkės parodoje eksponuojamuose įvairių laikotarpių piešiniuose. O ir vėlesniais kūrybos metais ypač ryškias realizmo tendencijas labiau norėtųsi sieti ne su socialistinio realizmo, bet su pirmaisiais pokarinės Europos dešimtmečiais ypač stiprias pozicijas užėmusio neorealizmo įtakomis. Tai sufleruotų ne tik liaudiški personažai, buities scenos, bet ir šiurkštokas formų traktavimas, raiškūs rakursai, fotografinis ar net kinematografinis veikėjų "pritraukimas" į pirmąjį planą. Septintajame dešimtmetyje lietuvių tapyboje ir grafikoje (V. Kisarauskas, V. Antanavičius, A. Steponavičius, B. Žilytė ir kt.) realistinę vaizduoseną imta jungti su abstrakčiojo ekspresionizmo, kubizmo ir net popmeno išraiškos priemonėmis. A. Makūnaitės kompozicijos pastebimai "subrutalėjo", tapo ypač paveikios emociniu požiūriu. Šio laikotarpio darbuose autonominį statusą įgijo ir svarbiausiomis meninės raiškos priemonėmis tapo linijos ir dėmės. Tokios pat įtaigios buvo ir vitražiškai švytinčios spalvinės plokštumos. Aštuntajame dešimtmetyje A. Makūnaitės grafika evoliucionavo klasicistinio disciplinuotumo kryptimi. Kompozicijose įsigalėjo simetrija, segmentavimas į aiškias, tektoniškas, logiškai išmąstytas struktūras (gardelius), kuriose būdavo vaizduojamos atskiros scenos. Ritmiškas atskirų elementų dėliojimas, ryškių – juodų, baltų, raudonų, mėlynų – spalvų sankloda, gracingos jautrios linijos lėmė dekoratyvų, ornamentišką charakterį. Kita vertus, iš dailininkės akiračio niekada neišnykusios figūros pradėtos traktuoti ypač preciziškai. Jas vaizduojant naudotas visas akademinio piešinio priemonių arsenalas. Net ir kasdienėje aplinkoje veikiantys deheroizuoti, žemiausiems socialiniams sluoksniams atstovaujantys asmenys pasižymėjo tam tikru stilizacijos ir idealizavimo laipsniu. Kita vertus, iliustracinėje grafikoje ir atskiruose lakštuose daiktinės vaizduotės apraiškos pateikiamos naudojant ypač emocionalią, dirglią išraišką, ryškinant slogiai niūrią nuotaiką. Dėl šių bruožų A. Makūnaitės grafiką galima priskirti naujojo figūratyvumo judėjimui. Pastarojo sąsajas su popartu atspindi jau anksčiau atrastas kadravimas, fragmentavimas, o apie siurrealizmo apraiškas leistų kalbėti iracionali perspektyva ir masteliai, paradoksalūs sugretinimai, sustingę arba grimasų iškraipyti ir kaukes primenantys veidai. Atgimimo laikotarpiu ypač pagausėjo sakralinių siužetų, nors su liaudies menu ryšius visada vertinusi menininkė šventomis temomis kūrė ir sovietinės kasdienybės metais. Iš kaimiškų abrozdėlių perimtas vaizdavimo schemas A. Makūnaitė sėkmingai išplėtė kurdama pasaulietinius siužetus.

Man pačiam nuo vaikystės atmintyje įsirėžė dar mamos skaityta K. Kubilinsko knygelė (vienas pirmųjų A. Makūnaitės kūrinių) "Stovi pasakų namelis" su akademizmo dvasia sukurtais, tačiau paveikiais, charakteringais atvaizdais (ypač įstrigęs storas ponas). Arba daugybę kartų vartyta psichodelinį, siurrealistinį sapną primenanti ryškiaspalvė, dekoratyvi "Kaip gaidelis pono dvarą griovė". Nemanau, kad A. Makūnaitė šiuo metu yra užmiršta. Net ir jauniausios skaitytojų kartos sąmonėje ši dailininkė turėtų išlikti. Pamatęs parodą specialiai nulėkiau į knygyną ir vaikiškų knygelių skyriuje savo akimis įsitikinau, kad net dabar perleidžiamos knygos su A. Makūnaitės iliustracijomis. Tik jų yra nedaug. Apskritai didžiausias iliustratoriaus įvertinimas yra tuomet, kai kuris nors literatūros kūrinys neįsivaizduojamas be jo darbų. Antai Goethės "Faustas", atrodo, nebegalėtų egzistuoti be V. Kalinausko kompozicijų, V. Žilinskaitės ir E. Mieželaičio pasakos – be S. Eidrigevičiaus piešinių. Daugybė lietuvių literatūros ir tautosakos kūrinių yra tiesiog suaugę su A. Makūnaitės darbais.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 21 iš 21 
0:36:40 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba