ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-04-22 nr. 794

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (68) • AGNĖ BILIŪNAITĖ. Kiniškas sodas (11) • PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros-js-. Sekmadienio postilė (4) • VIDAS POŠKUS. Prestižinė iliustracijaDANUTĖ RIMKEVIČIŪTĖ. Laiškonių baladėsJACKIE WULLSCHLAGER. Nesupranti? Tai tamsuolis!LAURIE GOODSTEIN. Rankraštis apie Jėzų ir Judą?SIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiROMAS RAILA. EilėsRAMŪNAS JARAS. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (69) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Atkastos knygosLAIMANTAS JONUŠYS. Srovenimas savitomis vagomisSVETLANA RYŽAKOVA. Kalkutos zoroastristaiALDONA RADUŠYTĖ. Labanoro Rožė (1) • ANDRIUS ŠIUŠA. Vademekumas, arba Pažink pasaulį (3)LAIŠKAI (170) •

Kalkutos zoroastristai

SVETLANA RYŽAKOVA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kalkutos parsė Tina Mehta su tradiciniu XIX a. pabaigos sariu, išsiuvinėtu kiniškuoju stiliumi

"Garbinga užsienietė"

Tina Mehta gyvena Kalkutoje, Parko gatvėje, maždaug šimtas metrų nuo Karališkosios Azijos draugijos, kurią XVIII a. įkūrė seras Williamas Johnsonas. Tina gimė šiame mieste prieš 73 metus, ten pat gimė ir gyveno jos tėvai. Tinos vyras Meheras Mehta – buvęs banko tarnautojas, dabar pensininkas. Jis ir Tina mėgsta ramų senamadišką gyvenimo būdą. Jie lanko Bengalų klubą, daug skaito, retkarčiais keliauja, o kartą per metus vyksta į Angliją, kur su šeimomis gyvena abi jų dukterys.

Iškilmingomis progomis Tina nešioja gari – gudžaratiškai ornamentuotą sarį, kurio kraštai itin plonais siūlais siuvinėti kiniškuoju stiliumi. Kasdieniškai ji nešioja šalvarą – kamizą arba europietiškus drabužius. Tina užsiiminėja joga ir veda refleksų terapijos kursus. Ji puikiai kalba angliškai, taip pat gudžaratų ir bengalų kalbomis. Be to, yra išmokusi ir įsiminusi daugybę šventųjų tekstų senosiomis avestiškąja ir pehlevi kalbomis.

Tina, jos vyras ir visa jų šeima – parsai, išpažįstantys zoroastrizmą.

Atsitiko taip, kad 2004 metų vasarį gyvendama Kalkutoje daugiausia laiko praleisdavau Tinos namuose. Beveik visas dienas mes būdavome kartu – jos namuose arba Bengalų klube, kalbėdavomės prie bendrų stalų arba aš tiesiog skaitydavau knygas jos nedidelėje asmeninėje bibliotekoje. Tinos dėka susipažinau ir su kitais Kalkutos parsais; tai man buvo tarsi kelionė į "kitą Indiją".

Kartą eidama iš Kalkutos turgaus daržovių parduotuvės ir perskaičiuodama grąžą ji suprato, kad pardavėjas apsiriko ir grąžino jai daugiau pinigų. Tina, palikusi palydoves, grįžo ir grąžino jai nepriklausančius pinigus. "Štai kokia garbinga užsienietė!" – išgirdo, kaip bengalų kalba jos poelgį aptarinėjo parduotuvėje buvusios moterys bengalės. "Bet aš ne užsienietė! – nustebo Tina. – Aš parsė! Mano tėvai, seneliai, proseneliai čia gimė ir gyveno visą gyvenimą!" "Taip, taip, žinoma!" – švelniai šypsojosi moterys, turėdamos omenyje tai, kad jos neprieštarauja, jog Tina save laiko "vietine", bet taip pat ir tai, kad jos vis tiek laikosi savo nuomonės: nors su sariu, nors kalba bengališkai ir praleido Kalkutoje visą gyvenimą, ta dama – pardeši, "užsienietė".


Pagrindinė informacija

Parsai – Indijos etnokonfesinė bendrija, išpažįstanti zoroastrizmą. Šiuo metu Indijoje jų yra apie 130 tūkstančių, apie 60 tūkstančių gyvena Mumbajuje (Bombėjuje), taip pat didelės parsų bendruomenės yra Gudžarate ir kitose Indijos valstijose. Parsų taip pat esama Irane (25 tūkst.), Kantone (Kinija), Honkonge, Rytų Afrikoje (500), Adene (Jemenas), Karačyje (Pakistanas, 3 tūkst.), Didžiojoje Britanijoje (nuo 1863 m., apie 6 tūkst.), JAV ir Kanadoje (13 tūkst.), Europoje (1 tūkst.), Pietryčių Azijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje (apie 2 tūkst.); negausių jų grupių esama ir kitose pasaulio šalyse.

Parsai kalba gudžaratiškai, taip pat maratiškai, angliškai. Kulto tekstai (visų pirma Avesta) yra parašyti avestiškąja ir pehlevi kalbomis.

Parsų protėviai – persai zoroastristai – iš Persijos bėgo dėl ten sustiprėjusio islamo. Į Indiją jie daugiausia kėlėsi VIII–X a. Legendinės ir istorinės žinios apie parsų etninę raidą sukauptos "Sandžano istorijoje" (apie 1600 m.). Anot padavimo, pabėgėlių laivynas, valdomas pagal žynių ir astrologų patarimus, 632 m. birželio 16 d. atplaukė prie Diju pusiasalio (netoli Gudžarato), ten jie įkūrė gyvenvietes ir išmoko kalbėti gudžaratiškai. Vėliau, remdamiesi astrologų nurodymais, jie vėl leidosi į kelionę jūra, pateko į audrą ir, davę priesaiką pastatyti šventovę, jei pavyktų išsigelbėti, 936 m. (kitais duomenimis – 756 m.) pasiekė žemę (Gudžaratą), ją pavadino Sandžanu (iraniečių miesto vardu). Ten jie gavo leidimą gyventi, nes susitarė su valdovu Džadi Rana. Susitarimas, nustatęs bendrijos teises, gyvenimą ir veiklą, turėjo šešiolika pozicijų. Jose buvo pabrėžiamas hinduizmo ir zoroastrizmo artumas. Beje, buvo susitarta, kad parsai išmoks gudžaratų kalbą, rengsis vietiniais drabužiais, perims kai kuriuos vedybų papročius, atsisakys nešiotis ginklus. Parsai jau tada pastatė ugnies šventyklą; jų įžiebta šventoji ugnis ir dabar saugoma šventykloje Udvados kaime, tapusioje piligrimų traukos centru. Sandžane parsai taikiai gyveno iki 1066 m., kai, vaikomi užkariautojų musulmonų, buvo priversti kraustytis į Mausario ir kitas mišrias Gudžarato sritis. 1297 m. dalis Gudžarato žemių vėl patyrė musulmonų antpuolius; matyt, dėl to dalis parsų persikėlė piečiau, į dabartinės Maharaštros valstijos teritoriją, į šiuolaikinio Bombėjaus apylinkes. Vis dėlto istoriškai pagrįstų duomenų apie parsų gyvenimą iki XVIII a. išliko nedaug.

Reikšmingą vaidmenį šios etninės bendrijos gyvenime suvaidino europietiškosios kolonijinės valdžios Indijoje įsitvirtinimas. Parsai tapo didžiausia ir įtakingiausia etnine bendrija, įsikūrusia britų įsteigtame prekybos ir pramonės centre Bombėjuje. Parsai Indijoje tradiciškai užsiėmė prekyba, pramone, tarpininkavimu, buvo vertėjai, europinėse prekybos įmonėse dirbo brokeriais, todėl ilgainiui įsitvirtino šiose ūkio šakose. 1850 m. jie jau valdė pusę miesto.

XVIII a. dalis bendrijos persikėlė į Kalkutą; dabar ten gyvenantys parsai gali išvardyti visas tada persikėlusias šeimas. Iki XIX a. pabaigos parsų vaidmuo Indijos ekonominiame ir politiniame gyvenime buvo unikalus. Tik XX a. tradicinėse jų užimtumo sferose aktyviai ėmė reikštis ir kitos etninės bendrijos.

Parsai išlaiko aukštą išsilavinimo, taip pat vakarietiškumo ir urbanizacijos lygį. Dabar jie užsiima prekyba, vyndaryste, statybomis ir laivų gamyba, nemažai jų dirba verslo valdymo, bankininkystės, aviacijos, švietimo srityse. Tarp jų daug advokatų ir gydytojų, jie yra įsitraukę ir į sporto vadybą (kriketas). Parsai labai politiškai aktyvūs (tarkim, veikia Nacionalinio kongreso partijoje). Ištobulinta jų tarpusavio pagalbos sistema, veikia parsų labdaros organizacijos.

Parsų apranga ir virtuvė susiformavo Gudžarato regiono kultūros pagrindu. Religines apeigas jie atlieka namuose, prieš lempą su šventąja ugnimi – divo. Daugelyje Indijos vietovių veikia ugnies šventyklos (agiari), jose tarnystę atlieka žyniai dasturai, turintys specialų išsilavinimą. Žynių apranga ypatinga, paprastai balta, jos dalis yra ir veido juostelė bei turbanas. Per paauglių iniciaciją užrišamas šventasis siūlas (kušti) ir užvelkami marškiniai sudre. Visų stichijų gerbimas ir baimė jas sutepti nulėmė ypatingą parsų laidotuvių ritualą – palaikai laikomi "tylos bokštuose" (dakhma). Parsai turi savąjį švenčių kalendorių (gahambar). Svarbiausia šventė Noruzas (Naujieji metai) švenčiama pavasarį. Daugelyje namų yra Zarathuštros portretai ir simboliniai Ahuros Mazdos atvaizdai. Paplitęs amuletų naudojimas (čouk – piešiniai kalkėmis ant grindų; fravaši – angelų figūrėlės), egzistuoja apeigų tabu.

Parsai kaip piligrimai keliauja į šventąsias vietas, ypač Maharaštre ir Gudžarate, vyksta jie ir į Iraną. Vienas iš geriausių zoroastristų istorinių vietų, senųjų šventyklų ir dakhma žinovų yra Kodžastis Mistris, Bombėjaus parsas, mokslininkas, Merio Boiso mokinys.

Kaipgi atsitiko, kad parsai tapo "savi tarp svetimų, svetimi tarp savų"? Žmonės, pirmąją tėvynę Persiją palikę prieš daugiau nei dešimt amžių ir Indijoje atradę antrąją tėvynę, kur išsiskleidė jų talentai, kur jie išsaugojo ir išpuoselėjo savąją religiją.

Susipažinti su jais mane paskatino kolegė Margarita Meitarčian, Rytų tyrimo instituto mokslinė bendradarbė, zoroastristų laidotuvių apeigų žinovė. Norėjosi išsiaiškinti, kaip persai sugebėjo integruotis į indų visuomenę, kokius jų kultūros bruožus perėmė lengvai, nesipriešindami, o kas jiems pasirodė svetima ir nepriimtina. Galų gale man buvo įdomu, kaip susiformavo Indijos zoroastristų kultūrinis landšaftas, kaip jis susiderino su vietos dvasia (arba susitarė su vietinėmis dvasiomis)?

Pirmoji atsitiktinė mano pažintis su Kalkutos parsu įvyko dar 2001 m. Gyvendama Viktoro Meiros, maharadžos ir khasi palikuonio, namuose Parko gatvėje, buvau pakviesta vakarienės pas jo kaimyną. Suintrigavo šeimininko vardas ir pavardė varinėje lentelėje prie durų: "Širazas Tanksalavala". Musulmonas? Ne, tai buvo parsas, vienos iš didžiausių Indijoje privačių antikvarinio porceliano kolekcijų savininkas. Vonia, kriauklė ir unitazas buvo išpjauti iš jaspio; kambariai prigrūsti spintų, prikrautų porcelianinių lėlių, ištaigingų indų ir tūkstančių smulkmenų. Per vakarienę užvedžiau kalbą apie zoroastrizmą, bet Širazas tada nebuvo pasirengęs dalykiškai pasakoti apie jų apeigyną, tikėjimo tiesas, žmones, su kuriais būtų galima susitikti ir apie tai pasikalbėti. Buvo aišku, kad religija jo ypač nedomina; vis dėlto jis atlikinėjo rytines apeigas, apie kurias nuodugniai kalbėti nebuvo linkęs. Sunku patikėti, kad Širazas nežinojo, jog jo kaimynystėje, toje pačioje gatvėje, gyvena Tina Mehta, kaip paaiškėjo, puiki zoroastristų kultūros žinovė. [...]


"Praeitis nepraeina. Ji net nevirsta praeitimi" (W. Faulkneris)

Bengalijoje parsai pradėjo kurtis XVIII a. viduryje; kartu dirbdami ir bendraudami su armėnų prekeiviais, įkandin jiems atsikėlė į pramoninį Muršidabado miestą, garsėjusį audinių gamyba. Apie 1760 m. ir vėliau britų bendruomenės Kalkutoje vadovas Johnas Cartier ėmė palaikyti parso Dadadžio Banadžio prekybos ir laivininkystės verslą, susijusį ir su armėnų veikla. XVIII ir XIX a. sandūroje ten atvyko dar kelios parsų šeimos.

Daugelis iš jų prekiavo su kinais, dažnai vykdavo į Kiniją. Kiniškasis Kalkutos parsų palikimas išlikęs iki šių dienų, jį atspindi ypatingas moterų kostiumas: paprastai tamsių, sodrių spalvų (juodos, tamsiai raudonos, žalios) šifoniniai audiniai, kurių kraštai kinų meistrų išsiuvinėti tankiais augalinių motyvų ornamentais maišytu indiškuoju ir kiniškuoju stiliumi. Kai kurie iš tokių sarių – tiesiog šedevrai, jais moterys nedažnai apsisiaučia, o saugo kaip akies vyzdį. Juodajam sariui, kurį Tina užsivelka ypatingomis progomis, apie šimtas metų.

Bengalijoje ilgai gyveno vien parsai vyrai, nes jie ten atvažiuodavo uždarbiauti, o šeimos likdavo Gudžarate arba Bombėjuje. Tik XIX a. ten ėmė keltis ir jų šeimos. Žinoma tapo Rustamdžio Banadžio (Babu) šeima, į Kalkutą atvykusi XIX a. pradžioje; jis įkūrė dideles prekybos ir statybos įmones, keltų ir valčių tarnybas Hugli upėje, statė ligonines ir steigė charizmatines organizacijas. 1839 m. pastatė ugnies šventyklą – Banadžio agiari. Kita garsi šeima – Umrigarų, vėliau gavusi Bengali pravardę; iš jos kilo keletas įžymių socialinių reformatorių. Navrodžis Umrigaras 1822 m. pastatė laidotuvių "tylos bokštą" – Kalkutos dakhmą, svarbiausią parsų kulto statinį. XX a. trečiajame dešimtmetyje ypatingą šlovę pelnė Džamšedžis Framdžis Madalas – indų kino industrijos tėvas. Pasaulyje žinomas tapo ir parsų Tata šeimos automobilių koncernas.

Kas lėmė tokią sėkmę? Matyt, pirmiausia aiškus parsų siekis susitvarkyti materialų gyvenimą, noras keisti išorinį pasaulį. Tam palankus buvo asmeninio susikaupimo, griežtumo ir beveik karinės drausmės ("ko negalima, to negalima") kultivavimas, derinimas su tikslo siekimu (pagal zoroastristų pasaulėžiūrą gyvenimas duotas vienas, veikti dera iškart ir eiti iki galo, nes rytojaus gali ir nebūti). Be to, kiekviename darbe parsai stengėsi būti konkretūs. Įdomu, kad tai taikoma ir šventumo sferai. Pavyzdžiui, parsai turi maldų, nukreiptų į žvaigždes. Nors prašiau, nė vienas iš žinovų man jų nepacitavo, bet ne todėl, kad jos negali būti atskleistos. Priežastis pasirodė esanti visai konkreti – paprasčiausiai per pokalbį prieš akis nebuvo žvaigždžių! Kam netinkamu laiku sakyti šventą tekstą?

Svarbi parsų savybė (būdinga ir hinduistams, bet kita forma) – švaros laikymasis. Ir šiuo atveju jų racionalumas kartais ima ribotis su keistais, nepaaiškinamais, net mistiškais reiškiniais.

Reikia pasakyti, kad parsai – labai uždara etnokonfesinė bendrija. Įeiti į ją neįmanoma, o nubausti, iš savo narių atimti veiksnumą jie gali, ir tai įvyko, pavyzdžiui, su vienu iš žymiausių Indijos parsų Ferozu, vedusiu indę Indirą ir priėmusiu Gandžio pavardę.

Švara prasideda nuo parsų namų slenksčio. Žengdami per slenkstį, jei būsime dėmesingi, ant grindų netoli durų staktos pamatysime piešinius arba paprastas linijas, išbarstytas baltais milteliais – kalkėmis, sumaišytomis su karvių šlapimu. Tai čouk – piešiniai, atitveriantys namą nuo visokios bjaurasties, neleidžiantys ligoms ir blogoms mintims patekti į vidų. Panašūs piešiniai – rangoli, kolam, alpona – daromi ir prieš indų namų slenkstį, ypač per šventes.

Kulto patalpos sergstimos nuo kitatikių išniekinimo. Manęs, žinoma, neįleido į dakhmą. Į ugnies šventyklą irgi nepatekau – nepriklauso. Vis dėlto dasturas Džimis Taraporvala daugiau nei tris valandas su manimi kalbėjosi pirmajame šventyklos aukšte, prie laiptų, kylančių į viršų, į salę su šventosios ugnies taure. Dar vienas svarbus tabu susijęs su moterimis menstruacijų laikotarpiu, jų apskritai niekur ir prie nieko neprileidžia.

Ir pats žynys laikosi daugybės draudimų ir nurodymų, kad nepažeistų ritualinės švaros reikalavimo. Daugelis mano draugų, žvelgdami į Džimio nuotrauką, klausia: "Kas tas chirurgas?" Apsirengęs baltais drabužiais, balto kaftano užtrauktukas iš šono, plaukai sukišti po turbanu (pagri), o jau kada jis užsideda kaukę – marlinę juostą – ir užsimauna plonas baltas pirštines, kad stotųsi prieš šventąją ugnį, abejonių nelieka: prieš jus – chirurgas.

Indų šventyklų švarą iš esmės atitinka ir ypatingas švaros laikymasis virtuvėje (ten nuolat viską plauna; kai atneša naujus produktus, juos reikia valyti ir perdirbti, vadinasi, su purvu susiduriama kiekvieną dieną, ir jis nuolat šalinamas) – nuo griežtai vegetariško (Višnaus šventyklose) iki kruvinojo (ypač moteriškųjų dievybių maldos namuose, kur joms pjaunami gyvuliai), o zoroastristų šventyklose laikomasi operacinės švaros. Ne veltui prie įėjimo į jas kabo skelbimas: "Įeiti gali tik parsai zoroastristai".

Pabaiga kitame numeryje

Vertė Juozas Šorys

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 21 iš 21 
0:36:39 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba