ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-04-22 nr. 794

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (68) • AGNĖ BILIŪNAITĖ. Kiniškas sodas (11) • PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros-js-. Sekmadienio postilė (4) • VIDAS POŠKUS. Prestižinė iliustracijaDANUTĖ RIMKEVIČIŪTĖ. Laiškonių baladėsJACKIE WULLSCHLAGER. Nesupranti? Tai tamsuolis!LAURIE GOODSTEIN. Rankraštis apie Jėzų ir Judą?SIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiROMAS RAILA. EilėsRAMŪNAS JARAS. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (69) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Atkastos knygosLAIMANTAS JONUŠYS. Srovenimas savitomis vagomisSVETLANA RYŽAKOVA. Kalkutos zoroastristaiALDONA RADUŠYTĖ. Labanoro Rožė (1) • ANDRIUS ŠIUŠA. Vademekumas, arba Pažink pasaulį (3)LAIŠKAI (170) •

Arklių užkalbėtojai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Urtės piešinys

2004

Sausio 17, šeštadienis

Paskutinis Lietuvos daktaras

Jokūbėlis, kuris susilaužė dubenkaulius 79-erių. Vėjas jį nešė keturis metrus... Pats stebisi, kaip taip toli galėjo nešti. Senas – tai lengvas. Esu rašęs. Atėjo pas mane į viešbutėlį, kai neturėjau kur gyventi. Prieš 39 metus. Po budėjimo Raudonojo Kryžiaus ligoninėj. Su dideliu krepšiu. Aš sirgau gripu ir nebuvau niekur priregistruotas... Ir jo sesuo Adelė, Adesia. Žydai, kilimo iš Simno. Šaknys – Gardinas. Gal esame giminės? Visi mes giminės. Žmonių solidarumas yra nesuvokiama galia. Iš tikrųjų tai yra neafišuojamas dievas. Arti mirties... Esu dėkingas jam – klausia: "Už ką?"

– Už nieką, – sakau.

Sausio 25, sekmadienis

Paskui ir pats baisiai susirgau. Sapnavau save gulintį kaži kokioj arkoje. Paskui po tiltu. Kad kojoms būtų šilčiau, susikūriau lauželį. Priėjo vaikai ir paprašė, ar negalėtų ko nors pasiimti. Išsirideno po didelę bulvę. O man – kad nors kas. Gripas nusiaubė gal pusę žmonių.

Sausio 26, pirmadienis

V. Šustauskas apie moteris:

– Moteris turi būti metro ilgio ir plokščia galva...

– Kodėl plokščia galva?

– Kad turėtum kur alaus butelį pasistatyti.

Klausėjas:

– Pas ubagą ir kelnėse ubagas.

Sausio 27, antradienis

Sniegenos, raudongūžės, kurios didelės ir puošnios išlenda žiemai persivertus į antrą pusę, labai panašios (šįryt pamačiau) į rašytoją, kuri kitados raudonais skruostais įbrazdėdavo į redakciją Šv. Ignoto gatvėj... Šiaurės Lietuvoj tas paukštytes dar vadindavo Monikutėmis. Pogripinis tekstas, kuris valkiojasi mano galvoj. Ėjo keliu Lervoza ir Strekoza. Strekoza labai norėjo skristi – pasisiuvo sparnus. Priėjo jiedvi miestą. Strekoza:

– Jau skrisiu!

Lervoza tik juokiasi. Tuo tarpu pro šalį lėkė džipas, užkliudė Strekozai sparnus... Vargšelė liko kaip Lervoza... Vaikai rodė į jas abi ir juokėsi:

– Dvi plikos ožkos! Dvi plikos ožkos!

Tikri įvykiai apie kunigaikštį Vilgaudą

Dabar jam 47-eri. O andai kai rašiau – buvo jaunutis savivaldybės narys. Prie Aušros vartų rado kaulą, įtikėjo pats ir savivaldybę įtikino, kad jis yra tikrasis Vilniaus kunigaikštis. Tada privatizavo degtinės daryklą, žinoma, viską pragėrė. Dabar nori valgyti. Senamiesty varveklius... Darbo negauna, todėl juokiasi iš visų valdžių. Pirmoji Vilgaudo bauda. Po Naujų metų su keturiais buteliais alaus įkopė į Vilniaus kalną.

– Kam galėjo šauti galvon paskelbti Vėliavos dieną tada, kai visi pagiriojasi?

Pamatęs generolą Kronkaitį, sušuko:

– Generole, mes tave mylime!

Išgėrė alaus ir pamatė krašto apsaugos ministrą Liną Linkevičių:

– Tegyvuoja Lietuvos komjaunimas! Mes tavęs nekenčiame!

Ir pridūrė rusiškai:

– Konec Sovetskomu Sojuzu!

Čia jį ir griebė policija. Vilgaudas, parlaužtas ant žemės, dar sugiedojo Lietuvos himną. Sako, kad jį dar bandę išgelbėti bomžai, bet viskas veltui. Nuovadoje jam nustatė vidutinį girtumą (1,83 promilės).

– Duokdie, kad po Naujų metų visiems taip būtų, – pasakė Vilgaudas.

Neturėjęs iš ko sumokėti baudos, Vilgaudas siūlėsi daužyti varveklius. Kitos baudos buvo anksčiau. Pernai mėtė duoną ant tankų, protestuodamas prieš pasieniečių prabangą. Paskui ta pačia duona apmėtė ir pareigūnus. Atsiklaupęs prezidentūros aikštėje šaukė:

– Medalinskai, artėja pavojus!

Taip jis, girdi, įspėjęs R. Paksą. Vilgaudas žavisi prezidentu, kuris sukėlė tokį sąmyšį krašte. Ir dar, ir dar. K. Boruta parašytų apie jį romaną.

Kadrai senamiesčio aludėje

Kol kas režisierius dainuoja Šiaurės Amerikos spiričiuelus, o pranciškonas skelbia pamokslą apie tai, kad iš žemės reikia išginti pragarą. Išsidažiusi Muselytė klausia Uodą:

– Kur čia tualetas?

– Tiesiai ir į dešinę, – atrėžia Uodas, – žiūrėk, nepamesk Subinytės.

Sausio 28, trečiadienis

Scenelės iš natūros

Prie nebaigto statyti, snieguose skendinčio namo. Daug šiukšliadėžių, savivarčių, mašinėlių. Ir mes, t. y. aš su šuniuku. Ir toks dėdytė, prasmirdęs tepalais. Šaukia tiems, kurie rausiasi dėžėse:

– Užsitverkit šiknom! Aš jums sakiau – užsitverkit šiknom.

Paskui kylant į kalną – kiek linksmiau. Auklytė, kuri įraudusi vežioja rogutėse Sašenką. Kai susitinkam, ji dar labiau įrausta. Mudu su šuneliu einam iš priekio, kad Sašenkai smagu būtų. Ūmai tas 1,5 ar 2 metų vaikis džiaugsmingai ima šaukti:

– Pakakojo, jau pakakojo...

Visi sustojam. Labiausiai sumišęs šuo – lyg tą vaikį jis būtų pakakojęs.

Andai – apie poeziją

Paryčiu labai dūrė širdį. Tada ėmiau galvoti, kad labiausiai mūsų poezijoje nesuprastas yra skausmas. Pavyzdžiui, skausmas A. Mackaus poezijoje. Nežinau, kodėl jis toks nelaimingas buvo. Gal kad karas, paskui tas visas nepritapimas Amerikoje. Gal dar alkoholis.

– Atvažiuok, Algimantui vėl paipos sprogo! – viduryje nakties Dalia J., jo draugė, skambindavo Mackaus draugams. "Paipos sprogo" dabar būtų maždaug "užgėrė, stogas važiuoja, kliedesiai arba balti arkliai". Nemanau, kad jis buvo stiprios sveikatos. Tie, kur sveiki ir stiprūs – išvis poezijos nesupranta. Jeigu supranta, tai ką nors labai banalaus, idiotiško, kvailo. Pavyzdžiui: "Plaukia upėmis lavonai..." (iš Zenkos repertuaro). Arba: "Ir išlindo didis smakas..."

Ten, kur buvo sifilitikų namai

Dvi rūkančios moterys. Kitados čia dirbdavo (vizituodavo!) mūsų pažįstamas daktariukas, pavarde Kaunas. Sakydavo:

– Aš čia pailsiu. Patys linksmiausi ligoniai. Žino, kad neilgai gyvens, o dulkinasi ant stogų kaip katinai...

Dabar tos moterytės – gal labai mokytos? – kalbėjo beveik trieiliais.

I:

– Ir žinai, kai jis mane patvarkė...

II:

– Na ir kas po to?

I:

– Prasidėjo gūdaus pobybizmo laikai...

Suprask: labai nyku tapo, bet jos kalbėjo lyg apie epochas, pavyzdžiui, prieš Kristų ir po Kristaus.

Apie pasiūlymus

Regis, baigėsi protingų pasiūlymų laikai. Ką nors sukurti, parašyti. Andai jų sulaukdavau ne aš vienas. Tiesa, vieną dieną atėjo laiškelis. Pasirašo režisierius Mažintas. Ar aš negalėčiau sukurti libreto operai – "Sniečkus". Pasisekimas, girdi, garantuotas. Paskui vienoje redakcijoje sutikau ir tą žmogų. Apie operą nekalbėjome. Papasakojau apie tai kompozitoriui A. M. Jis nusijuokė.

– Čia, – sako, – nieko, bet aš vienąkart einu pro Eimio langus. Šviesa dega. Manau, reikia aplankyti. Užeina, Eimis sėdi, rūko ir keikiasi.

– Kas yra?

– Nežinau, ką daryti.

– Kodėl?

– Iš Maskvos didžiojo teatro gavau pasiūlymą. Ir pinigai dideli...

– Tai džiaukis.

– Bet ar žinai, kokia tema?

– Ne, o kokia?

– "Moskva i pi...da", scenarijus jau parašytas. Nežinau, ką daryt.

– Jau pasakojai!

Sausio 29, ketvirtadienis

Apie idealius mokytojus

Nenorėkite būti mokytojais, turėti mokinių. Kiekvieno mokinio svajonė: pamatyt savo mokytoją susidirbusį, t. y. apsiši...usį. Anksčiau ar vėliau jiems tai pavyksta. Jeigu ne – sugalvoja, kad matė.

Eilėraštis Mindaugui Valiukui

Ir aš kartą mačiau: liepos žydėjo, užsivertė savo kvolduotus sijonus, dulkinos vėjy... Šarkos bandė kažką panašiai, bet joms – daug blogiau išėjo.

Sausio 30, penktadienis

Iš viso J. I. romano "Placebas" įstrigo tik viena scenelė. Apie tai, kaip aštuntokai andai po Spalio švenčių nusprendė "revoliucijos idėją perkelti į asmeninį lygmenį", paversdami tuo, ką vėliau Julija pavadino "grupine defloracija".

Ir toliau:

Aštuoni klasiokai, lytimis pasiskirstę po lygiai, užsipirko spirituoto vyno ir autobusu nuvažiavo į tėvų sodo namelį. Tarpusavyje beveik nesikalbėjo, o jų veido išraiškos buvo tokios, tarsi ruoštųsi kasti bulves...

(Paskutinis pastebėjimas išties yra smagus.)

Sausio 31, šeštadienis

Kada nusileidęs prie upės ūmai pajunti, ne tiek pamatai, kiek pajunti, šviesėjimą gamtoj. Vandens slinktyje, snieguos, pačiam vandeny. Nepažįstamo paukščio balse... Apie tokį metą mūsų tėvai sakydavo: "Saulė atkopia!", nors ir pati saulė dar giliuose rūkuose. Tuskulėnai anapus... Ar šitas jausmas jau nieko nereiškia mieste gimusiam ir augusiam žmogui?

Ar to turėtume "gėdintis"?

Žūtbūtinis žmonių noras "tapti miestiečiais" vis dėlto neturėtų reikšti daugybės prigimtinių jausmų ir pajautų atrofijos.

Tiek plepalų apie pasąmonę ir apie kūną, o sykiu – tiek daug dalykų dirbtinai numarinama.

Neįprasti rašiniai

Vienos moters apraše suradau, teisingiau, pati akis užfiksavo sakinį "žolę ėdė karvė", bet mano "vidinė rega" perskaitė:

– Žolė ėdė karvę...

Kas per velniava? Įprasta juk pradėti nuo "karvė", čiagi viskas nuo žolės.

Bet teisingiausia būtų pasakyti: žolės ėdė karvę...

Galutinis vyksmo rezultatas, t. y. karvės, visą gyvenimą rijusios žolę, likimas yra toks. Jeigu savaime nusibaigia. Betgi: ar iš tokių niekučių galima spręsti, jog pati moterų sintaksė (ir gramatika) yra kitokia? Arčiau tiesos, arčiau išdavos.

Tėvo Antano Saulaičio pamokslai

Klausiamas, kaip pradėti kurt, o ne naikint, jis ūmai duoda pavyzdį iš... Afrikos.

– Žinot, ten ilgą laiką žmonės vienoje srityje gyveno niokodami mišką. Kerta medžius, kūrena, šildosi ir t. t. Paskui mato, kad aplinkui juos tušti plotai... Ir dykra vis plečiasi. Tada viena moteris pradėjo aplink savo namus sodinti medelius. Žinoma, medžiai ten greičiau užauga nei Lietuvoj. Per šešetą metų... Toji moteris kurui ėmė naudoti savo pasodintų ir išaugintų medžių šakas. Į ją nusižiūrėjo ir kitos moterys. Kilo ištisas sąjūdis... Nėra kito kelio.

Jis norėjo pasakyti, kad ir Lietuvoje žmonėms belieka burtis į mažas grupeles ir pradėti "nuo mažo".

Staigus nedaugelio žmonių praturtėjimas sukėlė tą besiplečiančios dykros efektą.

– Kodėl jis gali, o aš ne?

Betgi viena moteris gali pakeisti didžiumos mąstyseną. Paskui jis kalbėjo apie Lotynų Ameriką, 300 metų buvusią kolonijine šalimi. Galop gavo laisvę, bet mąstysena liko tokia, kokia buvusi. Dabar jau kolonistais tapo savi praturtėliai...

Visos mūsų nuoskaudos ir pykčiai tik dėl to, kad mūsų sąmonė nepasikeitė. Mes nenorime solidarizuotis vieni su kitais. Nesusikuria net mažytės bendruomenės. Tokioje terpėje klesti sovietinis šūkis: "Visi vagys!"

Tuos žodžius aš girdėjau 1989 metais Antakalnio ligoninėje – jau pirmą dieną sėdęs prie pietų stalo, tą patį pakartojo (šiemet) buvęs Vilniaus universiteto rektorius... Tada strazdanotam žmogui aš pasakiau: "Jei visi, tai ir pats!" – dabar, gaila, negaliu pasakyti.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 21 iš 21 
0:36:37 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba