ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-04-22 nr. 794

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (68) • AGNĖ BILIŪNAITĖ. Kiniškas sodas (11) • PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros-js-. Sekmadienio postilė (4) • VIDAS POŠKUS. Prestižinė iliustracijaDANUTĖ RIMKEVIČIŪTĖ. Laiškonių baladėsJACKIE WULLSCHLAGER. Nesupranti? Tai tamsuolis!LAURIE GOODSTEIN. Rankraštis apie Jėzų ir Judą?SIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiROMAS RAILA. EilėsRAMŪNAS JARAS. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (69) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Atkastos knygosLAIMANTAS JONUŠYS. Srovenimas savitomis vagomisSVETLANA RYŽAKOVA. Kalkutos zoroastristaiALDONA RADUŠYTĖ. Labanoro Rožė (1) • ANDRIUS ŠIUŠA. Vademekumas, arba Pažink pasaulį (3)LAIŠKAI (170) •

Atkastos knygos

GINTARAS BERESNEVIČIUS

[skaityti komentarus]

Arvydas Pacevičius. Vienuolynų bibliotekos Lietuvoje 1795–1864 m.: dingęs knygos pasaulis. V.: Versus aureus, 2005. 312 p.

Retai pagalvojama, kad XVIII a. pabaigoje dingus valstybei buvo trenkta ir per knygas. Sąmonėje turime XIX a. antrosios pusės "spaudos persekiojimo" laikus, bet ar neprasidėjo jis nuo Abiejų Tautų Respublikos sužlugdymo? Lenkų istoriografija yra išnagrinėjusi ir ATR artefaktų likimus, ir idėjų istorijas, ir vienuolijas. Bet joje, suprantama, nesirūpinama specialiai užsiimti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijomis ar bent jau retai tam skiriama išskirtinis dėmesys. Arvydo Pacevičiaus studijoje dėmesys skiriamas kaip tik šiai istoriografinei "skylei", kurios neužlopius XVIII– XIX a. mentaliteto tyrimai liks menkavertiškesnis užsiėmimas. Juolab kad aptariamasis laikotarpis leidžia sumuoti XVIII a. LDK tradicijas ir pademonstruoti, kad kai kuriose srityse (pvz., vienuolijų veikloje) jos kurį laiką tebegyvavo. Carizmas turėjo jas užgesinti specialiais aktais, poelgiais, įsakais.

Kaip studijos pradžioje vaizdžiai byloja autorius, per carizmo represijas "dauguma iš maždaug pusės milijono knygų neteko globėjų ir prarado sąsajas su ankstesniais bibliotekų fondais bei visuomenėje įtvirtintomis ir atpažįstamomis žinių struktūromis. Taip buvo išsklaidytos ir sunaikintos ne tik knygos, bet ir pažeista istorinė atmintis, "išplauta" visuomenės savimonė" (p. 13). Kita vertus, studijoje demonstruojama ir tai, kad vienuolynai nenutraukė įvairialypės veiklos ir carinės administracijos metais, nesibodėjo bendradarbiauti su ja šviečiamojoje ir karitatyvinėje veikloje. Dar vienas įdomus istoriografinis faktas – tyrimuose vis labiau ryškėjanti idėja, kad vienuolynai nebuvo polonizacijos židiniai, jie prisidėjo prie lietuvių kalbos plėtojimo. Lietuviškų pradmenų pasitaiko ir bazilijonų vienuolijose, kurios šiaip buvo skirtos darbui stačiatikiškoje aplinkoje. Atrodo, dalis vienuolių buvo įsitraukę į sukilimus, o XIX a. pabaigoje – į lietuviškos spaudos platinimą ir slaptų mokyklėlių steigimą, taip pat, suprantama, į "Tėvynės sargo" redagavimą, sandėliavimą, gabenimą (p. 89).

Knygų lietuvių kalba pasitaiko beveik visų vienuolijų bibliotekose, dažniausiai tai pamokslų rinkiniai ir K. Sirvydo žodynai; specialių lietuviškų knygų kolekcijų nesama, bet jos įrašomos atskira eilute (kaip ir knygos kitomis kalbomis) arba patenka į tematinius aprašus. Kolekcijose yra visko – iki Voltaire’o, kurio veikalų čia kaip tik būtų sunku tikėtis. Taip pat Denis Diderot, Jeano Jacques’o Rousseau veikalų. O pirmuosius Lietuvoje Voltaire’o veikalus "Henriada" ir "Zayros ir Orazmano tragedija" dar 1753 m. buvo išleidusi Vilniaus pranciškonų spaustuvė (p. 225–226). Sakytume – kuriozai, bet jie dėsningai kartojasi.

Išnagrinėjus aibę šaltinių, daroma išvada, kad knygų lietuvių kalba buvo visų šešiolikos vienuolijų, veikusių Lietuvoje, bibliotekose. Bene labiausiai pritrenkianti išvada apie bernardinus: "Galima išskirti itin "lietuvišką" Lietuvos bernardinų provinciją su 46 vienuolynais, nusidriekusią 1818 m. nuo Baltijos iki Juodosios jūros". Ir tai, suprantama, leidžia teigti, kad bernardinai XVIII a. antrojoje pusėje – XIX a. buvo vienas lietuviškiausių LDK ordinų ir nusipelno daugiau istorikų dėmesio (p. 185 ir t. t.). Išties kam tokia lektūra Pajuodjūry? – norisi paklausti. Tai tikrai įstabus faktas. Iš tikrųjų "turi knygos savo likimus" ir kalba per kelis šimtmečius, tebepasakoja net ne savo pačių istorijas, o per save – apie žmones, tautas, jas per rankas leidžiančias.

Pati knyga – nuodugni mokslinė studija – išleista labai maloniai, ne be tam tikrų bibliofilinių elementų, pažaidimų knygos meno tradicija, iliustracijomis, epigrafais etc. Geras, svarus, įdomus darbas iš srities, kuri atrodo nuobodoka, bet pajudinta prapliumpa žmonių ir informacijos srautu. Juolab iš epochos, kuri mūsų mentalitetui atrodo mirusi. O ten iš tiesų knibždėte knibžda žmonių ir jų knygų.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 21 iš 21 
0:36:36 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba